Žydų gelbėtojai - žmogiškumo pavyzdys ateities kartoms

Pirmadienis, rugsėjo 23 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.

"Šiandien pagerbiame žmones, daugumos kurių jau nebėra tarp mūsų. Jie padėjo išgyventi savo kaimynams, draugams ar visai nepažįstamiems žmonėms, pasmerktiems mirčiai. Jie drąsiai gelbėjo žydus, padėjo jiems slėptis, dalinosi duonos kąsniu, buvo tėvai našlaičiais likusiems žydų vaikams. Tai - žmogiškumo pavyzdys, į kurį turėtumėme lygiuotis visi. Kurį privalome atsiminti kurdami ateitį", - pabrėžė šalies vadovė.

Prezidentės teigimu, žydų tautos tragedija kartu yra ir mūsų visų tragedija. Šiurpi tikrovė negali būti palikta praeityje ar ištrinta iš mūsų atminties. Šis atminimas, anot šalies vadovės, suvienija mus ir įkvepia drąsos būti pasiaukojančiais žmonėmis, savo valstybės piliečiais, draugais ir kaimynais.

Audronė Stanislava Andrijauskienė priėmusi savo senelės Juzefos Petrauskienės ir motinos Stasės Jagutienės apdovanojimus su LR Prezidente Dalia Grybauskaite

Už Lietuvos žydų bendruomenės telkimą ir Lietuvos žydų paveldo išsaugojimo puoselėjimą ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiais taip pat apdovanoti Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius, rašytojas, publicistas Jaša Markas Zingeris.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais Prezidentės dekretu apdovanoti 47 asmenys.

Profesorė Sara Ginaitė priėmė savo sesers Alice Benn (Alisos Benjaminavičienės) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimą iš LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų

Nijolė Neimantienė priima savo tėvų Stanislavo ir Valerijos Bružų apdovanojimus

Aidas Rimša priima savo tėvų Jurgio ir Onos Rimšų, bei savo artimų giminaičių –  skulptoriaus Petro Rimšos, dėdės Juozo ir jo žmonos Justinos Rimšų apdovanojimus

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Rimšų šeimos nariais. Iš kairės dr. Giedrė Marija Rimšienė, Aidas Rimša, Onutė Rimšaitė-Gilaitienė (dešinėje)

Jurgis Vytautas Mikuličius priima savo tėvų Onos ir Petro Mikuličių apdovanojimus

Jadvyga Blažienė priima savo motinos Onos Stulpinienės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių iš LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų

2013 m. lapkričio 18 d. Izraelyje su vizitu besilankantis Lietuvos Respublikos Ūkio ministras Evaldas Gustas įteikė Lietuvos valstybės apdovanojimą „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių“ Lietuvos ir Izraelio pilietei Judit Sperlingienei. Apdovanojimo ceremonija įvyko Lietuvos ambasadoje Izraelyje

Šioje iškilmingoje žydų gelbėtojų apdovanojimo ceremonijoje dalyvavo daug garbių svečių iš Lietuvos ir užsienio: apdovanotų žydų gelbėtojų artimieji, atvykę iš įvairių Lietuvos rajonų, Izraelio valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji  Ambasadorė p.Hagit Ben-Yaakov, IV-jo Pasaulinio Litvakų kongreso dalyviai, Lietuvos žydų bendruomenės atstovai.

Jūsų Ekscelencija LR Prezidente Dalia Grybauskaite, gerbiamos ponios ir ponai, 

Deja, negaliu kreiptis į gelbėtojus, nes jų nėra. Tik viena ponia Judita Sperlingienė šįmet yra apdovanojama ne po mirties. Narsi, didvyriška moteris. Ji, žydė, Kauno geto kalinė, nešė žydų vaikus iš Kauno geto, o jos vyras Jehuda Zupavičius, Kauno geto policijos viršininko pavaduotojas neišdavė per „Vaikų akciją“, kur slepiami vaikai ir už tai buvo žiauriai nužudytas. Labai apgailestauju, kad jos nėra su mumis. Ją pažįstu asmeniškai, todėl apie ją pasakoju. Neabejoju, kad kiti gelbėtojai nei kiek nemažiau nusipelnę. Deja, jie paliko šį pasaulį  ir jiems negaliu padėkoti...

