Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija

Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai 2007 metų rugsėjo 21 diena

Tekstą leidiniui rengė:

Danutė SELČINSKAJA,
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja

Vilnius, 2007

Kiekvieną rugsėjo 23-iąją, minėdami Lietuvos žydų ge­nocido dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lie­tuvos piliečių žydų atminimą.

Šiomis dienomis prisimenami ir kiti Lietuvos piliečiai — žydų gelbėtojai, Teisuoliai. Tai žmonės, kurie pasipriešino okupaciniam režimui, ištiesė pagalbos ranką persekiojamiems ir žudomiems žydams tuomet, kai iš laikraščių puslapių sklido nuožmi antisemitinė agitacija, buvo skelbiami antižydiški potvarkiai ir, kas svarbiausia, Lietuvos žemėje vyko masiniai ir sistemingi žydų šaudymai, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo ir vietiniai talkininkai.

Tie Lietuvos piliečiai, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimoms, gelbėjo žydus nuo nacių vykdomo geno­cido, savo šalyje, Lietuvoje, apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, o Jeruzalės memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti — Jad Vašem — suteikia žydų gelbėtojams Pa­saulio Tautų Teisuolio vardus, apdovanoja Teisuolio medaliais, kuriuose išgraviruoti žodžiai: Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki šios dienos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti 873 žmonės, kurie nepabūgo jiems grėsusio pavojaus ir išgelbėjo ne vieno savo kaimyno, draugo, pažįstamo ir net nepažįstamo žmogaus gyvybę.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Lietu­vos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus 2007 m. rugsėjo 12 d. dekretu Nr.1K-1109 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo 62 asmenis, iš kurių 12 sulaukė šios dienos, o kiti, deja, apdovanojami jau po mirties.

Remdamiesi autentiškais išgelbėtų žmonių liudijimais, pri­statome asmenis, kurių kilnus poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu — Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

***

1941-ųjų liepą trejų metukų Jonina Kleinaitė kartu su savo tėvais – Mordechajumi Kleinu ir Šeina Feigelmanaite-Kleiniene buvo įkalinti Kauno gete.

Kleinų šeimą pažinojusi Baronaitė turėjo artimą draugę už geto ribų – Antaniną Anevičienę. Abi draugės ir nusprendė – reikia gelbėti mažąją Joniną. Antanina su vyru Jeronimu ir dviem vaikais — Vytuku ir Jadvyga gyveno Kaune, Miško gatvėje 15. 1944­ųjų ankstyvą pavasarį Antanina Anevičienė dideliame krepšyje parsinešė mažą mergaitę į savo namus ir tarė vaikams: Ji bus jūsų sesutė. Situacija buvo sudėtinga, mergaitė nemokėjo lietuviškai, o toje pačioje laiptinėje gyveno policininkai. Todėl Antanina su Jeronimu nusprendė išsiųsti vaikus – Vytuką ir Niną (Joniną Kleinaitę) pas Jeronimo seseris Anevičiūtes – Juzę, Kateriną ir Oną, gyvenusias Alvito valsčiuje, Maldėnų kaime. Jeronimas Anevičius susitarė su garvežio mašinistu, kad šis trylikametį Vytautą ir Niną garvežyje nuvežtų Alvito link ir išlaipintų laukuose. Vaikams teko nueiti nemažą kelią, kol pasiekė tetas. Vytuko Anevičiaus tetos viską suprato: jos priglaudė ir globojo mergaitę, nors kaimynai ir stebėjosi, iš kur Jeronimas turi tokią tamsiaplaukę dukrą. Jaunasis Joninos gelbėtojas trylikametis Vytukas Anevičius taip ir liko pas tetas kartu su Nina, kol rusai pralaužė frontą.

Netekę vilties sulaukti Joninos motinos (abu Joninos Klei­naitės tėvai žuvo), Jeronimas ir Antanina Anevičiai mergaitę atidavė į žydų vaikų namus Nr.4 Kaune. Iš jų 1946 metais Joniną Kleinaitę paėmė jos motinos sesuo Gita Feigelman ir išsivežė į Minską.

Šiuo metu Jonina Peregoud (Kleinaitė) gyvena Vokietijoje. 2007 metais ji kreipėsi į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų ir į memorialinį institutą Jad Vašem Jeruzalėje dėl savo gelbėtojų — Antaninos ir Jeronimo Anevičių bei Juzės Anevičiūtės apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais.

***

Dominykas Gricius, jo žmona Felicija ir žmonos dukra iš pirmos santuokos Janina Vedegytė (dabar Butkienė) per karą gyveno Velpesių kaime, Raseinių rajone. 1941 metais į jų sodybą atėjo labai išsigandusi mergina — Basia Zyvaitė ir paprašė prieglobsčio. Ji siūlėsi padėti dirbti ūkio darbus. Nors darbininkės ir nereikėjo, Griciai pagailėjo merginos ir pirmiausia Basia, o po savaitės ir jos brolis Jankelis apsigyveno pas Gricius. Dienomis jie dažniausiai slapstydavosi tvarte ant šieno, o naktimis mie­godavo troboje. Basia labai susidraugavo su mažąja Janina, kartu dirbo, kartu miegojo.

Apie slepiamus žydus rudenį kažkas pranešė gestapui. Iš ges­tapo atvyko naktį, vienmarškinius Gricius išvarė į kiemą ir tardė. Jankeliui pavyko pasislėpti daržinėje, o Basiai, kuri gerai kalbėjo vokiškai, pavyko įtikinti gestapininkus, kad ji ir Gricienės posūnis iš pirmos santuokos yra talkininkai, padeda kasti bulves. Kitą dieną Dominykas Gricius buvo iškviestas į gestapą, vėl tardomas. Tik įtakingam kaimynui Štrofilai paliudijus, kad Dominykas sako tiesą, Gricius buvo paleistas.

Frontui priartėjus, Basia ir Jankelis Zyvai kartu su Griciais evakavosi, o viskam aprimus, išgelbėtieji brolis ir sesuo Zyvai išvyko į Kauną. Jankelis Zyvas dirbo sandėlininku, gyveno ir mirė Kaune. Kol Basia Zyvaitė gyveno Kaune, jos namuose dažnai viešėdavo Janina Vedegytė (dabar Butkienė). Basiai išvykus gyventi į Izraelį, šeimos ilgą laiką bendravo laiškais.

***

1941 m. birželį jaunų mokytojų porą iš Vilkijos — Šeiną ir Chaimą Gertnerius, per atostogas atvykusius į Vabalninką ap­lankyti Šeinos tėvų, netikėtai užklupo karas. Jau liepą visus Va­balninko žydus apgyvendino vienoje miestelio gatvėje, o po ke­lių savaičių išvežė į Pasvalį. Ten visus apgyvendino mokykloje, itin sunkiomis sąlygomis jie praleido keletą dienų. Šeinai ir Chaimui Gertneriams pavyko papirkti sargybinį ir pabėgti. Taip prasidėjo Gertnerių klajonės po miškus ir sodybas. Vasarą jie slapstėsi daržinėse, šieno kaugėse ar miško tankumyne. Atėjus rudeniui, dvi neturtingos vienkiemio gyventojos — seserys Petro­nėlė ir Elžbieta sutiko priimti Gertnerius pas save. Iš jų Gertneriai sužinojo, kad visi į Pasvalį iš aplinkinių vietovių suvežti žydai, tarp kurių buvo Šeinos tėvai ir trys broliai Sacharai, 1941-ųjų rugpjūčio 26 dieną buvo sušaudyti Žadeikių miške. Gertneriai iš­buvo pas Petronėlę ir Elžbietą kelias savaites, kol kažkas iš kai­mynų įskundė ir jiems teko ieškoti kitų slapstymosi vietų.

Besislapstydami Šeina ir Chaimas pakeitė ne vieną pastogę. Sunkiausiu metu — žiemą Gertnerius priglaudė vabalninkiečių Emilijos ir Juozo Giedrikų šeima.

