2008 m. kovo 12 dieną Užupio gimnazijos mokiniai ir mokytojai sulaukė neįprastų svečių: į čia vykusią Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremoniją atvyko  žydų gelbėtojai – Teisuoliai ir jų artimieji iš Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Kaišiadorių rajono, Stakliškių priimti garbingų apdovanojimų – Pasaulio Tautų Teisuolių medalių ir diplomų iš Izraelio valstybės Nepaprastojo ir Įgaliotojo Ambasadoriaus, jo Ekselencijos Chen Ivry rankų.

   Pasveikinti Teisuolių atvyko: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius, jo pavaduotoja Maša Grodnikienė, vykdantysis direktorius Simonas Gurevičius, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris, pavaduotoja mokslo reikalams Rachelė Kostanian, žydų muziejaus darbuotojai, Šolom-Aleichem mokyklos direktorius Miša Jakobas, Respublikinės geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkas Tobijus Jafetas, išgyvenę Katastrofą žydų bendruomenės nariai, Teisuolių ir išgelbėtųjų artimieji, spaudos atstovai ir kiti svečiai.

    Ceremoniją pravedė Užupio gimnazijos moksleiviai, renginį organizavo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Virginija Navickienė

    Šolom-Aleichem mokyklos ir Užupio gimnazijos moksleiviai  parengė ir meninę cermonijos dalį.

    Daug prasmingų, įsimintinų žodžių buvo pasakyta šią popietę apie Teisuolius, Užupio gimnazijos moksleiviai turėjo išskirtinę galimybę dalyvauti gyvosios istorijos pamokoje.

    Užupio gimnazijos direktorius Vladas Malcevičius pasveikino susirinkusius ir paskelbė renginio pradžią

   Užupio gimnazijai garbė priimti Pasaulio Tautų Teisuolius – žmones, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe išgelbėjo kitus žmones, ne savos, o kitos tautybės žmones. Deja, daugelio Teisuolių jau nebėra gyvųjų tarpe, daugelis negalėjo atvykti dėl sveikatos būklės, apdovanojimus už juos priims jų vaikai – dukros, sūnūs ir anūkai. Mums didžiulė garbė priimti šalies, kuri nepaprastai rūpinasi Teisuolių paieška, jų apdovanojimu, įvertinimu – Izraelio valstybės Nepaprastąjį ir Įgaliotąjį Ambasadorių, jo Ekselenciją Chen Ivry.

   Ačiū Tarptautinei komisijai Nacių ir sovietų okupaciniams režimams Lietuvoje įvertinti, kuri pasirinko šiam renginiui, Teisuolių apdovanojimui, Užupio gimnaziją. Sveikinu visus susirinkusius ir skelbiu Teisuolių apdovanojimo ceremonijos pradžią.

      Tarptautinės komisijos Nacių ir sovietų okupaciniams režimams Lietuvoje įvertinti vykdantysis direktorius Ronaldas Račinskas pabrėždamas moralius Teisuolių poelgius, klausė, – Kas gi tuos žmones apjungia, kas juos paskatino elgtis kitaip, nei, turbūt, daugelis aplinkui elgėsi?

   Kiekvienas susitikimas su išgyvenusiais baisią tragediją ir su tais,  kurie jiems padėjo išgyventi yra labai jaudinantis ir jaukus. Jau ne pirmi metai man tenka dalyvauti tokiose gražiose ceremonijose, prisidėti jas organizuojant, ir kiekvieną kartą, kai tenka skaityti išgyvenusiųjų istorijas, aš visą laiką keliu sau panašius klausimus: visų pirma, tos istorijos, kiekviena iš jų, yra labai individuali ir ypatinga – tai žmonių likimai, žmonių išgyvenimai, žmonių skausmas ir žmonių džiaugsmas – kiekvieno atskiro žmogaus – ir to kuris gelbėjo, ir to, kuris buvo išgelbėtas. Kita vertus, kai skaitau ir matau istorijų visumą – moksleiviai paminėjo, kad yra virš 700 Teisuolių Lietuvoje, manyčiau, kad kitais metais bus ir daugiau, aš vis galvoju, kas gi tuos žmones apjungia, kas juos paskatino elgtis kitaip, nei, turbūt, daugelis aplinkui elgėsi. Iš tiesų, laikas buvo labai baisus, sudėtingas – už kiekvieną žmoniškumo apraišką savo kaimynams grėsė mirtis. Tam, kuris gelbėja ir visai jo šeimai. Ir, iš tikrųjų, paprasčiau buvo elgtis kaip daugelis – nematyti, galbūt, su kažkokiu skausmu nematyti, bet uždaryti duris. Tą akimirką Teisuoliai nesusimastydavo, kad jie daro kažkokį žygdarbį, kad gresia pavojus. Tie žmonės elgėsi taip, kaip liepė jų sąžinė, kaip liepė jų šeimos tradicijos. Jie negalėjo elgtis kitaip.