Esu šiandieną ir pati apdovanotoji, be abejo, labai tuo didžiuojuosi ir dėkoju Jūsų Ekscelencijai LR prezidentei ne tik savo, bet ir visos šeimos vardu. Dalį mano šeimos išgelbėjo lietuviai, gyvenę netoli šeimos gimtinės. Visi mes – Lietuvos žydų bendruomenės žydai, kurie pergyveno Holokaustą, arba jų vaikai ir anūkai esame vienokiu ar kitokiu būdu išgelbėti. Kitokių nėra, kiti išžudyti.

Žinoma žydų gelbėtoja Ona Šimaitė rašė:

„Tauta, kuri davė tiek daug žmonijos kultūrai, buvo apvogta, apšmeižta, mušta ir išžudyta milijonais. Ta tauta, kuri davė žmonijai pranašus, Kristų, mokslininkus yra niekinama ar neapkenčiama. Mano protas ir širdis atsisako suprasti antisemitizmą ir žiaurumą prieš tą mažą, vertingą, amžinai kenčiančią tautą. Jokia kita pasaulio tauta nėra tiek daug iškentėjusi“, – rašė Ona Šimaitė, visiems žinoma žydų gelbėtoja, 1957 03 05.

Žudikų, tame tarpe bendrapiliečių, buvo daugiau negu gelbėtojų. Iki šio laiko nemažai istorikų tiriančių Holokaustą Lietuvoje nedrįsta aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti: taip, žydus žudė jų bendrapiliečiai,  jie nusipelno ne tik pasmerkimo, bet ir įvardijimo. Deja iki šiol vis dar bandoma ieškojai įvairių priežasčių, pateisinančių žydų žudymą.

Rašytojas Icchokas Meras dar 2004 metais, kreipdamasis į Lietuvos Respublikos Prezidentą, LR Seimo pirmininką ir kitus aukštus pareigūnus dėl paminklo žydų gelbėtojams rašė:

„Jie atliko iškiliausią tautinę pareigą.

Jie anais laikais buvo tikroji tautos sąžinė.

Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visa savo esybe žiną ir žmogaus gyvybės vertę.

Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė.

Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu.

Jų vardai įamžinti Jeruzalėje Atminimo kalne.

Jų vardai turėtų būti aukso raidėmis iškalti ir nepriklausomoje Lietuvoje.

Turėtų iškilti paminklas lietuvių tautos Teisuoliams, tiems, kurie didžiausios tamsybės laikais nešė beginklėse nudegintose rankose sąžinės, doros, artimo meilės žiburį.

Tegu iškyla jisai, didingas, tegu jį išmargina vardai nuo papėdės ligi viršūnės, ir tegu visi kartoja jų vardus kaip maldą, šiandien – mes, o rytoj – ateinančios kartos“.

Viskas taip ir liko žodžiais.

Iki šio laiko nėra nei paminklo, nėra gatvių pavadinimų, gelbėtojai negauna jokios paramos iš valstybės, nei viena mokykla nėra pavadinta gelbėtoju vardu.

Kodėl valstybė nepakankamai vertina savo iškiliausius žmones? Jūsų Ekselencija, Lietuvos Respublikos Prezidente, mielieji gelbėtojų artimieji, noriu Jus patikinti, kad mums, žydams, kiekvienas gelbėtojas yra didvyris, ir mes turėsime vietą Vilniuje, kur galėsime simboliškai  padėti gėles ir padėkoti visiems Lietuvos gelbėtojams.

Prof. Saros Ginaitės kalba

Gerbiamieji, noriu iš visos širdies padėkoti labai gerbiamai Prezidentei Daliai Grybauskaitei už aukštą mano sesers Alisos Benn apdovanojimą. Norėčiau trumpai priminti apie jos drąsą, gelbėjant mažą žydų mergaitę.