Giedrikų šeimos namas stovėjo Vabalninko pakraštyje. Juozas Giedrikas turėjo malūną, pas juos dažnai lankydavosi valstiečiai. Patys sunkiai versdamiesi, jie slėpė Šeiną ir Chaimą Gertnerius, rizikuodami savo ir mažametės dukros Teresės gyvybėmis. Kaž­kam iš kaimynų įskundus, Gertneriai turėjo palikti šią pastogę. Netrukus atvyko policija daryti kratos, tačiau nieko įtartina nerado. Vidury žiemos išėję į laukus, Šeina ir Chaimas apsuko kelis ratus miške, bandė prašyti pagalbos pažįstamų ūkininkų, tačiau nesėkmingai. Neliko nieko kito, kaip vėl sugrįžti pas Giedrikus. Emi­lija su Juozu juos priėmė, nors baltaraiščiai jau buvo atėję ir gra­sino susidoroti. Vėliau Giedrikai rado jiems saugesnę vietą, kur Šeina ir Chaimas Gertneriai sulaukė karo pabaigos.

Po karo Šeina ir Chaimas Gertneriai apsigyveno Kaune, mo­kytojavo Kauno 4-oje vidurinėje mokykloje. Jiems gimė du sūnūs — Izidorius ir Ilja. 1972 metais Gertnerių šeima po ilgų prašymųgavo leidimą išvykti į Izraelį. Abi šeimos ilgą laiką palaikė glaudžius ryšius.

***

1944-ųjų pradžioje Lėja Portaitė su grupe žydų, pabėgusių iš įvairių getų, slapstėsi Alytaus rajono miškuose, šalia Skovagalių kaimo. Tarp besislapstančių buvo ir Samuelis Ingelis, vėliau tapęs Lėjos vyru. Visiškai išsekusi, Lėja ryžosi pasibelsti į valstiečių duris ir paprašyti maisto. Iš namo išėjusi moteris — Elena Iva­nauskienė, kaip netrukus paaiškėjo, buvo kurčia, tačiau labai geros širdies. Iš karto Lėja prisistatė kaip rusų karininko našlė, paprašė maisto ir prieglobsčio, žadėdama atsilyginti siuvimu. Elena sutiko, o kai sužinojo, kad Lėja yra žydė, ja dar nuoširdžiau rūpinosi. Kai Lėja prisipažino Elenai Ivanauskienei, kad turi draugą — Sa­muelį Ingelį, Elena sutiko ir jį priimti, nors ir baiminosi, kad tam nepritars jos vyras. Todėl šią paslaptį Elena atskleidė tik savo vaikams Giedrutei ir Gintautui, kurie tapo tikrais šios žydų poros gelbėtojais. Kai vokiečiai šiame kaime pradėjo žydų “medžioklę”, Gintautas su Giedrute padėjo Lėjai ir Samueliui persikelti į laikiną slapstymosi vietą miške, kur jie sulaukė išvadavimo.

Elena Ivanauskienė ir Giedrutė Ramanauskienė (Ivanauskaitė) pripažintos Pasaulio Tautų Teisuolėmis 1984 metais, o 1992 metais šis titulas suteiktas ir Gintautui Ivanauskui. Išgelbėtajai Lėjai Ingel pakvietus, 2006 metais Giedrutė Ramanauskienė nuvyko į Niujorką, kur jai buvo įteiktas Teisuolių fondo apdovanojimas ­krištolinė žvaigždė “Už paskleistą gerumą”. Priimdama šį apdova­nojimą, Giedrutė pasakė: Noriu, kad jūs visi žinotumėte, jog mūsų šeima tada, daugiau nei prieš 63 metus, nepadarė nieko didvyriško. Nebuvo kito pasirinkimo. Tai buvo žmogiškojo padorumo klausimas. Mes negalėjome leisti Lėjai ir Samueliui mirti.

***

Jonas ir Juzefa Jurevičiai su savo keturiomis dukterimis —Leo­nija, Valerija, Birute, Vanda ir sūnumi Jonu gyveno Žemaitkiemio kaime, Lapių valsčiuje, netoli Kauno. Nuo 1943-iųjų rudens Jurevičių namai tapo prieglauda septyniems iš Kauno geto pabėgusiems žy­dams, tarp kurių buvo: Mejeris Jelinas, Danielis Kaplanas, Chaja Šuster, Kartingeris, Kalmanskienė ir jos anūkas. Beveik kasdien pas Jurevičius užeidavo ir gydytojas Abramavičius, kurį Jurevičiai aprūpindavo maistu. Be minėtų žydų, sodybos kluone slapstėsi ir vienas rusų belaisvis. Tokią didelę grupę žmonių aprūpinti maistu ir pastoge buvo labai sudėtinga. Rizikos laipsnis ypač išaugo, kai 1943-iųjų gruodį didelė kalinių grupė pabėgo iš IX forto ir vokiečiai pradėjo intensyvias apylinkių kratas. Perspėjimus apie gresiantį pavojų žydai gaudavo nuolat ir iš geto pogrindžio organizacijos, todėl keli besislapstantys, tarp kurių buvo Mejeris Jelinas, Danielis Kaplanas ir Kalmanskienė, sugrįžo į getą. 1944-ųjų balandžio viduryje vokiečiai apsupo sodybą, sudegino kluoną kartu su ten besislapstančiu rusų belaisviu, žiauriai sumušė Juzę Jurevičienę, suėmė ir išsivežė Chają Šuster, Kartingerį ir sodybos šeimininką Joną Jurevičių.

Suimtieji žydai ir sodybos šeimininkas Jonas Jurevičius buvo sušaudyti IX forte. Jurevičiaus dukterys suspėjo paslėpti Kalman­skienės anūką, o kitą dieną Leonija ir Birutė nuvežė berniuką į benediktinių vienuolyną. Taip berniukas buvo išgelbėtas, po karo jį paėmė giminės ir išsivežė į Izraelį.

Jonas ir Juzefa Jurevičiai bei jų dukra Leonija 1997 m. pripa­žinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Šių dienų sulaukusios Jurevičių dukros Vanda ir Valerija priims savo, tėvų ir sesers Birutės apdo­vanojimus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

***

1941-ųjų birželio 23 dieną vokiečių armija įsiveržė į Simną. Pirmomis karo dienomis Simno žydai dar buvo palikti savo na­muose, tačiau vyrus siuntė dirbti sunkų, varginantį darbą. Rug­pjūčio 22 dieną visus Simno žydus vyrus surinko miesto aikštėje, iš jų atrinko stiprius jaunus vyrus, suvarė į tris sunkvežimius ir išvežė į Alytų. Tarp pirmųjų aukų buvo Abelio ir Josifo Vainšteinų 41 metų tėvas ir 17 metų brolis Benjaminas. Antrasis Simno žydų transportas išvyko 1941-ųjų rugsėjo pirmąją. Tą dieną berniukus išgelbėjo jų motinos drąsa — ji sugebėjo įtikinti ir papirkti aktyvis­tus, tad jie paliko berniukus. Deja, rugsėjo 12 dieną likusius gyvus žydus išvedė į miškus netoli Kalesniko ir ten sušaudė. Tarp šių Simno žydų buvo Abelio ir Josifo motina ir jaunesnysis broliukas Jehuda. Abeliui ir Josifui pavyko išsigelbėti, jie pasislėpė valstiečio Bagdonavičiaus klojime — iš ten girdėjo šūvius ir mirštančiųjų aimanas. Ilgesniam laikui pasilikti Bagdonavičiaus klojime buvo pavojinga, kadangi klojimas buvo miesto ribose, todėl vyresnysis, Abelis, nusprendė ieškoti patikimesnio prieglobsčio broliukui Jo­sifui ir sau. Prasidėjo klaidžiojimai iš kaimo į kaimą. Perėję dau­gelį sodybų, Abelis ir Josifas surado nuolatinius globėjus Saulėnų kaime — juos priglaudė Ona Matulevičienė.

