Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija Vilnius,
Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2013 metų rugsėjo 23 diena

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Teisuolius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirčiai.

Žmonės, gelbėję žydus, rizikavo ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvybe bei gerove. Vienam žmogui išgelbėti, kaip taisyklė, reikėjo keleto žmonių pastangų, dažniausiai į gelbėjimą įsijungdavo visi šeimos nariai. Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams ir sistemingiems žydų šaudymams, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo nemažai vietinių talkininkų.

 Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem, Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, kuriuose išgraviruoti žodžiai Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993–2012 metais, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanoti 1199 Lietuvos piliečiai, kurie nepabūgo jiems grėsusio pavojaus ir kartu su savo artimaisiais, draugais ar bendraminčiais pasipriešino okupaciniam režimui ir išgelbėjo ne vieno savo kaimyno, draugo, pažįstamo ar nepažįstamo gyvybę. 

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2013 m. rugsėjo 9 d. dekretu Nr. 1K-1556   Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo 47 asmenis, iš kurių tik 1 sulaukė šių dienų, o kiti, deja, apdovanojami jau po mirties.

Itin sudėtingos ir rizikingos gelbėtojų pastangos, deja, ne visada baigdavosi sėkmingai. Per šią apdovanojimo ceremoniją pagerbiame Vilniaus krašto, Riešės valsčiaus Gudelių kaimo gyventojo Josifo Vaškevičiaus atminimą. Josifas Vaškevičius pirmą kartą už pagalbą žydams  buvo suimtas 1943 m. kovą, tačiau, tą kartą paleistas, jis nesiliovė padėjęs niekuo nekaltiems žmonėms. Antras kartas buvo lemtingas. Suimtas ir išvežtas iš savo namų kartu su jo ūkyje gyvenusia Lesnikų kaimo gyventoja Lėja Chazanovič, Josifas Vaškevičius daugiau į namus negrįžo. Už pagalbą nekaltiems, persekiojamiems ir žudomiems žmonėms Josifas Vaškevičius sumokėjo savo gyvybe.

Daugiau nei devyni iš dešimties Lietuvoje gyvenusių žydų tapo baisaus smurto aukomis. Ypatingai pažeidžiami buvo žydų vaikai, į kurių gelbėjimą įsitraukė ir jų artimieji, getų pasipriešinimo organizacijų nariai, intensyviai ieškodami žmonių už spygliuotos geto tvoros, sutinkančių priglausti žydų vaikus. Daugelio žmonių bendrų pastangų dėka buvo išgelbėta ne vieno žydų vaiko gyvybė.

Bet kuriam geto kaliniui kiekvienas slaptas išėjimas iš geto, bendravimas su ne žydais, gyvenančiais mieste, buvo susijęs su mirtinu pavojumi. Tačiau daugelis to nepaisė ir už geto ribų ieškojo žmonių neabejingų žydų likimui. Už Tanios Viravičiūtės gelbėjimą šiandien pagerbtas nepaprastai veiklios ir drąsios moters, o per karą Kauno geto kalinės – Alisos Benjaminavičienės (Alice Benn), atminimas. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota ir Izraelyje gyvenanti Judita Sperlingienė, itin rizikavusi gelbėjant Riną Zupavičiūtę, karo metais palaikiusi artimus ryšius su garsia Sofijos Čiurlionienės ir jos dukters Danutės Čiurlionytės-Zubovienės ir Vladimiro Zubovo šeima, žmonėmis, išgelbėjusiais ne vieną nekaltai persekiojamą žmogų.

Vladimiras Zubovas kreipėsi į savo pažįstamą Kaišiadorių vyskupą Teofilių Matulionį ir, vyskupui nurodžius, būsimos garsios pianistės, o tuo metu mažos mergaitės Esteros Elinaitės globėja tapo vienuolė benediktinė sesuo Angelė – Agota Misiūnaitė. kurios apdovanojimą šiandien priima seserys benediktinės iš Kauno benediktinių vienuolyno.   

Aktyvi Kauno geto pasipriešinimo dalyvė Polia Muselienė susitarė, kad bevaikė kauniečių Jono ir Sofijos Stanionių šeima priims auginti gete gimusią mokytojų Šmuelio ir Ronios Rozentalių dukrytę Roną Rozentalytę ir taip išgelbėjo jai gyvybę. Šiuo metu Rona Zinger gyvena tolimoje Australijoje.

Sarai Garberaitei buvo vos pusė metų, kai su savo tėvais Vulfu ir Liuba Garberiais ir vyresniąja seserimi Rašele ji pateko į Kauno getą. Kad įstengtų išgelbėti mergaitę, jos gelbėtojams Agripinai ir Josifui Meškėnams teko pakeisti gyvenamąją vietą, iš Kauno jie išvyko į Kupiškį, kur visi laimingai sulaukė karo pabaigos. Kaip ir daugumos be tėvų likusių žydų vaikų, Saros Garberaitės likimas nebuvo paprastas – po karo mergaitę jos giminaitis, garsus žydų dainininkas Kauno sinagogos kantorius Michailas Aleksandrovičius išsivežė į Maskvą, kur ją įsidukrino advokato Aleksandro Volskio šeima. Sara Garberaitė tapo Eleonora Volskaja. 

Daugelį metų Audronė Andrijauskienė ieškojo savo mamos ir senelės išgelbėtos mergaitės Ritutės – Ilidos Fridmanaitės pėdsakų. Audronės motina Stasė Jagutienė atsivežė mergaitę iš Kauno geto į savo motinos ūkį prie Joniškio, kur ji gyveno per visą karą. Ir tik šiais metais Audronę Andrijauskienę pasiekė ir labai sujaudino žinia, kurią ji gavo iš Izraelyje gyvenančių savo dukters draugų: jos motinos ir senelės išgelbėtoji Ritutė – Ilida Fridmanaitė (vėliau Katzman) su savo vyru 1974 m. rugsėjo 8 d. žuvo savižudžio susprogdintame lėktuve, vykusiame iš Tel-Avivo į Niujorką. Po daugelio metų Audronę Andrijauskienę, gyvenančią Vilniuje, surado ir aplankė išgelbėtos Ritutės – Ilidos Fridmanaitės sūnus.

Kanadoje gyvenanti smuikininkė Julija Remigolskytė-Flier 1996 metais atvykusi pasveikinti savo gelbėtojų Onos ir Petro Mikuličių, pripažinus juos Pasaulio Tautų Teisuoliais, pasakė, kad tikrasis jos gyvenimas prasidėjo nuo išgelbėjimo. Jeigu ji, tada mažytė mergaitė, būtų žuvusi, ji nebūtų turėjusi dviejų dukterų ir anūkių.

Prasidėjus karui, Rachelei Geicin buvo devyneri mėnesiai. Geicinų šeimai nusprendus iš Kauno trauktis į rytus, kartu sau jais vyko ir mažosios Rachelės auklė Juzefa Gaigalienė, tačiau bombardavus traukinį ir kilus sąmyšiui, Juzefa Gaigalienė atsiliko nuo traukinio kartu su mažąja Rachele. Tuomet ji atsivežė Rachelę pas savo dukrą Stefaniją Gaigalaitę-Prenskienę į Kaišiadoris ir globojo per visą karą. Išgelbėtoji Rachelė Geicin-Šmit dabar gyvena Izraelyje.

Į dr. Shalom Eilati (karo metais Šalomas Kaplanas), dabar gyvenančio Jeruzalėje, o  per karą dešimties metų Kauno geto vaiko gelbėjimą buvo įsitraukusios Kauno miesto gyventojos Julija Grincevičienė ir  Ona Pečkytė. Ona surado  patikimus žmones ir suorganizavo Šalomo išvežimą iš Kauno į Marijampolės rajoną, kur Šalomas laimingai sulaukė karo pabaigos. 2008 metais dr. Shalom Eilati išleido savo prisiminimų knygą Crossing the River, jaudinantį ir labai įtaigų karo laikų liudijimą.

Daug drąsos, sumanumo, ryžto ir pasiaukojimo parodė Lietuvos valstiečiai, įvairiuose Lietuvos rajonuose gelbėję persekiojamus žydus.

Antanas Mimas, su savo žmona Stanislava ir trimis vaikais gyvenę Valtūnų kaime Ukmergės rajone, prasidėjus masinėms žydų žudynėms, iš Ukmergės į savo namus atsivežė laikrodininko Dimitrijaus Steponavčiaus žmoną Mariją Faistinaitę-Steponavičienę su keturiais vaikais, slėpė juos, dalinosi ir taip jau labai kukliu maistu ir taip išgelbėjo.

