|
ŽYDŲ GELBĖTOJAI – DRĄSOS IR KILNUMO PAVYZDYS
Trečiadienis, rugsėjo 28 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Lietuvos piliečius, kurie Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimai, gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Iš jų 44 asmenims valstybinis apdovanojimas suteiktas po mirties.
Ceremonijos pradžioje Prezidentė pakvietė susirinkusiuosius tylos minute pagerbti buvusio Izraelio Prezidento, Nobelio Taikos premijos laureato ir netoli Vilniaus gimusio litvako Shimono Pereso atminimą.
„Šiandien praradome žmogų, kuris yra brangus pasaulio taikai, visai žmonijai ir Lietuvai. Šį rugsėjį išlydime jau antrą litvaką. Ką tik atsisveikinome su profesoriumi Leonidu Donskiu“, – sakė Prezidentė.
Šalies vadovė pabrėžė, kad tragiškoje Antrojo pasaulinio karo istorijoje žydų gelbėtojai, gelbėję gyvybes visoje Lietuvoje, yra ryškus šviesos spindulys.
„Visos gelbėjimo istorijos sukrečia. Jos liudija apie žmonių gebėjimą pasiaukoti. Dėl kito žmogaus, dėl svetimos šeimos vaiko – kaip dėl savo. Rizikuoti viskuo, kas pačiam be galo svarbu ir brangu“, – sakė Prezidentė.
Pasak Lietuvos vadovės, gyvenime beveik visada esama pasirinkimo. Jo būta ir tomis Antrojo pasaulinio karo dienomis.
„Tie drąsūs vyrai ir moterys galėjo nerizikuoti. Išlikti saugūs – tyliai stebėti arba iš viso apsimesti, kad nepastebi ir negirdi, kas vyksta aplinkui. Tačiau gelbėtojai matė tik vieną įmanomą kelią – atverti savo namų duris, pasidalinti pastoge, duonos kąsniu, širdies šiluma. Ir visa tai – žiauriausiomis karo aplinkybėmis. Aukščiau jų iškeliant žmogiškumą, užuojautą ne žodžiu, o veiksmu“, – pabrėžė Prezidentė.
Prezidentė palinkėjo visiems Lietuvos žmonėms didžiuotis žydų gelbėtojų dvasios kilnumu, drąsa ir saugoti jų tylių žygdarbių atminimą.
Šiemet rugsėjį minimos 75-osios Holokausto metinės. Visoje Lietuvoje įvyko atminties maršai, kuriais pagerbtas nacių okupacijos metais žiauriai išžudytų žydų atminimas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.
Prezidentės spaudos tarnyba
PREZIDENTĖ ĮTEIKIA ŽŪVANČIŲJŲ GELBĖJIMO KRYŽIUS
Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių kilnus poelgis įvertintas Lietuvos valstybiniu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Apdovanojimo ceremonijos bukletas „Gyvenimą dovanojusios širdys“
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba
Lietuvos žydų bendruomenė, prieš keletą dienų paminėjusi Holokausto aukų atminimo dieną, Paneriuose pagerbusi kruvino baimėmis ir manipuliacijomis varomo mechanizmo aukas neturi teisės pamiršti ir nepamirš tų, be gailesčio pakėlusiusių ranką prieš savo kaimynus, vyrus, vaikus, moteris, senelius. Pakėlusių ranką prieš savo gydytojus, amatininkus, mokslininkus, nešusius į Lietuvą civilizacijos deglą, taikiai šimtmečiais gyvenusius kartu.
Tačiau daugiau nei 800 Lietuvos piliečių išdrįso pasipriešinti neapykantos sistemai, pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis turėjo valios patvirtinti savo žmoniškumą. Lietuviai turi teisę žinoti vardus savo tautiečių, kurių žmogiškosios vertybės, leidžia juos vadinti puikiausiais savo tautos ambasadoriais, geriausiais advokatais. Dauguma žydų gelbėtojų buvo paprasti valstiečiai spaudžiami kasdienių rūpesčių ir vargų, tačiau būtent juos galime vadinti didžiaisiais sielos, valios ir moralės aristokratais ir iškiliausiais savo laiko filosofais, kurie savo didvyrišku poelgiu paneigė įsišaknijusias neapykantos tezes, suteikdami gyvenimo viltį tiems, kurie buvo pasmerkti mirčiai.
Beveik kasmet nušviečiamos naujos pavardės tų, kurie įveikė Didįjį Antrojo pasaulinio karo išbandymą humanizmui, vieninteliai, neišsižadėdami pamatinių vertybių, nepralaimėję šio ideologijų ir tautų karo.
Šie vardai ir jų istorijos turėtų būti įrašomi į vadovėlius, šiais vardais turi būti vadinamos gatvės, skverai ir mokyklos, jiems statomi paminklai.