Matulevičių šeima — motina Ona, trys jos sūnūs: Sebestas, Juozas ir Vladas bei dukrelė Stasė gyveno vargingai, bet tuo, ką turėjo, dalijosi su Abeliu ir Josifu. Pirmą vakarą geraširdė Ona Matulevičienė nuprausė berniukus, paėmė apatinius drabužius skalbimui, aprengė savo vaikų drabužiais. Ona Matulevičienė labai išgyveno dėl Simno žydų likimo ir visą likusį laiką iki išvadavimo globojo Abelį ir Josifą Vainšteinus. Nors kartais berniukams ir tekdavo keisti slapstymosi vietas, tačiau jie nuolat sugrįždavo pas Oną Matulevičienę.

Karui pasibaigus, broliai Abelis ir Josifas Vainšteinai emi­gravo į Izraelį, Abelis Vainšteinas (dabar Arba Gefenas) palaiko ryšius su Stanislava Kubertavičiene (Matulevičiūte) iki šių dienų. Iš 1993 m. vasario 6 d. Abos Gefeno laiško Stasei Kubertavičienei: Aš džiaugiuosi, kad Jad Vašem pripažino Jūsų motiną Pasaulio Tei­suole, kaip ir kitus lietuvius, gelbėjusius žydus. Kas pažinojo Jūsų motiną, prisimins ją visuomet kaip asmenybę šilta širdimi ir pilna gilaus tikėjimo, kas buvo pagrindas imtis pavojingo žygio — gelbėti žydus nuo žiaurių nacistų ir jų vietinių pagalbininkų rankų. Ir jūs, jos vaikai, jai labai daug padėjote. Be jūsų pagalbos jai būtų buvę labai sunku mus išgelbėti...

***

Šiauliuose, Tilžės gatvėje, prieš karą gyveno Petrovų šeima: šeimos galva — buvęs carinės Rusijos armijos karininkas Pavelas Petrovas, jo žmona Eugenija (Gurvičiūtė) ir sūnus Georgijus. Pet­rovų šeima artimai bendravo su netoliese, Vilniaus gatvėje, gy­venusia Antonina Leviniene ir jos vaikais — Jurgiu ir Elena, lan­kydavo vieni kitus, kartu vasarodavo Palangoje.

Mirus Pavelui Petrovui, jo buvusi žmona, Georgijaus Petrovo motina, dar prieš karą ištekėjo už Izaoko Rubinšteino. Prasidėjus vokiečių okupacijai, visa Rubinšteinų šeima: Izaokas Rubinštei­nas, jo žmona Eugenija, prieš pat karo pradžią gimusi jų dukrelė Dina, Eugenijos Rubinšteinienės sūnus Georgijus ir Izaoko Ru­binšteino tėvai Faivušas bei Frida buvo įkalinti Šiaulių gete. Izaoko Rubinšteino tėvai Faivušas ir Frida bei duktė Dina tapo Vaikų akcijos aukomis.

Iš karto po Vaikų akcijos, Antoninai Levinienei padedant, Geor­gijaus tėvai suorganizavo jo pabėgimą iš geto. Nepažįstami žmo­nės išvedė Georgijų pro Frenkelio fabriko vartus, kur tuomet Geor­gijus dirbo, ir berniukas nuėjo pas Antoniną Levinienę, gyvenusią pačiame Šiaulių centre. Ten jau Georgijaus laukė ir kitą dieną Antonina Levinienė nuvedė jį į mažą butelį šalia turgaus, kuriame gyveno jauna moteris, pasivadinusi Jelizaveta. Pas Jelizavetą Ge­orgijus slapstėsi apie mėnesį, kartais vakarais aplankydavo An­toniną Levinienę ir savo draugus — Antoninos vaikus Jurgį ir Ele­ną. 1943 m. gruodžio 30 d. iš Daugpilio atvyko Georgijaus Pet­rovo dėdė (tėvo brolis) Ivanas Petrovas. Dar prieš jam atvykstant, Antonina Levinienė sugebėjo parūpinti Georgijui fiktyvius metrikus, kurie vėliau jam padėjo legalizuotis. Prieš pat Naujuo­sius metus Ivanas Petrovas išsivežė savo sūnėną Georgijų į Daugpilį, kur jis laimingai sulaukė išvadavimo.

Po Šiaulių geto likvidavimo Izaokas Rubinšteinas ir Georgi­jaus motina Eugenija Rubinšteinienė pateko į Štuthofą. Izaokas buvo perkeltas į Dachau, po to išsiųstas į Osvencimą, kur žuvo. Eugenija pabėgo iš Štuthofo kalinių kolonos, slapstėsi pas lenkų valstiečius. Po karo rado savo išgelbėtą sūnų Daugpilyje.

Antonina Levinienė, nepaisydama pavojų, rizikuodama savo ir savo šeimos gerove, rūpinosi berniuku, organizavo jo sėk­mingą išvedimą iš Šiaulių geto ir perdavimą jo dėdei Ivanui Petrovui, pas kurį Georgijus sulaukė išvadavimo.

***

Dailininkas Samuelis Rozinas gimė ir užaugo Kaune. Atsi­dūręs gete, talentingas ir perspektyvus dailininkas buvo įdarbintas geto dirbtuvėje, kurioje buvo gaminami oficialūs geto dokumentai. Kartais su Samueliu Rozinu susisiekdavo antifašistinės geto organizacijos nariai, tuomet Samuelis padarydavo savo draugams reikalingus dokumentus. 1944 metais Samuelis Rozinas ištrūko iš geto ir nusigavo pas savo draugus partizanus.

Kartą grupę partizanų, tarp kurių buvo ir Samuelis Rozinas, netoli Vievio puolė ir apsupo vokiečių kareiviai. Dalis partizanų per susišaudymą žuvo, o Rozinas buvo sužeistas. Jis perplaukė upę, tačiau, norėdamas pabėgti nuo persekiotojų, jis turėjo vie­nintelį pasirinkimą — perplaukti dar ir didelį ežerą. Sunkiai sužeistam Rozinui pavyko pasiekti krantą, tačiau netrukus pa­aiškėjo, kad jis atsidūrė nedidelėje saloje. Alkanas, ištroškęs, šla­pias, su kraujuojančiomis žaizdomis, Samuelis Rozinas pasislėpė pakrantės krūmuose. Jį pastebėjęs žvejys atnešė sausų drabužių, duonos, pieno ir atplukdė valtimi į kitą ežero krantą. Vos laiky­damasis ant kojų, Samuelis atėjo į artimiausią Šairiškių kaimą. Pasibeldė į kaimo namelio duris. Paaiškino šeimininkei, kas jis toks, ir paprašė pagalbos. Agota Mikalauskienė ir jos vaikai: Kazys, Genutė ir Ona paslėpė Samuelį Roziną savo namelio palėpėje, jį slaugė. Agota jam tapo antrąja motina. Jos gerumas ir švelnumas ne tik padėjo išsigydyti žaizdas — ši šeima užgrūdino Samuelio Rozino valią ir dvasią, atgaivino pasitikėjimą kitais žmonėmis. Jis gyveno pas Mikalauskus, kol pasveiko, vėliau Kazys Mika­lauskas nuvedė Samuelį į mišką, kur jam pavyko rasti partizanų būrį. Po karo Samuelis Rozinas studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute ir Peterburgo (tuometinio Leningrado) dailės akademijoje, sukūrė keletą savo gelbėtojos Agotos Mikalauskie­nės portretų, jai dedikavo eiles, vėliau išvyko gyventi į Izraelį. 2006 m. Samuelis Rozinas mirė JAV.

Dailininko tėvas Isakas Rozinas, gaisrininkų savanorių būrio vadas, prieš karą apdovanotas Vyčio Kryžiumi, mirė gete 1941 metais. Motina Chana, išgyvenusi Štuthofo koncentracijos sto­vykloje, po karo išvyko į Izraelį. Per karą žuvo ir abu Samuelio Rozino broliai.