Pakruojo rajone Moniūnų kaime gyvenę Ona ir Jonas Antanaičiai išgelbėjo Rozalimo gyventoją Josifą Machatą. Kuomet po karo Oną ir Joną Antanaičius sovietai ištrėmė į Sibirą, Josifas Machatas padėjo Antanaičiams kuo galėdamas, kad jie išgyventų.

Mažažemiai valstiečiai, Vilkaviškio rajono Giedrų kaimo gyventojai Antanina ir Juozas Šneideriai, jų sūnus Stasys ir kartu su tėvais gyvenusi jų ištekėjusi dukra Natalija Žemaitaitienė su savo vyru Petru priėmė į savo namus tris seseris Vėberytes – Šeiną, Ciporą ir Rašą bei jų draugę Belą Cukerytę, ištrūkusias iš Vilkaviškio geto prieš pat jo likvidavimą 1941 m. rugsėjo 24 d. ir visas išgelbėjo. Šneiderių vyresnioji dukra Adelė Jurevičienė su savo vyru Petru Jurevičiumi savo namuose taip pat slapstė ir išgelbėjo dvi žydes – Margot Herman Riseman ir Juditą Šperlingaitę-Rubinštein. Šių Vilkaviškio rajono valstiečių žygdarbį iki šiol mena Izraelyje gyvenantys išgelbėtųjų giminaičiai, daugelį metų palaikantys artimus ryšius su gelbėtojų artimaisiais.

Gelbstint jauną gydytoją-stomatologę Olgą Gurvičiūtę, dalyvavo daug žmonių – Olgos draugė Marija Zelčiūtė (vėliau Holecek), Marijos sesuo Stefanija, prof. dr. Antanas Starkus ir jo žmona Elena, galiausiai skulptorius Petras Rimša atvežė Olgą į savo brolių Juozo ir Jurgio Rimšų sodybą Vilkaviškio rajone, Pilviškių valsčiuje, Naudžių kaime, kur visų Rimšų šeimos narių globojama Olga sulaukė išvadavimo.

Daugelis šiandien apdovanotųjų žydų gelbėtojų per karą gyveno Žemaitijoje. Buvęs telšiškis Jakovas Gurvičius per karą pakeitė daugelį slapstymo vietų. Ne kartą jis sugrįžo ir į Vygantiškių kaimą (apie 5 km. nuo Telšių), kuriame gyvenę valstiečiai Petronėlė ir Leonas Ausčiai bei Liudvika ir Pranas Kazlauskai padėjo besislapstantiems žydams, priėmė pas save gyventi, maitino, ieškojo naujų slapstymo vietų bei pažįstamų ar giminių sutinkančių padėti. 

Stanislovas ir Valerija Bružai kartu su savo penkiais vaikais gyvenę Galkončių kaime, Telšių rajone priglaudė ir dvejus su puse metų globojo Rivą Levitaitę (vėliau Berelovičienę), kilusią iš Rietavo ir ją išgelbėjo.

Skuodo rajono Barstyčių kaimo gyventojai Ona ir Jonas Girdvainiai Alsėdžių kunigui Vladislovui Taškūnui prašant, suteikė prieglobstį dviems telšiškėms – 26-ių metų amžiaus Dobai Feidelmanaitei ir 16-metei Mirai Gapanovičiūtei. Iš kunigo Vladislovo Taškūno moterys sužinojo, kad jos ne vienintelės žydės, kurios rado prieglobstį pas vietinius žmones, kad pas Onos Girdvainienės brolį Juozą Straupį irgi slepiasi daug žydų.

Juozas Straupis inicijavo gausios Faktorių šeimos iš Alsėdžių, o taip pat telšiškių gydytojų Miriam ir Maušos Blatų bei Dovydo Kaplano gelbėjimą. Jis atvežė šiuos žmones į Šarnelės kaimą ir surado patikimus žmones, sutinkančius juos priimti ir rūpintis. Didžiąją dalį laiko pragyvenę pas patį Juozą Straupį bei jo kaimynus Kerpauskus, 16 Faktorių šeimos narių 1944 m. vasarį, padažnėjus kratoms, buvo perkelti pas Antaną ir Stefaniją Strikaičius, o kiti Straupių kaimynai – Ona ir Boleslovas Stulpinai išgelbėjo per karą Straupių sodyboje gimusią gydytojų Blatų dukrelę Izraelą. Kad būtų įmanoma išgelbėti tiek daug žmonių, Šarnelės kaimo gyventojams padėjo Žemaičių Kalvarijos kunigai Klemensas Kačergius ir Vladislovas Polonskis, suteikę būtiną pagalbą prasidėjus kratoms, slapstę Žemaičių Kalvarijoje ir kitus žmones, tarp kurių buvo ir išgelbėtas gydytojas Samuelis Sauchatas. Tai patvirtina ir pirmojo Pabaltijo fronto vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) užnugario apsaugos kariuomenės vadovybės 1944 m. spalio 18 d. pranešimas LTSR vidaus reikalų liaudies komisarui (dokumentas saugomas Lietuvos Centriniame valstybės archyve).

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos Valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais.

ONA ANTANAITIENĖ

JONAS ANTANAITIS

Didelė Natano ir Chanos Machatų šeima su savo aštuoniais vaikais gyveno Rozalime. Machatai Rozalime gyveno dvejuose namuose. Jie turėjo mėsos parduotuvę, vilnos karšyklą. Visi suaugę šeimos nariai dirbo, tai buvo religinga gerbiama miestelyje šeima. 1941-ųjų vasarą naciai ir jų vietiniai talkininkai įžengė į Rozalimą ir tuojau pat prasidėjo žydų persekiojimas, tyčiojimasis ir žudynės. Tik vienam iš aštuonių Machatų šeimos vaikų pavyko išgyventi. Tai buvo Josifas Machatas. Jam pavyko pabėgti iš žydų surinkimo vietos ir pasislėpti pas Joną ir Oną Antanaičius Moniūnų kaime, maždaug už trijų kilometrų nuo Rozalimo. Iš Janinos Antanaitytės-Paškevičienės prisiminimų: Josifas slapstėsi visur: tai ant tvarto, tai daržinėje. Kada orai atšaldavo, gyveno kamaroje. Troba buvo dviejų galų, o per vidurį kamara. Ten žiemą buvo laikomo burokai ir šiaip visoks pasidėjimas. Machatui buvo padaryta slėptuvė po burokais. Jeigu tėvai išvažiuodavo, tai grįždami iš tolo žiūrėdavo, ar troba dar stovi, ar nesudeginta. Jie labai bijojo. Mes su broliu buvome maži, tai ir mūsų reikėjo saugotis...

Buvo sunku, bet tuos kelis metus Machatas pas mus prabuvo. Vėliau, kai grįžo rusai, jis išėjo į karą. Bet ten greitai pakliuvo į ligoninę ir grįžo. 1951 metais spalio mėnesį visą mūsų šeimą išvežė į Sibirą. Machatas mums padėjo kiek galėdamas, kad mes išgyventume. Į Lietuvą grįžome 1958 metais, buvome reabilituoti. Tėvai mirė Lietuvoje.

Josifas Machatas bendravo su savo gelbėtojais ir jų artimaisiais iki savo išvykimo į Izraelį.

Jonas ir Ona Antanaičiai su savo vaikais Antanu ir Janina

Josifas Machatas apie 1950

PETRONĖLĖ AUSTIENĖ

LEONAS AUSTYS

Buvęs telšiškis Jakovas Gurvičius per karą pakeitė daugelį slapstymo vietų. Ne kartą jis sugrįžo ir į Vygantiškių kaimą (apie 5 km. nuo Telšių), nes daugelis šiame kaime gyvenusių valstiečių padėjo besislapstantiems žydams.

Iš Jakovo Gurvičiaus liudijimo:

Aš apsigyvenau Ausčių šeimoje 1943 m. birželio viduryje. Nors šeimoje buvo daug vaikų, jie mane noriai priėmė. Buvau gana stiprus paauglys, padėjau Leonui ir Petronėlei dirbti įvairius ūkio darbus. Leonui padėjau ruošti malkas žiemai, kartu išpjovėme visą beržynėlį, kurį jis norėjo paversti dirbama žeme.