Lietuvos žydų bendruomenės dėkingumas gelbėtojams neįšsemiamas, o gelbėtojų žygdarbis neišmatuojamas. Tačiau per 26 metus Paminklo Teisuoliams Vilniuje išmaldauti vis dar nepavyko. Neturime ir žydų istorijos ir kultūros muziejaus, kuris apimtų Lietuvos žydų gyvenimą prieš, per ir po Holokausto, kuris įamžintų Teisuolių atminimą.
Tikimės, kad atminimo ženklu, skirtu Lietuvos žydų gelbėtojams bus papuošta ne tik viena iš viešųjų sostinės erdvių, bet ir amžinasis Teisuolių paminklas bus saugomas kiekvieno lietuvio atmintyje.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio kalba
Tema žmogaus, kuris ištiesia ranką žūstančiajam ar vargstančiajam, žmogaus, kuris gelbėja kitą žmogų, netekusį pastogės ir šeimos, mus pasiekia nuo Senojo Testamento laikų.
Ši didi tradicija tampa naujai aktuali dabartinio pasaulio karų ir nelemčių akivaizdoje.
Nenauja kartoti, kad tie, kurie gelbėjo žydus nuo nacių Lietuvoje ir Europoje, atliko didžiulės moralinės reikšmės veiksmą. Gelbėtojai Lietuvoje rizikavo daugiau, čia bausmės buvo žiauresnės negu už tuos pat veiksmus III Reicho okupuotoje Vakarų Europoje. Kaip žinome, jie rizikavo savo ir šeimos gyvybe ir gerove ir tai darė, nešiodami, tarkime, iš vienkiemio persekiojamiesiems maistą naktimis į bunkerį miške, kai name gyveno vokiečių kareiviai, arba slėpdami namuose žydų vaikus netgi slapta nuo sutuoktinio. Tai vyko brutalių žudynių, antisemitinės agitacijos, kurtinančios savo mastu ir besikreipiančios į tamsiausius visuomenės instinktus fone. Vilniaus krašte, net už ketinimą padėti žydams, kaupiant namie maisto atsargas, kaip liudija lenkų istorikai, galėjai būti nubaustas mirtimi. Taigi, šie poelgiai turi būti nagrinėjami sociologiniu, psichologiniu, moraliniu požiūriu, kad jais galėtų vis efektyviau naudotis mūsų švietimo sistema.
Taigi, jiems formalios pastraipos Lietuvos istorijos vadovėliuose neužteks. Kiekvienas apsisprendimas gelbėti – unikali istorija. Jeigu mes pražiūrėsime konkrečias aplinkybes, kuriomis priimamas sprendimas išgelbėti gyvybę, mes atstumsime nepaprastus, įtikinamus pavyzdžius, kuriuos mums siūlo mūsų pačių istorija.
Kaip visi žinome, tai, kad apdovanojimus jau kelintus metus iš eilės priima palikuoniai, liudija liūdnoką faktą. Nelieka pačių to veiklaus ir pasiaukojančio humanizmo herojų ir liudininkų.
Norėčiau pacituoti šviesaus atminimo (keista ir nejauku tarti šiuos žodžius) Leonido Donskio mintį iš pratarmės Holokaustą išgyvenusiųjų fotoalbumui, sukurtam fotomenininko Antano Sutkaus, kurį šiomis dienomis žydų muziejus pristatė Londone: „Pasitraukus paskutiniams Holokaustą išgyvenusiems žmonėms, mums teks susidurti su sunkiu išmėginimu – kaip mąstyti apie tai, kas neišmąstoma, ir kaip kalbėti apie tai, kas neiškalbama.“
Šitie, sunkiai išmąstomi ir iškalbami Holokausto Lietuvoje liudijimai, laipsniškai, nusėda videotekose, knygų ir dokumentų saugyklose.
Tačiau kad ir kaip gerai būtų parašyta knyga, pastatytas filmas ar nutašyta skulptūra – viskas atsiremia į švietėjo žodį. Tai visados kūrybingas iššūkis švietimo sistemai. Gelbėtojų žygdarbis turi būti įamžintas taip, kad jis ne tik neišblėstų po dienos kitos, ne tik veiktų pavienius skaitytojus ar klausytojus, ar net amžininkų minias, o laikui bėgant, atsiskleistų ateities kartoms vis naujomis prasmėmis.
Tai klausimas apie įtvirtinimą humanizmo, kurį šiais laikais į Rytus ir Vakarus nuo mūsų bando išklibinti visokio plauko populistai, demagogai ir autokratai. Jungtinėse Amerikos Valstijose, tarkime, gelbėtojų nebuvo, nes nebuvo nacių okupacijos, bet Hjustono muziejuje Teksase yra eksponuojamos gelbėtojų valtys iš Danijos.
Taigi, Gelbėtojų tema yra pasaulinė tema.