Po Vaikų akcijos gete, esant pavojui, šeima ryžosi gelbėti vaiką. Tai padaryti ryžosi mano sesuo, aišku, rizikuodama savo ir vaiko gyvybe. Ji nelegaliai, slapta, maiše išnešė mergytę iš geto, esančio Vilijampolėje ir per visą mietą nunešė šeimos bičiulei į Kauno centrą. Deja, tuo metu bičiulės nebuvo namuose. Vaiką, užmigdytą vaistais, paliko prie durų... Į getą grįžo labai prislėgta ir kitą dieną vėl nelegaliai išėjo į miestą. Rado mergytę pas bičiulę, kuri pažadėjo motinos ramybei vaikutį nufotografuoti. Šiuo metu ši išgelbėta mergytė yra laiminga mama ir močiutė.

Dabar norėčiau pasakyti, kad Lietuva yra vienintėlė Europos šalis, kuri mūsų tautiečių gelbėjimą pripažįsta, kaip Teisuolių aktą ir apdovanoja ne tik kitataučius, gelbėjusius žydus, bet ir mano tautiečius, gelbėjusius savuosius.

Visų apdovanotų žydų gelbėtojų  vardu noriu padėkoti už deramą pagarbą jų žygdarbiams. 

Ceremonijoje dalyvavo iš Kanados atvykusi, buvusi Kauno geto kalinė,  pasipriešinimo organizacijos AKO Kauno gete dalyvė, profesorė Sara Ginaitė, priėmusi savo sesers Alisos Benn apdovanojimą

VVGŽM direktoriaus Marko Zingerio kalba apdovanojimų įteikimo žydų gelbėtojams proga LR Prezidentūroje

Jūsų Ekselencija Ponia  Prezidente,

Brangūs Gelbėtojai ir jų šeimos,

Gerbiami svečiai,

Žydų kilmės gyventojų genocidas, įvykdytas mūsų šalyje per kelis nacių režimo metus, yra tragedija, kuri kėlė ir kelia skausmingus klausimus tyrinėtojams ir politikams, rašytojams ir žurnalistams.

Ši Katastrofa, turinti ilgalaikių kultūrinių ir politinių pasekmių, buvo ir tebėra minima, daugybėje straipsnių, prisiminimų, aukų ir liudininkų dienoraščių, spausdintų nuo pat Antrojo pasaulinio karo iki dabarties, įvairiose šalyse, pirmiausia JAV, Izraelyje, Vokietijoje, Lenkijoje. Lietuvoje taip pat netrūksta liudijimų ir prisiminimų, paliekančių daug erdvės tyrimams ir menininko vaizduotei. Džiugu, kad Lietuvoje jau turime šiai gadynei skirtus meninį filmą, romaną, scenos veikalus. Ir muziejinę ekspoziciją apie išgelbėtus Lietuvos žydų vaikus.

Kuriame filmą apie smuikininkę, išgelbėtą per Holokaustą Lietuvoje.

Bet viso to dar, matyt, nepakanka, kad XXI a. jaunas lietuvis, platieji visuomenės sluoksniai atsidurtų akistatoje su Holokausto realijomis, ir su Gelbėtojo išgyvenimais apsisprendimo akimirką. 

Šie apdovanojimai, manau, yra tinkama dingstis ir prisiminti,kuo skiriasi žydų gelbėtojas nuo kito Gelbėtojo, tarkime, kilnaus  žmogaus, gelbėjančio artimajam gyvybę nuo gaisro ar įsisiautėjusios stichijos?

Pirmiausia, jis veikia esant barbariškoms genocido ir karo padėties aplinkybėmis, kur kiekvienas spontaniškas žingsnis į šalį gali tave paversti valstybės priešu. 

Antra, jis apskritai atmeta okupantų rasistinius ar kitaip diskriminuojančius įstatymus, ir jo žmoniškumas peržengia jo aplinkos ar laikmečio senovinius, šen ir ten įsišaknijusius antijudaistinius ir antisemitinius prietarus, aitrinamus totalitarinės propagandos. 

Trečia, šitaip besielgdamas, Gelbėtojas ir pats gali būti įstumtas į vieną duobę su genocido aukomis. Tokių pavyzdžių turime ne vieną. Iš pagerbtų šiandien žmonių toks buvo Josifas Vaškevič už pagalbą ujamiems ir bestiališkai žudomiems žmonėms sumokėjęs savo gyvybe.