Leonas Austys buvo drąsus žmogus, neneigė, kad padeda besislapstantiems žydams. Švęsdamas savo vardo dieną, sukvietė daug kaimynų (visi kaimynai žinojo, kad aš esu besislapstantis žydas), pasodino mane pačioje garbingiausioje vietoje šalia savęs ir iškilmingai pasakė kaimynams, savo svečiams: „Turime savo tarpe vieną žyduką, todėl pagerbkime jį.“

Ausčių ūkis buvo netoli pagrindinio vieškelio, pas juos dažnai užeidavo nepažįstami, pravažiuojantys žmonės todėl man pasirodė, kad ilgai būti šioje šeimoje yra nesaugu. Man prašant, Leonas Austys surado naują slapstymosi vietą pas savo seserį Stanislavą ir jos vyrą Juozapą Byras. Stanislava ir Juozapas gyveno tame pačiame Vygantiškių kaime, tik nuošalyje.

Byrų šeimoje Jakovas Gurvičius išbuvo ilgesnį laiką, kol gestapas šiose apylinkėse pradėjo kratas. Juozapas ir Stanislava Byros pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, jie ir jų šeimos nariai apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Jakovui Gurvičiui prašant, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui pristatyta ir kita valstiečių šeima iš to paties, Vygantiškų kaimo – Leonas ir  Petronėlė Ausčiai, palaikę morališkai ir globoję paauglį žydų berniuką karo metais.

Jakovas Gurvičius

ALICE BENN (ALISA BENJAMINAVIČIENĖ)

1939-ųjų vasarą Abraomas Viravičius su žmona Fania atvyko iš Palestinos į Kauną aplankyti giminių ir rudeniop planavo sugrįžti atgal. Deja, jų planams nebuvo lemta išsipildyti, nors tada dar niekas neįtarė, koks tragiškas likimas ištiks Lietuvos žydus ir visą Viravičių-Ginų šeimą, nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir kokiame pavojuje atsidurs neseniai gimusi Fanios ir Abraomo Viravičių dukrelė Tania.

1941-ųjų birželio 26-ąją į butą Vytauto g-vėje 28, kuriame gyveno trys broliai Viravičiai, lydimi kiemsargio V. Kaminskio užėjo 5 baltaraiščiai. Šių įvykių liudininkė profesorė Sara Ginaitė-Rubinsonienė savo „Atminimo knygoje“ taip prisimena tos tragiškos dienos įvykius: V. Kaminskis atsivedė baltaraiščius ir iškilmingai pranešė: „Štai kur visi komunistai žydai slapstosi“. Be jokių kalbų ir neklausydami paaiškinimų, jog nesame komunistai, kad mūsų gimines prieš savaitę išvežė sovietai (net jų kambariai ligi šiol užantspauduoti), baltaraiščiai suėmė visus penkis to namo gyventojus vyrus, tarp jų tris motinos brolius: Salomoną, Isaką ir Abraomą Viravičius. Nepadėjo jokie prašymai pasigailėti. Visus penkis išvedė į kiemą ir truputį atokiau nuo namo, prie pat Vytauto parko sušaudė. Aš tai mačiau savo akimis ir, iš baimės netekusi žado, negalėjau iš vietos pajudėti.

STANISLOVAS BRUŽAS

VALERIJA BRUŽIENĖ

Stanislovas ir Valerija Bružai kartu su savo penkiais vaikais gyveno Galkončių kaime, Telšių rajone. Naciams užėmus Telšių apylinkes, 1941 m. birželio mėnesio pabaigoje visi Telšių žydai buvo išvaryti iš savo namų ir apgyvendinti Viešvėnų stovykloje ir Rainių dvaro daržinėse, kur didžioji dalis vietinių žydų vyrų buvo išžudyta.  Liepos 28-ąją visi likę žydai iš Rainių, Viešvėnų stovyklų bei aplinkinių miestelių buvo pervežti į vieną vietą – Gerulius. Čia atsidūrė tūkstančiai vaikų ir moterų. Rugpjūčio gale vėl pasklido kalbos apie žudynes. Telšiuose šalia ežero buvo rengiamas getas, kur buvo nuvarytos 500 jaunų moterų. 1941 m. rugpjūčio 30 d. likusios moterys su vaikais buvo sušaudytos.

Vietiniams ūkininkams buvo leista paimti moteris iš geto į savo ūkius, kaip darbininkes. Stanislovas ir Valerija Bružai į savo ūkį paėmė Rivą Levitaitę (vėliau Berelovičienę), kilusią iš Rietavo. Riva buvo likusi viena, visa jos šeima jau buvo nužudyta.

Išgelbėtoji Riva Levitaitė-Berelovičienė su žentu ir anūkais Izraelyje

Ūkininkai turėjo grąžinti darbininkes į getą gruodžio mėnesį. Riva nenorėjo grįžti į getą, todėl paprašė Stanislovą Bružą, kad jis praneštų geto vadovybei apie jos pabėgimą. Stanislovas pranešė apie Rivos pabėgimą, baimindamasis, kad niekas juo nepatikės. Riva paliko jų namus ir apie ją Bružų šeima kurį laiką nieko negirdėjo.

1941 m. gruodžio 23 d. Telšių getas kartu su ten buvusiais žydais buvo likviduotas. Po kelių dienų Riva grįžo pas savo geradarius. Stanislovas ir Valerija Bružai priglaudė ir globojo Rivą dvejus su puse metų. Riva padėjo savo globėjams namų ruošos darbuose, prižiūrėjo jų vaikus, stengėsi neišeiti iš namų, kad niekas jos nepastebėtų. Bružų šeimos namai buvo labai nuošalioje vietoje, apsupti laukų ir miškų. Stanislovas ir Valerija Bružai labai rūpinosi Riva, kad ji jaustųsi saugiai ir patogiai jų namuose. Po išvadavimo, 1944 m. spalio mėn., Riva vis dar gyveno pas savo geradarius. 1948 m. Stanislovas ir Valerija Bružai suimti ir ištremti į Sibirą. Tada Riva savo gelbėtojams padėjo kaip įmanydama. Tačiau tik po 1953-ųjų Rivos gelbėtojams buvo leista sugrįžti į Lietuvą. 1971 m. Riva emigravo į Izraelį.

Stanislovas ir Valerija Bružai už Rivos Levitaitės-Berelovičienės gelbėjimą 2000 m. buvo pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.

Stanislovas Bružas su dukra Nijole Sibire. Dimitrijevkos km., Krasnojarsko krastas. Apie 1956 m.

Valerija Bružiene su dukra Nijole. Sibiras, Dimitrijevka, Krasnojarsko kr., stotis Timinskaja. Apie 1950 m.

JUZEFA GAIGALIENĖ

STEFANIJA PRENSKIENĖ

1941 metais Juzefa Gaigalienė gyveno kartu su Geicinų šeima Kaune ir prižiūrėjo jų devynių mėnesių kūdikį – Rachelę. Prasidėjus karui, kai Geicinų šeima nusprendė trauktis į rytus, su savimi jie pasiėmė ir Rachelės auklę, Juzefą Gaigalienę. Traukinyje kilus sąmyšiui, keleiviai išsilakstė, o kai traukinys vėl pajudėjo, paaiškėjo, kad Rachelės ir Juzefos traukinyje nėra. Sumaištyje atsilikusi nuo traukinio, Juzefa Gaigalienė nusprendė su Rachele grįžti į Kauną.

Kai Juzefa grįžo į Kauną, iš pradžių ji galvojo mergaitę atiduoti giminaičiams, bet pamačiusi žydų žudynes, Juzefa nusprendė kitaip – nusivežė mažąją Rachelę į savo gimtąjį miestą Kaišiadoris, kur gyveno jos dukra Stefanija Gaigalaitė-Prenskienė su savo vyru Jonu Prenskumi ir trimis sūnumis. Juzefos ir jos dukters šeimos namuose Rachelė išbuvo per visą nacių okupacijos laikotarpį. Saugumo sumetimais Rachelė buvo vadinama Elenute. Kaimynai, nors ir įtarė, kad Rachelė yra žydaitė, neįskundė jos valdžiai. Pasibaigus karui, Rachelė pasiliko Juzefos Gaigalienės šeimos namuose dar dvejiems metams, iki 1947 metų balandžio mėnesio, kol į Lietuvą sugrįžo Rachelės tėvai. Rachelė Geicin (vėliau Šmit) palaikė ryšius su savo gelbėtojais iki pat išvykimo į Izraelį.

