Mieli telšiečiai, gerbiami svečiai. Aš jau gana daug laiko svajojau apie šį renginį, norėjau, kad jis įvyktų, būtent čia, Telšiuose. Ir šiandien, kai šis renginys vyksta mano gimtajame mieste ir dar toje pačioje salėje, kur aš vaikystėje pamačiau pirmuosius kino filmus ir pirmuosius spektaklius, esu labai patenkintas. Šis renginys simbolizuoja gėrio pergalę prieš blogį, žmogiškumo pergalę prieš žvėriškumą.
Kai prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, aš ėjau tiktai aštuntus metus, buvau ką tik baigęs pirmą žydų mokyklos skyrių, mokyklos, kuri buvo visai netoli nuo čia, priešais bažnyčią. Nors buvau dar visai mažas berniukas, bet, matyt, pakankamai didelis, kad prisiminčiau šį laikotarpį ir suprasčiau įvykių esmę.
Su šiurpu prisimenu 1941 metų žudynes, kurios prasidėjo Telšių kalėjimo kalinių nužudymu. Sovietai, prieš pabėgdami iš Telšių, Rainiuose nukankino kalėjimo kalinius, kurie šiandien žinomi, kaip Rainių Kankiniai.
Bet vienus okupantus pakeitė kiti okupantai, pasikeitė ir žudikai. Tiktai išaugo žudynių mastas ir žudikų aukomis tapo Telšių krašto žydai.
Aš nepasakosiu visų žydų žudynių istorijų, kurios čia vyko, tai visiems žinoma, galima pasiskaityti, bet yra keletas momentų, kurie įstrigo į mano, tuomet vaiko, atmintį visam gyvenimui. Aš noriu pasidalinti tais prisiminimais su jumis, nes apie tai jūs niekur neperskaitysite.
Kai vyko pirmoji akcija Rainiuose ir buvo išžudyti visi vyrai, tarp kurių buvo ir mano senelis, o maždaug tomis pačiomis dienomis tik kitoje vietoje, Gerulių miškelyje buvo nužudytas ir motinos brolis, taigi, kai prasidėjo žudynės, mes, moterys ir vaikai, buvome uždaryti Rainių dvaro daržinėse. Kai į žudynių vietą nuvarė vyrus, mes, pasilikę daržinėse, neužilgo išgirdome šūvius. Ir staiga prasidėjo baisi liūtis, audra, šūviai maišėsi su perkūno garsais, tikras Dievo užsirūstinimas. Palaipsniui viskas rimo, nurimo ir audra. Mums atidarė daržinės duris, mama pasiėmė mane už rankos, išvedė iš daržinės ir pirmiausia ką aš pamačiau – prie komendantūros pastato atvažiavo vežimas pilnas prikrautas šlapių, netvarkingai sudėtų rūbų. Tuos rūbus atvežė dalyboms, išėjo iš komendantūros žmonės ir pradėjo juos nešti į vidų. Tai buvo rūbai žmonių, kurie ką tik buvo sušaudyti. Šitas vežimas, pilnas prikrautas šlapių rūbų, visą gyvenimą man stovi prieš akis...
Moterys nesuprato kas įvyko, pasklido gandai, kad vyrus grąžino į kitą daržinę. Mama užvirė arbatos, surado šiek tiek maisto, padarė sumuštinius, ir mes nuėjome į kitą daržinę, kurioje buvo keli sugrąžinti vyrai. Ten stovėjo sargybinis, mama jam pasakė, aš atnešiau savo tėvui Šmueliui Šifui arbatos, užvalgyti, gal galite perduoti. Iš daržinės išėjo du vyrai, kurių dėl liūties nespėjo sušaudyti, jų veidai buvo pajuodę, aš nežinau jų pavardžių, bet mama gerai juos pažinojo, jie buvo apsirengę svetimais, netvarkingais šlapiais rūbais, tai liudijo, kad jie jau nuogi laukė savo eilės prie duobės, tačiau dėl liūties tada nusprendė atidėti šaudymą, ir juos sugrąžino į daržinę. Mama jiems atidavė arbatą su sumuštiniais, paprašė perduoti savo tėvui, nors greičiausiai tada jau jo nebebuvo tarp gyvųjų, ir mes nuėjome. Pakartotiniam šaudymui tuos vyrus išvedė kitą dieną. Tačiau tų dviejų vyrų pajuodusių veidų aš niekada neužmiršau.
Moteris su vaikais pervežė į Gerulius. Visi žino, kad Geruliuose moterys su vaikais buvo sušaudyti paskutinę rugpjūčio dieną. Kad aš stoviu čia prieš jus, tai reiškia, kad mums pavyko iš Gerulių pabėgti keletą dienų prieš šaudymą.
