Lietuvos Respublikos Prezidento spaudos centro pranešimas:

Nuoširdžiai dėkoju žydų gelbėtojams, Lietuvos garbės gelbėtojams“, - sakė Prezidentas

Valstybės vadovas pažymėjo, kad dvidešimtojo amžiaus vidurio istorija sujaukė per amžius nusistovėjusius tautų santykius ir atnešė didžiausias tragedijas daugybei tautų.

„Be abejonės, didžiausias ir tragiškiausias netektis patyrė žydų tauta. Žiauru, kad tiek daug davę Europos kultūrai, menui, ekonomikai, nacių okupuotose valstybėse žydai buvo masiškai naikinami. Apmaudu, kad atsirasdavo kolaborantų, ateinančių į pagalbą šiose egzekucijose“, - sakė Prezidentas V. Adamkus.

Šalies vadovo įsitikinimu, neturime teisės nutylėti faktų, kad ir Lietuvoje būta nacių talkininkų, pakėlusių ranką prieš savo bendrapilietį, prieš žmogų, su kurio tėvais ir seneliais lietuviai gyveno ištisus šimtmečius.

„Tačiau ir didžiausių grėsmių akivaizdoje buvo ir kita, tikroji Lietuva. Gelbėjanti tragedijos ištiktus žmones, gelbėjanti pačią žmogiškumo esmę. Nepaisant grėsmės atsidurti koncentracijos stovykloje, būti nubaustam mirtimi. Deja, ne kartą ši grėsmė virto realybe, ir gelbėtojai buvo nužudyti kartu su savo gelbėtais žydais“, - sakė valstybės vadovas. Prezidentas V. Adamkus pažymėjo, kad žydų gelbėjimo atvejai buvo nepavieniai ir neatsitiktiniai.

Prezidentas, priklausantis kartai, savo akimis mačiusiai dvidešimtojo amžiaus vidurio prievartą ir patyrusiai daug likimo išbandymų, sakė esąs tvirtai įsitikinęs, kad nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvybę, už žmogaus ryšį su kitu žmogumi. Pasak valstybės vadovo, šio ryšio vedamos, žydų ir lietuvių tautos šimtmečius eina kartu.

„Nuoširdžiai linkiu, kad jas šiame kelyje lydėtų pasitikėjimas, atvirumas ir žmogiškumą kuriančios vertybės. Tam mus įpareigoja holokausto aukų atminimas, tam mus įpareigoja Jūsų, žydų gelbėtojų, vykdytas gėrio ir tiesos aktas“, - pažymėjo Lietuvos vadovas.

Remdamiesi autentiškais išgelbėtų žmonių liudijimais ir gelbėtojų prisiminimais pristatome apdovanotuosius Gyvenimą dovanojusios širdys - apdovanojimo ceremonijos bukleto tekstas

Išsigelbėjusių vardu padėkos žodį savo gelbėtojams ir visiems apdovanotiesiems Teisuoliams tarė buvusi Kauno geto kalinė, specialiai į ceremoniją iš Didžiosios Britanijos atvykusi lady Margaret Kagan:  Aš esu Margarita Štromaitė, praleidau laimingą vaikystę Kaune, lankiau Aušros mergaičių gimnaziją. Karo metais buvau išgelbėta, o po karo kartu su savo vyru Juozu Kaganu išvykome į Angliją, kur gyvenu iki šiolei.  Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais, o paskui, prasidėjus karui ir atėjus vokiečiams, gyvenimas niekam nebuvo lengvas. Viltis, kad hitlerinė Vokietija padės atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, greit išgaravo. Visi supratom, kad nieko gero iš nacių nesulauksime, bet ypač grėsminga pasidarė Lietuvos žydų padėtis. Žydų sunaikinimas buvo nacių ideologijos sudėtinė dalis. Kaip sakoma Anglijoj: “the rest is history”, visa kita yra jau istorija ir jos nėra ko kartoti.