Juzefa Gaigalienė ir Stefanija Gaigalaitė-Prenskienė už Rachelės Geicin-Šmit gelbėjimą 1999 m. buvo pripažintos Pasaulio Tautų Teisuolėmis Jad Vašem.

Stefanija Gaigalaitė-Prenskienė, 1938

ONA GIRDVAINIENĖ

JONAS GIRDVAINIS

Jonas ir Ona Girdvainiai kartu su savo 15-mečiu sūnumi Kaziu gyveno ir ūkininkavo Barstyčių kaime, Sedos valsčiuje, Skuodo rajone. 1942-ųjų metų pradžioje, Alsėdžių kunigui Vladislovui Taškūnui prašant, Girdvainių šeima suteikė prieglobstį dviems telšiškėms – 26-ių metų amžiaus Dobai Feidelmanaitei ir 16-metei Mirai Gapanovičiūtei. Tuo metu Mira buvo likusi vienintelė gyva iš savo didelės šeimos, o Doba dar turėjo seserį. Kunigas Vladislovas Taškūnas jas ir dar dvi žydų merginas buvo priglaudęs klebonijoje, kol kiekvienai merginai surado saugias vietas slapstymuisi. Dobos jaunesnioji sesuo Sara buvo blondinė, laisvai kalbėjo lietuviškai, ją kaip tarnaitę apgyvendino Antano ir Stasės Mikalauskų šeimoje. Doba ir Mira buvo tipiškos žydiškos išvaizdos, jas reikėjo slėpti nuo pašalinių akių, todėl  Jonas įrengė joms slėptuvę savo daržinėje po šienu. Kiekvieną dieną Girdvainių sūnus Kazys atnešdavo merginoms maisto, o naktimis jos  išeidavo trumpam į kiemą, ateidavo ir pas namo šeimininkus pasikalbėti, nusiprausti ir išsiskalbti.

Dobą ir Mirą aplankydavo kunigas Vladislovas Taškūnas, kiekvieną sykį atnešdamas Dobai laišką nuo jos jaunesnės sesers Saros. Sykį kartu su kunigu pas Girdvainius atėjo ir Sara, ji buvo labai išsiilgusi savo sesers. Iš kunigo Vladislovo Taškūno moterys sužinojo, kad jos ne vienintelės žydės, radusios prieglobstį pas vietinius žmones, kad pas Onos Girdvainienės brolį Juozą Straupį irgi slepiasi  daug žydų.

Ona ir Jonas Girdvainiai

Doba Feidelmanaitė-Rafaelienė

1943 m. Jonas Girdvainis atsivežė iš Telšių pas save į namus jaunuolį – Jakovą Gurvičių. Jakovas turėjo autentišką, išduotą lietuvišku vardu ir pavarde gimimo liudijimą, jis laisvai kalbėjo lietuviškai, todėl nesislapstydamas padėjo šeimininkams dirbti ūkio darbus. Tačiau toks Jakovo elgesys ir pasitikėjimas savimi nebuvo priimtinas Dobai ir Mirai, jos bijojo, kad Jakovą gali atpažinti, o tada išaiškės tiesa ir apie jas. Supratęs, kad jo buvimas labai jaudina besislapstančias merginas, Jakovas paliko Girdvainių sodybą ir išėjo ieškoti kitos slapstymosi vietos, o Doba ir Mira pasiliko pas Oną ir Joną Girdvainius iki išvadavimo.

Po karo Doba Feidelmanaitė (ištekėjusi Rafaelienė) apsigyveno Šiauliuose ir ten pragyveno iki paskutiniųjų savo dienų. Mira Gapanovičiūtė (ištekėjusi Kaganovič) apsigyveno Kaune, studijavo, tapo dantų gydytoja, o 1990 metais su dukra emigravo į Izraelį, mirė Jeruzalėje.

2010 gruodžio 15-ąją Ona ir Jonas Girdvainiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.

JULIJA GRINCEVIČIENĖ

ONA PEČKYTĖ

Sugrįžęs į Kauną Šalomas sužinojo, kad nei jo motina, nei sesuo neišgyveno. Šalomo sesuo Judita buvo išduota gestapui, jos žūties data nežinoma, o motina Lėja Kaplan žuvo likviduojant Kauno getą. 1946-ųjų metų pradžioje, geriems žmonėms padedant, Šalomui pavyko išvykti į Lenkiją. Iš ten jis pateko į Miuncheną, kur susitiko su savo tėvu Izraeliu Kaplanu, išgyvenusiu Dachau koncentracijos stovyklos pragarą. Iš Vokietijos tėvas ir sūnus Kaplanai emigravo į Izraelį, kur Šalomas Kaplanas (dabar dr. Shalom Eilati) gyvena iki šių dienų. 2008 metais dr. Shalom Eilati išleido savo prisiminimų knygą Crossing the River, jaudinantį ir labai įtaigų karo laikų liudijimą.

Šalomo Kaplano (dabar dr. Shalom Eilati) gelbėtojai – Ona Pečkytė, Julija Grincevičienė, Vincas Daugėla ir Ona Viesnauskaitė 2005 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad  Vašem.

Shalom Kaplan (Eilati)

MARIJA HOLECEK

STEFANIJA VAIČIŪNAS

PETRAS RIMŠA

JUOZAS RIMŠA

JUSTINA RIMŠIENĖ

JURGIS RIMŠA

ONA RIMŠIENĖ

1-je eilėje iš kairės: Marija Zelčiūtė-Holecek, Stefanija Zelčiutė-Vaičiūnienė, Olga Horwitz (Gurvičiūtė)

Marija Zelčiūtė, Leonardas Zelčius ir Stefanija Zelčiūtė-Vaičiūnienė su Stefanijos dukra Aušra prieš karą

Petras Rimša

Ona Rimšienė ir Jurgis Rimša

STASĖ JAGUTIENĖ

JUZEFA PETRAUSKIENĖ

Karo metais į savo motinos Juzefos Petrauskienės ūkį Kelmučių vienkiemyje Joniškio rajone iš Vilniaus atsikėlė jos dukra Stasė Jagutienė su savo dukrele Audrone. 1943-44 m. žiemą Iš Kauno į kaimą atvykusi Stasės Jagutienės sesuo pasakojo apie baisius dalykus, vykstančius Kauno gete. Pavasarėjant Stasė Jagutienė išvyko į Kauną ir sugrįžo su didžiuliu nešuliu rankose – pūkinėje antklodėje buvo įvyniota maža mergaitė tamsiais garbanotais plaukais ir rudom akytėm. Savo dukrelei Audronei Stasė Jagutienė  pasakė: – nuo šiol tai bus tavo sesutė, Ritutė. Tik daugeliui metų praėjus, Audronė sužinojo tikrąją išgelbėtos mergaitės vardą ir pavardę – Ilida Fridmanaitė. Tai buvo gydytojo Fridmano dukrytė. Stasės Jagutienės dukrelė Audronė ir mažoji Ritutė labai susidraugavo. Stasės  motina Juzefa Petrauskienė dažnai būdavo su mergaite, ją prižiūrėjo ir labai norėjo Ritutę-Ilidą pakrikštyti, tačiau su tuo nesutiko Stasė, sakydama, kad mes neturim teisės primesti savo tikėjimo ir tautybės ne savo vaikui.