***

1943-ųjų gruodį 14-metė Sulamita Gordonaitė su Elenos Kutorgienės ir jos sūnaus Viktoro pagalba ryžosi pabėgti iš geto ir ėmė slapstytis. Pradžioje Sulamitai daug padėjo kunigas Povilas Jakas. Jis nusiuntė Sulamitą pas geraširdę moterį Zaksaitę, gyvenusią Kaune, Šančiuose, vėliau padarė dokumentą — laikiną asmens liudijimą Aldonos Vaičiulionytės vardu. Sulamitai labai prašant, Elena Kutorgienė pagal skelbimą surado jai darbą pas iki tol nepažįstamą moterį — Elžbietą Barborą Miniotienę. Elžbieta Miniotienė, našlė su 4 vaikais — sūnumis Aloyzu, Ignu, Broniumi ir Juozu gyveno Žaliakalnyje, nuošalioje Vaižganto gatvėje. Nuo pradžių ji nežinojo tikrosios savo tarnaitės Aldonos Vaičiulionytės (Sulamitos Gordonaitės) tautybės, tačiau Sulamita, supratusi, kad Elžbieta Miniotienė labai priešiškai nusiteikusi nacių vykdomai politikai žydų atžvilgiu, prisipažino esanti žydė. Šis prisipažinimas Sulamitai tik padėjo — Elžbieta Miniotienė globojo Sulamitą Gor­donaitę iki sovietinės kariuomenės atėjimo. 1944-ųjų birželį kartu su Miniotienės šeima ji persikėlė gyventi į Kulautuvą. Frontui priartėjus, Miniotienė su vaikais nusprendė vykti pas gimines į Žemaitiją, tačiau Sulamita pasiliko laukti išvadavimo Kulautuvoje, kadangi šalia gyveno kita jos globėja, drąsioji žydų gelbėtoja — gydytoja Elena Kutorgienė.

Sulamitai Gordonaitei (Lyrovienei) prašant, 1982 metais Jad Vašem pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais Eleną ir Viktorą Ku­torgas bei Elžbietą Miniotienę. Savo išsigelbėjimo istoriją biblio­grafė Sulamita Gordonaitė-Lyrovienė aprašė pirmojoje Sofijos Binkienės knygoje apie gelbėtojus Ir be ginklo kariai, pasirodžiu­sioje 1967 metais.

***

Kauno Valstybės teatro koncertmeisterio ir dirigento Roberto Stenderio ir jo žmonos Rozos Stenderienės šeimoje tėvų džiaugs­mui 1939 metais gimė dukra — Margalita. Deja, šeimos laimė truko neilgai. 1941 metų rugpjūčio 18 dieną Kauno gete įvyko pirmoji vadinamoji Inteligentų akcija, per kurią nužudyti daugiausiai jauni vyrai iš išsilavinusių sluoksnių, tarp kurių buvo ir Margalitos tėvas smuikininkas Robertas Stenderis. 1943 metais, vis dažnėjant ak­cijoms gete, Roza Stenderienė ryžosi gelbėti dukrą. Į mergaitės gelbėjimą buvo įtraukta daug žmonių — Natalija Jegorova, Hele­na Holzman, Olga Dauguvietienė—Kuzmina, Vladas Varčikas, Va­lerija ir Eduardas Satkevičiai.

Pas Valeriją ir Eduardą Satkevičius Margalita Stender buvo atvesta 1943-iųjų lapkričio mėnesį. Slapstymo sąlygos buvo labai sudėtingos, nes artimiausių kaimynų sūnus atvirai palaikė nacių režimą. Sutuoktiniai Satkevičiai kaip įmanydami saugojo mer­gaitę ir jos buvimo paslaptį, tačiau smalsūs kaimynai ją pastebėjo. Vieną 1944-ųjų balandžio rytą, kai Margalita buvo viena namuose, uniformuotiems kaimynams pavyko patekti į butą. Laimei, mer­gaitė neišsidavė, ji atkakliai kartojo išmoktą legendą: Aš, Irina Petrova, mano tėvas kare, motiną išvežė į Vokietiją dirbti, o mane nupirko turguje. Nelaukiant, kol užgrius policija, teko skubiai keisti mergaitės buvimo vietą ir, Vladui Varčikui padedant, tą pačią naktį mergaitė buvo pervesta pas Olgą Dauguvietienę, iš kur buvo perduota Kauno valstybės teatro dainininko Mikalojaus Mongirdo šeimai. Jie nuvežė Margalitą į Vilkiją, pas Mikalojaus motiną Olgą Mongirdienę.

Nors mergaitei tada buvo tik ketveri metukai, Olga Mongir­dienė išliko jos atmintyje visam gyvenimui. Iš Margalitos Stender— Lonke 2006 metais rašytų prisiminimų: Ponia Mongirdienė buvo protinga ir šilta. Ji mane gelbėjo keletu prasmių — aš buvau ne tik fizinis ligonis: gal iš baimės, kad manęs nepagautų vokiečiai, juk buvau kilnojama iš vienos šeimos į kitą, jau nebegalėdavau įsisavinti maisto, viską išvemdavau. Ponia Mongirdienė viską suprato, apatinėje bufeto lentynėlėje ji įrengė maisto lentynėlę tik man, galėjau valgyti, kada panorėjus. Žinoma, aš nusiraminau. Buvau išgelbėta, kaip laisvas paukštis basa vaikščiojau po Olgos Mongirdienės sodą. Tai buvo vasarą. Lietuvoje karas baigėsi. Ir vieną gražią dieną aš pama­čiau takeliu einančią moterį, labai panašią į mano mamą. Ir antrą sykį po mūsų išsiskyrimo aš jai pasakiau: “Man atrodo, kad jūs mano mama”. Mano mama buvo visiškas ligonis, daug dienų ji pragulėjo pas ponią Mongirdienę, juk ji nežinojo, kad suras mane, kad aš likau gyva.

***

Ūkininkai Juozapas ir Ona Mureikos, jų sūnus Stasys Vladas Mureika ir dukra Matilda Gražina Mureikaitė (dabar Blažienė) gyveno Akėčių kaime, Lukšių valsčiuje, Šakių apskrityje. 1944 m. pavasarį šiuos kraštus pasiekė anglų kalbos mokytoja Rachelė Kapalavičiūtė—Feinberg, kurią Mureikų šeima priglaudė ir slapstė savo sodyboje, kol vokiečių kariuomenė pasitraukė iš Lietuvos. Kauno gete kalinei Rachelei Kapalavičiūtei-Feinberg pavyko pabėgti iš žydų kolonos, varomos į Aleksoto aviacijos dirbtuves. Pasitraukusi nuo grupės, Rachelė pėsčiomis ėjo Šakių kryptimi, nes žinojo, kad tame krašte gyventojai jau slapstė keletą žydų. Eidama panemune ir miškais, pasiekė Liepalotus. Pamačiusi už malūno sodybą su kryžiumi, nutarė paprašyti prieglobsčio ten gyvenusio siuvėjo Bačėno. Ši šeima Rachelę priglaudė kelioms paroms. Kadangi siuvėjas Bačėnas gyveno per daug viešoje vietoje, jis paprašė Akėčiuose gyvenusios Mureikų šeimos priglausti Ra­chelę ilgesniam laikui. Jiems sutikus, Rachelė buvo slapstoma gyvenamo namo viršutiniame aukšte, sodo krūmynuose, o apie artėjančius įtartinus asmenis Rachelę perspėdavo Mureikų sūnus Stasys Vladas ir ji spėdavo pasislėpti. Vėliau tėvas ir sūnus Mu­reikos sodo viduryje, viename iš dobilų kaugių, įrengė Rachelei slėptuvę, kurioje ji kurį laiką gyveno. Mureikų šeima saugojo ir globojo Rachelę iki 1944-ųjų rugpjūčio pabaigos, kol sovietų armija pralaužė frontą. Labai artimai šeimos bendravo ir po karo, iki pat Rachelės Feinberg išvykimo nuolat gyventi į Izraelį, vėliau bendravimas tęsėsi laiškais. Iš Rachelės laiško: Aš dažnai apie kiekvieną iš jūsų galvoju, ir jei man pasisekė pamatyti mano taip ilgai geidžiamą Tėvynę, tai čia tik Tėvelio ir Mamytės, amžiną Jiems atilsį, dėka...

