Brangūs telšiečiai!
Aš labai atsiprašau, kad dėl pablogėjusios sveikatos šį vakarą negaliu būti kartu su Jumis. Todėl įgalioju savo amžiną atilsį sesers Rūtos sūnų TELESFORĄ LAUCEVIČIŲ perskaityti tai, ką norėjau Jums papasakoti.
Kai 1941 metų birželio pabaigoje buvau uždarytas Rainių dvare, buvau įsitikinęs, kad nėra jokių galimybių mums išlikti gyviems. Toks jausmas buvo, kad niekam nerūpi mūsų likimas.
Po to, kai Rainiuose išžudė visus vyrus, supratome kad ir mūsų likimas toks pats, anksčiau ar vėliau – žūsime.
Gerulių stovykloje, kur uždarė visus vaikus ir moteris iš Telšių apskrities ir aplinkinių miestelių, buvo dar blogesnė padėtis. Žmonės pradėjo mirti iš bado ir nuo visokių ligų.
Mes, gyvi likę berniukai, turėjome aprūpinti visą lagerį – apie 6 tūkstančius žmonių maistu. Važiuodavome po kaimus, prašėme ūkininkus mums padėti ir tada pamatėme, kad dar daug gerų žmonių yra Lietuvoje.
Prieš rugpjūčio 30-tos dienos akciją, kada buvo nužudyta apie 6 tūkstančiai moterų ir vaikų, mes, keli berniukai, pabėgome (tai buvo rugpjūčio 28-tą) į Juodsodės kaimą. Žudynių dieną pas ūkininką DOMEIKĄ susirinko 12 berniukų ir jis visus juos paslėpė savo pirtyje.
Juodsodės kaime aš pirmą kartą supratau, kad lietuviai gailisi mūsų ir nori mums padėti išlikti gyviems.
Tame kaime buvau apie penkias savaites. Turiu pažymėti LIUTKIENĖS šeimą. Motina ir dukterys – STASĖ SU ZOSELE, mane apiplovė, išvalė nuo utėlių, aprengė švariais drabužiais. Aš pasijutau, kad vėl esu žmogus.
Ir kiti to kaimo gyventojai stengėsi mums padėti: JOKUBAUSKŲ šeima, GIRTO šeima, DOMEIKOS. Kitų pavardžių nebeprisimenu.
Kai buvau Telšių gete, lietuviai mus šelpė maistu. Kas svarbu – išvežė darbams į kaimus daug merginų, kurias vėliau beveik tris metus slapstė tuose kaimuose.
Gruodžio 22-tos naktį, prieš pat Telšių geto likvidavimą, vidury nakties atsidūrėme su mama Telšiuose. Mus priglaudė MASIULIENĖ, bet ji bijojo ilgiau mus laikyti.
Radome prieglobstį Telšių vyskupijos kurijoje. Išbuvome ten apie tris savaites: iš jų dvi savaites kiaulininke, pasislėpę po lentynomis. Neprisimenu pavardžių tų žmonių, kurie mums padėjo, bet vardų neužmiršau: STEPONAS – jis šėrė kiaules, ELENA ir BASĖ.
1942 metais sausio viduryje, naktį, vėl atsidūrėme su mama Telšiuose, Birutės gatvėje. Matyti, kad apvaizda ar angelas sargas atnešė mamai mintį eiti pas HALINĄ ir VACLOVĄ ŠUKŠTAS.
Mus ten priglaudė, turėjome atskirą kambarį. Šešias savaites per pačius šalčius, buvome aprūpinti ir meile, ir šiluma, ir maistu. Įgavome naujos energijos ir norą kovoti dėl savo gyvybių. Svarbiausia, būnant pas ŠUKŠTAS, gavau lietuvio gimimo metrikus ir tapau pusiau legaliu gyventoju.
Pradėjęs nuo ŠUKŠTŲ iki BUKNIŲ, praėjau daug kaimų ir šeimų. Sutikau daug gerų žmonių, kurie man noriai padėjo.
Pabuvau pas JANČIAUSKUS Gadunave, labai daug padėjo ir slapstė Sedos klebonas kanauninkas VELUTIS, VAINAUSKIŲ šeima Telšiuose, ŽUTAUTAI, LAURECKIAI, broliai NIUNAVOS Dadotkų ir Rubikių kaimuose.
1942 metų pavasarį susipažinau su STASE DAUSINIENE ir jos šeima – dukra ELENA, žentu JONU ADOMAIČIU, sūnumi STASIU ir jo žmona ZUZANA. Ta šeima buvo mano angelas sargas per visą okupaciją. Jei ne ta šeima, kažin ar aš ir mano motina bei daug kitų žydų būtume išlikę gyvi.
Su jų pagalba atsidūriau pas MONTVILUS, o mama pas JOHANZONUS, bet apie tai vėliau.