Iš kairės Ritutė – Ilida Fridmanaitė, Audronė Jagutytė, Stasė Jagutienė. Joniškis apie 1947

Išgelbėtos Ritutes – Ilidos Fridmanaitės motina Cilė Fridman. Žagarė, 1933 07 17

Stasė Jagutienė dar sykį leidosi į rizikingą kelionę, į Kauną, norėdama pranešti Ritutės-Ilidos Fridmanaitės motinai, kada jos dukrelė yra saugi ir prižiūrima. Jai pavyko susitikti su mergaitės motina, kai geto kalinius varė darbams į miestą. Gete tik ką buvo praūžusi žiaurioji Vaikų akcija, per kurią buvo surinkti, išplėšti iš motinų rankų ir išvežti į Aušvico koncentracijos stovyklą Kauno geto vaikai. Stasė Jagutienė įkalbinėjo ir Ritutės-Ilidos motiną bėgti iš geto, atvykti slapstytis pas juos į kaimą, tačiau ji nenorėjo sukelti didesnės rizikos slapstomai dukrai ir jos gelbėtojoms. Per tą susitikimą Ritutės-Ilidos Fridmanaitės motina perdavė Stasei Jagutienei savo šeimynines fotografijas, giminių adresus Palestinoje. Karui pasibaigus, Stasė surado Palestinoje išgelbėtos mergaitės gimines, pradėjo su jais susirašinėti, gavo keletą siuntinių išgelbėtajai Ritutei, tačiau tuo metu Petrauskų ūkyje jau pasirodė Šmuelis Peipertas – žmogus, visas savo jėgas ir lėšas paaukojęs išgelbėtų žydų vaikų paieškai, turėdamas vieną tikslą – įvaikinti našlaičiais tapusius žydų vaikus Katastrofą išgyvenusių žydų šeimose (deja, šis kilnus žmogus pokario metais buvo nužudytas per vieną iš tokių kelionių, žudikai taip ir liko nežinomi). O tuomet Šmuelis Peipertas surado bevaikę žydo siuvėjo šeimą Vilniuje ir Ritutės-Ilidos gelbėtojoms atėjo sunkus apsisprendimo metas: nors ir labai mylėjo Ritutę, tačiau Stasė Jagutienė pasakė, – mes neturime teisės į jos likimą. Vėliau mergaitės gelbėtojos pakeitė savo gyvenamąją vietą ir ryšiai tarp mergaitę įvaikinusių žmonių ir jos gelbėtojų nutrūko. Tik daugeliui metų praėjus Stasė Jagutienė sužinojo, kad mergaitę įvaikinusios šeimos galva mirė, jo žmona emigravo į Lenkiją, ir kad Ritutė-Ilida perduota giminėms, gyvenantiems Izraelyje.

2013 metais Audronę Jagutytę-Andrijauskienę labai sujaudino netikėta žinia, kurią ji gavo iš Izraelyje gyvenančių jos  dukters draugų – trys Ilidos Fridmanaitės-Katzman sūnūs gyvena JAV, o išgelbėtoji Ilida Katzman  su savo vyru 1974 m. rugsėjo 8 d.  žuvo savižudžio susprogdintame lėktuve, vykusiame iš Tel-Avivo į Niujorką.

ADELĖ JUREVIČIENĖ

PETRAS JUREVIČIUS

ANTANINA ŠNEIDERIENĖ

JUOZAS ŠNEIDERIS

STASYS ŠNEIDERIS

NATALIJA ŽEMAITAITIENĖ

PETRAS ŽEMAITAITIS

Juozas ir Antanina Šneideriai buvo mažažemiai valstiečiai ir per karą gyveno Giedrių kaime, Vilkaviškio pakrašty. Kartu su Šneideriais gyveno jų dukra Natalija Žemaitaitiene su vyru Petru Žemaitaičiu. 1942 metais Juozas ir Antanina Šneideriai kartu su savo dukra Natalija ir jos vyru Petru priėmė gyventi savo namuose tris seseris Vėberytes – Šeiną, Ciporą ir Rašą bei jų draugę Belą Cukerytę, ištrūkusias iš Vilkaviškio geto prieš pat jo likvidavimą 1941 m. rugsėjo 24 d.

Visos keturios merginos ilgą laiką slapstėsi miškuose. Slapstytis buvo vis sunkiau, ypač kai susirgo Raša, kuriai buvo vos keturiolika metų. Seserys buvo priverstos ieškoti pagalbos. Joms pasisekė, merginos atėjo į svetingus Šneiderių-Žemaitačių namus. Juozas Šneideris ir jo šeima garsėjo savo liberalumu. Juozas Šneideris ir Petras Žemaitaitis įrengė slėptuvę kluone. Šeima kasdieną merginas aprūpindavo maistu, atnešdavo švarių drabužių ir šilto vandens nusiprausti. Pagrindinis maitintojas ir pagalbininkas buvo Stasys Šneideris, Juozo Šneiderio sūnus. Jis dirbo per karą malūne, visus uždirbtus pinigus skirdavo maistui. Deja, Stasys Šneideris po karo buvo nužudytas, tikslios žūties aplinkybės nežinomos.

Iki pat okupacijos pabaigos pabaigos, 1944 m. rugpjūčio 2 d., seserys Vėberytės ir Bela Cukerytė išbuvo pas Šneiderius ir Žemaitaičius. Vėliau visi sužinojo, kad Šneideriai aprūpindavo maistu savo vyresniąją dukrą Adelę, kuri kartu su savo vyru Petru Jurevičiumi slėpė dvi žydes – Margot Herman Riseman ir Juditą Šperlingaitę-Rubinštein savo namuose. Petras Jurevičius buvo dailidė, todėl jam nebuvo sunku įrengti slėptuvę valgomajame, po stalu, kur slėpėsi Judita ir Margot.

Visi minėti žydai globojami Šneiderių, Žemaitaičių ir Jurevičių laimingai sulaukė karo pabaigos. Iki pat mirties Natalija Žemaitaitienė susirašinėjo su Izraelyje ir JAV gyvenusiais išgelbėtais žydais, o 1991 m. kartu su kitais Lietuvos žydų gelbėtojais, Pasaulio Tautų Teisuoliais, lankėsi Izraelyje.

1979 m. sausio 19 d. Juozas Šneideris, Antanina Šneiderienė, Petras Žemaitaitis ir Natalija Žemaitaitienė, Adelė Jurevičienė ir Petras Jurevičius pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.

KLEMENSAS KAČERGIUS

VLADISLOVAS POLONSKIS

Klemensas Kačergius nuo 1941 m. iki 1942-ųjų spalio buvo Žemaičių Kalvarijos klebonas. Prasidėjus karui, pas save klebonijoje kunigas slėpė gydytoją Samuelį Sauchatą ir kitus žydus, stiprino jų dvasią ir tikėjimą, kad ateis išvadavimas iš hitlerinio režimo.

1942 m. spalį Žemaičių Kalvarijos parapiją iš Klemenso Kačergiaus perėmė kunigas Vladislovas Polonskis. Perėmęs parapiją, kaip paslaptį perėmė iš kun. Klemenso Kačergiaus ir slepiamą gydytoją Samuelį Sauchatą, kurį jau dabar kun. Vladislovas Polonskis slapstė ir išlaikė iki 1944 metų, t.y. iki karo Lietuvoje pabaigos.

Žemaičių Kalvarijos kunigų – Klemenso Kačergiaus ir Vladislovo Polonskio pagalbą žydams patvirtina  ir archyviniai dokumentai – pirmojo Pabaltijo fronto vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) užnugario apsaugos kariuomenės vadovybės 1944 m. spalio 18 d. pranešimas LTSR vidaus reikalų liaudies komisarui (LYA, f.  V-141, ap. 3, b. 1, l. 281-282) apie nacių okupacijos metais žydų tautybės asmenų gelbėjime dalyvavusius Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus gyventojus.

Apie kunigų Klemenso Kačergiaus ir Vladislovo Polonskio veiklą gelbėjant žydus savo straipsnyje Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštyje (T. 26. Vilnius, 2005) rašė ir Telšių vyskupas dr. Jonas Boruta SJ.

Kunigų Klemenso Kačergiaus ir Vladislovo Polonskio pasiaukojimo ir ryžto dėka buvo išgelbėtas gydytojas Samuelis Sauchatas, šių kunigų pagalba buvo labai reikšminga gelbėjant ir kitus slapstomus šiame regione žydus.

Kun. Klemensas Kačergius

PRANAS KAZLAUSKAS

LIUDVIKA  KAZLAUSKIENĖ

Prano ir Liudvikos Kazlauskų šeima gyveno Vygantiškių kaime, Telšių rajone. Daugelis šiame ir kaimyniniuose Buožėnų bei Kalnėnų kaimuose gyvenusių žmonių per karą gelbėjo žydus. Apie tai liudija pas šių kaimų gyventojus per karą slapstęsi buvę telšiškiai Jehošua Šochotas ir Jakovas Gurvičius, dabar gyvenantys Izraelyje.

Iš Jakovo Gurvičiaus liudijimo:

1943-ųjų metų viduryje, nebegalėdamas toliau slapstytis Barstyčių kaime, nutariau eiti į Telšius. Pakeliui užėjau į Kalnėnų kaimą pas Butvydą, kurį pažinojau dar nuo 1941 m. pabaigos, kai valstiečiai imdavo iš Telšių geto žydus darbams savo ūkiuose.

