Keletą šimtmečių iki Holokausto Lietuva buvo vienas pagrindinių pasaulyje žydų kultūros centrų. Čia susiformavo savitas žydų mentaliteto tipas, dėl kurio Lietuvos žydus ilgainiui imta vadinti litvakais. Deja, šimtmečius gyvavusi litvakų istorija nutrūko per Holokaustą, kai buvo sunaikinta beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė, o kartu ir kultūrinis bei meninis jos paveldas.

Savitą ir spalvingą Lietuvos žydų pasaulį, iš kartos į kartą perduodamas tradicijas, gyvensenos būdą ir aplinką, kurioje jis skleidėsi – žydiškus miestų kvartalus ir štetlus, originalią Lietuvos sinagogų architektūrą, – šiandien primena tik pavieniai išlikę artefaktai, rašytiniai šaltiniai, žmonių prisiminimai ir ikonografinė medžiaga, kurios, deja, taip pat išliko labai nedaug.

Dalelytę šio, dabar jau išnykusio, pasaulio savo kūryboje įamžino ir lietuvių dailininkas, kraštotyrininkas, pedagogas Gerardas Bagdonavičius (1901–1986). Gausiame, daugybę veiklos sričių apimančiame dailininko kūrybiniame palikime (ekslibrisai, knygų iliustravimas, scenografija, pramoninė grafika, taikomoji dailė, dizainas, reklama ir kt.) kaip atskira sritis, turinti ypač didelę istorinę vertę, išsiskiria architektūrinis – etnografinis peizažas ir portretai, sukurti 3–4-ame XX amžiaus dešimtmečiuose etnografinių ekspedicijų metu. Tai akvarelės, piešiniai ir grafikos darbai, kuriuose užfiksuoti prieškario Lietuvos žydų gyvenimo ženklai – daugybė sinagogų, įprasta vaga tekantis štetlų gyvenimas, žydų portretai.

Gerardas Bagdonavičius gimė 1901 m. Radviliškyje – mažame provincijos miestelyje, kuriame, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos miestelių, gyveno žydai, stovėjo sinagoga, turgaus dienomis šurmuliavo prekeiviai. „Seni sukrypę namukai, neišbrendami siauručiai skersgatviai, privačių krautuvėlių reklama giliai įsirėžė į būsimojo dailininko atmintį, vėliau rado atgarsį ir jo kūryboje.“ (Jonas Sidaravičius, Gerardas Bagdonavičius, Vilnius: Vaga, 1977)

1910 m. Bagdonavičių šeima persikelia į Šiaulius, kur dailininkas praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. 3–4-ame dešimtmetyje G. Bagdonavičius aktyviai dalyvauja kultūrinio sąjūdžio „Kultūra“ veikloje, kartu su kitais šio sąjūdžio nariais organizuoja Šiaulių „Aušros“ muziejų, kaupia jam eksponatus, dalyvauja kraštotyrinėse ekspedicijose, kurių tikslas buvo užfiksuoti retus etnografinę vertę turinčius objektus.

Keliaudamas po Lietuvos miestelius, dailininkas su dokumentiniu tikslumu, nors dažnai ir eskiziškai fiksavo vietinių sinagogų statinius, išryškindamas jų stiliaus savitumą, originalias architektūrines formas. Jis taip pat piešė žydiškus kvartalus ir čia sutiktus žmones. Po karo, norėdamas išsaugoti sunaikinto Lietuvos žydų pasaulio atminimą, G. Bagdonavičius dalį matytų sinagogų atkūrė iš atminties, kitas perpiešė iš ekspedicijų metu savo paties paskubomis brūkšteltų eskizų.

Parodoje turime galimybę išvysti šiuos dailininko įamžintus išnykusio litvakų gyvenimo fragmentus, kadaise Lietuvoje klestėjusio, tačiau brutaliai sunaikinto pasaulio ženklus. Šių darbų originalai saugomi Šiaulių Aušros muziejuje ir Vilniaus Architektūros muziejuje.

Dėkojame Šiaulių Aušros muziejui, Vilniaus Architektūros muziejui, Austrijos ambasadai ir poniai Lornai Švarc (JAV, San Diego), padėjusiems įgyvendinti šią parodą.