    Ir, turbūt, labai simboliška, kad po to, kai vakar pažymėjome Nepriklausomybės atkūrimo dieną, šiandien pagerbiame    Pasaulio Tautų Teisuolius.

   Mūsų visuomenėje yra visko, tik bėdos ir problemos nepalyginamos su tuo laikotarpiu, kai žmonėms kiekvieną akimirką grėsė mirtis. Bet ir šiandien labai norisi, kad savo sprendimuose mes elgtumės moraliai, kad elgtumės pagal pamatines, pagrindines vertybes, kaip kažkada elgėsi Teisuoliai, gelbėdami nelaimės ištiktus žydus.

   Kiekviena apdovanotojo istorija individuali, ypatingai mane sujaudino Bušauskų šeimos istorija: kartu su savo kaimynais jie išgelbėjo net aštuonius žmones. Arba Julijos Bernotaitės istorija:  norėdama išgelbėti žydų mergaitę, norėdama turėti galimybę svetimą mergaitę pristatyti kaip savo dukrą – Julija Bernotaitė savąją dukrą perdavė rūpintis kitiems žmonėms. Tai štai – kokie buvo sprendimai, kokie žingsniai ypač sudėtingose situacijose, kokie buvo žmonės.

   Labai svarbu, kad mes pagerbiame Teisuolius mokykloje. Jau ne pirmi metai, kai kartu su  Izraelio ambasada, kartu su žydų muziejumi, su Lietuvos žydų bendruomene, stengiamės organizuoti Teisuolių apdovanojimo ceremonijas mokyklose – ten kur ugdoma Lietuvos ateities visuomenė, Lietuvos piliečiai.

   Labai svarbu, kad moksleiviai turi galimybę susitikti su tais, kurie elgėsi ne taip kaip daugelis, kurie, gal ir apie tai negalvodami, atliko žmoniškumo žygdarbį.

  Mes turime matyti Teisuolių veidus, turime juos atsiminti.

    Tačiau turime žinoti ir kolaborantus, tuos, kurie žudė. Tokiomis minutėmis turime pažvelgti ir į savo vidinį aš, savo vidinį veidrodį ir paklausti, kaip aš būčiau pasielgęs tokioje situacijoje, ar galėčiau lygiuotis į Teisuolius. Jei mūsų visuomenė daugiau apie Teisuolius žinos, mokiniai ir mokytojai kalbės apie tai, jei bus galimybė susitikti su tokiais žmonėmis, tai abejingų mūsų visuomenėje bus žymiai mažiau, o kai nebus abejingų, tai nebus ir aukų, nebus ir kolaborantų. Nebūkime abejingi. Imkime pavyzdį iš Teisuolių ir lygiuokimės į juos.

Izraelio valstybės Nepaprastojo ir Įgaliotojo Ambasadoriaus, jo Ekselencijos Chen Ivry kalba

 Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Simonai Alperavičiau,

   Tarptautinės komisijos Nacių ir sovietų okupaciniams režimams Lietuvoje įvertinti vykdantysis direktoriau Ronaldai Račinskai,

Mokytojai ir mokiniai,

Draugai ir garbingi svečiai,

   Man didelė garbė atstovauti Izraelio valstybę, šioje jaudinančioje ceremonijoje, apdovanojant 15 Lietuvos piliečių Jad Vašem medaliais ir Garbės raštais.

  Aš dėkingas Užupio gimnazijai, Tarptautinei komisijai Nacių ir sovietų okupaciniams režimams Lietuvoje įvertinti, Valstybiniam Vilniaus Gaono Žydų muziejui organizavusiems šį renginį.

Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimai buvo įteikti šiems žmonėms.