Pas Butvydą sutikau savo gerą jaunystės draugą Abraomą Desiatniką, kuris tuo metu slapstėsi Kalnėnuose. Desiatnikas man papasakojo, kad Kalnėnų ir Vygantiškių kaimuose slapstosi nemažai žydžių, dauguma šių kaimų gyventojų padeda besislapstantiems, kurie jaučiasi gana laisvai, niekas jų neišdavinėja valdžios organams.

Adomas man patarė eiti pas Praną Kazlauską ir pats mane ten nuvedė. Kazlauskų šeima – Pranas, jo žmona ir vaikai mane nuoširdžiai priėmė. Šioje šeimoje išbuvau apie pusantro mėnesio, nenorėjau perdaug apsunkinti šios šeimos, tuo labiau, kad man pasiūlė pereiti gyventi į kunigų seminarijos pagalbinį ūkį, naktimis ganyti to ūkio arklius ir dirbti visokius pagalbinius ūkio darbus. Maždaug tų pačių metų birželio viduryje man pasirodė, kad ilgiau būti šiame kunigų seminarijos ūkyje man yra pavojinga, nes pasikeitė ūkvedys, naujuoju ūkvedžiu aš nelabai pasitikėjau. Tada vėl kreipiausi pas Praną Kazlauską, kuris man surado naują vietą pas Leoną Austį ir jo žmoną Petronėlę Vygantiškių kaime. Prašau pristatyti apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Praną ir Liudviką Kazlauskus gelbėjusius mane karo metais.

Pranas Kazlauskas padėjo išsigelbėti  ir netoliese pas Agotą Stongvilienę besislapstančioms Sarai Drukienei ir dviems jos dukroms Lėjai ir Gitai Drukaitėms. Išsigelbėjusios Lėjos Drukaitės sūnus Izraelis Vinikas iki šių dienų palaiko ryšius su Algio Kazlausko šeima, tebegyvenančia tėvų – Prano ir Liudvikos Kazlauskų sodyboje Vygantiškių kaime.

AGRIPINA MEŠKĖNAS

JOSIFAS MEŠKĖNAS

Sara Garberaitė (Eleonora Volskaja) gimė Kaune 1941 metų sausį. Sarai buvo vos pusė metų, kai su savo tėvais Vulfu ir Liuba Garberiais ir vyresniąja seserimi Rašele ji pateko į Kauno getą.

1943 m. rudenį, sužinojęs apie ruošiamą Vaikų akciją, Saros tėvas susitarė su Jeronimu Laskevičiumi, prieš karą dirbusiu jo įmonėje vairuotoju, kad jis pasirūpins Sara. Vulfas Garberis suleido dukrytei migdomųjų vaistų ir, įvyniojęs į rūbus, eidamas į darbą slapta išnešė Sarą iš geto. Ryšulį su mergaite paliko sutartoje vietoje, vieno namo rūsyje, iš ten jį pasiėme Jeronimas.

Laskevičių bute buvo apsistoję policininkai, todėl likti pas juos Sarai buvo nesaugu. Ją priglaudė netoliese gyvenę Josifas ir Agripina Meškėnai. Šiuos žmones Sara Garberaitė laiko savo gelbėtojais.

Netrukus Meškėnams teko išvykti iš Kauno, nes buto šeimininkas suprato, jog mergaitė yra žydė. Naujiems kaimynams Kupiškyje Josifas ir Agripina pristatė Sarą kaip savo anūkę, žuvusio sūnaus dukrelę. Meškėnai mylėjo Sarą, rūpinosi ja, gydė susirgus, pergyveno dėl jos, sužinoję, kad likviduojant Kauno getą žuvo Garberių šeima. Eleonora iki šiol juos vadina „močiute“ ir „seneliu“.

Agripina Meškėnienė

Išgelbėtoji Sara Garberaitė (Eleonora Volskaja) apie 1946-47 m.

1944 m. Saros pusbrolis Efraimas Zyvas susirado Sarą ir atidavė ją į žydų našlaičių prieglaudą Kaune. Iš ten Sarą pasiėmė jos žuvusios tetos vyras Michailas Aleksandrovičius, žymus žydų dainininkas, prieš karą dirbęs Kauno sinagogos kantoriumi. Aleksandrovičius išsivežė Sarą į Maskvą, kur 1947 m. ją įsidukrino advokato Aleksandro Volskio šeima.  Taip Sara Garberaitė tapo Eleonora Volskaja. 

Josifas Meškėnas mirė nuo gangrenos 1954 metais, o Agripina išvyko pas sūnų Vladimirą į Australiją. Nors Agripina buvo susiradusi Sarą-Eleonorą per Raudonąjį Kryžių, jos taip ir nesusitiko – sovietų saugumas uždraudė Eleonorai palaikyti ryšius su užsienyje gyvenusia jos gelbėtoja. Agripina Meškėnas mirė Australijoje 1989 m.

Josifas ir Agripina Meškėnai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem 2013 metais.

ONA MIKULIČIENĖ

PETRAS MIKULIČIUS

Petras ir Ona Mikuličiai su savo trimis vaikais gyveno Kaune, Žemutinėje Fredoje, Minkovskių g-vės 110-ajame name. Karo metais netoli nuo jų namų į priverstinius darbus atvarydavo žydus iš Kauno geto, tarp kurių buvo ir Klara Gelman. 1942/1943-ųjų metų žiemą Klara Gelman ryžosi paprašyti Onos ir Petro Mikuličių gelbėti savo dviejų metų dukterėčią Juliją Remigolskytę (vėliau Flier). Nepaisydami rizikos, Ona ir Petras Mikuličiai sutiko priglausti mažytę žydų mergaitę ir tėviškai ja rūpinosi. Tikru savo tėvų pagalbininku, gelbėjant mažąją Juliją, tapo jų sūnus Vytautas. Mergytė greitai išmoko kalbėti lietuviškai, kaimynams buvo sakoma, kad tai mirusios Onos Mikuličienės sesers dukrytė.

Frontui traukiantis į Vakarus, nelaimės užgriuvo ir gelbėtojų Mikuličių šeimą. Vokiečiai šeimą evakavo iš Žemutinės Fredos, Mikuličių namas sudegė iki pat pamatų. Po kelių dienų sugrįžę prie savo sodybos, jie rado tik pelenų krūvą, o netoliese sėdėjo ir šeimininkų laukė žydaitės Julijos-Birutės mama su seserimi.

Nors Onutė ir Petras Mikuličiai per tą laiką labai prisirišo prie mergaitės, jie ją iš karto grąžino jos motinai Menachai Remigolskienei. Deja, tokia siaubinga karo baigtis, kai teko matyti savo sodybos pelenus, palaužė Petro Mikuličiaus sveikatą, karui pasibaigus jis išgyveno tik pusmetį.

Ona ir Petras Mikuličiai

Julija Remigolskytė-Flier mokėsi nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, tęsė studijas Vilniaus konservatorijoje, tapo puikia smuikininke, vėliau su motina emigravo į Kanadą.

1995 metais Ona ir Petras Mikuličiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem. Kai 1996 metais tuometinė Izraelio ambasadorė Tova Herzl atvyko įteikti Pasaulio Tautų Teisuolio medalio Onai Mikuličienei, jos pasveikinti atvyko ir Julija Flier. Tada ji pasakė, kad tikrasis jos gyvenimas prasidėjo nuo išgelbėjimo. Jeigu ji, tada mažytė mergaitė, būtų žuvusi, ji nebūtų turėjusi dviejų dukterų.

ANTANAS MIMAS

STANISLAVA MIMIENĖ

Dimitrijus Steponavičius ir jo žmona Marija Steponavičienė (mergautinė pavardė Faistinaitė) su savo 4 vaikais – Anastazija (gim. 1936), Marija (gim. 1937), Elena (gim. 1939) ir sūnumi Leonu (gim. 1941) prieškaryje gyveno Ukmergės priemiestyje, Daržų gatvėje 6. Dimitrijus dirbo laikrodininku, o jo žmona Marija prižiūrėjo vaikus. Prasidėjus karui ir masinėms žydų žudynėms, kartu su kitais Ukmergės žydais buvo sušaudyti ir Marijos Faistinaitės-Steponavičienės artimieji – motina Chaja Faistinienė ir kiti jos vaikai.