Ir ne tik tai. Toks Gelbėtojas taip pat rizikuoja visa savo šeima, jos likimu ir gyvenimu. Ir, kartais, žydų gelbėtojo ištiesta ranka – tai ir kolektyvinis jo šeimos sprendimas.

Mieli ceremonijos dalyviai,

Galutinio Gelbėtojų skaičiaus mums praeitis, deja, niekados neatskleis. Labai tikėtina, kad Lietuvoje ištiestų rankų ir žydų tragedijos sužeistos sąžinės rasdavosi daugiau, negu sugebame pagerbti, tačiau negailestingas laikas visa tai nustūmė į užmarštį.

Gelbėtojų tema yra neatsiejamai susijusi su mirtina gėrio ir blogio dvikova, kai vienų žmoniškumas ryškėja priešpastatant jį nežmoniškam kitų elgesiui. Kaip ten bebūtų keista mes ne itin pasistūmėjome, kad visa šalis ne vien tik žodžiais didžiuotųsi šiais Pasaulio Tautų Teisuoliais. Taip, sostinėje jau turime gatvę, pavadintą Gelbėtojo Juozo Rutkausko vardu ir memorialines lentas. Tačiau ar nereiktų jų žygio simbolinio apibendrinimo vienoje atmintinoje erdvėje? Be to dauguma Gelbėtojų slapstė ir dangstė kaimynus, pažįstamus bei nepažįstamus tolimose provincijose.

Apsidairius šalyje tenka  pasiklausti: kur jiems skirti mokyklų pavadinimai, skverai ir memorialai? Inteligentų  pasvajose? Tarnautojų stalčiuose? Tuo tarpu dauguma Gelbėtojų jau nieko nebeatskleis -- jie išsinešė į anapilį tuos išgyvenimus, kurie galėtų sutvirtinti širdis, įteikti jaunajai kartai moralinį  kompasą. O Holokausto neigimas arba šio laikotarpio iškraipymai ir, tuo pačiu, Gelbėtojų misijos neigimas yra paplitęs buitinėje protausenoje ir internetinėje erdvėje.

Ponia Prezidente!

Ir šiais laikais pasaulyje vyksta genocidiniai karai, vaikai ir civiliai, priklausantys kitoms gentims, tikyboms, mažumoms yra žudomi masiškai, Gal tai ir naivokai skamba, tačiau, matyt, ne tik Lietuvai, bet ir visam  pasauliui, yra būtinas tas moralinis kompasas, kurio rodyklės nepaklaidintų jokie išvedžiojimai, jokie nepakantumo ir neapykantos šūkiai, kurio neužklotų jokie biurokratiniai popierėliai, vilkinantys humaniškus sprendimus.

Tai, kas čia vyksta tėra blyškus atšvaitas neblėstančios ir karo ugnyje nuskaistėjusios Lietuvos žmonių širdies šviesos. Šių laikų žiniasklaida ir dvasininkija, intelektualai ir menininkai, mokytojai ir žurnalistai visuomet gali  pasigauti jos kibirkštį, nušviesdami tuos žmogaus širdies kampelius, kur slypi pasimetimas, apatija, nepakanta.  

Tikėsimės, kad Gelbėtojų pavyzdys ne tik kad neišblės, bet einant laikui bus vis labiau pamokantis ir prasmingas. Juk čia ir slypi gili esmė to, ką mes vadiname kasdieniu žodžiu – žmoniškumas. Kas be jo mes ir kas mūsų gyvenimai?

Ačiū už dėmesį.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių kilnus poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Apdovanojimo ceremonijos bukletas „Gyvenimą dovanojusios širdys“ 

Per šią ceremoniją už Lietuvos žydų bendruomenės telkimą ir Lietuvos žydų paveldo išsaugojimo puoselėjimą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanoti:

Faina KUKLIANSKY – Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė, advokatė;

Jaša Markas ZINGERIS – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius, rašytojas, publicistas.

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky ir jos šeima

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris, LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Irena Zingerienė po apdovanojimo

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Izraelio valstybės Nepaprastoji ir Įgaliotoji  Ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov ir  Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris

Parengė Danutė Selčinskaja

Fotografijos Džojos Gundos Barisaitės ir Pauliaus Račiūno