***

Riva Hiršovičiūtė su savo tėvais gyveno Raseinių rajone, Vi­duklės miestelyje. Rivos tėvus sušaudė karo pradžioje Viduklėje, o Rivą, Viduklės kunigui Jurgelevičiui rekomendavus, priglaudė vals­tiečių Norkevičių šeima, gyvenusi Trepėnų kaime, Raseinių rajone. Visa Norkevičių šeima — Vladislovas Norkevičius ir jo žmona Ona, Vladislovo brolis Stasys Norkevičius ir sesuo Stasė Norkutė saugojo ir globojo Rivą apie dvejus metus. Visgi kaime pasklido gandai, kad pas Norkevičius slapstosi neaiškus žmogus. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Rivai skubiai reikėjo rasti kitą slapstymosi vietą. Į pagalbą atėjo Viduklės kunigas Algirdas Mocius. Jis pats asmeniškai išvežė Rivą į tėviškę pas savo tėvus, gyvenusius Šiaulių rajone, Dapkūnų kaime, kur Riva ir sulaukė išvadavimo. Po karo Riva sugrįžo į Viduklę, čia susituokė su Pasaulio Tautų Teisuoliu Česlovu Rakevičiumi, pagimdė sūnų Henriką. Iki savo gyvenimo pabaigos Riva Rakevičienė (Hiršovičiūtė) gyveno Kaune.

***

1944 metais 17-metė Konstancija Povilaikaitė (dabar Babins­kienė) mokėsi Vilkaviškio gimnazijos 7—oje klasėje ir kartu su kitomis gimnazistėmis nuomojosi butą Vilkaviškyje, Sodų gatvėje Nr. 9. Kartą į šiuos namus šeimininkų giminės iš Kauno atvežė dvejų metų mergaitę, kalbančią tik žydiškai. Buvo paaiškinta, kad mergaitę rado paliktą pintinėje prie savo namo ir, baimindamiesi laikyti Kaune, atvežė į Vilkaviškį. Konstancija Povilaikaitė, išgir­dusi, kad ir čia mergaitės nenori laikyti, bet ketina atiduoti gesta­pui, nedvejodama apsisprendė ją gelbėti. Kitą dieną, paėmusi mer­gaitę į glėbį, ji nešė ją 10 kilometrų į tėvų namus, Kuosių kaimą, šalia Lankeliškių bažnytkaimio. Konstancijos tėvai — neturtingi ūkininkai Petras ir Ona Povilaikos palaikė dukros apsisprendimą. Puikiai suprasdami rizikos ir atsakomybės laipsnį, grynai iš hu­maniškų paskatų, jie priėmė žydų vaiką ir su meile rūpinosi ma­žąja Vitute, nes Konstancija grįžo tęsti mokslų į Vilkaviškį. Tik priartėjus fronto linijai, paaiškėjo tikrasis Vitutės vardas ir jos tik­rieji tėvai: Vitutė — Aviva Tkac, advokato Tkaco iš Kauno dukra.

Po karo išgelbėtą mergaitę — Vitutę—Avivą Tkac atsiėmė gi­minės iš Kauno ir netrukus visi išvyko iš Lietuvos. Pastaraisiais metais Aviva gyveno JAV, ji neužmiršo savo gelbėtojų. Iš 1991 metais Avivos Sandler (Tkac) laiško Konstancijai Babinskienei (Povilaikaitei): Aš esu ta pati Vitutė, ta maža mergaitė, kurią išsaugojote ir meiliai prižiūrėjote. Dažnai galvoju apie tą laiką, kurį praleidau jūsų namuose. Ypač apie jūsų mamytę. Kadangi laikas buvo siaubingas, o aš labai maža, daug ko neprisimenu. Aš nekalbu ir nesuprantu lietuviškai. Bet niekada nepamiršiu jūsų rūpesčio, meilės ir skausmo, kai turėjom išsiskirti. Aš jums be galo dėkinga, kad nepraradau gyvenimo.

***

Kauno geto pasipriešinimo dalyvis Moisiejus Muselis, kaip ir kiti geto kaliniai, kiekvieną ankstų rytą išvykdavo į privalo­muosius darbus ir sugrįždavo vėlai vakare. Moisiejus Muselis buvo paskirtas automechanikų brigados vyresniuoju — kolonenleiteriu. Ši brigada dirbo vokiečių policijos garaže, Kęstučio g. Nr. 43, remontavo vokiečių automobilius. Į darbą ir atgal šios brigados darbininkus sunkvežimiu dažniausiai veždavo tas pats vairuotojas Ignas Šepetys. Jis suprato sunkią žydų padėtį, užjautė ir buvo pasirengęs padėti. Dar 1942-ųjų pradžioje atsitiko netikėtas dalykas: nepažįstamas kunigas, priėjęs prie brigadoje dirbusio in­žinieriaus Michailo Gutmano, pasiūlė pagalbą: sakėsi norintis gelbėti žydų inteligentus, kuriuos vokiečiai išžudė pirmiausia, ir kvietė atvažiuoti į Kelmės kleboniją, žadėjo slėpti iki karo pabai­gos. Visa tai Michailas Gutmanas papasakojo Moisiejui Museliui, prašydamas jį suorganizuoti automobilį ir nuvežti jį su žmona, žmonos seserimi ir draugų Kopelevičių pora į Kelmę. M. Gutma­nas siūlė važiuoti į Kelmę slapstytis ir Moisiejui Museliui su žmo­na Polia. Kadangi M. Muselis jau ne kartą buvo siųstas į kaimus pirkti maisto produktų tiek savo brigados darbininkams, tiek vokiečiams, vadovavusiems remonto darbams, tad ir šį kartą gavo leidimą paimti sunkvežimį. Taip 1943-ųjų spalio 25 d. 7—ių žmonių grupė atsidūrė Kelmėje. Juos kvietusio kunigo Kelmėje jie nerado, tačiau atvykėlius labai šiltai priėmė klebonas Alfonsas Radzvilas. Jis pažadėjo surasti žmones, kurie sutiktų priimti bėglius. Alfonso Radzvilo ramumas, svetingumas ir drąsa suteikė geto kaliniams viltį, kad jie patikimose rankose. Tačiau net klebonui Alfonsui Radzvilui nebuvo taip paprasta surasti prieglobstį 7 žmonėms. Kitą rytą viena šeima sutiko priimti 2 žmones, o likusiems Alfonsas Radzvilas pasiūlė kantriai laukti, kol suras patikimus žmones. Vairuotojui įkalbinėjant, Moisiejus Muselis su žmona nusprendė grįžti į Kauno getą, likusieji 5 pasiliko. Klebonas Alfonsas Radzvilas surado prieglobstį visiems, nors nebuvo lengva, keletą kartų reikėjo keisti vietas, tačiau išgyveno visi.

Moisiejui ir Poliai Museliams su kita žydų grupe pavyko nuvažiuoti pas girininką Mykolą Šimelį, kur jie laimingai sulaukė karo pabaigos. Apie šį humanišką kunigo Alfonso Radzvilo poelgį, gelbstint penkių nepažįstamų žydų gyvybes, muziejui parašė Izraelyje gyvenantys Polia ir Moisiejus Museliai.

***

Bačkonių girininkijos girininkas Mykolas Šimelis su žmona Jadvyga ir penkiais vaikais gyveno Tarpumiškių kaime, dabarti­niame Kaišiadorių rajone. Mykolą Šimelį gerbė ne tik lietuviai ūkininkai, kuriems jis kiek galėdamas padėdavo, bet ir miško pirkliai žydai.

Pažintis su žydu Mejeriu Korėnu, tarpukariu Vievyje turėju­siu dervų ir terpentino dirbtuvę, ir lėmė girininko žygdarbį. Sun­kiu Korėnui laikotarpiu Mykolas Šimelis surado jį priverstinių darbų vietoje Kaune ir ištarė lemtingus žodžius: Mano durys atviros visiems. 1943-ųjų lapkričio pabaigoje Moisiejus Muselis su gerai pažįstamu vairuotoju Ignu Šepečiu nuvežė iš Kauno geto į Tar­pumiškio kaimą pas Šimelius devynių žmonių grupę — Korėno, Arnovskio šeimas ir savo žmoną Polią Muselienę. 1944 metų sausio 10 dieną M. Muselis atvežė dar tris žmones ir pats pasiliko pas Mykolą Šimelį. Nuo tos dienos 12 žmonių slapstėsi pas Ši­melius.

