|
Dita nešasi voką su brangiąja skarele
Dita pasakoja skarelės istoriją
|
Pavydėtinu gyvybingumu trykštanti ponia Dita Sperlingienė (Zupavičienė) gimė Kaune dar 1922 m. Susikaupusi ir pasitikėdama savimi Dita pasidalino jaudinančia istorija, kuri visa „telpa“ į koncentracijos stovykloje, Štuthofe, gautą tamsiai mėlyną skarelę baltais žirneliais.
Dita pasakoja konkrečiai ir šaltai, neleisdama emocijoms užgožti pasakojimo linijos. Tokia istorija dar labiau jaudina, nes tarp eilučių išskaitome daugybę neišsakytų jausmų ir nutylimo siaubo.
1941 m. birželį Dita spėjo išlaikyti savo paskutinį baigiamąjį egzaminą Kauno mergaičių „Aušros“ gimnazijoje ir dar su gimnazistės uniforma (Dita neužmiršusi nė vienos prestižinės mokymo uniformos aprangos detalės: nuo „iškrakmolytų kalnieriukų iki sijono klosčių“) pateko į Kauno getą. Iš ten su tais pačiais drabužiais 1944 m. buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą: „Ten turėjau praeiti dezifenkciją. Liepė nusirengti. Drabužius atėmė. Likau visai nuoga su šukomis ir dantų šepetėliu rankose. Reikėjo eiti po dušu. Vanduo tekėjo srove per plaukus ir per veidą. Rankšluoščio nebuvo. Man numetė apsirengti įprastas dryžuotas vyriškas kelnes ir marškinius. Tos kelnės priekyje neturėjo nei sagų nei gumos. Per kelias minutes iš gražiai apsirengusios mergaitės virtau kaline su dryžuotais vyriškais apatiniais! Jausmo neįmanoma nusakyti, lyg iš tavęs būtų atimta visa asmenybė. Atsipeikėjau, apsidairiau. Kampe pamačiau vyrišką batą su batraiščiu. Panaudojau tą raištelį įverdama jį į kelnes vietoj gumos. Užraičiau kelnes iki kelių, o marškinių rankoves iki alkūnių. Dabar aš buvau kalinys Nr. 43199“, konstatuoja Dita.
1944 m. artėjant frontui kalinius varė kasti apkasų, vedė per miestus, nacistai, nenorėdami šiurpinti vietinių gyventojų kaliniams padalino paprastų drabužių. Dita gavo ir gražią skarelę: tamsiai mėlyną su žirnio didumo baltais taškeliais. Kaliniai buvo apgyvendinti palapinėse miškų glūdumoje: „Išeidavom tamsoj kasti apkasų ir grįždavom tamsoj į savo palapines. Su skarele nesiskyriau nė vienai dienai: nuo lietaus ir nuo sniego balti taškai vietomis virto skylėmis. Nutariau jas užlopyti. Tam reikėjo keturių dalykų: šviesos, adatos, siūlų ir medžiagos lopams. Šviesai išgauti sutaupiau kelių dienų nago didumo margarino porcijas, radau laukuose bulvę, joje iškrapščiau skylę, ištraukiau iš storų apatinių marškinių siūlų, juos susukau ir įkišau į margariną. Uždegiau šią bulvę, virtusia lempa, nuo mažos krosnelės palapinėje. Adata pasiskolinau iš mamos, kuri kalėjo su manimi. Mama buvo dantų gydytoja: kažkas iš kalinių buvo davęs jai labai didelę storą adatą. Ji kaip sugebėdama stengėsi padėti moterims, kenčiančioms nuo dantų skausmų. Juodus siūlus ištraukiau iš palto pamušalo, o lopams nuplėšiau baltos medžiagos juosteles nuo savo storų apatinių marškinių. Tada negalvojau, kodėl tą darau. Kodėl tamsiuose miškuose reikėjo lopyti skarelę? Šiandien suprantu, kad tai buvo ženklas sau – ženklas nepasiduoti. Greičiausiai todėl tiek metų saugojau šią skarelę“.
Skarelė nukentėjo dezinfekuojant visų kalinių drabužius po išlaisvinimo, tačiau Dita ją saugojo visą gyvenimą, laikė padėtą į sūnaus seifą. Ši skarelė yra jaunos mergaitės kovos už gyvenimą simbolis. Dita 1972 m. emigravo į Izraelį, bet dažnai vieši gimtinėje. Ji nusprendė skarelę padovanoti Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui: skarelė ir jos istorija (parengtas video interviu su Dita) taps vienu iš įdomiausių muziejaus eksponatų, ir bus lankytojams prieinama muziejaus Holokausto ekspozicijoje (Pamėnkalnio g. 12 / www.jmuseum.lt).
|
