Bencion Michtom. Poeto Elchanano Voglerio portretas
1934, pop., anglis, 41,6 x 34, VŽM 916

Elchanano Rožanskio pirmieji gyvenimo žingsniai žadėjo aprūpintą gyvenimą ir galimybę rinktis bet kurį veiklos kelią. Berniukas gimė 1907 m. Vilniuje apskrities advokato šeimoje. Tačiau jau septynmetis Elchananas neteko tėvo, o po metų – ir motinos. Tolesnė našlaičio vaikystė prabėgo Ukmergės (jid. Vilkomir) našlaičių namuose. Grįžęs į Vilnių 16-os metų jaunuolis duoną užsidirbo versdamasis afišų dailininko amatu. [1] Tėvų netektį Elchananas išgyveno be galo skaudžiai: ji pažymėjo visą tolesnį jo gyvenimo kelią. Todėl Rožanskis ėmęs kurti eiles pasivadino Vogleriu – klajūnu[2]. Rožanskio literatūrinis slapyvardis įkūnija ir skaudžią netektį, ir siekį vienišam keliauti po nedraugišką pasaulį, ir ypatingą klajūno santykį su aplinka. Gal iš to paties šaltinio kilo ir savitas poeto gamtos pojūtis, jos sužmoginimas. Elchananas Vogleris išgyveno Katastrofą. Jis 1941 m. pabėgo iš Vilniaus nuo nacių ir ilgai klajojęs pagaliau pasiekė Alma Atą (Kazachstanas), joje kurį laiką gyveno sunkiomis sąlygomis. Vėliau buvo apsistojęs Maskvoje, o 1947 m. grįžo į Lenkiją ir iki 1949 m. gyveno Lodzėje. Galiausiai emigravo į Paryžių. Mirė Vogleris 1969 m.

Už šių poeto gyvenimo datų slypi kita biografija – poeto klajūno. Sambūris Jung Vilne (Jaunasis Vilnius) – žydų literatų ir dailininkų grupė, veikusi nuo 1929 m. iki Katastrofos, –  poeto Voglerio biografijoje užima svarbią vietą. Šiam sambūriui priklausė dailininkai Bencionas Michtomas (eksponuojamojo portreto autorius), Rachelė Suckever, Šeina Efron, literatai Chaimas Gradė, Avromas Suckeveris, Šimšonas Kahanas, Šmerelis Kačerginskis, Perecas Miranskis, Leizeris Volfas, Moišė Levinas, kurį laiką Šloimė Beilis ir kt.

Nuo pat pirmųjų Jung Vilne susikūrimo metų dalyvavęs sambūrio veikloje Vogleris iki Katastrofos išleido du kūrybos rinkinius, kurie buvo gerai įvertinti: poemos jidiš kalba A bletl in vint (Lapas vėjyje, 1935 m.) ir Cvei beriozes baim trakt (Du beržai prie kelio, 1938 m.).  Tarp Jung Vilne rašytojų jis garsėjo elegišku nusiteikimu, atsiskyrėliška klajūno dvasia. Visa tai atsispindėjo Voglerio eilėraščiuose ir poemose, turinčiuose savitą koloritą. Jo kolega poetas Chaimas Gradė rašė: „Vogleris iš žmonių visuomenės pabėgo į gamtą, buvo bebalsis su visais, o gamtai atsivėrė išskėstomis rankomis [...] Gamta Vogleriui – stiprus jo vidinis išgyvenimas, tačiau iš esmės ji jam buvo tarsi pasakėčia, ji kalbėjo gyvenimiškomis sentencijomis, nes jos moralas atspindi žmonių bendruomenės pasaulį.“[3] „Kas įsiskaito į E. Voglerio neaiškų peizažą, nesuprantamus personažus, pirmiausia pajunta jo beveik fantastinio pasaulio grožį, jo begalinę gamtos ir visa ko, kas tik gyvas ir alsuoja, meilę,“[4] – apibūdino Voglerio poezijos savitumą poetas ir žurnalistas Šloimė Beilis ir teisingai jį pavadino introspektyvistu. Iš tiesų Vogleris sudėjo visą tylų pasaulio pajautimą į savitas metaforas. Iki jo dar nė vienas žydų poetas nebuvo taip atidžiai įsižiūrėjęs į Lietuvos peizažą.

Elchananas Vogleris buvo vienas tų Jung Vilne sambūrio poetų, kurie mažai dėmesio skyrė gyvenamojo laiko politinėms akcijoms. Jis visas  buvo susikoncentravęs į kūrybą, o poeto žvilgsnis  fiksavo daiktų bei gamtos nematomo, tačiau esamo pasaulio detales. 1939 m. Vilner almanach (Vilniaus almanachas) išspausdino Voglerio eilių, tarp kurių buvo ir eilėraštis  „Der dichter“ (Poetas)[5]. Jame yra strofa, kurioje Vogleris, nusakydamas abstraktaus poeto paskirtį, kūrybos proceso ir pasaulėjautos ypatumus, apibūdina ir savo paties pašaukimo  bei pasaulėžvalgos esmę:

            Zain oicer – iz der roiter ovnštern, der cveifl – iz zain gloibn,

            Zain nešome – di tlijendike lulke ongefilt mit biterer machorke [...]

            Jo lobis – raudona vakaro žvaigždė, abejonė – jo mintys,

            Jo siela – smilkstanti pypkė, prikimšta karčios machorkos [...]

Ilona Murauskaitė
Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir apsaugos skyriaus vedėja

Eksponato atvaizdas Pauliaus Račiūno
© Atvaizdas iš VVGŽM fondų