Pabėgome į Burnių kaimą pas ūkininką, kurio pavardės neprisimenu, bet prisimenu, kad ūkis buvo ant kalniuko į dešinę pusę nuo kelio, pervažiavus tiltą per Judros upelį. Kai Geruliuose vyko šaudymas, mes, šeši žmonės, visą dieną praleidome miškelyje netoliese, girdėjome šūvius ir žmonių klyksmus. Maždaug po dviejų savaičių mus, visus šešius žydus, suėmė ir atvežė į Telšius, į kalėjimą arba, kitaip sakant, į daboklę, kuri buvo Respubikos ir Žemaitės gatvių kampe buvusiame šaulių klube. Čia mus laikė apie savaitę. Kaip aš suprantu, pagrindinis mūsų laikymo šiame kalėjime tikslas buvo – gerai mus apieškoti ir įsitikinti, ar neturime rūbuose paslėptų brangenybių. Aš gerai prisimenu, kaip mus, tris berniukus – mane, mano brolį ir dar vieną už mus vyresnį berniuką, apieškojo pats Telšių policijos viršininkas Juodikis. Įvedė į atskirą kambarį, pats atsisėdo už stalo, padėjo ant stalo pistoletą ir prigrasino: atiduokite, jeigu turite, ką nors paslėpę. Jeigu nors pas vieną iš jūsų surasiu ką nors paslėpta, sušaudysiu visus tris. Vyriausiam iš mūsų trijų buvo maždaug 12 ar 14 metų, mažiausias buvau aš. Tą vyresnį berniuką ir mano brolį išrengė nuogai, mane paliko su apatiniais rūbais. Mudu su broliu buvome apsiavę žieminiais batais, kurių kulnyse buvo prikaltos metalinės plokštelės su ovalinės formos skylutėmis. Po plokštelėmis batų kulnyse buvo skylutės. Šių plokštelių pagalba žiemą tvirtindavome prie batų pačiūžas, arba kaip Telšiuose jas vadino ledžingas. Šiaip nešiojant batus, skylutėse prisirinkdavo purvas. Apieškojęs mus, visagalis policijos viršininkas, pasidėjo ant stalo mūsų batus, išsitraukė iš kišenės lenktinį peiliuką, atlenkė jį ir su šiuo peiliuku iškrapštė visą purvą, prisirinkusį batų kulnyse. Matyt, jis galvojo, kad ras mūsų batų kulnyse paslėptas brangenybes. Iš kalėjimo mus, šešius žydus, nuvežė į jau įsteigtą Telšių getą. Ką jie padarė šiam vyresniam berniukui, kurį apieškojo kartu su mumis, aš nežinau. Greičiausiai nutarė, kad jis neturi teisės gyventi, nes Telšių gete aš jo nė karto nemačiau.
Paskutinė akcija Telšiuose vyko gruodžio pabaigoje ir jau baigiantis 1941-iems metams visas Telšių kraštas buvo Jüden rein – t.y. išvalytas nuo žydų, lyg išvalytas nuo šiukšlių, o ne nuo žmonių, nes mūsų nelaikė žmonėmis. Tačiau dar buvo likę Telšių krašte žydų, kurių niekas nematė, kurie slapstėsi ir pačiuose Telšiuose, ir slėptuvėse kaimuose.
Iš visos klasės vaikų, su kuriais baigiau pirmą žydų mokyklos skyrių, aš esu vienintelis, kuris likau gyvas. Sušaudyta ir pirmoji mano mokytoja Gita Liberman, ją gerai prisimenu. Po karo aš gal vienintelis žydas buvau Žemaitės gimnazijoje. Toks buvo žudynių mastas. Kiek liko gyvų žydų Telšių krašte, aš nežinau.
O dabar aš papasakosiu jums apie savo gelbėtojus. Tuos žmones, kurie mus gelbėjo, kiek tik galėjo.
Valstiečiai laikė mane savo šeimose kaip savo vaiką, aš niekuom nuo gelbėtojų vaikų nesiskyriau, tik kad jie rudenį, žiemą ir pavasarį lankė mokyklą, o aš nelankiau, tačiau mokiausi iš jų vadovėlių, knygučių. Iš šioje salėje esančių Staselės ir Juozuko Vagnorių knygelių, aš išmokau skaityti lietuviškai.
Pirmoji vieta, kur aš slapsčiausi, tai Butvido ir kartu gyvenusių seserų Rupeikaičių ūkis. Deja, iš šios šeimos nieko neliko, kol kas negalėjau pristatyti jų apdovanojimui.
Iš Butvido perėjau pas Napoleoną ir Marcijoną Šaulius, jie turėjo tris vaikus, mane laikė kaip ketvirtą. Mano mama tada buvo pas Butvidą ir kartą, išgirdusi šuns lojimą, išbėgo pro duris net neužsivilkusi palto, tik su klumpėmis, kurias pametė bėgdama per pusnis tą labai šaltą 1942 metų žiemą. Ji atbėgo visa šlapia, suprakaitavusi ir persigandusi. Šauliai ją priglaudė, sušildė ir nuramino.
Netoliese gyveno Napoleono Šaulio pusbrolio Julijono ir Zofijos Šaulių šeima, pas kuriuos aš irgi gyvenau kurį laiką. Šiandien jų dukra Marija Kubilienė atsiims tėvų apdovanojimą. Iš šios šeimos mano buvusi auklė Domicėlė Pagojutė mane vėl nuvedė pas Butvidą.
Pati Domicėlė per visą karą taip ir pragyveno mūsų name Telšiuose, Kalno 15. Domicėlė buvo viso mūsų gelbėjimo iniciatorė. Ji visada žinojo, kur mes randamės, pervesdavo iš vienos vietos į kitą, kai nebebuvo kur eiti, mes eidavome pas Domicėlę. Mūsų šeimos gelbėjimui ji pajungė ne tik savo brolius Julijoną ir Baltramiejų Pagojus, bet ir gerus pažįstamus – taip mes patekome į pasiturinčių ūkininkų Budzinskų šeimą. Paskui teko pabūti Vagnorių šeimoje, su jų vaikais Stasele ir Juozuku mes tapome geriausiais draugais.
Sunkiausi metai slapstymuisi buvo 1943-ieji, kai traukdamiesi vokiečiai į šiuos kraštus atvežė ir pas kai kuriuos ūkininkus priverstinai apgyvendino ukrainiečių šeimas. Ukrainiečiai labai aktyviai dalyvavo žydų ir partizanų gaudyme. Tada žmonės labai bijojo mus slėpti. Vieną tokią ukrainiečių šeimą apgyvendino ir pas Vagnorius. Todėl teko imtis atsargumo priemonių ir Stanislava Vagnorienė nuvedė mane pas Budzinskus. Tuo itin pavojingu laikotarpiu aš ištisas dienas praleisdavau miške. Benigna Budzinskaitė kasdien man nešiojo valgyti, o jos sesuo Stefanija, kuri šiandien yra čia su mumis, apsirengusi vienuolės rūbais, iškilus pavojui, naktį pati pasikinkė arklį ir nuvežė pas savo gerus pažįstamus Antaniną ir Feliksą Čiūželius, gyvenusius tarp Kantaučių ir Žilibinų. Ypač mane globojo senoji Čiūzelienė – labai dievobaiminga moteris ir jos vyras. Tada jie jau buvo karšinčiai. Po kiek laiko Antanina Čiūželienė man surado kitą šeimą – Šimkus, tačiau iki pat išvadavimo senoji Čiūželienė mane lankė ir globojo, ateidama visada atnešdavo kokių nors pačios pagamintų skanėstų. O kai grįžo rusai, ir mus išlaisvino, paaiškėjo, kad mes neturime kur eiti, nes mūsų namą Telšiuose užėmė rusų kariuomenė. Todėl Domicėlė ir mano mama susitarė su Šimkais, kad jie laikys mane, kol mama kaip nors susiorganizuos savo gyvenimą Telšiuose.
Gelbėjimo darbas nebuvo paprastas, tai buvo labai rizikinga. Aš parašiau savo gelbėjimo istoriją 75 puslapiuose ir perdaviau Jad Vašem, paminėdamas visus žmones, kurie mane gelbėjo. Teisuolių pripažinimo darbas dar bus tęsiamas. Aš nenurimsiu tol, kol nebus apdovanoti visi mane gelbėję žmonės.
Norėčiau pabrėžti, kad labai daug žmonių dirbo, kad šis renginys galėtų įvykti. Dirbo ir Izraelyje – Jeruzalėje, ir Lietuvoje – Vilniuje, dirbo net Rygoje, ten randasi Izraelio valstybės ambasadoriaus rezidencija, dirbo ir Telšiuose. Aš nuoširdžiai dėkoju visiems šiems žmonėms už jų atsidavusį darbą.
Brangus Teisuoliai, man vienam žydų vaikui išgelbėti, prireikė daugelio žmonių pasiaukojimo ir atsidavimo. Gelbėdami mane, jūs rizikavote savo ir savo artimųjų gerbūviu ir gyvybe. Nužudyti žmogų tada buvo taip paprasta, o išgelbėti – labai sudėtinga. O kur gi šiandien tie žudikai, patikėję nacistų propaganda ir beprotiškomis fiurerio idėjomis? O mes su jumis, brangieji Teisuoliai, esame čia, džiaugiamės gyvenimu ir vienas kitu.
Baigdamas noriu išreikšti dar vieną mintį. Tikiu, kad ateityje pasaulis bus geresnis ir mūsų anūkams nebereikės rengti tokių renginių, kokį mes šiandien surengėme. Tikiu, kad ateityje nebus žudikų. O jeigu nebus žudikų, tai nereikės ir gelbėtojų.
Aciū už dėmesį.
Jehošua Šochotas
|