Laikrodininkas Dimitrijus Steponavičius buvo gerbiamas žmogus Ukmergėje, turėjo daug pažįstamų mieste ir apylinkėse. Kartą Dimitrijų kažkas perspėjo, kad atvažiuos suimti jo žmonos žydės ir vaikų, todėl Steponavičiai nutarė skubiai išvažiuoti iš miesto pas savo pažįstamą Antaną Mimą, gyvenusį Ukmergės rajone, Valtūnų kaime. Antanas Mimas pats atvažiavo išsivežti Steponavičių šeimos. Vasarą, nakties metu, užkloti vežime, pravažiavę apie 30 km laukais ir miško keliais, bėgliai laimingai pasiekė Antano ir Stanislavos Mimų sodybą. Antanas ir Stanislava Mimai turėjo tris savo vaikus, o atvykus didelei Steponavičių šeimai visiems teko taupyti ir dalintis ir taip jau labai kuklų maistą. Gerai užmaskuota slėptuvė buvo įrengta nupjautų rugių lauke, ten Steponavičių šeima slapstėsi dienomis, o naktimis nakvodavo Mimų tvarte. Kartą netoli slėptuvės sprogo visus labai išgąsdinusi bomba ir Steponavičiai, saugumo sumetimais, visus 4 savo vaikus išvežė į Čiobiškio vaikų namus, kur jie laimingai sulaukė karo pabaigos. Karui pasibaigus, tėvai pasiėmė savo vaikus ir šeima vėl apsigyveno tame pačiame name, Daržo g-vė 6, Ukmergėje.

Antano ir Stanislavos Mimų pasiaukojimo dėka Dimitrijaus ir Marijos Steponavičių šeima su keturiais savo vaikais išgyveno vokiečių okupacijos laikotarpį.

Rašytojo, publicisto Mejerio Elino ir muzikos pedagogės Busios-Kormanaitės Elinienės šeimoje 1940-ųjų rugsėjo 9-ją gimė dukrelė Estera. Nacistinės Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, Elinų šeima  bandė pasitraukti į Rusiją, tačiau tai jiems nepavyko ir 1941-ųjų rugpjūčio 15-ąją visi atsidūrė Kauno gete už spygliuotos vielos tvoros. Kiekvienas sveikas mąstantis geto kalinys suprato, koks likimas jiems parengtas. 1941-ųjų gruodžio 31-ąją Kauno gete buvo įkurta antifašistinė kovos organizacija, kurios vadu ir legendiniu herojumi tapo Mejerio Elino brolis Chaimas. Vienas iš šios organizacijos tikslų buvo užmegzti kontaktus su žmonėmis už geto ribų ir surasti žmones, sutinkančius gelbėti žydų vaikus. Tokių žmonių ieškojo ir Busia Elinienė. Buvo nepaprastai sunku surasti slapstymosi vietą ilgesniam laikui. Pirmas bandymas išgelbėti Esterą nepavyko, šiek tiek laiko mergaitei pabuvus poroje lietuvių šeimų, teko ją grąžinti atgal į getą. 1943-ųjų spalį Busia Elinienė ryžosi pasibelsti į garsių Kauno inteligentų Čiurlionių-Zubovų duris ir buvo išgirsta. Danutė Čiurlionytė Zubovienė netgi atsiprašė, kad gali suteikti tik labai kuklų kambarėlį. Ne vienas Kauno žydas dėkingas šiai šeimai už išgelbėtą gyvybę. Vladimiras Zubovas pastoviai važinėjo su dviračiu po Kauno rajono kaimus ir miestelius, ieškodamas slapstymosi vietų Kauno geto bėgliams. Jis užmezgė kontaktus ir su dvasininkija.

1943-aisiais Kaišiadorių vyskupu buvo paskirtas Teofilius Matulionis, turėjęs lemiamą įtaką tolimesniam Esteros likimui. Vyskupui nurodžius, buvo nuspręsta paslėpti mažąją Esterą Benediktinių vienuolyne Kaune. Mergaitės globa buvo patikėta seseriai Angelei – Agotai Misiūnaitei. Sesuo Angelė labai pamilo mergaitę, ją nešiojo, džiaugėsi, pasakojo jai pasakas, jos kartu miegojo. Būsimoji garsi pianistė Estera Elinaitė, tais laikais mažoji Esia, jau tada, vienuolyne, visus sužavėjo savo grojimu, nors vos pasiekė klavišus. Vienuolėms sulaukus nekviestų svečių, okupacinės valdžios atstovų ir iškilus kratos grėsmei, vienuolyno vyresnioji sesuo Rozalija Rimšaitė skubiai pervežė Esterą i seselių benediktinių globojamus Čiobiškio vaikų namus šalia Kaišiadorių. Kartą vienuolės net buvo paslėpusios mergaitę Kaišiadorių bažnyčios varpinėje. Kai vokiečiai pasitraukė iš Lietuvos, Esteros motina Busia Elinienė atvyko į Kaišiadoris pas vyskupą Teofilių Matulionį ir vyskupas pasakė motinai, kad jos dukrelė gyva ir sveika yra Čiobiškio vaikų namuose. Netrukus motina išgirdo ir tą neužmirštamą dukrelės klausimą „Ar tu būsi mano mama?“ Vienai mažai mergaitei – Esterai Elinaitei išgelbėti prireikė daugelio kilnių, geros širdies žmonių pastangų.

Kauno gete pasklidus gandams, kad bus žudomi žydų vaikai, geto pogrindžio organizacijos nariai, tarp kurių buvo Ida Šaterienė, Ronia Rozentalienė, Šeina Berelovičienė, Polia Muselienė, Šeina Lupšicienė (apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjomo kryžiais), Judita Zupavičienė (Judit Sperlingienė) ir kiti, labai rizikuodami, nepabūgę tykančių pavojų ieškojo žmonių už geto ribų, pasiryžusių gelbėti žydų vaikus.

Iš Juditos Sperlingienės  prisiminimų:

Rinutė, vienerių metų mergytė su rožiniais skruosteliais – mano vyro brolio dukrelė. Mes su Julium vaikų dar neturėjom. Reikia gelbėti mergytę. Kaip gauti jai vietą pas lietuvius mieste? Mano vyras Julius (Jehuda) Zupavičius prieš karą dirbo su architektu grafu Vladimiru Zubovu, kuris mumis rūpinosi geto metu. Jis man padėjo susisiekti su daktaru Baubliu, kuris tuo metu buvo ,,Lopšelio“ direktorius. Susitarėm, kad aš Rinutę atnešiu jau tamsoje ir dr. Baublys lauks lopšelyje, kad ją priimtų. Kauno getas buvo tuoj už Neries tilto, o ,,Lopšelis“– pačiame Vilijampolės gale. Mergytei įšvirkštė migdomųjų vaistų, ant rankutės užrašė IRINA (tai neskamba žydiškai), be to, dar pavardę – Krikščiukaitytė: tai buvo gatvės, kur jie gyveno, pavadinimas (...)

Ir vėl matau save – einu plakančia širdimi, ant rankų nešu miegančią mergaitę, o greta manęs eina jos teta Frida – ji turėjo man padėti nešti mergytę. Prie geto vartų buvo pilna grįžtančių iš darbo brigadų. Vakarojo, tamsu, šalta, pilna pavargusių, nuskurdusių ir alkanų žmonių, kurie laukė patikrinimo prieš įeinant į getą. Išskyrus malkas, visa kita buvo uždrausta įnešti. Žmonės, slėpdami kaip galėdami, nešė maistą, kurį suradus atimdavo. Mums pavyko, nematant lietuviams policininkams ir vokiečiams ir padedant žydų policininkams, išsprukti. Mergytė buvo šiltai aprengta, ir mes nutarėm ją padėti prie vartų su ta mintim, kad ją kas nors eidamas pro šalį atneš į ,,Lopšelį“. Padėjom Rinutę ir bėgdamos atsisukome. Mergytė nuo šalto sniego pabudo ir pradėjo šliaužti. Mes negrįžom...Toli nušliaužti ji negalėjo, laimei, dar nevaikščiojo. Po valandos buvome gete. 

Rinai Zupavičiūtei buvo lemta išlikti gyvai. Nors iš dr. Baublio namų tą kartą mergaitę paėmęs ir ją norėjęs įvaikinti policininkas vėliau Rinutę grąžino į getą atgal, ji buvo išnešta iš geto į miestą dar kartą, kur ją išsaugojo lietuvė moteris.

Juditos Zupavičienės (dabar Judit Sperlingienė) vyras Jehuda Zupavičius, Kauno geto policijos viršininko pavaduotojas, buvo suimtas per Vaikų akciją kartu su kitais Kauno geto žydų policininkais ir žiauriai nužudytas IX forte, naciams bei jų parankiniams taip ir neišdavęs, kur yra slapstomi Kauno geto vaikai.