• Julija Bernotaitė (1914–1983)
• Feliksas Bušauskas (1870–1947)
• Teklė Bušauskienė (1888–1964)
• Kazė Bužavienė (1928–2007)
• Feliksas Bušauskas gim.1918 m.
• Albina Dakinevičienė  gim. 1923 m.
• Edita Gargasienė gim. 1925 m.
• Olga Kazanskienė, (1907–1997)
• Eduardas Kazanskis (1901–1967)
• Elena Umbrasienė (1897–1982)
• Rachelė Vitkauskienė (1879–1964)
• Povilas Vitkauskas (1906–1991)
• Juozas Vitkauskas  (1908–1991)
• Jonas Vaitkus (1910–1970)
• Ona Vileikienė gim. 1925
• Marijona Zaksaitė  gim. 1927 m.
• Pranas Zaksas gim. 1921 m.

Priėmęs savo motinos Elenos Umbrasienės apdovanojimą jos sūnus Stasys pasakė;

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Marko Zingerio kalba:

Ačiū Užupio mokyklai, kurios auklėtinės Karolinos Karpavičiūtės spektaklis "Mylėk savo artimą" buvo rodomas mūsų muziejaus Tolerancijos centre

pirmiausia, ačiū, Teisuoliams,

ačiū, Izraelio ambasadai ir  Lietuvos žydų bendruomenei

ačiū Tarptautinei komisijai, atliekančiai svarbų darbą Lietuvoje

Buvau parengęs kalbą, kurioje labai daug teisingų žodžių, tačiau, sujaudintas šios ceremonijos, norėčiau kalbėti šiek tiek kitaip.

Man atrodo, kad taikos metais žmonėms neįmanoma net įsivaizduoti, kokios mintys, kokios situacijos, kokios aplinkybės lydi krizės, negandų, karo, siaubingų vaizdų ir žudynių ištiktą visuomenę.

Vargu ar kas nors iš jaunų, iš vyresnių, ar netgi iš pačių vyriausių gali visiškai įsikūnyti į asmenį, kuris matė, kaip rūksta, kaip garuoja sušaudytųjų duobės, kuris matė, kaip kaimynas išduoda kaimyną, kuris matė, kaip dalinami dar šilti nužudytųjų drabužiai.

Todėl aš galvoju apie tai, kad čia apdovanotieji žmonės išgelbėjo Lietuvos garbę. Tai vyko visoje Europoje: prancūzai, gelbėję žydus, išgelbėjo Prancūzijos garbę, belgai, gelbėję žydus, išgelbėjo Belgijos garbę. Apie tai yra daug knygų parašyta, tačiau mes vis tiek nepakankamai dėmesio skiriame mūsų Teisuoliams.

 Reikalingas kažkoks širdingas tiltas ir, svarbiausia, gyvas ryšys tarp kartų.

 Toji neužmirštama kartelė – Teisuolių sugebėjimo aukotis kartelė, gebėjimo rizikuoti viskuo dėl svetimo žmogaus, nė už nieką?

Buvo atvejų, kai buvo gelbėjama už pinigus, buvo atvejų, kai buvo gelbėjama, o vėliau išduodama, bet gelbėti visai už nieką, tik už tai, kad aš  jį pažįstu, kad pamačiau sulytą vaiką savo tarpdury?

Tai mes turime prisiminti visados, turime sugebėti būti tokiais pačiais, jei, apsaugok Viešpatie, pasaulį, Europą, Lietuvą ištiktų tokios pat negandos. Turime peržengti visus barjerus, eiti iš širdies į širdį, į žmoniškumą.

Aplinkybės buvo siaubingos, lietuviški laikraščiai buvo pilni neapykantos žydams. Šitie žmonės ėjo priešais srovę, jie buvo savimi, klausė savo širdies ir Dievo įstatymų, savo šeimos tradicijų.

Aš manau, kad muziejus netrukus inicijuos vieną neformalų dalyką, kuris, galbūt, padės: Lietuvoje, kiek žinau, nėra nei vienos mokyklos pavadintos Teisuolio  vardu. Manyčiau, reikėtų pavadinti mokyklą Sofijos Binkienės, kadaise išleidusios pirmąją knygą apie gelbėtojus, vardu bei Onos Šimaitės – pirmosios Lietuvos Pasaulio Tautų Teisuolės, vardu, pripažintos dar 1966 metais.

