| Turiu pastebėti, kad tarp padėjusių Onai atlikti savo taurią misiją buvo ir kiti jos giminaičiai.
Aš didžiuojuosi, kad esu tų, kurie tomis baisiomis smurto, persekiojimų ir grasinimų, nacių kurstomo atgrasaus antisemitizmo dienomis nepabūgo, ryžtingai, pasiaukojamai ir drąsiai gelbėjo žydus.
Skaitydamas jūsų, mokiniai, iš įvairių Lietuvos mokyklų, darbus buvau sujaudintas rašinių nuoširdumu, neabejingumu žydų tragedijai, suvokimu to siaubo, kuris juos ištiko Lietuvoje DIDŽIOSIOS NELAIMĖS metu.
Man giliai įstrigo atmintin Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos moksleivių mintys ( mokytoja Zita Prelgauskienė ).
Laura Veršalovič rašo:
"Žmogus gali padaryti išties daug. Tik kas yra tas ,,daug”? Vieniems darna ir džiaugsmas šeimoje yra pati didžiausia vertybė. Tai jų gyvenime ,,daug”. Kitiems ,,daug” yra pinigai, šlovė ir pripažinimas. Tačiau istorijoje buvo tokių atvejų, kai žmonės negalėjo siekti savo svajonių. Negalėjo džiaugtis gražiausiomis savo gyvenimo akimirkomis su šeimos nariais, o didžiausias jų troškimas buvo išlikti gyviems ir nors paskui pamatyti savo artimuosius...”
O savo rašinį ,,Nėra to mažo, kuris negali padaryti didelio darbo” užbaigia:
,,Visi mes esame žmonės. Kartais atrodo, jog esame per daug silpni, kad galėtume vieni kažką pakeisti. Iš tiesų mes galime padaryti daug... Galime išgelbėti gyvybę, galime nebijoti nepaklusti didelei ginkluotai armijai, bet, svarbiausia, mes galime skleisti gėrį.
(...) Stenkimės padaryti taip, kad kiekvienam žmogui pasaulyje gyventi būtų gera.”
Gili tolerancija žydams, jų gelbėtojams atsispindi ir tos pačios mokyklos mokinės Elvyros Ilgevičiūtės rašinyje ,,Aš tik gelbėjau žmones...”:
,,Žydai – tokie patys žmonės kaip ir mes, aš nesuprantu, kam reikėjo juos žudyti. Gerbiu tuos žmones, kurie rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų žydus ir jų vaikus. Kentėjo patys, bet ir padėjo jiems. Jie labai rizikavo savo ir savo šeimos bei giminių saugumu, bet žinojo, kad taip elgdamiesi, jie išsaugo mažą unikalią pasaulio dalelę, juk žmogaus gyvybė – didžiausia vertybė. Žydai tokie pat žmonės kaip ir mes, tad niekas neturėjo teisės juos žudyti vien dėl to, kad jie žydai. Bet kažkam jie trukdė, o gal trukdė, kad kitokie žydų gyvenimo papročiai, tikėjimas...
(...) Juk priklausymas, kuriai nors tautybei nesuteikia savaiminio pranašumo prieš kitus, kaip ir nesuteikia teisės niekinti kitus ar net naikinti.”
Tokios pat mintys ir Martyno Varanavičiaus eseistikos darbelyje ,,Holokaustas – žudikas, tik kitu vardu “ ( Akmenės gimnazija, 10 klasė, mokytoja Rita Ringienė ):
,,Argi sumanesnis, tamsesnių plaukų ar akių, nagingesnis, išsiskiriantis iš tos pilkos stebėtojų masės, be atpažinto talento yra vertas tik giltinės draugijos? Kodėl net kūdikiai, vaikai, moterys, vyrai ir senoliai nenusipelnė gyventi?”
Dorota Butko iš Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos atkreipia dėmesį į tai, jog:
,,Svarbu šiais laikais praplėsti žinias apie Holokausto istoriją Europoje ir jos įtaką žmogaus tolerancijai šiandien. Lietuvos žydų istorija, Europos žydų istorija, yra ne tik praeitis, bet ir dabartis. Holokausto temos, ypač Lietuvoje, sukelia diskusijas.”
Labai taikliai ir tiksliai pastebėta. Ne paslaptis, kad tos diskusijos kartais būna toli gražu ne objektyvios, užjaučiančios nukentėjusią pusę. Privalu mums visiems viską išsiaiškinti, gerai žinoti ir suprasti kaip viskas buvo iš tikrųjų. Holokausto metais žydai patyrė alkį, šaltį, patyčias, smurtą, nepasitikėjimą, nepilnavertiškumo jausmą – mirtį, naikinimą. Visa tai giliai įsirėžė į atmintį ne tik jiems, bet ir viso pasaulio tautoms, tame tarpe ir mums, Lietuvos žmonėms. Tos tiesos užmiršti negalima. Ji yra nemari.