Išgelbėtoji per karą mergaitė – Rina Zupavičiūtė-Wolbe, kaip ir jos gelbėtoja – Judita Sperlingienė šiandien gyvena Izraelyje.

SOFIJA STANIONIENĖ

JONAS STANIONIS

Mokytojų Šmuelio ir Ronios Rozentalių šeima su 1937 m. gimusiu sūnumi Leo prieš karą gyveno Kaune. 1941-ųjų rugpjūtį Rozentalių šeima kartu su savo artimaisiais, Ronios Rozentalienės tėvais Ošeriu ir Gitele Šmuilovais bei Ronios Rozentalienės brolio Elijaus Šmuilovo šeima buvo įkalinti Kauno gete. Per Didžiąją akciją, 1941-ųjų spalio 28-ąją, buvo nužudyti Ronios Rozentalienės tėvai, o brolį Elijų Šmuilovą, tapusį aktyviu Kauno geto pogrindinės pasipriešinimo organizacijos dalyviu, 1942 m. suėmė, kankino ir nužudė IX-ajame forte.

Šmuelis Rozentalis, būdamas Kauno gete, mokė vaikus pogrindinėje Kauno mokykloje, o jo žmona Ronia Rozentalienė įsijungė į Kauno geto vaikų gelbėjimą, ieškojo jiems slapstymosi vietų mieste. Nors žydėms moterims buvo uždrausta gimdyti, karo metais Ronia Rozentalienė Kauno gete pagimdė dukrelę, kurią kartu su savo nužudyto brolio Elijaus Šmuilovo kelių mėnesių dukrele Liusia, taip pat gimusia gete, slapstė savo bute už spintos. Kiek vėliau aktyvi Kauno geto pasipriešinimo dalyvė, Rozentalių šeimos draugė Polia Karniauskaitė-Muselienė surado moterį – Sofiją Stanionienę, kuri kartu su savo vyru Jonu gyveno Kaune, Nemuno gatvėje. Ši šeima savo vaikų neturėjo, jie norėjo įsivaikinti mergaitę ir Polia Muselienė susitarė, kad Stanioniai paims Rozentalių dukrelę Roną. Įsiterpusi tarp geto kalinių, varomų į darbus mieste, Polia Muselienė sugebėjo vežimėlyje išvežti Roną pro geto vartus ir perduoti Jonui ir Sofijai Stanioniams. Šioje šeimoje, Sofijos Stanionienės mylima ir globojama, Rona Rozentalytė sulaukė karo pabaigos ir gyveno iki 1949-ųjų metų, kol ją atsiėmė iš Dachau koncentracijos stovyklos sugrįžęs tėvas – Šmuelis Rozentalis. Išgelbėtos mergaitės motina Ronia Rozentalienė žuvo Štuthofo koncentracijos stovykloje, o Stanionių išgelbėtos mergaitės Ronos broliuką Leo išgelbėjo netoli IX forto gyvenusi valstiečio Petro Macijausko šeima.

Išgelbėtoji per karą mergaitė Rona Rozentalytė (dabar Rona Zinger) gyvena Australijoje,  jos prisiminimai publikuoti įvairiuose leidiniuose.

Sofija Stanionienė su išgelbėtąja mergaite Rona Rozentalyte

STEFANIJA STRIKAITIENĖ

ANTANAS STRIKAITIS

Antanas Strikaitis ir Stefanija Strikaitienė slapstė šešiolika žydų tautybės žmonių, tą patvirtina Pabaltijo fronto vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) užnugario apsaugos kariuomenės viršininko pareigas ėjusio papulkininkio Romanovo 1944 m. spalio 18 d. pranešimas LTSR vidaus reikalų liaudies komisarui apie nacių okupacijos metais žydų tautybės asmenų gelbėjime dalyvavusius Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus gyventojus.

Faktorių šeimą – Josefą Berą su žmona Chaja Gita, jų sūnų Izraelį su žmona Feiga ir vaikais Guteliu ir Abraomu, kitą sūnų Mejerį su žmona Chase ir dukterimi Hanele, taip pat dukteris Feigą Fiškinienę, jos vyrą Jochelį Fiškiną ir Adiną Faktoraitę – Juozas Straupis, iš anksto susitaręs, atgabeno dvikinkiu vežimu ir dviem dviračiais iš Alsėdžių į pažįstamų Juozo ir Adolfinos Kerpauskų sodybą. Ten visus apgyvendino nedideliame kambarėlyje antrame namo aukšte. Iš pradžių jame gyveno dvylika, kiek vėliau šešiolika žmonių. Prie Faktorių šeimos prisijungė Josifo Faktoriaus sesuo Chana Ritovienė su dukra Sara Ritovaite ir berniuku Hariu Fraku iš Telšių geto. Šalia Kerpauskų sodybos esančiame miške buvo pradėtos įrenginėti slėptuvės. Pirmoji slėptuvė buvo iškasta po namu, kur 1941 m. lapkričio 1 d. Izraeliui ir Feigai Faktoriams gimė dukrelė Malka.

Tačiau padažnėjus kratoms, 1944 m. vasarį žmonės buvo išskirstyti ir pateko pas kaimo seniūną Antaną Strikaitį ir jo žmoną Stefaniją, kurie turėjo aštuonis vaikus. Antanas Strikaitis pasakė: „Ta pati bausmė man bus, ar devynis žmones suras, ar šešiolika žmonių. Galit pasilikti pas mane“. Čia juos, gyvenančius daržinėje, lankydavo, maistą nešdavo Juozas Straupis ir Juozas Kerpauskas. Faktorių šeima laimingai sulaukė karo pabaigos.

JOSIF VAŠKEVIČ

Josifas Vaškevičius (Josif Vaškevič), jo žmona Katažina Vaškevič ir jų penkios dukterys gyveno Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus Gudelių kaime (dabar Zujūnų sen.), vertėsi žemės ūkiu. Prasidėjus karui, šeima padėjo žydams. Vieni slapstėsi pirties pastate, kuris buvo greta miško, kiti ūkinio pastato rūsyje. Tik viena iš besislapstančių pas Vaškevičius – Lėja Chazanovič, pagyvenusi moteris iš Lesnikų kaimo, nuolat gyveno Vaškevičių namuose, padėdavo jiems virtuvėje. 1943 m. lapkritį Riešės valsčiaus policininkai, ieškodami besislapstančių žydų, atliko kratą Vaškevičių namuose. Visiems aštuoniems namo gyventojams buvo liepta išeiti ir parodyti dokumentus. Taip buvo surasta Vaškevičių globojama Lėja Chazanovič. Ji buvo suimta ir išvežta kartu su namo šeimininku Josifu Vaškevičiumi. Tai liudija Lietuvos Ypatingojo archyvo byloje Nr. 38477/3 saugomi Riešės valsčiaus Šeškinės seniūnijos seniūno apklausos protokolai.

Josifas Vaškevičius pirmą kartą buvo suimtas 1943-ųjų kovą, tačiau tą kartą jis buvo paleistas, bet nesiliovė padėjęs niekuo nekaltiems ir žudomiems žmonėms. Antras kartas buvo lemtingas. Suimtas ir išvežtas iš savo namų kartu su slapstoma Lesnikų kaimo gyventoja Lėja Chazanovič, Josifas Vaškevičius daugiau į namus negrįžo. Už pagalbą žmonėms karo metais Josifas Vaškevičius sumokėjo savo gyvybe.

* * *

Posakis iš Babilono Talmudo Išgelbėjęs vieną žmogų, išgelbėja pasaulį yra itin prasmingas: Teisuoliai išgelbėjo ne tik žydų gyvybes, bet ir per karą sutryptą žmogiškąjį orumą.

Paprastų Lietuvos žmonių pasiaukojimas gelbėjant žydus per Holokaustą primena mums, dabarties kartoms, grėsmes, slypinčias žmogaus prigimtyje, rodo tolerancijos ir gerumo pavyzdį, primena, kad ir tamsiausiais istorijos laikotarpiais egzistavo pasirinkimo galimybė.

Būtina ne tik išsaugoti ateities kartoms Holokausto, vykusio Lietuvos žemėje, aukų  atminimą, bet ir skleisti tas humanizmo apraiškas kurios neleido žydų gelbėtojams būti abejingiems, kai buvo žeminami ir žudomi mūsų bendrapiliečiai žydai.

Danutė Selčinskaja

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus

Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja

Vilnius, 2013