Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,

Gerbiamieji Teisuoliai ir jų šeimų nariai,

Mielieji svečiai,

Aš stoviu čia su savo velioniais tėveliais  - Avrahamu ir Mala Ginzburgais, kurie, nors ir palaidoti Izraelyje, gimė prieš 95-erius metus Vilniuje ir mylėjo šį miestą, kaip save; stoviu čia su beveik visais jų šeimos nariais, kurių pelenai išbarstyti Paneriuose; stoviu čia, kad du kartus pasakyčiau AČIŪ:

Ačiū Jums, ponia Stulpiniene ir ponai Stulpinai. Šiandien su mumis yra Jūsų sūnus Džiugas. Ačiū Jums, kad elgėtės taip, kaip liepia vienas iš žydų “daryk taip” įsakymų, būtent: “Ten, kur gali rasti bent vieną gailestingą žmogų, būk tuo žmogumi”.

Taigi jie buvo tokie žmonės.

Mano tėveliai susituokė 1941-ųjų spalį gete. Ponia Stulpinienė ir ponas Stulpinas paslėpė juos, tuo sukeldami didelę grėsmę visų jiems artimų žmonių gyvybėms.

Yra toks žydų posakis: “Išgelbėjęs vieną žydo gyvybę, išgelbsti visą pasaulį”.

Taip pat dėkoju Jums, pone Prezidente, už tai, kad pripažinote ponią Stulpinienę ir poną Stulpiną Teisuoliais ir juos apdovanojate.

O Tavęs, Džiugai, norėčiau paprašyti: Perduok savo sergančiai mamytei ir velioniui tėveliui, kad jų meilė ir rūpestis amžinai bus su mumis ir kad mes niekada jų nepamiršime. Jie visada liks gyvi tų žmonių, kuriems leido gimti, kurie jų dėka gyvena ar dar gyvens, atmintyje.

Niūriausiomis žmonijos istorijos dienomis, jie buvo ta šviesa, kuri tvirtino: Kol yra gyvenimas, gyva ir viltis.

Ačiū Jums.