Tai vienas žinomiausių Žako Lipšico (Jacques Lipchitz) „herojinio periodo“ kūrinių, kuriuose skulptorius savitai interpretuoja biblinius pasakojimus ir antikinius mitus.

Hitleriui atėjus į valdžią, skulptorius negalėjo ignoruoti žydų persekiojimo Vokietijoje ir tapo vienu pirmųjų menininkų, savo kūryba protestavusių prieš nacizmą. Menininko protestas itin regimas jo ryškiausiame kūrinyje pasipriešinimo tema – „Prometėjas, smaugiantis grifą“. Prometėjas, nešantis ugnį žmonėms, simbolizuoja mokslą, šviesą ir kitus pažangos elementus, tuo tarpu grifas – tamsos ir regreso simbolis. Prie šio siužeto 1933–1936 m. Ž. Lipšicas grįždavo nuolat. Pirmojoje versijoje jis pasitelkė klasikinę interpretaciją – prie uolos prikaltą Prometėją, tačiau vėliau šios interpretacijos atsisakė. Prikaltas Prometėjas vargu ar padės žmonijai, todėl palengva atsirado Prometėjas, ryžtingai smaugiantis grifą. Skulptorius atsisakė ir Heraklio, išlaisvinančio Prometėją, siužeto, siekdamas pabrėžti ne tiek fizinę, kiek proto ir dvasios pergalę. Tačiau, kaip vėliau pripažino kūrėjas, Hitlerio pradėtos teritorijų aneksijos parodė, kad su lengva pergale skulptūroje jo buvo paskubėta, todėl Ž. Lipšico programinėje devynių metrų aukščio skulptūroje „Prometėjas, smaugiantis grifą“, kuri buvo eksponuojama 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje, Prometėjas grifą smaugia viena ranka, o kita ginasi. Kūrinys išreiškia ne tik menininko vidinę maldą, bet ir atlieka agitacinę misiją – kviečia Prancūziją (ir visą Europą) stoti į kovą su nacizmu. Toks akivaizdus simbolinis pranešimas daug kam nepatiko, tad neilgai trukus skulptūra buvo išmontuota. Vėliau skulptorius išliejo net tris Prometėjus: Rio de Žaneirui, Filadelfijos muziejui ir Mineapolio meno centrui. „Prometėjas“ išgarsino Ž. Lipšicą ne mažiau negu „Gernika“ išgarsino P. Pikasą.

Parengė Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė