Rafaelis Chvolesas. „Vilniaus žydų kvartalo griuvėsiai su Vilniaus Gaono sinagoga“, apie 1946,
akvarelė, puskartonis, 38 x 49, VŽM 6541

Rafaelis Chvolesas (1913-2002) – litvakų dailininkas peizažistas, Vilniaus mylėtojas. Nuo jaunumės intensyviai tapė bei aktyviai dalyvavo socialinėje veikloje: prieškariu priklausė dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne“, ėjo sekretoriaus pareigas Basanavičiaus gatvėje (tuo metu Pohuliankoje) įsikūrusioje Vilniaus dailininkų žydų draugijoje, vadovavo Vileikos (dab. Baltarusija) meno mokyklai; po karo dirbo Meno reikalų valdybos paskirtoje meno komisijoje. Kaip prisimena dailėtyrininkas Romualdas Budrys, Chvoleso nuolat visur buvo pilna. 1959 m. dailininkas išvyko gyventi į Lenkiją, o 1969m. – į Prancūziją. Už nuopelnus kūryboje menininkas gavo šių šalių, taip pat JAV bei Izraelio prestižinius apdovanojimus. Reminiscencinis Vilnius išliko svarbiu motyvu Chvoleso egzilio kūryboje. Tarytum pagrįsdamas Carlo Gustavo Jungo sinchroniškumo teoriją dailininkas nuolat išvysdavo gimtąjį miestą kitose Europos sostinėse – regėdamas atsikartojančius rakursus, siluetus, koloritą ir kitus sutapimus bei sugretinimus. Taip buvo sukurtos „vilnietiškos“ Maskva ir Varšuva, „vilnietiškas“ Paryžius. Pasak Abraomo Suckeverio, „Chvolesas visur regėjo Šiaurės Jeruzalę“.

Paveikslas „Vilniaus žydų kvartalo griuvėsiai su Vilniaus Gaono sinagoga“ sukurtas  apie 1946 m. Darbe plačiais minkštais potėpiais fiksuojami pastatų griuvėsiai. Antrame plane matyti sinagogų kieme (Šulhoif– jidiš k.) netoliese Didžiosios sinagogos stovėjusios Vilniaus Gaono sinagogos fasadas su užrašu, kuriame pavartotas Gaono Elijo vardo akronimas „Hagra“.

Tuoj po mūšio dėl Vilniaus iš Rusijos grįžęs Chvolesas vienas  pirmųjų dailininkų pamatė karo nuniokotą gimtąjį miestą. Artimųjų  (nužudyti tėvai, pirmoji žmona, trys seserys) ir bičiulių netektys, iš geto pabėgusių dviejų seserų skausmingi pasakojimai ginė tapytoją į jam brangių vietų griuvėsius.  Jidiš literatūros kritikas ir poetas Šlomo Belis-Legis taip apibūdino savo bičiulio vidinę būseną ir kūrybinę nuotaiką: „Su palete rankoje jis klaidžiojo tarp apgriuvusių sienų, kopė į skeveldrų kalnus ir be atvangos tapė. Diena po dienos. Mėnuo po mėnesio. Tai buvo tyrinėtojo, sekančio ką tik vykusių įvykių pėdsakais, skubūs apmatai. Visą tuo metu sukurtą dailininko darbų ciklą būtų galima pavadinti „Kitą dieną po Sunaikinimo“. Šiuose kūriniuose juntamas dailininko sielvartas dėl sugriautų gimtųjų namų. Gimtasis lopšys sutryptas. Širdis taip pat. Visa tai buvo autentiški istoriniai dokumentai. Griuvėsiai prabilo savita kalba – faktų kalba... „ (Belis-Legis, „S., Rafał Chwoles. 30 reprodukciji“, Warszawa, 1962, s. 3).

Kitas Chvoleso jaunystės draugas, vilnietis, jidiš rašytojas ir poetas A. Suckeveris, apibūdindamas ypatingą švytėjimą šio ciklo paveiksluose, rašė: „Jo kūrinių spalvos – lyg sudžiūvę šviesos spinduliai, susimaišę su jo ašaromis“ ( Suckever, A., „Rafael Chvolès, the painter of the „Young Vilna“ group“, „Rafael Chvoles“, Tel-Aviv, Amlei, 2004, p. 114).

Tarsi nujausdamas atminties vietų laikinumą, menininkas pasitelkia detalizuotą, dokumentiškai aplinką fiksuojančią meninę kalbą. Nuojauta pasitvirtino: po kelerių metų nebeliko Didžiosios sinagogos, kaip ir viso Šulhoifo, Užupio kapinių ir kitų žydiškojo Vilniaus vietų.

Teptuku ir mėgėjišku fotoaparatu Chvoleso įamžinti unikalūs vaizdai šiandien leidžia pasižvalgyti po dingusio Vilniaus atminties vietas ir įvertinti dailininko, Vilniaus metraštininko, indėlį greta Jano Bulhako, Juozo Kamarausko, Vlado Drėmos ir kitų šio miesto mylėtojų, fiksavusių karo veiksmų ir didžiųjų pokario „valymų“ padarytą žalą miestui.

Aušra Rožankevičiūtė
Rinkinių saugotoja-tyrinėtoja

Eksponato fotografija Pauliaus Račiūno
© atvaizdas iš VVGŽM fondų