Legendinė asmenybė Ona Šimaitė, per karą visą save atidavusi Vilniaus geto žmonėms, galiausiai pateko į koncentracijos stovyklą, sąjungininkų buvo išlaisvinta Prancūzijoje. Ji į Lietuvą nebegrįžo, savo dienas baigė emigracijoje, Paryžiuje.

Manyčiau, kad tų mokyklų mokiniai didžiuotųsi, kad jie mokosi mokyklose, pavadintose Teisuolių vardais.

Norėtume padovanoti gimnazijai du muziejaus filmus "Vilties etiudas" – apie prieškaryje Kaune gyvenusią vokiečių kilmės dailininkę Heleną Holzman ir antrasis filmas – apie lietuviškąją Romeo ir Džiuljetą iš  Telšių "Palieku Tau savo vaiką", tęstinį muziejaus leidinį "Gyvybę ir duoną nešančios rankos" ir rašytojo Icchoko Mero knygą "Geltonas lopas".

Simonas Alperavičius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas:

    Gerbiami Pasaulio Tautų Teisuoliai, aš labai sujaudintas, man labai sunku kalbėti. Jūs patekote į 22 tūkstančių žmonių sąrašą. 22 tūkstančiai Teisuolių– tai mažytis žmonių skaičius, turint omeny visą pasaulį. Neseniai su delegacija, kartu su ambasadoriumi lankiausi Izraelyje, mačiau kaip gerbiami Teisuoliai visame pasaulyje, ypatingai Izraelyje, Jad Vašem, Jeruzalėje, matėme medelius, kadaise jiems pasodinti medeliai išaugo į didelius medžius.
    Čia buvo apdovanoti Teisuolai – Kazanskių šeimos nariai – aš kažkada mokiausi su Kazanskių dukra – Elenute, ji niekada apie tai nekalbėjo.
Bet anais, sovietiniais laikais, mes nieko ir nežinojome, tiesiog buvo bijoma, apie tai pasakyti. Pasaulio Tautų Teisuoliai ir skiriasi nuo kitų, kad jie niekados apie save garsiai nešneka. Tai irgi yra labai svarbus žingsnis.
     Vakar Vilniuje įvyko tokia eisena, taip vadinamų skustagalvių arba skinhead‘ų, jie žygiavo per Gedimino prospektą skanduodami: šalin rusus, šalin žydus – Juden raus! Kaip gi ta eisena atrodo, jūsų žygdarbio fone? Hitlerjugend Vokietijoje irgi nuo to pradėjo. Ir jeigu mes leisime ir toliau jiems taip elgtis – tai gali pasikartoti. Galime nusiristi labai toli. Aš manau, kad Lietuvoje to niekada neįvyks. Baigdamas noriu visiems padėkoti, kurie padėjo šitą renginį organizuoti: visų pirma, ambasadai, daug padėjusiam žydų muziejui, Tarptautinei komisijai ir taip pat noriu paminėti ir padėkoti buvusiems geto kaliniams, kurie čia dalyvauja ir įnešė savo indėlį į šitą darbą. Ačiū visiems, dar kartą būkit sveiki ir gyvenkit ilgai. Ačiū.

Simonas Gurevičius:

Gerbiamieji čia susirinkę, Pasaulio Tautų Teisuoliai, getus ir konclagerius išgyvenę žmonės!

Gal paimsiu pavyzdį iš pono Ronaldo Račinsko ir kalbėsiu be mikrofono, nes, reikia kalbėti iš širdies į širdį. Norėčiau būti išgirstas, sėdinčių galinėse šios salės eilėse.

