Rugsėjo 22-ąją Kaune, Ožeškienės gatvės 21-jo namo kieme atidengtos freskos buvusiems šio namo gyventojams – Kauno geto kankiniams ir didvyriams Judai Zupavičiui ir Ikai Grinbergui atminti. Freskų autorius – šio namo gyventojas dailininkas Vytenis Jakas.

Ši originali idėja gimė šią vasarą Ditai Šperlingienei (Zupavičienei) kartu su Fruma Kučinskiene, Danute Selčinskaja ir Judita Gliauberzonaite lankantis Kaune, ieškant vietos memorialinei lentai Judos Zupavičiaus atminimui įamžinti ir atsitiktinai Ožeškienės gatvėje sutikus dailininką Vytenį Jaką.

Dita Šperlingienė (Zupavičienė) atvyko į Lietuvą turėdama viltį, minint Kauno geto likvidavimo 70-metį, įamžinti savo buvusio vyro Judos (Jehudos) Zupavičiaus ir jo bendražygių atminimą.

Prieškariu jaunas inžinierius statybininkas Juda Zupavičius dirbo kartu su architektu grafu Vladimiru Zubovu. Kai Zupavičių šeima atsidūrė gete, pas juos atėjo Vladimiras Zubovas ir pasiūlė savo pagalbą. Tai nebuvo tik žodžiai – ne kartą Dita buvo susitikusi  su Vladimiru Zubovu mieste, jis atvažiuodavo prie geto dviračiu ir atveždavo maisto Zupavičiams, o vėliau, gydytojui Petrui Baubliui sutikus, organizavo ir pats aktyviai dalyvavo gelbėjant geto vaikus ir juos slepiant Petro Baublio vadovaujamuose kūdikių namuose Lopšelis. Tokį kelią iki Lopšelio vieną šaltą ir speiguotą žiemos vakarą su Judos brolio dukryte Rinute ant rankų nuėjo ir Dita Zupavičienė. Ditos išgelbėta Rina Zupavičiūtė-dabar gyvena Izraelyje. 2013 m. Dita Šperling (Zupavičienė) buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už Rinutės Zupavičiūtės gelbėjimą.

Per vieną iš tragiškiausių dienų Kauno geto istorijoje – 1944-ųjų kovo 27-ąją – buvo įvykdytas vienas žiauriausių hitlerininkų nusikaltimų – Vaikų akcija. Tą dieną buvo išplėšti iš motinų rankų ir išvežti iš Kauno geto į Aušvicą vaikai iki 12 metų. Tą pačią dieną anksti ryte buvo suimti 140 Kauno geto žydų policininkų, visi išvežti į IX-ą fortą ir 33 iš jų nužudyti. Tarp nužudytų ir žiauriai kankintų, tačiau taip ir neišdavusių slėptuvių, kur slepiami vaikai ir geto pasipriešinimo organizacijos ginklai buvo žydų policijos viršininkas Mošė Levinas, jo pavaduotojas Juda (Jehuda) Zupavičius ir policininkas Ika Grinbergas.

Su Juda Zupavičiumi Dita Kacaitė susipažino Kaune 1938 metais. Jie susituokė 1941-ųjų vasarį ir kartu apsigyveno Ožeškienės gatvėje Grinbergams priklausiusiame name.

Jehuda Zupavičius buvo kilęs iš Jonavos, į Kauną persikėlė 1930-aisiais, tapo inžinieriumi, aktyviu sionistinės organizacijos Beitar nariu, buvo Lietuvos armijos atsargos karininkas. Studijuodamas jis susidraugavo su Zvi Kadušinu. Kai visi Kauno žydai buvo perkelti į getą Zvi Kadušinas,  žydų policijos viršininko pavaduotojui Jehudui Zupavičiui aktyviai palaikant, paslapčia pradėjo fotografuoti kasdienį Kauno geto gyvenimą. Šios fotografijos įgijo neįkainojamą vertę, demonstruojamos žymiausiuose Holokausto muziejuose.

Tarp tokių neužmirštamų Zvi Kadušino fotografijų mėnesį prieš lemtingąją Vaikų akciją irJudos suėmimą Zvi Kadušinas nufotografavo ir savo draugus – Ditą ir Judą Zupavičius gete, jų kambarėlyje.

Ir štai netikėtai Juda ir Dita iš šios istorinės fotografijos šį rugsėjį persikėlė į Kauną, Ožeškienės gatvės 21-ojo kiemą, kur jie, jauni ir laimingi, gyveno prieškariu.

