2010 m. spalio 19 d. įvyko atnaujintos Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicijos pristatymas. Ekspozicija, įsikūrusi „Žaliame namelyje“ Pamėnkalnio g. 12, nėra nauja, tačiau papildyta naujais praėjusio šimtmečio dokumentais, nuotraukomis, audio ir video medžiaga. Duomenys buvo tikslinami, remiantis naujais šaltiniais, istoriografija. Rodomi nauji eksponatai iš muziejaus fondų. Pakeistas keturių ekspozicijos kambarių dizainas, atnaujintas ir holas. Dizaino darbus aprengė ir vykdė firma „Terra media“.

Atnaujintos ekspozicijos pristatymo metu sveikinimo žodžius tarė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius J. Markas Zingeris, Holokausto ekspozicijos „veteranė“ ir siela Rachelė Kostanian. Viena iš pirmųjų muziejaus kūrėjų Fania Brancovskaja susirinkusiuosius pasveikino jidiš kalba.  

Į ekspozicijos pristatymą atvyko Austrijos, Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, Norvegijos ir Didžiosios Britanijos ambasadoriai, Bulgarijos, Nyderlandų ir JAV konsulai ar  reikalų patikėtiniai.

Holokausto Lietuvoje ekspozicija aprėpia Lietuvos žydų istorijos pagrindinius aspektus. Didžiausią ekspozicijos dalį užima nacių okupacijos laikotarpio įvykiai – žydų beteisiškumas, žudynės, getų steigimas, provincijos žydų visiškas sunaikinimas, ir tuo pačiu žmonių, praradusių viską, kova nepasiduoti – siekis sukilti, turėti tikslą, puoselėti viltį, galvoti apie šviesesnę ateitį.

Ekspozicija papildyta ir naujais stendais, skirtais iliustruoti Šiaulių ir Vilniaus apygardos getų egzistavimo laikotarpį. Išsamūs darbo stovyklų ir nacių koncentracijos stovyklų stendai leis lankytojui suprasti, kad beteisiškumas, nužmoginimas, visiškas išnaudojimas, vergiškas darbas buvo viena iš Holokausto sudedamųjų dalių. Saujelė žmonių, taip pat nerimaujančių dėl savo šeimų, artimųjų saugumo ir ateities, ir rizikuojančių viskuo, ką turėjo, bandė išsaugoti žmoniškumą, dvasines vertybes, atjautą artimui, pagarbą žmogui. Apie tai kalba ir atnaujintas stendas, skirtas gelbėtojams Lietuvos piliečiams, o taip pat diplomatams, vermachto kariams. Sovietmečiui skirtas stendas brėžia paskutinius štrichus šioje Lietuvos žydų bendruomenės istorijoje.

Bene svarbiausi visos ekspozicijos akcentai yra eksponatai iš muziejaus fondų. Tai unikalūs, visa matę ir atlaikę to metų baisumus daiktai, tik per stebuklą pasiekę mus ir toliau nešantys žinią apie Holokausto mastą, kančią, baimę, neviltį. Antai pokario metais, viename iš Aukštaitijos kaimų, sumeistrautas galąstuvas – ant jo briaunos iškaltos žydiškos raidės; šalia gulintis suskaldytas akmuo, rastas toje pačioje sodyboje, yra ne lauko riedulys, o paminklinis akmuo iš gretimai esančių žydų kapinių. Dalis šio paminklo ir yra galąstuvo šerdis, kita dalis – stulpelis-riboženklis, stovėjęs sodyboje. Galąstuvo meistras – tai žmogus, prisidėjęs prie savo miestelio žydų žudynių. Visa tai suvokus, galąstuvas tampa tarsi visų prarastų litvakų simboliu. Sukasi briaunos... girdisi tuščias, skausmingas galąstuvo ūžesys. Jis skirtas mums, kad žinotume, kas ir kaip vyko, kad niekada neužmirštume.

Fotografas Sebastian Pammer