Šių žmonių žygdarbis, tai, ką šitie žmonės padarė, bus nieko vertas, jeigu ateities kartos iš jo nepasimokys. Juk tik pagalvokit – yra žmonės, kurie ryte atmerkę akis, gali kvėpuoti, gali eiti į mokyklą, gali mokytis, gali gimdyti vaikus ir taip yra tik todėl, kad atsirado tokie žmonės, kurie kadaise gelbėjo kitus, galbūt – svetimus,  galbūt artimus, galbūt, pažįstamus, o gal ir nepažįstamus. Dažnai mes galvojame, kaip mes pasielgtume, jeigu mes ten atsidurtume. Ir jau ponas Markas Zingeris sakė, kad labai sunku įsivaizduoti, kaip būtų. Bet juk dažnai mes atsiduriame panašioje situacijoje. Gal ne tokioje baisioje. Bet dažnai girdime tuos šūksnius: lauk žydus, lauk rusus! Juk kiekvienas iš mūsų ne kartą matėme gatvėje žmones, apsirengusius karine uniforma, dėvinčius odinius batus, kurie ne visada draugiškai elgiasi gatvėje. Ne visada kalba apie dalykus, kurie yra tautiški arba patriotiški, o dažniausiai, tai būna kalbos, kad kažką reikia varyt kažkur, kažką reikia kažkam daryti. Tiktai nuo mūsų pačių priklauso,  ar mes  išmoksime istorijos pamokas, ar ne. Mes skaitome apie Antrąjį Pasaulinį karą vadovėliuose, bet tai yra vadovėliai! Pagalvokime tiktai: prieš 60 – 65 metus metus vyko šitie baisūs dalykai! Jeigu mums atrodo, kad prieš 60 – 65 metus žmonės buvo kitokie, tai aš jums galiu pasakyti, kad ne. Dėvėjo kaklaraiščius, buvo gražiai apsirengę, kalbėjo daug gražių dalykų, bet įvyko baisūs dalykai . Tai, kas įvyko prieš 65 metus yra mūsų istorijos dalis. Mes dar galime pamatyti žmones, gelbėjusius žydus, galime pamatyti ir išsigelbėjusius žmonės, o tai jau istorija nebe knygų puslapiuose. Tačiau istorija bus nieko neverta, jeigu neišmoksime pamokos. Nejaugi mes negalime pasakyti savo bendraamžiui, kuris eina gatve ir šaukia Juden raus. Ką tu šauki ar tu iš viso supranti, ką tu sakai? Aš nueinu į krepšinio varžybas, kur žaidžia Izraelio ir Lietuvos komandos, stovi žmonės rėkiantys, –  žydus lauk iš Palestinos!

Vieną kartą tai buvo nukreipta prieš žydus, nukentėjo žydai, nukentėjo čigonai, nukentėjo ir kitos tautos – tai buvo prieš 65 metus. Tai buvo visai neseniai. Mes turime nepamiršti, kad tai, kas atsitiko, gali pasikartoti. Yra šalių, kur kalbama, kad Holokausto nebuvo, yra šalių vadovų, kurie sako, kad štai šitų žmonių, kurie sėdi salėje, atliktas žygdarbis nieko nevertas, tai yra išmonė, to nebuvo.

 Didžiausia bėda yra tai, kad dažnai mes liekame abejingi tiems dalykams, kuriuos matom. Didžiausias paminklas, didžiausias gėris, Pasaulio Tautų Teisuoliams – mūsų darbai. Gal, šioje salėje yra vienas kitas mokinys, kuris nemoka matematikos, galbūt, blogai ruošia pamokas, bet net ir nuo to vieno žmogaus, priklauso, kad tokie dalykai nepasikartotų. Niekada to nepamirškime, stenkimės siekti, kad to daugiau niekada nebūtų ir stenkimės atsiminti tą nepaprastą žygdarbį, kurį padarė žmonės, sėdintys šioje salėje. Jie ne tik išgelbėjo valstybės garbę, jie ne tik išgelbėjo žmonių, gyvenusių tame pačiame laikotarpyje garbę, jie išgelbėjo garbę to, ką mes šiandien vadiname Žmogus. Žmogus – tai pasakyti paprasta, bet kaip sunku juo būti.

Dėkui visiems, kas susirinko, ypatingai jums, sėdintiems galinėse eilėse.

Dalia Epšteinaitė:

