|
Žydų muziejaus Lietuvoje istorija trapi ir sudėtinga. Nedidelių entuziastingų draugijų gaivinamai muziejaus idėjai nuolat iškildavo biurokratinės ir ideologinės kliūtys.
Įkurti žydų muziejų Lietuvoje pirmąkart pamėginta XX a. pradžioje, kai šalis dar priklausė Rusijos imperijai. Tuo metu Rytų Europos žydų visuomenėje ypač išaugo domėjimasis savuoju tautiniu menu ir jidiš kultūra. Gydytojai Emanuelis G. Kanas ir Cemachas Šabadas siekė įkurti Vilniuje savitą mokymo priemonių muziejų, kuriame būtų demonstruojamos įvairios tiksliųjų mokslų priemonės ir dailės kūrinių reprodukcijos. Carinė administracija įžvelgė priešiškų Rusijai idėjų propagavimo pavojų ir leidimo įkurti muziejų nedavė. Tikslą pavyko pasiekti gydytojui Jokūbui Vygodskiui, vadovavusiam Žydų senovės mylėtojų draugijai.
1914-ųjų sausį žydų muziejus buvo iškilmingai atidarytas specialiose patalpose E. Ožeškienės g. 7 (dabar – V. Kudirkos aikštė, pastatas neišlikęs). Muziejuje veikė keli skyriai: Literatūros ir istorijos, Liaudies muzikos, Architektūros, taikomosios dailės ir amatų, Tapybos ir skulptūros. Muziejus gyvavo neilgai – Pirmojo pasaulinio karo metu beveik visas jame sukauptas kultūrinis žydų paveldas buvo sunaikintas.
Tarpukariu muziejaus steigimo idėją puoselėjo Žydų istorijos-etnografijos draugija. Šiuo pavadinimu veikė dvi savarankiškos institucijos, 1919 m. įkurtos Lenkijos okupuotame Vilniuje ir Laikinojoje Lietuvos Respublikos sostinėje Kaune.
1919 m. Vilniuje naują muziejų tose pačiose patalpose E. Ožeškienės gatvėje įkūrė Žydų istorijos-etnografijos draugija, vadovaujama rašytojo Solomono An-skio (Šlomas Zainvilis Rappoportas, 1863–1920), daugybę metų organizavusi etnografines ekspedicijas po štetlus ir kaupusi žydų paveldą. Po S. An-skio mirties muziejus buvo pavadintas jo vardu. Ilgainiui draugijos ir muziejaus sukauptas folkloro archyvas perėjo 1925 m. Vilniuje įsikūrusio Žydų mokslo instituto (JIVO) žinion.
1931 m. Kaune Žydų istorijos-etnografijos draugija įsteigė Žydų etnografinį muziejų ir archyvą. Muziejaus tikslas buvo ne tik rinkti žydų paveldą, bet ir fiksuoti tuometinę žydų miestelių išvaizdą. Muziejaus veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
1944 m. buvusių geto kalinių ir partizanų grupelė, vadovaujama rašytojų Šmerelio Kačerginskio ir Abraomo Suckeverio, įsteigė muziejų, kuris tapo išgyvenusių Holokaustą žydų susibūrimo vieta. Netrukus muziejui buvo paskirtos patalpos M. Strašūno g. 6 (dabar – Žemaitijos g.), kuriose iki karo veikė biblioteka, o per karą – biblioteka ir specialusis geto kalėjimas. Tai buvo vienintelis žydų muziejus visoje Sovietų Sąjungoje.
Į muziejų iš įvairių slėptuvių maišais, karučiais buvo gabenamos per karą išsklaidytos ankstesnių muziejų ir JIVO vertybės, taip pat gete sukurti meno kūriniai. Per trumpą gyvavimo laikotarpį muziejui pavyko surengti tik vieną parodą, skirtą rašytojui Šolomui Aleichemui. Ekspozicijos, skirtos Holokaustui, nebuvo leista atidaryti. 1949 m. antisemitinės kampanijos metu muziejus buvo reorganizuotas, kas faktiškai reiškė jo uždarymą. Eksponatai buvo išblaškyti po įvairius šalies muziejus.
Beveik po pusės amžiaus, 1989-ųjų rugsėjo 6 dieną, entuziastų dėka Vilniuje buvo atkurtas Lietuvos Valstybinis žydų muziejus. Daugelis po įvairias institucijas išbarstytų eksponatų buvo sugrąžinti muziejui. M. K. Čiurlionio dailės muziejus padovanojo išsaugotus Kauno Žydų etnografinio muziejaus eksponatus. Iš pradžių šie eksponatai ir sudarė rinkinių pagrindą. 1997-aisiais, minint Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines, muziejus buvo pavadintas Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi.
Šiai parodai, kurią dar būtų galima pavadinti „eksponato kelionė“, atrinkti kūriniai pažymėti skirtingo laikotarpio muziejų ir draugijų spaudais. Pokario muziejaus spaudas pastebimas ant dailininko Samuelio Bako piešinių, kuriuos jis sukūrė dar būdamas vaikas Vilniaus gete. Nūdienos paveldosaugos požiūriu toks kūrinio ženklinimas būtų vertinamas kaip šiurkšti intervencija. Vis dėlto pirmaisiais pokario metais, masiškai grobstant ir naikinant paveldą, šis aiškiai matomas muziejaus spaudas padėjo ne vienai vertybei išlikti ir po daugelio metų saugiai sugrįžti į atkurtą žydų muziejų.
|