Tiek daug žmonių aprūpinti maistu buvo nepaprastai sudė­tinga, galėjo kilti įtarimų, todėl Mykolas Šimelis paprašė patiki­mo žmogaus, Strošiūnų girininkijos darbininko Vasilijaus Bara­dulino, pagalbos. Tuo metu labai jaunam Vasilijui Baradulinui Mykolas Šimelis buvo kaip tėvas — visada žiūrėdavo, kad nenueitų blogais keliais, patardavo visais gyvenimo atvejais. Abu labai gra­žiai sugyveno. Kai Mykolas Šimelis girininkijos pastate įrengė slėptuvę atvykusiems iš Kauno geto žydams, Vasilijus Baradulinas sutiko padėti, nors tai buvo ir labai rizikinga. Kartais Vasilijus drabužius keisdavo į maistą, kurį dažniausiai stengdavosi pirkti turguje, ir pas girininką atveždavo naktimis.

Ypač sunkias dienas Mykolui Šimeliui ir visiems besislaps­tantiems teko pergyventi 1944-ųjų balandžio mėnesį, netikėtai mirus Jadvygai Šimelienei. Nepabūgo Mykolas Šimelis ir kratų, priėmė dar du žmones, pabėgusius iš Kauno geto — Polios Muse­lienės seserį su vyru. Polia Muselienė liudija: Taip mes, 14 žmonių, buvome ten iki 1944 m. liepos 13 dienos. Kai raudonoji armija mus išlaisvino, Mykolas Šimelis iš mūsų neėmė nei pinigų, nei dovanų, nei jokių apdovanojimų. Jis buvo didelis humanistas, mylėjo žmones, buvo sąžiningas, geros širdies žmogus. Jisai buvo Žmogus! Ne visiems patiko toks žmogus. Ypač kad jis išgelbėjo 14 žydų nuo mirties, davė jiems pastogę, rizikuodamas savo ir šeimos gyvybėmis. 1945 metų liepos 10 dieną Mykolas išėjo į mišką pas eigulį ir daugiau negrįžo. Naktį atėjo miško žmonės į jo namus, paėmė jo drabužius ir pasakė, kad jis negrįš. Taip tragiškai pasibaigė tokio garbingo žmogaus gy­venimas. 1981 m., jau būdami Izraelyje, mes kreipėmės į Jad Vašem, prašydami pripažinti Mykolą Šimelį ir Jadvygą Šimelienę Pasaulio Tautų Teisuoliais. Mūsų prašymas buvo patenkintas ir jie gavo tą garbingą apdovanojimą.

Išgelbėtųjų žydų pavardės: Mejeris Korėnas, Leizeris Korėnas, Benjaminas Korėnas, Liuba Korėnaitė, Tanchumas Korėnas, Judita Korėnienė, Michlė Levinienė, Alteris Arnovskis, Etelė Arnovs­kienė, Salomonas Nechmodas, Feiga Nechmodienė, Moisiejus Muselis, Polia Muselienė (Karnauskaitė), Chaimas Kaplanas.

***

1944-ųjų birželį, kai frontas nenumaldomai artėjo prie Kauno, Aleksandra Ragaišienė—Bieliūnienė ir Juozas Bieliūnas suteikė prieglobstį gydytojos Frumos Gurvičienės dukrai Belai Gur­vičiūtei, kurią prieš tai savo vasarnamyje Kačerginėje slapstė ar­chitekto Landsbergio-Žemkalnio šeima. Po to, kai gestapas suėmė Landsbergių sūnų Gabrielių, baiminantis kratos, reikėjo skubiai ieškoti naujos vietos Belai. Nauja slapstymosi vieta buvo rasta Juozo Bieliūno prižiūrimame Bučiūnų dvare, 2 km nuo Labūna­vos (Kėdainių raj.) Gydytoja Aleksandra Ragaišienė-Bieliūnienė ir jos vyras Juozas Bieliūnas sutiko priimti Belą kaip namų darbi­ninkę, merginai buvo gauti suklastoti dokumentai. Aleksandra Ragaišienė-Bieliūnienė buvo nepaprastai gera ir jautri Belai. Visų šeimos narių globojama, Bela Gurvičiūtė po dviejų mėnesių su­laukė tos dienos, kai vokiškieji okupantai buvo priversti pasi­traukti iš Kėdainių apylinkių. Aleksandra Ragaišienė-Bieliūnienė 1998 metais pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole.

***

Jaroslavo ir Teklės Rakevičių šeima su savo sūnumis Juozu, Česlovu, Zenonu ir Algimantu vokiečių okupacijos metais ėmėsi visų galimų priemonių žydams gelbėti. Tokia buvo visų šeimos narių nuostata — kiek įmanoma daugiau padėti nekaltai perse­kiojamiems ir žudomiems žmonėms, su kuriais jie labai gerai sugyveno prieš karą. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį Rakevičiai išgelbėjo nuo žūties apie 50 žydų. Tai jie darė įvairiais būdais. Pirmiausia organizavo žydų išvežimą iš Kauno geto. Į šią veiklą buvo įsitraukusi ir motina — Teklė Rakevičienė, nors 1942 metais ji jau sunkiai sirgo, tačiau nuvykusi gydytis į Kauną ir atlikusi būtinas procedūras ligoninėje, eidavo prie geto tvoros, perduodavo raštelius žmonėms su paaiškinimais, kaip pasiekti sutartą vietą, kur laukė vežimas ir Teklės vyras Jaroslavas. Kelią nuo Kauno geto iki Keidžių kaimo Raseinių rajone (apie 80 kilo­metrų) pakaitomis tai pėsčiomis, tai važiuoti įveikdavo per tris, keturias paras. Kartais sūnus Juozas pėsčiomis eidavo į Kauno getą ir išvesdavo žmones. Jie eidavo dienomis, o naktis praleis­davo miškuose. Rakevičių namai tapo žydų gelbėjimo ir paskirs­tymo punktu. Iš čia žydai būdavo siunčiami pas patikimus vals­tiečius, o keletas šeimų gyveno ir pas Rakevičius. Visi gyveno kaip viena šeima, tik žydams saugumo sumetimais buvo įrengtos kelios slėptuvės — antrame namo aukšte, rūsyje, o iš slėptuvės po grindimis buvo iškastas atsarginis išėjimas galimam pasitrau­kimui pavojaus metu. Per šį išėjimą buvo galima pasiekti tankiai krūmais apaugusį Šviesuvio upės krantą.

1993 m. Jad Vašem, Jeruzalėje, Rakevičių šeimos atstovas Česlovas priėmė Pasaulio Tautų Teisuolių medalius, kuriais buvo apdovanoti šios unikalios šeimos nariai.

Už išgelbėjimą Rakevičiams dėkingi: Simas, Chaja, Ruta, Jant­kė ir Leiba Zarkinai, Mazinterienė, Kelcų šeima (vyras ir žmona), trys seserys ir du broliai Kuliešos, trys seserys Libmanaitės — Liuba, Chava, Sara ir jų tėvas. Rakevičiai išvežė iš Kauno geto Lėją Brik ir jos sūnų Aharoną. Kurį laiką jie gyveno Rakevičių šeimoje, o vėliau buvo perkelti pas Mozūraičius į Lenkčių kaimą. Taip buvo išgelbėtas būsimasis Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Aharonas Barakas su motina ir daugelis kitų žmonių.

