Ši paroda skirta per Holokaustą brutaliai sunaikintai Lietuvos žydų civilizacijai atminti. Civilizacijai, kurią sąlygiškai galima pavadinti Lita – tuo pačiu vardu kaip ir menamą Lietuvos žydų šalį. Kaip pastebi žydų kultūros tyrinėtojas Yves Plasseraud, „Rytų ir Vidurio Europos paribyje yra paslaptinga šalis, kurios vardas niekuomet nebuvo įrašytas žemėlapyje. Ši šalis iš tiesų jau nebeegzistuoja, išskyrus „raštus“ , tačiau joje susiformavo viena žymiausių mūsų žemyno civilizacijų.“ Šios menamos šalies, dažniausiai vadinamos Lita (hebr. Lietuva), teritorija beveik sutapo su LDK valdomis Lenkijos ir Lietuvos Respublikos laikais. Čia skirtingų kultūrų apsuptas nuo seno klestėjo daugialypis litvakais pasivadinusių žydų pasaulis, ilgainiui tapęs ištisa civilizacija – su sava istorija, savais išminčiais, sava teisine sistema, kultūra, savita menine tradicija, prisodrinta įvairiaspalvių vaizdinių ir simbolių.

Parodoje pristatomi keli glaudžiai susiję šios didingos civilizacijos segmentai – Litos žydų tradicinio meno, sinagogų ir simbolių pasaulis. Dėmesys sutelkiamas ne į judaizmo simbolius apskritai, bet į simbolinius atvaizdus, paplitusius Litos žydų tradiciniame mene. Litos sinagogos, kadaise buvusios svarbiausia tradicinio meno ir simbolinių atvaizdų raiškos vieta, o šiandien dažniausiai neegzistuojančios ir žinomos tik iš fotografijų, akvarelių bei piešinių, tapo per Holokaustą sunaikinto pasaulio ženklais, šimtmečius šalia mūsų klestėjusios civilizacijos liudininkėmis, sunaikinto Lietuvos žydų pasaulio reminiscencijomis.

Litoje sinagogų interjerų dekoro ir ritualinių objektų kūryba buvo suvokiama kaip šventas darbas, skirtas Viešpačiui garbinti. Neretai, ypač mažuose štetluose, šį šventą darbą dirbę meistrai buvo paprasti amatininkai – dailidės arba staliai, savamoksliai liaudies menininkai. Jie su begaliniu pasišventimu atliko garbingą „mažajai šventovei“ skirtą darbą: gražino ir puošė sinagogų interjerus, drožinėjo įmantriausių formų aron kodešus ir bimas. Jų meninei raiškai didžiausios įtakos turėjo religinis mokymas, religinių tekstų studijavimas, įsisąmonintas kaip viena svarbiausių tikinčiojo pareigų. Šis žydų kultūros savitumas lėmė ir pagrindinius žydų tradiciniame mene pasireiškusių simbolinių atvaizdų šaltinius. Tie šaltiniai yra: Tanachas (Biblija), Talmudas, išminčių komentarų ir midrašų rinkiniai bei juose glūdinti agada – spalvingiausių vaizdinių ir simbolių kupinos sakmės, legendos ir parabolės, su kuriomis skaitydamas tradicinius tekstus žmogus susidurdavo nuo pat vaikystės. Tarp knygų išaugusių žydų liaudies meistrų kūryboje nuo vaikystės pažįstamų tekstų vaizdiniai ilgainiui įgydavo vizualų spalvingų simbolinių atvaizdų pavidalą sinagogų interjerų ir ritualinių objektų puošyboje.

Stipriausią simbolinį krūvį sinagogų interjerų ir ritualinių objektų puošybai suteikia Jeruzalės Šventyklos vaizdinys, įvairiais pavidalais iškylantis kaip nuolatinis egzistenciją grindžiantis Šventyklos prisiminimas ir jos atstatymo laukimas mesianiniais laikais. Gausią grupę sinagogų interjerų ir ritualinių objektų puošyboje sudaro augalijos motyvai, susiję su Gyvenimo medžio ir Rojaus vaizdiniais, o iš visų ryškiausiai išsiskiriantys vynuogienojai – su bibliniu Izraelio kaip mylimiausio Dievo vynuogyno vaizdiniu. Itin svarbūs tokie simboliniai atvaizdai: menora, kurios semantikoje susipina Rojaus medžio, Šventyklos ir Toros vaizdiniai, Jeruzalės miestas ir Šventykla arba juos nurodančios architektūrinių motyvų replikos, tokios kaip du stulpai – Jachinas ir Boazas, arba Vartai, kurie drauge asocijuojasi su liturginių Maldos ir Ašarų vartų vaizdiniais. Taip pat muzikos instrumentai, primenantys biblinę Šventyklos patirtį, kai Viešpats buvo garbinamas muzika bei dainomis, ir simbolizuojantys Šventyklos ritualus, kurie atsinaujins mesianiniais laikais. Su bibline Sandoros patirtimi, Jeruzalės Šventyklos praradimo liūdesiu ir drauge mesianinių laikų laukimu susiję ir tokie motyvai kaip laiminantys kohenų delnai, karūnos, Įstatymo plokštės. O Dovydo žvaigždė, įkūnydama iš Dovydo giminės kilsiančio Mesijo laukimą, drauge yra ir ryškiausias žydišką tapatumą žymintis sionistinis ženklas, nacionalinio išsigelbėjimo, naujos vilties ir ateities simbolis.