Lietuvoje pradėti žymėti Gelbėtojų namai. Manau, tikslinga būtų tęsti darbą šia linkme su municipalitetais visoje šalyje.
Linkiu kultūrininkams, švietėjams, menininkams, filosofams, visiems humanitarams kuo giliau ir plačiau pasinaudoti mūsų istorijos paveldo siūlomomis galimybėmis, turtinant lietuviškąjį humanizmą.
Guodos Litvaitienės kalba, skirta jos motinos Esfiros Gutmanaitės gelbėtojams
Kai šiemet ėjome Molėtų žydų atminimui pagerbti skirtame „Atminties marše“ buvusi istorijos mokytoja daug nuveikusi, kad Lietuvos mokyklose būtų kalbama apie holokaustą, paklausė, ar mano sūnus žino apie tai, kas karo metais vyko Lietuvoje.
Mano 30-metis sūnus apie holokaustą žino kur kas daugiau nei aš jo amžiaus. Mes augom skirtingais laikais. Jam nebereikia nieko pasakoti. Aš užaugau labai mažai, o tiksliau, beveik nieko nežinodama apie tragediją ištikusią Lietuvos žydus. Taip, aš žinojau, kad mano mama slapstėsi lietuvių namuose. Jos tėvai visa karą praleido miškuose, kur, kai galėdavo, mama nešdavo jiems maisto.
Kai mama mirė, man buvo vos 12. Matyt, saugodama mano vaikystę, mama niekada nepasakojo apie tai, ką patyrė karo metais. O gal nenorėdama vėl ir vėl pergyventi tuos siaubingus ketverius metus. Apie tai niekada nekalbėjo ir mane užauginęs tėtis. Ir giminės, išsibarstę po pasaulį.
Mama buvo jauniausia iš aštuonių vaikų, ji vienintelė ir buvo Giedraičiuose su tėvais, kai parsidėjo karas. Visi kiti broliai ir seserys jau buvo išvykę iš Lietuvos, kas mokytis, kas darbo ieškoti.
Kai prasidėjo karas, mamai buvo 17 metų. Ją savo namuose priglaudė, paslėpė draugė Milda. Dabar aš jau žinau, kad tai buvo Milda Valeikaitė. Paslėpė, net nepasakiusi seneliams, su kuriai tuo metu gyveno. Tačiau atvažiavus mamai Malvinai Valeikienei teko pasakyti, į kokį pavojų stumia šeimą, norėdama padėti savo draugei. Kurį laiką mama buvo slepiama legendinės tarpukario mokytojos, Giedraičių progimnazijos direktorės Malvinos Valeikienės namuose.
Prasidėjus kratoms ir žydų žudynėms, bijodamos, kad kas nors gali įduoti, Malvina Valeikienė ir jos dukra Milda paprašė Mato Valeikos pusbrolio Antano Jaroševičiaus, žinomo šiuose kraštuose dailininko pagalbos. Esfira Gutmanaitė Karklynės vienkiemyje pas Jaroševičius buvo slepiama iki 1943 metų rudens. Kartais mamai tekdavo slėptis avilyje, kurių Antanas Jaroševičius turėjo ne vieną dešimtį.
Iškilus pavojui būti demaskuotiems, Jaroševičiai surado mamai slėptuvę Dudėnų kaime.
Malvina Valeikienė, kiek įmanydama, padėjo ir miške besislapstantiems mano seneliams. Senelis karo pabaigoje susirgo ir mirė, tačiau močiutė išgyveno.
Dabar aš jau žinau šią istoriją. Ją iš fragmentų padėjo surinkti Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotoja Danutė Selčinskaja. Ji surado ir Mildos Valeikaitės dukrą ponią Eloną Ruzgienę.
Visada, kai kalbama apie holokaustą prisimenu vieną kažkieno pasakytą mintį: “sušaudyti šimtus žydų užtekdavo kelių dešimčių baltaraiščių. Išgelbėti vieną žydą ar žydaitę prireikdavo ne vienos dešimties lietuvių”.
Išgelbėti vieną žydaitę Esfirą Gutmanaitė prireikė Mildos Valeikaitės, Malvinos Valeikienės, Antano ir Marcelės Jaroševičių, jų sūnaus Algirdo ir dar ne vieno lietuvio pagalbos. Lietuvių, kurie gelbėdami rizikavo savo, savo artimųjų gyvybėmis. Tikiu, kad mama ne kartą dėkojo savo draugei Mildai ir jos mamai, Antanui Jaroševičiui ir jo žmonai. Šiandien aš čia galiu dar kartą padėkoti už mamos išgelbėjimą, už tai, kad esu aš, mano sūnus. Gaila, kad ne asmeniškai. Gaila, kad po mirties.
Ačiū.
Parengė Danutė Selčinskaja
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos / Robertas Dačkus
|