***

Prieš karą Jurgis Štromas, jo žmona Eugenija ir vaikai — sūnus Aleksandras ir dukra Margarita gyveno Kaune. 1941 m. birželio 27 d. Jurgis Štromas, buvęs Lietuvos finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento direktorius, vėliau bendrovės Parama direktorius, buvo nužudytas Lietūkio garaže. Štromų sūnus Aleksandras, karui prasidėjus, buvo Palangos pionierių stovykloje. Aleksandrui pavyko sugrįžti iš Palangos į Kauną. Jau prieš rugpjūčio 15 dieną likę gyvi šeimos nariai — Eugenija Štromienė, Margarita Štromaitė ir Aleksandras Štromas atsidūrė Kauno gete. Ten Margarita susidraugavo su Juozu Kaganu (Josef Kagan) ir jie susituokė. Juozas Kaganas priklausė tai grupei žmonių, kurie buvo įsitikinę, jog geto žydai pasmerkti mirčiai ir vienaip ar kitaip bus nužudyti. Jo galvoje gimė planas įrengti slėptuvę Vilijampolės liejykloje, į kurią eidavo dirbti su geto brigada. To plano pagrindinė ašis buvo Vytautas Rinkevičius, liejyklos meistras. Iš Margaritos Štromaitės (Kagan) prisiminimų: Vytautas Rinkevičius man tapo ryškia žvaigžde, nušvietusia tamsų nakties dangų. Nacių okupuotoje Lietuvoje jis gelbėjo Juozą (taip mes vadinome mano vyrą Josefą Kaganą), jo motiną Mirą Kagan ir mane, nepaisydamas mirtino pavojaus, kuris už tai grėsė visai jo šeimai. Jis pastatė ir įrengė mums liejyklos palėpėje slėptuvę. Ji buvo padaryta kraigo dalyje, atskirtoje menama siena. Po slėptuve buvo valgyklos sandėlis, už kurį buvo atsakingas Vytautas. Jis bendravo su mumis per liuką lubose. Iš pradžių Vytautas neatskleidė savo paslapties net žmonai, nes nenorėjo jos jaudinti, tačiau buvo nelengva išmaitinti dar tris žmones, ir kai Elena pastebėjo, kad iš jų sandėliuko nežinia kur dingsta maistas, Vytautas prisipažino, ir ji tapo jo ištikima bendrininke. Devynis mėnesius jie dosniai dalinosi šeimos atsargomis ir darė viską, kad palaikytų mūsų ryžtą ir viltį. Jie rizikavo viskuo, kas buvo brangu, dėl trijų žydų gyvybių, ir tai truko ne vieną akimirką, o ištisus mėnesius. Rinkevičiai ne tik išgelbėjo mūsų gyvybes, bet ir mano tikėjimą žmonijos humaniškumu, tuo, kad gėris gali nugalėti blogį.

Eugenija Štromienė žuvo Štuthofe 1944 m. pabaigoje, o Aleksandrą Štromą išgelbėjo kilni Marijos ir Antano Macenavičių šeima. Vytautas ir Elena Rinkevičiai Pasaulio Tautų Teisuoliai yra nuo 1976 metų.

***

Kauno gete, Linkuvos gatvėje Nr. 56, kartu su savo giminai­čių Segalsonų ir dar keliomis šeimomis apsigyveno ir garsaus Kauno muzikanto, smuikininko Michailo Hofmeklerio šeima — žmona Peralė ir dukra Dalia. Kai gete pasklido kalbos apie artėjančią Vaikų akciją, Peralė Hofmekler susitarė su Marijona Ru­dzianskiene, kurią pažinojo prieš karą kaip savo giminaičių Se­galsonų namų darbininkę, jog visų mylima Mania (Marijona Ru­dzianskienė) imsis gelbėti jos dukrą Dalią. Sutartą dieną mažąją Dalią uždarė į nedidelį virtuvinį bufetėlį ir vežimu, padedant vokiečių kareiviui vardu Bretter (buvo žinoma, kad šis vokiečių kareivis, saugojantis geto vartus, padeda žydams, neatsisakė jis padėti ir šį kartą) išvežė Dalią iš geto, kur mergaitės jau laukė Marijona Rudzianskienė. Marijona nuvežė mergaitę pas savo gimines, neturtingų valstiečių porą, gyvenusią netoli Jonavos. Buvo pasakyta, kad Dalia yra Marijonos Rudzianskienės duktė. Vietinis kunigas mergaitę pakrikštijo Jadvygos vardu. Senoji pora prižiūrėjo Dalią, mokino maldų, tačiau laimingiausios dienos mer­gaitei buvo, kai ją lankydavo karštai mylima Mania (Marijona Ru­dzianskienė), neužmiršdama lauktuvių ir saldumynų savo glo­botinei. Išvadavus Kauną, Marijona Rudzianskienė apgyvendino Dalią Kauno žydų vaikų namuose, kur ją surado jos motina Peralė. Iki pat išvykimo Peralė Hofmekler ir Dalia artimai bendravo su Marijona Rudzianskiene, vėliau, gyvendamos Izraelyje, jos rašė laiškus, tačiau Marijonai Rudzianskienei pakeitus gyvenamąją vietą, jos pėdsakai buvo pamesti ir tik po ilgų paieškų, televizijos laidai Menora paskelbus paiešką, pavyko surasti Marijonos Ru­dzianskienės gimines.

2006 metais Marijona Rudzianskienė pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole.

***

Žydų poeto Jehošua Lacmano dukra Ruta (gim. 1941 m. ba­landyje) ir jo žmona Frida, prasidėjus karui, pateko į Kauno getą. Jehošua Lacmanui pavyko pasitraukti į Rusiją. Kauno gete likęs jo draugas poetas Chaimas Jelinas, vienas iš geto pasipriešinimo organizacijos vadovų, organizavo geto vaikų gelbėjimą. Jis pasi­rūpino ir savo draugo dukrele Ruta. Ankstyvą ir šaltą 1943-ųjų sausio rytą užmigdytą Rutą Lacmanaitę su lietuviškais dokumen­tais Irenos Baltaduonytės vardu iš geto su rogutėmis kaip ryšulį išvežė pogrindžio organizacijos narė Šeina Lupšicienė ir perdavė į dr. Petro Baublio Lopšelį. Iš Lopšelio mergaitę paėmė auginti savo vaikų neturėjusi Marija Urbonienė. Pradžioje ji su mergaite gyveno Simne, tačiau labai greitai ne tik pati Marija Urbonienė, bet ir kaimynai suprato, kad ši mergaitė yra žydų vaikas, todėl jos naujoji globėja, vėliau tapusi jai tikra motina — Marija Urbonienė persikėlė su mergaite į Butrimonis, kur jų niekas nepažinojo, ir čia laimingai sulaukė karo pabaigos. Po karo Marija Urbonienė su Ruta gyveno Alytuje.

Rutos tėvas — poetas Jehošua Lacmanas, sugrįžęs į Vilnių, ieškojo savo dukters, kreipėsi ir į Šeiną Lupšicienę, tačiau tuomet jiems nepavyko mergaitės rasti. Praėjus net 26 metams po karo, Rutą surado jos artimieji, ji susitiko su savo tėvu — Jehošua Lacmanu ir sužinojo tiesą apie tragišką savo motinos likimą — Frida Lacman pateko į Štuthofą ir žuvo.

Nuo 1973-ųjų Ruta Lacman (Peer) gyvena Izraelyje. 1989 metais Izraelyje ją aplankė dvi nepaprastos moterys — Šeina Lupšicienė, kuri rizikavo savo gyvybe, išnešdama Rutą iš geto, ir antrąja motina jai tapusi Marija Urbonienė, Rutos žodžiais tariant: Ta auksinė moteris mane augino ir mylėjo kaip savo dukrą, su jos pagalba aš grįžau į savo tautą, nes ji man linkėjo tik gero...

***

Po to, kai, prasidėjus karui, praeinant frontui Kelmės miestelis sudegė ir žydai liko be pastogės, Chalozinų vienkiemyje buvo su­burta per šimtą miestelio žydų, kurių dalis buvo išžudyta per pir­mąją akciją 1941 m. liepos 29 d., o likusieji — per antrąją — 1941 m. rugpjūčio 22 d. Rugpjūčio 22-ąją dalis Chalozinų šeimos narių dirbo lauko darbus ir nepateko į baltaraiščių, apsupusių sodybą, rankas, o kiti spėjo pasislėpti. Nuo tos dienos Chalozinai tapo beturčiais, benamiais pabėgėliais. Tėvams — Jakovui ir Sarai—Reizl, sūnums — Šmueliui, Hiršui, Icchakui ir Aharonui bei dukterims — Chavivai ir Simai prireikė visokeriopos pagalbos. Šią pagalbą jie gavo iš buvusių kaimynų valstiečių, su kurių pagalba subūrė ištisą tinklą pažįstamų ir draugų, padėjusių pergyventi siaubingus laikus.