Dideliam Ditos džiaugsmui, šiame name gyvenantis dailininkas Vytenis Jakas  pasiūlė nutapyti Judą ir Ditą ir jų draugą, taip pat gyvenusį šiame name – Iką Grinbergą. Rugsėjo 22-ąją, minint Kauno geto likvidavimo 70-ies metų sukaktį, freskos buvo atidengtos.

Ta proga Dita Šperlingienė (Zupavičienė)  iš Tel Avivo atsiuntė jaudinančius žodžius:

Aš vėl mūsų kieme. Tylu. Praėjo daug, labai daug metų. Matau save visuomet skubančią jauną gimnazistę, pilną jėgų ir energijos. Ir vėliau su Juda laimingus, žengiančius į naują gyvenimą. Vieną saulėtą sekmadienio rytą tai dingo kaip gražus sapnas...

Dabar geto. Čia aš pažinau kitą Judą, kuriam pasiūlė, kaip buvusiam Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantui organizuoti žydų geto policiją ir tuo pačiu jos veiklą pogrindyje. Pažinojau kovotoją, kuris buvo beveik tikras, kad užmokės už tai savo gyvybe. Tai buvo vidinė kova: iš vienos pusės reikėjo pristatyti vokiečiams žmones sunkiems darbams, iš kitos stengtis padėti savo tautai. Aš mačiau, kad tai veda jį į pražūtį, bet nutariau, kad neturiu teisės jo atkalbinėti – tegu veikia pagal savo sąžinę.

Kauno geto žydų policija labai aktyviai veikė pogrindyje. Tik su žydų policijos pagalba buvo įmanoma išnešti iš geto vaikus, įnešti ir išnešti ginklus, slaptai vežimais įvežti maistą. Gete buvo bunkeris, kuriame mokino šaudyti, getas buvo paslapčia fotografuojamas, renkami dokumentai, fiksuojamos nacistų pavardės ir veiksmai. Žydų geto policija 3 metus vedė kiekvienos dienos įvykių slaptą dienyną. Dienynas buvo slepiamas įvairiose vietose. Juda man pabrėždavo, kad pasaulis po karo sužinotų visą tiesą Jis nurodė, kur visa tai užkasti, numatydamas, ką daryti, kai jo nebebus.

Juda buvo žiauriai kankinamas – jis tylėjo. Vedant jį sušaudyti, Juda dainavo savo mylimą dainą hebrajų kalba: „Šita daina mane užkerėjo ir kitos jau nebus niekados“!

Judai buvo 29 metai.

Didžiausia padėka dailininkui Vyteniui Jakui, kuris su tokiu atsidavimu ir supratimu ėmėsi šio darbo.

Dailininkas Vytenis Jakas

Dailininko Vytenio Jako žodis atidengiant freskas:

Niekam niekada nelinkėčiau atsidurti tokiose aplinkybėse kuriose atsidūrė žydai, lietuviai rusai, lenkai, vokiečiai ir kitų tautybių žmonės, kuriems likimas lėmė patirti karo sunkumus ir kurie darė viską ir elgėsi taip kaip jiems diktavo laikmetis ir aplinkybės. Kiekvienam iš jų buvo skirta tiek kiek galėjo panešti. Visos patirtys vienaip ar kitaip mus daug ko išmokė ir todėl norėčiau, kad dabar nebūtų vertinama tik kas buvo blogai ar buvo gerai, nes dažnai tokie vertinimai pasiekia kraštutinumus, kurie apsunkina mūsų bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą.

Dabar norėčiau kalbėti tik apie meilę, nes Ditos, Judos, o taip pat ir Ikos Grinbergo istorijose  daug  buvo kalbama apie tai. Stengiausi įprasminti atminimą ir sujungti jų sielas, kad jos vėl būtų kartu, bent jau šitose freskose. Be to tai dar ir mūsų kiemo istorijos dalis kurios man labai trūko ir kuri gali būti pamokančia ir įkvepiančia istorija visiems čia gyvenantiems ir visiems kurie panorės aplankyti mūsų kiemo galeriją. Džiaugiuosi, kad susipažinau su Dita ir kitais įdomiais žmonėmis, kurie įkvėpė ir suteikė naujų spalvų šiai galerijai.

Dailininkas Vytenis Jakas rengiasi ir toliau pildyti savo kiemo galeriją, čia gyvenusių žmonių portretais. Iki pavasario tikisi nutapyti Ditos tėvų ir brolio portretus. 92-jų metų sulaukusi Ditos siela tebėra jauna, ją domina daug kas,  ji negali atsižavėti senuoju Vilniumi, jo bažnyčių bokštais ir kasmet vis sugrįžta. Tikėsimės sulaukti Ditos ir ateinančių metų pavasarį, kai Vytenis Jakas pristatys naujus savo galerijos veidus.

Parengė: Danutė Selčinskaja