Visos Hitlerio sukurtos teorijos apie žmonių, rasių, tautų skirtumus turi būti pasmerktos, deramai įvertintos.
Apie žydų genocido faktus mes galime išgirsti dar iš gyvų mūsų senolių lūpų, taip pat skaitydami knygas, žiūrėdami kino filmus, lankydami muziejus, tame tarpe ir šį, kuriame dabar esame.
Teisi Dorota teigdama, kad:
,,Būtina šiandieninei visuomenei skiepyti tai, jog visi mes esame lygūs, visi mes esame skirtingi ir nedera kitaip atrodančio, kitaip mąstančio, kitaip gyvenančio ar bandančio save realizuoti žmogaus skriausti, niekinti ir laikyti jį niekuo neypatingu asmeniu. Mes privalome toleruoti vieni kitus ir žiūrėti į tai kaip į dvasiškai praturtinantį dalyką, o ne kaip mus skiriančią sieną.”
Jai pritaria ir Teodora Anulytė ( Tauragės ,,Versmės” gimnazija ) teigdama, kad :
,,Dabar suprantu, jog posakis ,,Neverta gyventi praeitimi” – neteisingas. Reikia gyventi dabar, kurti ateitį, nepamirštant praeities, mokytis iš klaidų ir neleisti viešėti neteisybei, abejingumui, žvėriškumui tarp žmonių...”
Norėčiau dar pakalbėti apie vieną temą, atsispindėjusią jūsų, moksleiviai, darbuose. Tai žydų turto pasisavinimas. Apie tai rašo ir anksčiau jau minėta Dorota Butko, taip pat tos pačios Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos moksleivė Ugnė Rodevičiūtė bei kiti rašinių konkurso dalyviai.
Bene labiausiai tuo, ir ne tik tuo, atsimintinas Rasos Mackonytės rašinys ( Tauragės ,,Versmės” gimnazija ):
,,Kad ir kaip būtų graudu, žydus šaudė ir lietuviai. Todėl lietuvių tauta vadinama žydšaudžiais. Vos tik vokiečiai užėmė Lietuvą, kai kurie lietuviai virto žvėrimis, pasigirdo kaltinimai, kad žydai nužudė Jėzų Kristų. Tai buvo viena priežasčių žudyti žydus. Hitleris sakė, kad žydai yra ne žmonės. O kas skatino lietuvius žudyti? Godumas, kvailumas?”
Toliau Rasa rašo:
"Prieš pat karą į močiutės kaimą atsikėlė našlys žydas Borakas. Jis vedė lietuvę, kuri turėjo dukrą Rūtą. Neilgai truko jų laimė. Nekaltų žmonių krauju pasruvo kambario grindys. Mergaitė Rūta liko viena. Mamos močiutė nepabūgo tų, kurie norėjo įrodyti Hitleriui, kad jie gelbėja pasaulį nuo žydų, parsivedė Rūtą į savo namus. Ėjo metai, viską, rodos, jau pamiršo ir Rūta, ir močiutė, bet...
Močiutė su mergaite nuėjo pas kaimynus. Rūta pabuvusi kelias minutes, išbėgo verkdama. Išaiškėjo, kad ji pamatė savo indus, kurie dingo iš namų, kai sušaudė tėvus.
Šiandien Rūta jau pensininkė, bet tuos vaizdus ji aiškiai regi...”
Perskaičiau ir pagalvojau: o jei taip būtų man, ką daryčiau?
,,Kaip galima kasdien sveikintis, bendrauti, gyventi šalia tokių lietuvių? “– klausia savo rašinyje ir Rasa Mackonytė.
Manau, toks klausimas iškiltų kiekvienam iš mūsų.
Daug savo laiškuose po karo draugams Ona Šimaitė rašė apie savo vargus atgaunant žydų paliktą turtą kaimynams lietuviams, lenkams Vilniuje ir jį atiduodant tikriesiems jo šeimininkams, esantiems gete. Ypač daug vargo būdavo atgauti rūbus ir kitas vertybes. Gete esantys šalo, sirgo, nuolat jautė alkį, o atgauti savo – savo turto - negalėjo. Reikia pažymėti, kad tai, ką ir atgaudavo, dažnai buvo tik trupiniai... Ne vienas iš jų, išlikęs gyvas, po karo pamatydavo savo drabužiais vilkintį buvusį kaimyną, kuriam buvo patikėję juos pasaugoti.