Povilo ir Antaninos Valčiukų šeima padėjo kenčiantiems gry­nai iš humaniškų sumetimų, be jokio piniginio ar kitokio atlygio ir įsipareigojimų atidirbti. Povilas Valčiukas, pastatęs dvigubą sie­ną savo namuose, įrengė Jakovui ir Sarai—Reizl Chalozinams slėp­tuvę. Chalozinų vaikai lankydavo tėvus, Valčiukų sodyba jiems tapo susitikimų punktu.

1943 metų kovą Valčiukų ūkį aplankė mokesčių inspektorius ir pastebėjo atėjusį aplankyti tėvų Hiršą Chaloziną ir Jakovą Zaką. Hiršas liko nakvoti, o Jakovas Zakas nusprendė palikti Valčiukų namus, todėl ir liko gyvas, nes kitą dieną, 1943 m. kovo 17 d., atvažiavo grupė ginkluotų vyrų, apsupo Valčiukų sodybą, per pra­sidėjusį susišaudymą žuvo Hiršas Chalozinas, o tėvai — Jakovas ir Sara—Reizl Chalozinai buvo nuvežti į Raseinių kalėjimą, kur buvo nužudyti. Po šio įvykio Povilas Valčiukas pabėgo iš savo namų ir slapstėsi iki karo pabaigos, t.y. 15 mėnesių.

Išsigelbėjęs Chalozinų sūnus Šmuelis Chalozinas 2006 me­tais kreipėsi į Jad Vašem dėl Povilo ir Antaninos Valčiukų pripaži­nimo Pasaulio Tautų Teisuoliais bei Povilo ir Antaninos Valčiukų apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

***

Vokiečių okupacinė valdžia nuolat veždavo Kauno geto ka­linių brigadas darbams į Lakūnų plente esančias aviacijos dirbtu­ves ir aerodromą. Kad fiziškai išsekę geto kaliniai galėtų gerai dirbti, pietų pertraukos metu jiems buvo leidžiama vaikščioti ir prašyti maisto iš vietinių gyventojų. Daugelis Lakūnų plento gy­ventojų užjausdavo žydus. Tokia buvo visa Prano ir Onos Venc­kevičių šeima, kurioje lankydavosi ir gaudavo maisto keletas geto kalinių. Viena iš dažnai besilankančių Venckevičių šeimoje — dantų gydytoja Jocheveda Kaganienė (Cohen) verkdama prašė gelbėti jos ketverių metų dukrelę Chavivą, sakydama, kad gete nuolat vyksta įvairios akcijos ir niekas negali būti tikras dėl rytdienos. Venckevičiams sutikus, J. Kaganienė sugebėjo suorganizuoti mer­gaitės išvedimą iš geto. Taip Chaviva atsirado Venckevičių šeimoje. Iš Apolonijos Anastazijos Pikturnienės (Venckevičiūtės) prisimi­nimų: Mergaitei buvo maždaug ketveri metukai. Mes su seserimi buvome vyresnės ir gerai supratome padėties tragizmą. Motinos ir dukters atsisveikinimas pribloškė visus namiškius: močiutę, tėvus ir mudvi su seserimi.

 Ponia Kaganienė per pietų pertrauką dar ne vieną kartą lankėsi mūsų namuose. Ilgainiui pasimatymai nutrūko, iš kitų kalinių sužinojome, kad Kaganienę su seserimi išvežė darbams į Vokietiją.

Chaviva rūpinosi visi be išimties šeimos nariai. Močiutė (Magdalena Dubinskienė) ir mamytė ypatingai gailėjosi Chavivos ir mylėjo ją kaip savo vaiką.

Artėjant frontui ir padažnėjus bombardavimams aerodromo ir aviacijos dirbtuvių rajone, Pranas Venckevičius visą savo šeimą, įskaitant Chavivą (Venckevičių šeimoje mergaitė buvo vadinama Janute), išvežė pas savo seserį Lenkutienę, gyvenusią Kazlų Rūdos valsčiuje, Bartininkų kaime, kur visi laimingai sulaukė karo pa­baigos. Visos Venckevičių šeimos didžiuliam džiaugsmui, vieną 1945 metų dieną iš koncentracijos stovyklos sugrįžo Jocheveda Kaganienė su seserimi. Kurį laiką Chaviva dar pasiliko pas Venc­kevičius, kol jos motina įsikūrė Vilniuje ir galėjo pasiimti mer­gaitę. 1950 metais J. Kaganienė su Chaviva emigravo į Jeruzalę. 1967 metais Chaviva ištekėjo už Abi Achtmano ir išvyko gyventi į Londoną. Vėliau, jau su savo dukterimis Rachele ir Šaron Cha­viva Achtman, persikėlė gyventi į Kanadą. Venckevičių ir Kaganų (Cohen) šeimų bendravimas ilgą laiką tęsėsi laiškais.

***

Jeronimas ir Adelė Žiužniai kartu su Adelės sūnumi iš pir­mos santuokos Zenonu Grigaičiu gyveno Svilių kaime, netoli Josvainių, Kėdainių rajone. Ši šeima gerai pažinojo malūnininko Gelo iš Kėdainių šeimą. Prasidėjus vokiečių okupacijai, Gelai tapo Kauno geto kaliniais. 1944 metų sausio mėnesį Chaja Gelienė paslapčia išėjo iš geto, pasiekė Svilių kaimą ir paprašė Žiužnius gelbėti jos ir keleto giminių šeimas. Žiužniai sutiko padėti, ir vieną naktį Jeronimas Žiužnys ir Zenonas Grigaitis vežimu nu­važiavo į Kauną (apie 60 kilometrų nuo savo kaimo), laukė prie geto tvoros, kol Chajos brolienė Chasia Gelienė su dviem savo vaikais Rachele ir Jokūbu pralindo pro skylę geto tvoroje. Jie atvežė juos į savo namus ir paslėpė trobos kamaroje, kurioje laikydavo maistą. Po kelių dienų prie besislapstančių prisidėjo Chasios vyras Izraelis Gelas, o vėliau dar keletas žydų: Boruchas Intriligatorius, Dr. Dovydas Richmanas, Akiva Zaitsevas, Codikas Bleimanas, Ab­rahamas Rafaika, Riva Kaganienė, Jokūbas Kaganas, Genrichas Kaganas, Icikas Michelsonas. Kadangi kamaraitė jiems visiems buvo per maža, po ja iškasė slėptuvę, kurioje besislapstantieji sulaukė išvadavimo. Devynis mėnesius Jeronimas ir Adelė Žiuž­niai, Adelės sūnus Zenonas Grigaitis rūpinosi 14 suaugusių žydų ir 2 vaikų maitinimu ir saugumu. 1946 metais, prieš išvykdami iš Lietuvos, visi išgelbėtieji pasirašė padėką, liudijančią Jeronimo ir Adelės Žiužnių bei Zenono Grigaičio žygdarbį.

1994 metais Jeronimui Žiužniui, Adelei Žiužnienei ir Zenonui Grigaičiui suteikti Pasaulio Tautų Teisuolio vardai.

***

Teisuolių darbai — kilnumo ir didvyriškumo pavyzdys būsi­mosioms kartoms, jie leido žydų tautai ir visai žmonijai išsaugoti tikėjimą gėriu ir humanizmu. Teisuolių žygdarbis padeda mums visiems įsiminti svarbiausią pamoką ir ja turime vadovautis esant bet kokioms aplinkybėms: žmogaus gyvybė savaime yra didi vertybė. Teisuoliai liko Žmonėmis pačiais gūdžiausiais laikais, jie suteikė viltį gyventi nekaltai persekiojamiems ir žudomiems žmo­nėms.