Jūsų Ekscelencija, Lietuvos Respublikos Prezidente, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke, Pasaulio Tautų Teisuoliai, jų giminės ir artimieji, buvę getų ir koncentracijos stovyklų kaliniai, gerbiamos ponios ir ponai,

Visų pirma, leiskite prisipažinti, kokia man didelė garbė šiandien kalbėti šioje salėje. Taip, čia puikūs ir didingi rūmai, taip, kartu su mumis – viena iškiliausių valstybės asmenybių, Jo Ekscelencija, Lietuvos Respublikos Prezidentas, tačiau ne tik tai suvirpina man širdį.

Šioje salėje sėdite jūs, žydų gelbėtojai, Pasaulio Tautų Teisuoliai, prieš kuriuos nuolankiai lenkiu galvą. Esate žmonės, kuriuos sunku apibūdinti žodžiais, apie jus kalba jūsų darbai.

Eidamas čia pagalvojau, kad, galbūt, šiandien net nekalbėčiau, nes tikriausiai nebūčiau net gimęs, jei nebūtų žmonių tokių kaip jūs, jei kadaise mano proseneliams ir seneliams nebūtų ištiesta kaimyno ranka – Jūsų ranka.

Rūsčiais, tamsiais karo metais, kai daug kas atsukdavo nugarą net savo artimajam ar draugui, jūs nepabūgote, nesudrebėjote ir apgynėte žmones, kurių daugelio net nepažinojote.

Skaičiau įdėmiai apie kiekvieno Jūsų kilnius poelgius ir mintimis keliavau į karo metų Vilkaviškį, Kauną, Simną, Raseinius, Alytų, Vilnių, kitus miestus ir miestelius. Karo liepsna sudegino daugelio žmonių namus, pelenais pavertė jų sąžines, tačiau lyg tvirčiausią plieną ji užgrūdino jūsų širdis, išsaugodama tautiškumo, pasiaukojimo ir kilnumo vertybes.

Mūsų tautai ir visai valstybei Holokaustas – tai baisi tragedija, kurios niekada nepamiršime. Kiekvienas žuvęs telieka mūsų prisiminimuose ir maldose, o kiekvienas Jūsų tebūna palaimintas Dievo per amžius.

Šiandien yra žmonių neigiančių Antrojo Pasaulinio karo tragedijas, tuo pačiu paminančių ne tik nekaltai žuvusiųjų atminimą, bet ir jūsų poelgių svarbą bei kilnumą. Mes turime užkirsti kelią tiesos neigimui, nes tauta paminusi istoriją, pamiršusi jos pamokas, vargiai ar turi ateitį. Lietuvos miestai ir miesteliai, kuriuose drauge dirbo ir kūrė skirtingų tautų atstovai, senasis Vilnius, vadintas net Šiaurės Jeruzale, turgaus aikštės šurmuliuojančios įvairiausiomis kalbomis, bažnyčios, cerkvės ir greta sinagogos – tai visų mūsų praeitis, kuri turėtų tapti tvirtu tiltu į šviesesnį rytojų. Nepaminkime šių prisiminimų, nepamirškime to. Nestatykime prabangių apartamentų ant kapinių, negriaukime bažnyčių vardan dangoraižių.

Dar sykį leiskite apsižvalgyti šioje salėje. Leiskite pažvelgti kiekvienam į akis. Tai akys, kurios kadaise pilnos gailesčio ir ryžto gelbėjo ne tik žmones, bet ir ištisą pasaulį. Jūsų žvilgsniai – lyg šviesos spinduliai sužibo niūriausiomis istorijos dienomis ir tebešviečia mums šiandien nurodydami tiesos ir žmogiškumo kelius.

Daugeliui žydų gelbėtojų apdovanojimai suteikiami po mirties, bet tikiu, jog šią akimirką jie irgi yra šioje salėje ir girdi mūsų didžios padėkos žodžius. Nežinau, ar šiame pasaulyje galima atlikti ką nors kilniau, nei išgelbėti kitam žmogui gyvybę, taip pat, kaip nežinau ir žodžių, kuriais galėčiau apibūdinti kiekvieną iš Jūsų. Nėra tokių sakinių, nėra tokių minčių – tačiau yra širdies kalba, kuri sujungia mus visus. Dar sykį žemai lenkiu galvą prieš Jus ir te saugo ir laimina jus bei jūsų šeimas Dievas per amžių amžius.