Mūsų šeimos gelbėtojai buvo Vytautas ir Elena Rinkevičiai, Antanas ir Marija Macenavičiai, išgelbėję mano brolį Aleksandrą Štromą. Mano pusseserę Ireną Veisaitę išgelbėjo Juozas ir Ona Strimaičiai, Pranas Bagdonavičius ir Stefanija Ladigienė.

Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, deja, jau po mirties, yra apdovanojamas Vytautas Rinkevičius.

Pirmas mūsų kontaktas su Vytautu buvo 1943 metais, kai mano būsimas vyras Juozas Kaganas dirbo geto vergų brigadoje Vilijampolės liejykloj. Ten jis gana greit pastebėjo vieną liejyklos meistrą, kuris išdrįso užsistoti už skriaudžiamą geto darbininką. Tas meistras ir buvo Vytautas Rinkevičius. Juozas greit susidraugavo su tuo doru, tiesiu žmogumi, ir jie kartu sukūrė mūsų gelbėjimo planą. Jie įrengė slėptuvę liejyklos palėpėje, kur Juozas, jo motina ir aš praleidome 9 mėnesius, fiziškai ir dvasiškai maitinami Vytauto. Vytautas buvo ir mūsų vienintelis ryšys su išorės pasauliu, atnešdavo mums žinias apie gete dar esančią mano motiną  ir pas Macenavičius besislapstantį brolį…

Kai 1945 metais išvykome į Angliją, mūsų ryšiai nenutrūko, nors šaltojo karo metais palaikyti juos galima buvo tik per siuntinius. 1964-ais man pagaliau pavyko gauti vizą ir mes pasimatėm Rygoj, į Lietuvą manęs neįleido. Ką aš tada jaučiau, po 19 metų susitikusi su mūsų gelbėtojais, mano broliu Aleksandru ir Irena, žodžiais apsakyti nemoku…Po to pirmo susitikimo lankiau Lietuvą kasmet, buvau čia ir per sausio 13-ją.

Šiandien aš esu laiminga ir dėkinga, kad pakvietėt mane dalyvauti šiose reikšmingose iškilmėse, kur mes visi susirinkome tam, kad prisimintumėm ir pagerbtumėm mūsų didvyriškus Teisuolius, kurie, nepaisydami jokių pavojų, gelbėjo mirčiai pasmerktus Lietuvos žydus. Įrašas ant Jad Vašemo medalio Teisuoliams cituoja Talmudą, kuriame pasakyta, kad tas, kas išgelbės nors vieną gyvybę, išgelbės ir pasaulį. Tokie gelbėtojai buvo Vytautas Rinkevičius ir jo žmona Elena Rinkevičienė. Jų garbingą apdovanojimą Žuvančiųjų gelbėjimo kryžiumi iš Lietuvos Prezidento rankų šioje iškilmingoje salėje priims jų duktė, mūsų mylima ir gerbiama Vitalija Rinkevičiūtė-Čiurinskienė. Leiskite man pasveikinti ją ir visus čia esančius gelbėtojus ar jų palikuonis visų išgelbėtųjų vardu. Tikiu, kad mūsų gelbėtojai savo dvasia yra čia su mumis, o mes su jais. Man dabar jau 83 metai ir gal ne už ilgo visus tuos mums be galo brangius žmones vėl sutiksiu. Ačiū uz Jūsų dėmesį.
	Visus ceremonijos dalyvius, susirinkusius į iškilmingą Baltąją salę, sujaudino nepaprastai šilta Lietuvos žydų bendruomenės vykdomojo direktorius Simono Gurevičius kalba.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris savo kalboje pabrėžė, kad Teisuoliai, gelbėdami žydus nuo nacių, dalyvavo tyliajame dvasiniame pasipriešinime nužmoginimui, rasizmui ir antisemitizmui. Jis padėkojo išsigelbėjusiems, kurių liudijimų ir prisiminimų dėka Teisuolių vardai ir žygdarbis išliks mūsų atmintyje.

Fotografas P. Račiūnas