Ohelis – tokį vardą tėvai parinko Emanueliui – gimė Kremenčiuke (dab. Ukraina) 1894 m., Rusijos imperijos laikais. Jo tėvas, sinagogos prižiūrėtojas, svajojo, kad sūnus taptų rabinu, tad Ohelis studijavo Toros ir Talmudo raštus chederyje ir ješivoje. Būdamas šešiolikos jis nusprendė tapti dailininku ir įstojo į Vilniaus piešimo mokyklą, vėliau studijavo Paryžiuje. Mane-Kacas daug keliavo, 1929 ir 1937 m. jis lankėsi Lietuvoje. Po Antrojo pasaulinio karo dailininkas persikėlė į Haifos miestą Izraelyje. Čia jis ir mirė 1962 metais. Šiandieną Haifoje veikia Mane-Kaco vardo muziejus, jo kūriniai puošia garsių JAV, Vakarų Europos bei Izraelio muziejų ekspozicijas ir yra itin populiarūs tarp pasaulio kolekcininkų.
Mane-Kaco kūryboje gausu senų žydų, rabinų (ortodoksų bendruomenės religinių vadovų), cadikų (chasidų bendruomenės religinių vadovų) ir melamedų (religinės pradinės mokyklos mokytojų) – galbūt taip dailininkas realizavo neįgyvendintą savo tėvų svajonę, kad sūnus taptų rabinu... „Mano pagrindinės temos yra visuomet žydų tipai. Todėl kartkartėmis tenka vis sugrįžti prie to šaltinio, iš kurio semiamos temos, nuvažiuoti į kokį žydų centrą. Į Lietuvą man ypač malonu atvykti“, sakė dailininkas savo interviu, viešėdamas Kaune („Manė Kac pasakoja apie savo kūrybinį kelią“, Apžvalga, 1937, nr. 15, p. 4). Vienas šio ciklo darbų yra Mane-Kaco Rabinas geltonu chalatu. Vos keliais plačiais energingais potėpiais dailininkas sukūrė itin įtaigią chasidų cadiko figūrą: senis apsivilkęs melsvai baltus marškinius perjuostus raudonu raiščiu, užsimetęs geltoną kaftaną ir užsidėjęs kailinę skrybėlę. Nutįsę susukti peisai palei ausis bei ilga barzda byloja jį esant nuoširdų chasidizmo išpažinėją, nes Kunigų knygoje sakoma: „Nekirpsite plaukų ant savo smilkinių, netaršysite savo barzdos“ (Kun 19:27). Šiame kūrinyje Mane-Kacas susiejo ekspresionistinę raišką su savo asmenine religine patirtimi, tad darbas pulsuoja kabalistine paslaptimi ir misticizmu.
|