1942 metų spalio pabaigoje atsiradau BUKNIŲ šeimoje. Iš Niunavų pas BUKNIUS mane atvedė jų sūnus Danys. Ten aš išbuvau virš trijų mėnesių. Sunku net suprasti, kad žmonės, kuriuos aš pirmą kartą mačiau, elgėsi su manimi taip puikiai. Gyvenau pas juos visiškai laisvai, mane pristatydavo kaip savo giminaitį. Padėdavau jiems prie ūkio darbų. Be manęs, miške iškastam rūsyje BUKNIAI slapstė dar keturias žydes, kurių pavardžių neprisimenu. Bet atsimenu, kad aš nešdavau joms maistą.
1943 m. vasario mėnesį turėjau iš BUKNIŲ išeiti, nes ten apsilankė policija, ir aš jau bijojau ten pasilikti.
Ir vėl prasidėjo mano klajojimas, kol atsiradau BYRŲ šeimoje. Po to – NORBUTŲ šeima Vilkaičiuose, GIRDVAINIAI Barstyčiuose, DAUSINIENĖ Telšiuose, pabuvojau ir kunigų seminarijos ūkyje prie Telšių.
Porą žodžių apie Kalnėnų ir Vygantiškių kaimus šalia Telšių. Kai aš ten atsidūriau, man pasirodė, kad papuoliau į kitą pasaulį. Pasijutau laisvas žmogus. Nebuvo nė vieno kaimiečio, kur man nepadėtų. Buvau pas PRANCIŠKŲ ŠAULĮ, pas jį dar slapstėsi mano draugas ADOMAS DESIATNIKAS.
Kelias savaites gyvenau pas LEONĄ AUSTĮ, iš ten pakliuvau į BYRŲ šeimą. Pas BYRAS išbuvau visą 1943 metų vasarą. Ir JUOZAPAS BYRA, ir jo žmona, ir vaikai elgėsi su manim, kaip su tikru šeimos nariu. Gyvenau ten laisvai. Visą laiką praleisdavau ponios DAJORIENĖS miške: rinkau uogas, grybus, kuriuos BYRŲ šeima pristatydavo į Telšių supirkimo punktą, gaudami už tai žibalo ir druskos. Rugsėjo pradžioje Kalnėnų ir Vygantiškių kaimus užgriuvo Šiaulių gestapas.
Pasijutau nesaugiai. Vėl kreipiausi į JONĄ ADOMAITĮ ir paprašiau pagalbos. Jo dėka buvau išvežtas į Paragaudžio kaimą prie Kvėdarnos pas adventistus MONTVILUS. Ten išbuvau beveik metus iki išvadavimo. Mano legenda buvo tokia: mano tėvai ištremti į Sibirą, aš pabėgau iš vokiečių reicho darbo tarnybos.
Nežinau, kas paleido gandus, kad aš esu HALINOS MONTVILIENĖS nesantuokinis sūnus. Montvilai tų gandų neneigė, ir man buvo daug saugiau. Montvilos tikrai ir elgėsi su manimi, kaip su tikru sūnumi. Pas juos gyvendamas net užmiršau, kad aš slapstausi, kad mano gyvybė pavojuje. Iš visų okupacijos metų pas Montvilus man buvo geriausiai. Aš manau, kad retai pasitaiko tokių puikių žmonių.
Mano mama taip pat slapstėsi daugelyje vietų. Paskutinius mėnesius ji buvo paslėpta pas ONĄ LAUCEVIČIENĘ. Ji ir jos duktė JADVYGA, rizikuodamos gyvybėmis, slapstė mano sesers Rūtos sūnų Telesforą ir mano mamą. Ten jie visi ir sulaukė išvadavimo.
Turiu pabrėžti, kad Telšių apylinkėse išsislapstė apie 200 žydų tautybės žmonių. Telšių geto viršininkas ČEPAUSKAS padėjo geto gyventojams pakliūti į kaimus ir prieš geto likvidaciją perspėjo visus: kas gali – gelbėkitės.
Noriu paminėti dar kelias pavardes tų žmonių, kurie mums padėjo per tuos žiaurius laikus:
ŠIMKŲ, EIDINTŲ, TEKORIŲ šeimos gyvenusios seminarijos ūkyje;
PRANAS KAZLAUSKAS, JUREVIČIUS, GUMULIAUSKAI, KONSTANTINAS AUSTIS, VACLOVAS GRICIUS – Vygantiškių kaimas;
PRANAS JUTKEVIČIUS – Kvėdarna;
JOHANZONAI – Patverių dvaras;
VAIČEKAUSKAI, MARYTĖ KESMINAITĖ, kunigas JANULAITIS – Telšiai.
Aš visą gyvenimą būsiu dėkingas tiems žmonėms, kurie rizikavo savo ir savo šeimos gyvybėmis mus gelbėdami.
Jakovas Gurvičius
2007 m. kovo 6 d., Telšiai
| 
