ŽYDŲ GYVENIMO LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE PRADŽIA |
← |
Šventosios Romos imperatorius Henrikas VII Liuksenburgietis įteikia privilegiją žydams. Codex Balduini Trevirensi, 1340 m.
© Wiki Commons
1388 m. kunigaikštis Vytautas Didysis Brastos mieste gyvenančiai žydų bendruomenei suteikė pirmąją privilegiją, leidusią žydams laisvai išpažinti religiją bei paklojo pamatus žydų–krikščionių sugyvenimui miesto erdvėje.
Tuo tarpu 1389 m. kunigaikščio Vytauto Didžiojo privilegija, suteikta Gardino žydams, labiau atliepė realius žydų bendruomenės poreikius, nustatė jų gyvenamąją erdvę mieste, užtikrino fizinę ir turtinę apsaugą, teisę turėti maldos namus, kapines, taip pat teisę verstis ekonomine veikla: prekyba, alkoholinių gėrimų gamyba bei įvairiais amatais.
Brastos ir Gardino privilegijos tapo pagrindiniais ankstyvaisiais žydų padėtį konstruojančiais šaltiniais, kuriais buvo vadovaujamasi vėlesniais laikotarpiais formuojant lokalią ir bendrą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų padėtį.
| ↑ | ← |