Atskirą grupę sudaro daugiaprasme semantika pasižymintys gyvūnijos motyvai. Įvairiausių rūšių gyvūnų atvaizdai nėra vien puošybos elementai. Jie tarsi koks savotiškas „žydiškasis bestiarijus“, to laiko žmogui – sinagogos lankytojui, šventų knygų skaitytojui – gana lengvai iššifruojamas: gyvūnų atvaizdai nesunkiai sietini su konkrečiomis šventų knygų tekstų citatomis arba tam tikrais folklore cirkuliuojančiais vaizdiniais.

Sinagogų interjero dekore gausu paukščių atvaizdų: balandžiai simbolizuoja Izraelio tautą, gandrai įkūnija teisuolio vaizdinį, povas asocijuojasi su Rojumi, o štai gaidys, pasak midrašų, yra didžiausias iš visų Dievo šlovintojų, jo giesmė turi magiškų galių, nes kas rytą prikelia žmogų naujiems darbams ir atbaido nakties demonus. Dvigalvis erelis išskleistais sparnais yra Izraelį globojančio Viešpaties simbolis, o dvi erelio galvos –dviejų pagrindinių vienatinio Dievo savybių – mielaširdingumo ir galybės – metafora, nurodanti į aukščiausiąjį dangiškąjį Teismą, kai vykdant Teisingumą pasireikš Dievo rūstybė ir gailestingumas.

Gausią grupę sudaro liūtai – dvasinės jėgos simboliai, kurių semantikoje susipina Visagalio, Izraelio ir Mesijo vaizdiniai. Tarp fantastinių būtybių išsiskiria į žiedą susisukęs mitinis jūrų valdovas leviatanas, kartu su begemotu, arba laukiniu jaučiu, bylojantis apie atpildą teisuoliams mesianiniais laikais. Dvi sparnuotos būtybės, dažniausiai fantastiniai pusiau liūto, pusiau erelio pavidalo grifai abipus Sandoros plokščių, simbolizuoja Biblijoje aprašytus kerubus, saugojusius Sandoros skrynią. Meška, medyje kopinėjanti medų, išreiškia malonumą, kuris atsiranda studijuojant Torą, o voverė, gliaudanti riešutus, – su Toros studijomis susijusius sunkumus. Mišnos traktate Pirkei avot rašoma: „Būk stiprus kaip leopardas, lengvas kaip erelis, greitas kaip elnias, stiprus kaip liūtas, kad išpildytum Tėvo Danguje valią“ (Pirkei avot 5, 23). Taigi Lietuvos žydų tradiciniame mene atvaizdai nebuvo suvokiami kaip konkrečių gyvų būtybių atvaizdai, o tik kaip simboliai, metaforos ar nuorodos į vaizdinius ir idėjas, slypinčias religinės raštijos tekstuose.

Žiūrovo dėmesiui parodoje pateikiamas gausus simbolinių atvaizdų kaleidoskopas.

Eksponuojami atvaizdai, paplitę įvairių formų XVIII–XX a. pirmosios pusės Lietuvos žydų tradiciniame mene, daugiausia Litos sinagogų interjeruose. Siekiant išryškinti konkrečius atvaizdus, daugelis jų „ištraukti“ iš prieškario sinagogas fiksavusių fotografų kadrų, kiti nufotografuoti paskutiniaisiais metais nykstančių sinagogų interjeruose, kuriuose dar išlikę sieninės tapybos fragmentai skaičiuoja savo paskutines dienas. Simboliniai atvaizdai, izoliuoti nuo autentiškos sinagogų aplinkos, kuri dažniausiai jau realiai nebeegzistuoja, į parodos erdvę perkelti daugybės pagal motyvus sugrupuotų paveikslėlių ant drobės pavidalu. Taip žiūrovui sudaroma galimybė vienu metu išvysti iš arti tų pačių simbolinių motyvų atvaizdus iš skirtingų Litos sinagogų ir susidaryti įspūdį apie jų plastikos bei stilistikos įvairovę. Šitaip sureikšminant pavienius simbolinius atvaizdus, kadaise drauge su kitais puošusius Litos sinagogų aron kodešus, bimas, intejerų sienas ir lubų skliautus, siekiama prikelti juos naujam gyvenimui, atgaivinti ir išryškinti, o svarbiausia – neleisti nugrimzti užmarštin žydų liaudies meistrų šventam darbui, kurį jie skyrė Lietuvos sinagogų – savo „mažųjų šventovių“ – puošybai.

Simbolinių atvaizdų paveikslėlius papildo parodoje eksponuojami ritualiniai objektai bei kiti artefaktai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fondų. Nesunkiai galima pastebėti, kad ritualinius objektus puošia tokie patys simboliniai motyvai kaip ir sunaikintų sinagogų interjerus. Apie tai liudija ir parodoje eksponuojamos nuostabaus grožio Litos sinagogų interjerų fotografijos, kurių originalai saugomi įvairių Lietuvos ir užsienio institucijų archyvuose. Parodą vainikuoja iš daugiau nei tūkstančio skaitmeninių atvaizdų susidedanti vaizdo projekcija, kurioje žiūrovas turi galimybę išvysti 169-ias Litos miestų ir miestelių sinagogas. Beveik visos jos sunaikintos per Holokaustą.

Parodos kuratorė dr. Aistė Niunkaitė Račiūnienė
Fotografijos P. Račiūno