Norėčiau dar pacituoti kelias mintis iš tauragiškės rašinio:
,,Žydai nori, kad būtų pasmerkti lietuviai žudę žydus ir kiti nusikaltėliai. Mes turime suprasti Lietuvos žydų netektis ir skausmus. Nužudytieji taip pat buvo Lietuvos piliečiai. Tik jie buvo žudomi, vien todėl, kad jie buvo žydai. Ar galima suprasti, ką jautė mažučiai vaikai, kai mirtis jiems žvelgė į akis. O juk tai buvo mūsų tautos ateitis. Šiandien man norisi išrauti išaugusią piktžolę žydų kapinėse, pamerkti gėlę ant jų kapo ir ATSIPRAŠYTI vardu to vaikino, sušaudžiusio tėvą ir dukrą, atsiprašyti vardu to kaimyno, kurio indų lentynoje stovėjo žydo paauksuoti puodukai.
(...) Gyvendami Lietuvoje žydai sukūrė materialinių ir kultūrinių vertybių, jie garsino Lietuvos vardą, lietuvių kultūros pasiekimus. Tad nelikime jiems skolingi ir abejingi, gerbkime vieni kitus.”
Daug galima būtų cituoti iš jūsų, moksleiviai, rašinių. Gražūs jie.
Su malonumu skaičiau Kelmės raj. Kražių gimnazijos gimnazistės VydmntėsRastokaitės ,,Pasaulio Tautų Teisuolė iš Kražių” ( mokytoja Emilija Kvietkuvienė ), Tytuvėnų jaunimo mokyklos moksleivio Dovydo Katavičiaus ,,Žydų gelbėtojai iš Tytuvėnų krašto” ( mokytoja Laima Pranckuvienė ) darbus. Patrauklūs ir šie rašiniai: Ramunės Čaikauskaitės ,,Iš mano senelės prisiminimų” ( Trakų raj. Rūdiškio gimnazija, mokytoja Zita Bartkevičienė ); Dorotos Bogdan, BoženosGladko ,,Ar reikia šiandien kalbėti apie Holokaustą?” ( Šalčininkų rajono Jašiūnų Mykolo Balinskio vidurinė mokykla, mokytoja Kristina Karpič ) ir kiti. Visų neišvardinti.
Norėčiau palinkėti sėkmės kūrybiniuose ieškojimuose Lidijai Pasternokaitei ir Inesai Petrokaitei iš Kupiškio Povilo Matulionio pagrindinės mokyklos.
Be individualių rašinių, išskirtinis yra Akmenės gimnazijos gimnazistų kraštotyros būrelio darbas ,,Požiūris į dabartį ir praeitį: ar reikia šiandien kalbėti apie Holokaustą?” ( mokytoja Rita Ringienė).
Sužavėjo, net nežinau kaip apibūdinti, Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos bendruomenės bei gimnazistų darbas pristatant žydų bendruomenės istoriją Kelmės krašte, įamžinimą Holokausto aukų atminimą, to paskleidimą savo rajone.
Jau kuris laikas galvoju apie šį rašinių konkursą: ar reikėjo jo?
Ir suprantu, kad mano atsakymas tik vienareikšmis – TAIP!
Kiek daug suradau gėrio jūsų rašiniuose, nuoširdumo, atjautos žmogui, nežiūrint kokios tautybės jis bebūtų. Manau, kad ir jūs rašydami savo darbus sužinojote daug naujo apie Lietuvos piliečius – žydus, jų gyvenimo būdą, jų vargus Holokausto metais. Manau, kad mintimis apie žydus dalinotės ir su savo artimaisiais – draugais, broliais ar seserimis, tėvais, seneliais, o gal net ir su kaimynais. Visiems tai buvo galimybė dar kartas mintimis prisiliesti prie hitlerinės okupacijos – rudojo maro – baisybių. Įvertinti teisingumą. Įvertinti tuos lietuvius, kurie nepabijojo patys žūties, gelbėdami šalia esantį – Pasaulio Tautų Teisuolius.
Baigdamas norėčiau padėkoti nacionalinio mokinių rašinių konkurso Pasaulio Tautų Teisuolės Onos Šimaitės vardo apdovanojimui laimėti organizatoriui Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, jo direktoriui Markui Zingeriui, ypač Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai Danutei Selčinskajai bei kitoms darbuotojoms; konkurso rėmėjui – Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai, o taip pat visiems konkurso dalyviams.
Visiems didelis ačiū Onos Šimaitės giminių vardu.
2011-12-06 Kazys Kęstutis Šimas
|