            Vakar visą dieną neišjungiau "Žinių radijo", nes visą dieną, kas valandą, per žinių santrauką minėjo šį renginį, kuris turėjo įvykti šiandien. Mane labai jaudino, kai diktoriai skaitė apdovanojamųjų vardus ir tuos vardus sužinojo visa Lietuva. Buvo labai malonu ir džiugu išgirsti, pirmuoju tam sąraše minimą Julijos Bernotaitės vardą. Su tuo vardu susieta labai reikšminga mūsų šeimai  istorija. Nors čia viskas ir buvo perskaityta, norėčiau truputį kitaip sudėlioti akcentus šioje istorijoje. Noriu priminti tiems, kas išgyveno Katastrofą ir pranešti tiems, kurie to, ačiū dievui, nepatyrė,  kad Kaunas – gimtasis mūsų miestas buvo išvaduotas nuo nacių 1944 08 01, praėjus dviem savaitėms po to, kai buvo išvaduotas Vilnius. Ir mūsų šeima, suskaldyta ir labai daug nukentėjusi Holokausto metu, atskubėjo iš Rusijos gilumos, kur mes, karo pabėgėliai, slapstėmės, į gimtąjį savo miestą. Trejus metus  mes nieko nežinojom apie mūsų artimuosius, kurie nebuvo evakuoti, o liko Kaune.  
         

