Asmens liudijimas nr. 5968, išduotas Jehieliui Burginui Vilniaus geto policijos vado 1943-03-26, popierius, spauda, VVGŽM 1298
Jehielis Burginas gimė 1914 m. Naujojoje Vilnioje, siuvėjo Nemijos ir Hindos-Feigos Burginų šeimoje. Jehielio Burgino mama Hinda-Feiga (mergautinė pavardė – Falkovič) mirė, kai jam buvo vos šešeri. Po šio įvykio 1920 m. Nemija Burginas su vaikais persikraustė į Vilnių, kur gyveno labai sunkiomis sąlygomis. Jehielis lankė religinę mokyklą, o vėliau mokėsi pasaulietinėje žydų apšvietos organizacijos „Meficei Haskala“ mokykloje, kur pradėjo lankyti dramos būrelį.
Kad padėtų išlaikyti šeimą, baigęs mokyklą Jehielis Burginas dirbo įvairius darbus, o savo laisvalaikį skyrė teatrui, buvo politinės satyros marionečių teatro suaugusiems „Maidim“ direktorius ir vienas iš įkūrėjų. Ši trupė iš kitų Vilniaus žydų teatrų išsiskyrė savo ilgu gyvavimo laikotarpiu (1933-1941) ir aukšta menine pasirodymų kokybe.
1939 m. rugsėjo mėnesį prasidėjus karui J. Burginas buvo paimtas į Lenkijos kariuomenę, kovodamas pateko į sovietų nelaisvę ir buvo sugrąžintas į Vilnių. Netrukus miestą užėmė nacistinės Vokietijos kariuomenė ir Jehielis Burginas su kitais miesto žydais pateko į getą. Jehielio tėvas ir dvi seserys buvo sušaudyti Paneriuose, brolis su šeima – nužudyti Estijoje. Žuvo ir Sonia Musko – Jehielio Burgino vaikystės draugė, kurią jis vedė kalėdamas Vilniaus gete.
Šiame eksponate parašyta, kad J. Burginas gete dirba dažytoju. Savo atsiminimuose „Fun Vilne biz Yisroel“ (jid. – nuo Vilniaus iki Izraelio) J. Burginas rašo, kad Vilniaus gete gyveno nuo pirmos iki beveik paskutinės jo egzistavimo dienos ir prisimena, kad pačioje gyvenimo gete pradžioje lankė kursus butų dažytojams ir dirbo dažytojų karinėje ligoninėje buvusioje Zakreto gatvėje (dabar – M. K. Čiurlionio). Po darbo Jehielis Burginas dalyvavo kultūrinėje veikloje, prisidėjo prie geto teatro veiklos, buvo Jungtinės partizanų organizacijos narys. Su šios organizacijos partizanais Jehieliui Burginui pavyko pabėgti iš geto prieš jo likvidavimą ir pasislėpti Naručio miške Baltarusijoje, kur jis tapo partizanų būrio „Nekama“ (hebr. – kerštas) nariu.
Po karo J. Burginas sugrįžo į Vilnių, vedė ir susilaukė sūnaus. Visą gyvenimą aktyviai dalyvavęs kultūriniame gyvenime jis padėjo atkurti kultūrinę žydų bendruomenės veiklą karo nuniokotame mieste: prisidėjo prie žydų muziejaus atkūrimo, jame atlikdavo geto laikotarpio dainas, po Stalino mirties padėjo įkurti dramos būrelį ir žydų chorą, su kuriuo pasirodydavo ir pats.
1957 metais J. Burginas su šeima emigravo į Lenkiją, o iš ten – į Izraelį. J. Burginas mirė 1991 metais.
Parengė Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė Saulė Valiūnaitė
|