Ištrauka iš dr. Aistės Niunkaitės Račiūnienės parengto leidinio Plastinis Vilniaus planas iš Vilniaus geto. Aplinkybės, liudijimai, autoriai. Vilnius, 2015

„Baruchas Šubas gimė 1924 m. Vilniuje Chabad Liubavič chasidų šeimoje. Prieš karą su šeima: mama Riva, tėvu Jozefu, seserimis Cipora, Rachele ir broliuku Šmuliku, gyveno Vilniuje, Sodų g. [...] Būdamas mažas Baruchas lankė chederį, jį baigęs, studijavo Chabad Liubavič chasidų ješivoje. Vėliau mokėsi Vilniaus Ch. Epšteino ir I. Špaizerio gimnazijoje, aukštojoje technikos mokykloje studijavo mechaninę inžineriją.

Gyvenimas buvo puikus iki 1941 m. birželio, kai Vilnių okupavo vokiečiai. Laimingas, idiliškas gyvenimas staiga dingo. Žydai buvo masiškai žudomi Paneriuose, o tie, kurie išgyveno, 1941 m. rugsėjo pradžioje buvo uždaryti gete. [...] Baruchui padėjo jo draugas, buvęs aukštesnių gimnazijos klasių mokinys Gabrielis (Gabikas) Sedlis. Jis pasisiūlė padėti Baruchui įsidarbinti Plastinio Vilniaus plano kūrimo grupėje. Perėjęs nuodugnų šio projekto vadovo G. Guchmano patikrinimą, Baruchas buvo priimtas į darbą. Jis pateko į Floros Rom vadovaujamą jaunimo grupę, kuri gavo leidimus vaikščioti po miestą, kad galėtų piešti Vilniaus pastatus, o grįžus į darbo vietą, juos išdrožti iš medžio. [...] Atlikdamas oficialų Plastinio Vilniaus plano darbą, Baruchas drauge su keliais kitais draugais iš savo vadovų gavo ir kitą užduotį – slapta nuo vokiečių parengti Šulhoifo (Sinagogų kiemo) maketą, kuris turėjo įamžinti Vilniaus Didžiosios sinagogos ir kitų sinagogų atminimą. Šulhoifo maketo gamybą jie turėjo laikyti didelėje paslaptyje, o tai nebuvo lengva, nes vokiečiai galėjo bet kada ateiti patikrinti jų darbo. [...] Deja, Vilniaus gete nelegaliai daryto Šulhoifo maketo likimas nėra žinomas.

Darbas prie Plastinio Vilniaus plano, suteikęs galimybę gana laisvai vaikščioti po miestą, padėjo Baruchui įgyvendinti ir vieną svarbiausių jo siekių – prisidėti prie geto pogrindžio ir partizanų. [...] 1943 m. rugsėjo pradžioje, likus dviem savaitėms iki Vilniaus geto likvidavimo, Baruchas su Vilniaus geto pogrindžio grupe pasitraukė į miškus pas partizanus. Sugrįžęs į Vilnių 1944 m. liepą sužinojo, kad visa jo šeima išžudyta – mama su seserimi ir mažuoju broliuku – Paneriuose, o tėvas prieš pat pasitraukiant vokiečiams iš Vilniaus – HKP darbo stovykloje. [...]

1945 m. Baruchas Šubas atvyko į Erec Izraelį ir įsiliejo į organizacijos Hagana veiklą, Izraelio Nepriklausomybės karo metu tarnavo techniku oro pajėgose. Po kelių metų pradėjo dirbti EL AL oro linijų bendrovėje, tapo vyriausiuoju skrydžių inžinieriumi.

[...] Baruchas Šubas sako: „Aš esu Partizanų, pogrindžio kovotojų ir geto sukilėlių organizacijos Izraelyje pirmininkas, Išgyvenusiųjų Holokaustą organizacijų centro Izraelyje valdybos narys [...]. Turiu žmoną, kuri išgyveno Holokaustą. Ji vienintelė išgyvenusi iš savo visos šeimos. [...] mes sugebėjome sukurti naują žydišką šeimą Izraelyje, ir aš tuo didžiuojuosi.“ Baruchas Šubas turi du sūnus ir aštuonis anūkus.

Baruchas Šubas kelis kartus lankėsi Vilniuje. Jis gerai prisiminė Plastinį Vilniaus planą, kurį drauge su kitais gamino Vilniaus gete. Mums pavyko susitikti Vilniuje, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, 2015 m. liepos 12 d. ir pasikalbėti. Tą dieną Baruchas po daugelio metų pamatė kadaise Vilniaus gete kurto Plastinio Vilniaus plano fragmentus ir žiūrėdamas į išlikusią per stebuklą plokštę su galbūt jo paties išdrožinėtais nameliais ir preciziškai pavaizduotomis Šnipiškių gatvelėmis, kuriomis jis vaikščiojo savo jaunystės metais lankydamasis pas ten gyvenusius senelius ir gimines, papasakojo savo istoriją.