2009 metais Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras atidarė nuolatinę ekspoziciją „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“. Ši ekspozicija pritraukia daug lankytojų, ją puikiai įvertino daugelis specialistų, Kultūros ministerija 2009 m. apdovanojo premija.

Autentiška ekspozicijos medžiaga, jaudinantys Holokausto liudytojų prisiminimai neabejotinai ir reikšmingai prisideda prie jaunimo vertybinių nuostatų formavimo, tolerancijos, atsakomybės ugdymo, išryškina žydų gelbėtojų žygdarbio reikšmę – žmogaus apsisprendimą gresiančios mirties akivaizdoje nepaisyti žmogėdriškų įstatymų ir gelbėti pasmerktuosius.

Kad ekspozicija „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ pasiektų kuo daugiau moksleivių visoje šalyje ir atsižvelgiant į pedagogų ne kartą išreikštus lūkesčius ir pageidavimus, parengta išsami šios ekspozicijos kilnojamoji versija dviem kalbomis:

1. dvidešimt penki mobilūs ištraukiamieji dvipusiai (1 metro pločio ir 2 metrų aukščio) stendai:
tekstai, nuotraukų aprašymai ir informacija lietuvių ir anglų kalbomis, – skirti eksponuoti ir Lietuvos mokyklose, ir šalies muziejų ar kultūros įstaigų erdvėse Lietuvoje bei užsienyje;

2. mobili kabinamoji paroda – dvidešimt penki pakabinami tekstiliniai plakatai (80 centimetrų pločio ir 160 centimetrų aukščio):
tekstai, nuotraukų aprašymai ir informacija lietuvių kalba (skirti Lietuvos mokykloms).

Kilnojamosios parodos turinys

Kilnojamoji paroda „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ skiriama Holokausto metais nužudytiems Lietuvos žydų vaikams atminti. Daugiau kaip devyni iš dešimties prieš karą Lietuvoje gyvenusių žydų tapo masinių, sistemingų, metodiškų žudynių aukomis. Iš senų nuotraukų į mus žvelgia vaikai, kurių vardai ir žūties vietos žinomi, ir vaikai, kurių likimo konkrečiai mes nežinome, bet jų nuotraukos buvo rastos sudegintų getų griuvėsiuose.

Išgelbėti žydų vaikai pasakoja apie artimųjų netektį, nežmonišką įtampą ir kaustančią baimę, lydėjusią juos per visą karą. Tačiau ir tomis baisaus smurto, atgrasaus antisemitizmo ir kurstomos neapykantos dienomis atsirado žmonių, kurių ryžtas ir pasiaukojimas išgelbėjo ne vieną gyvybę.

Pirmajame parodos stende matome Domicėlę Pagojutę ir du jos išgelbėtus berniukus – telšiškius Chaimą ir Jehošua Šochotus. Geraširdė Domicėlė – tai artimo meilės ir žmoniškumo simbolis.

Tokių bebaimių, pasiaukojančių žmonių kaip Domicėlė dėka išsigelbėjo nedidelė Lietuvoje anuomet gyvenusių žydų dalis. Gražiausius žodžius savo gelbėtojams skiria mūsų parodos dalyviai: Jehošua Šochotas, Jakovas Gurvičius, Ranana Kleinšteinaitė, Georgas Gordimeris, Sulamita Fromanaitė, Alfonsas Bukontas, Icchokas Meras, Ariela Abramovičiūtė, Tamara Lazersonaitė, Kama Ginkas, Fruma Vitkinaitė, Moisiejus Rozenbliumas, Irena Veisaitė, Aleksandras Štromas, Tobijas Jafetas, Danutė Pomerancaitė, Sergejus Korablikovas ir kiti išgelbėti Lietuvos žydų vaikai.

Kiekviena Holokausto metais išgelbėto žydų vaiko istorija atskleidžia ne tik konkrečios šeimos, bet ir visų Lietuvos žydų tragediją. Išsigelbėjusiųjų emocijos, šiurpi patirtis atsispindi jų dienoraščiuose, piešiniuose, laiškuose, nuotraukose.

Aš tik gelbėjau žmones,  – atsisveikindamas su artimaisiais, parašė už žydų gelbėjimą Vilniuje sušaudytas vermachto feldfebelis austras Antonas Šmidas. Neužmirštami žydų gelbėtojų Pasaulio Tautų Teisuolių vardai – Ona Šimaitė, Marija Fedecka, Juozas Stakauskas, Marija Mikulska, Vladas Žemaitis, Stanislava ir Jonas Ruzgiai, Juozas Rutkauskas, Sofija Binkienė, Vladas Varčikas, Helena Holzman, Sofija Čiurlionienė, Danutė ir Vladimiras Zubovai, Elena ir Viktoras Kutorgos, Petras Baublys, Bronislovas Paukštys, Bronius Gotautas, Stefanija Ladigienė, Marija Rusteikaitė, Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė ir Kipras Petrauskas, Mykolas Šimelis, Juozas ir Bronislava Straupiai, Rakevičiai ir daugelis kitų. Apie šių žmonių žygdarbį bei intencijas ir pasakoja mūsų parodos stendai.

Tìkros išsigelbėjusių žydų vaikų istorijos, daugybė senų išraiškingų nuotraukų negali nesujaudinti tų, kurie nori pažinti savo krašto praeitį, prisiminti skaudžias, tragiškas netektis, o pirmõsios Lietuvos, 1966 metais Izraelyje pripažintos, Pasaulio Tautų Teisuolės Onos Šimaitės žodžiai nėra to mažo, kuris negali padaryti didelio darbo primins mums, kad ir tamsiausiais istorijos laikotarpiais žmogus turi galimybę rinktis.

Parodos stendai
		Parodos „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ kuratorė Danutė Selčinskaja