  Kaunas atrodė lyg prieškarinis, nes nuo karo veiksmų beveik nenukentėjo, bet visiškai kitokie buvo jo gyventojai. Ir buvo baisu vaikščioti tomis gatvėmis, kur gyveno tavo dėdės, tetos, pusseserės, pažįstami žmonės ir nesutikti nė vieno.
           Visi žydai, kurie sugrįžo į šitą miestą, rinkdavosi kasdien prie sinagogos ir ten palikdavo savo laiškus, raštelius, kas ko ieškojo, gal atsilieps kas iš giminių. Deja, iš mūsų šeimos niekas neatsiliepė. Bet vieną dieną atėjo išsigelbėjęs iš Kauno geto buvęs geto seniūnų tarybos narys Hiršas Levinas ir papasakojo baisią istoriją apie mūsų šeimą ištikusias nelaimes. Jis papasakojo, kad mamos jaunesnysis brolis Dovydas žuvo, kaip jūs šiandien girdėjot, per Inteligentų akciją, kad senelė buvo nužudyta Didžiosios akcijos metu, kad vyresnioji mamos sesuo Maša buvo nuvaryta į Štuthofo stovyklą ir, nežinia, ar sugrįš, nes jau beveik visi grįžo, o jos nėra. Dovydo žmona Maja prieš likviduojant getą buvo suradusi slėptuvę viename rūsyje, tačiau getas buvo susprogdintas ir daug žmonių žuvo, užduso tose slėptuvėse.  Bet Hiršas Levinas pasakė, kad Dovydo ir Majos Pagirskių jaunesnioji mergaitė buvo išnešta iš geto, o vyresniąją pasiėmė buvusi Majos namų darbininkė. Taip vieną dieną mūsų bute pasirodė Julija Bernotaitė.
         Aš noriu pabrėžti, kad tas posakis apie Pasaulio Tautų Teisuolius, apie Lamed Vav žmonės, yra komentuotinas. Jie, aišku, nesiskiria nuo kitų žmonių savo išvaizda arba savo gyvenimo būdu, bet yra kažkoks „teisuoliškumo genas“, kuris juos išskiria iš kitų žmonių. Tai yra jų nestandartinis mąstymas, jų sugebėjimas kritinėje ar ribinėje situacijoje pasielgti būtent taip, kaip reikia – štai kur glūdi  teisuoliškumas, nes Teisuolis yra žmogus, kuris pasirenka teisingą kelią gyvenime ir tas pasirinkimas įvyksta būtent baisioje ir nežmoniškoje situacijoje, kai reikia apsispęsti žaibiškai. Tokia man atmintyje liko Julija Bernotaitė. Mūsų bute susirinko žmonės iš įvairių šeimų. Buvo mano mama ir tėvas, buvau aš, buvo mamos sesuo su vyru ir dviem suaugusiais sūnumis. Nuotaika buvo labai prislėgta dėl baisių netekčių. Juolab, kad mano vyresnioji sesutė irgi neatsirado. Ji dingo Palangos vaikų stovykloje ir mes niekada nesužinojome, kaip ir kur ją ištiko mirtinas smūgis.
          Todėl visi buvom labai tylūs, nekalbūs. Ir štai pasirodė Julija Bernotaitė, ir mūsų butas kažkaip atgijo. Ir jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Kad ir nedaug žinodami apie jos praeitį, nujausdavome joje daug stresų ir išgyvenimų. Tačiau Julija mokėjo tiek susiimti, tiek ir veikti. Kaime, kur ji nusivežė Ilaną, žinojo Juliją turint dukrą, todėl jauna moteris nedvejodama savo mažąją Reginą nuvežė pas kauniečius Strumilas, o Ilaną pristatė kaip savo vaiką. Mes buvom keturios mergaitės, kurias subūrė stebuklas. Mano stebuklas buvo tas, kad nemiriau nuo vidurių šiltinės klajonių po Rusijos platybes metu. O nemiriau todėl, kad buvau išgelbėta gydytojos, kuri savaip interpretavo Hipokrato priesaiką: ji pamokė mano motina MELUOTI sanitarinei inspekcijai, nuslepiant, kad sergu infekcine liga. Kitaip iš pabėgėlių barako būtų išvežę į ligoninę, kur nieko negydė, o tik izoliuodavo ir leisdavo nusibaigti. Stebuklas buvo dar tas, kad kiti 17-a to kambario gyventojai, žinodami tikrą padėtį, manęs neišdavė. Ilana, Regina ir aš buvom antrokės. Ir buvo mažoji Dalytė, kuri visiškai nesiorientavo situacijoje, jos vardas buvo Marytė. Taip ją vadino ūkininkai, kurie ją įsidukrino, nes žinojo, jog ji žydaitė. Jie atvažiuodavo jos aplankyti. Didžiausias skanėstas būdavo pasaldinta arbatėlė, kurios niekas nešykštėjo mažai mergaitei. O mes niekada neprašydavome nei saldumynų, nei žaislų. Nei knygučių, nei pramogų. Mes pratinomės viena prie kitos, kiekviena su savo išgyventa tragedija, jautriai apeidamos pavojingas temas. Labai sunku man buvo prisiminti primirštą lietuvių kalbą. Mergaitės nekalbėjo rusiškai. O mažoji Marytė – Dalytė vos kažką mokėdavo ištarti. Ir mes vaikščiojom tokios tylios. Dažniausiai mus nuvesdavo pasivaikščioti į netoliese buvusiais kapines, net ir nuotrauką turiu, kur mūsų pulkelis, visos vienodomis palaidinėmis pozuoja tarp kryžių.  Jeigu pavykdavo iš suaugusiųjų gauti kokį saldainį, dalindavomės į keturias dalis. Visoms po vieną dalelę. Tik Julija įnešdavo kažkokią optimistinę gaidą į mūsų gyvenimą. Jai būtent buvo pavesta dirbti su vaikais. Kad mes susidraugautume, kad mes bendrautume. Kartais paprašydavome kokio nors nepaprasto dalyko. Sakykim, kokio tai saldainio. Jinai atsakydavo: aš tuoj nupaišysiu ir nupaišydavo mums tą skanėstą. Ir nuo tų tolimų vaikystės  laikų man liko įprotis, jeigu aš labai kažko noriu - jį pavaizduoti, vizualizuoti, nupiešti. Ir šiandien mano  darbai kažkaip išmarginti tokias piešiniais, būsimo projekto eskizais, nors mano sritis  ne dailė, o literatūra: mėgstu piešti portretus personažų, apie kuriuos rašau arba verčiu. Ir tai buvo Julijos auklėjimo būdas – nupiešti geidžiamą dalyką ir tuo nukreipti energiją į objektą. Aš niekada neprisimenu jos sėdinčios be darbo - visada su kažkokiu rankdarbiu. Tais rankdarbiais buvo gausiai puoštas jos mažas butukas. Ji buvo labai veržlus ir talentingas žmogus. Jau gyvendama Vilniuje, ji dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje ir labai būdavo visada užsiėmusi. Nuolat kažkur skubėdavo. Bet kartais ji mane pasigaudavo gatvėje ir vis paklausdavo greitakalbe, kartais lietuviškai, kartais rusiškai, kartais jidiš – ji mokėjo ir šią kalbą, – kaip gyvenat, kas ten naujo, kas ten gero. Ir visada aš matau ją tokią skubančią. Jos gyvenimo ritmas  labai užkrėsdavo, mes visi puldavome irgi kažkaip skubėti ir viską veržliai daryti. Ji ir mirė skubėdama, nepastebėjusi važiuojančio autobuso... 

Ir dabar noriu galvoti apie tai, kad jos vardas bus iškaltas Teisuolių sienoje Jeruzalėje, kad jis visada žibės ir bus amžinas kaip Jad Vašemo uolienos.