Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (2013 m. rugsėjo 9 d. dekretas Nr. 1K-1556) už jaunos gydytojos-stomatologės Olgos Gurvičiūtės gelbėjimą apdovanojo seseris Zelčiūtes – Mariją Holecek ir Stefaniją Vaičiūnas (po mirties). 

LR generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas 2014 m. vasario 22 d. 23 dienomis lankydamasis Mičigano valstijoje įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius Marijos Holecek sūnui dr. Frank Holecek ir Stefanijos Vaičiūnas dukrai Aušrai M. Pai.

M. Zelčiūtei – Holecek skirtą ordiną (po mirties) Lietuvos nepriklausomybės iškilmių metu Detroite jos sūnui dr. Frank Holecek įteikė LR generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas. Sužinojęs apie mamai skirtą apdovanojimą, F. Holecek teigė: „mums didelė garbė priimti šią, mūsų mamai skirtą pagarbą. Jos dora ir vertybės gyvos mumyse. Vadovaudamiesi jomis, mes įamžiname jos ir kitų, rizikavusių viskuo tam, kad išgelbėtų gyvybes ir grąžintų žmonėms laisvą ir pilnavertį gyvenimą, atminimą“. Priimti mamai skirto apdovanojimo dr. F. Holecek atvyko su žmona ir sūnumi.

Generalinis konsulas Marijus Gudynas taip pat lankėsi Kalamazoo mieste, kur S. Zelčiūtei – Vaičiūnas skirtą ordiną (po mirties), įteikė jos dukrai Aušrai M. Pai. Priimdama apdovanojimą A. M. Pai prisiminė, kaip būdama trejų metų mergaitė kartu gyveno su jos namuose slepiamomis žydų tautybės merginomis.

Įteikdamas apdovanojimus generalinis konsulas pabrėžė, kad Lietuva gali pagrįstai didžiuotis žmonėmis, kurie visuotines žmogiškąsias vertybes iškėlė aukščiau už nusikalstamas praėjusio amžiaus nacizmo ir komunizmo ideologijas bei, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo nepažįstamus žmones.

           LR Generalinio konsulato Čikagoje informacija

Jaunos gydytojos-stomatologės Olgos Gurvičiūtės, 1940 m. baigusios Kauno medicinos instituto odontologijos fakultetą, gelbėjimosi kelias vokiečių okupacijos metais buvo kupinas pavojų, atsitiktinumų ir susitikimų su daugeliu geraširdžių, kilnių žmonių, kurių dėka ji išgyveno. S. Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“, išleistoje 1967 m., rašoma: suvarius Kauno žydus į getą, Olga Gurvičiūtė atsidūrė pirmosios akcijos aukų tarpe. Einant jai į fortą kartu su kitais jos tautiečiais, prie Olgos priėjo vienas iš hitlerininkų ir pasakė: „Tu, mergaite su kasa, eik namo“. Toks atsitiktinumas išgelbėjo Olgą nuo mirties. Po to ji pabėgo iš geto ir atsidūrė Minske. Pakeliui ji matė tiek žiaurumų, tiek nekaltų aukų, kad jos pačios gyvybė tapo jai bevertė. Neturėdama kur pasidėti, Olga pasidavė vokiečiams, bet jie jos nesušaudė, o nutarė grąžinti į Kauno getą. Jaunas vokietis, vairuotojas, vykstantis tarnybiniais reikalais į Kauną, paėmė ir Olgą. Jis įkalbėjo Olgą į getą negrįžti, o pabandyti pasislėpti pas kokius nors savo draugus. Olga paklausė ir, grįžusi į Kauną, nuėjo pas savo draugę Mariją Zelčiūtę, kuri ją ir paslėpė. Pas Mariją ji išbuvo tol, kol prasidėjo kratos. Kartą jos stovėjo prie lango ir išsigandusios laukė ateinant gestapo. Tačiau tą dieną patikrinę gretimą namą, hitlerininkai baigė kratas ir išvažiavo. Buvo aišku, kad ilgiau pas Zelčiūtę likti nebegalima. Nuo tos dienos Olga pakeitė keletą slapstymosi vietų – Olgą globojo ir Marijos Zelčiūtės sesuo Stefanija Vaičiūnienė, jos draugė Valerija Karvelytė, veterinarijos akademijos darbuotojai, gana ilgą laiką Olgą globojo prof. dr. Antanas Starkus ir jo žmona Elena su savo dviem vaikais. 1943 m. prof. dr. Antanas Starkus buvo gestapo areštuotas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur dirbdamas stovyklos gydytoju, išgelbėjo daugelio kalinių gyvybę.

Marija Zelčiūtė, Leonardas Zelčius ir Stefanija Zelčiūtė-Vaičiūnienė su Stefanijos dukra Aušra prieš karą

Po eilės slapstymosi vietų Kaune, Olgą Gurvičiūtę priglaudė skulptorius Petras Rimša, tačiau jo mažame butelyje Kaune Olga pasilikti negalėjo ir 1942-ųjų spalį Petro Rimšos brolis Juozas Rimša slapta parsivežė Olgą į savo ir brolio bendrą sodybą Vilkaviškio rajone, Pilviškių valsčiuje, Naudžių kaime. Šioje sodyboje gyveno Juozas Rimša su žmona Justina, jo brolis Jurgis Rimša su žmona Ona, sūnumi Aidu ir 1944 m. gimusia dukryte Onute. Taip netikėtai šioje šeimoje atsiradusi Olga buvo priimta į šeimą kaip lygiateisė šeimos narė, o visiems samdomiems sodybos darbininkams Olga buvo pristatyta kaip našlaitė Steputė, neturėjusi kur pasidėti ir kurią skulptorius Petras Rimša atsiuntė pas savo brolius į kaimą. Visų Rimšų šeimos narių globojama, šioje sodyboje Olga ir sulaukė išvadavimo. Iš 1944 rugpjūčio 8 d. laiško gelbėtojams Juozui, Justinai, Jurgiui ir Onai Rimšoms: jūs, mano brangieji, mane atvežėt, iškankintą siela ir kūnu, be dokumentų, kai iš kiekvieno kampo grasino gestapo budeliai iškankinti, išniekinti ir pribaigti. Prisimenu, kaip nedrąsiai aš Jūsų paklausiau: „Dėde, bet ar Jūs žinot, kad gresia už tai mirties pavojus?“ Tada atsakėte: mirsime drauge, bet kol gyvi kovosime, kad išliktumėm, nejaugi taip ir pasiduoti tiems žmogėdroms. 2012 m. Juozas ir Justina Rimšos, Jurgis ir Ona Rimšos, Antanas ir Elena Starkai, Valerija Karvelytė, Marija Zelčiūtė-Holecek pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.