Apdovanojimo ceremonijos bukletas „Gyvenimą dovanojusios širdys“

Kiekvieną rugsėjį prisimename Lietuvos žydų genocido aukas ir pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.
 

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Lietuvos piliečius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirti.
 

Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis, iš laikraščių puslapių liejantis nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masinėms sistemingoms žydų žudynėms, kuriose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo nemažai vietinių talkininkų.
 

Žydų gelbėtojams ir jų globotiniams pavojus grėsė nuolat. Žydų gelbėjimas Holokausto metais buvo ne momentinis, ne vienadienis reiškinys: kad išgelbėtum nors vieną žmogų, reikėjo visos šeimos narių pritarimo, daugelio žmonių pastangų ir pasiaukojimo. Žmonės, gelbėdami žydus, rizikavo ne tik savo, bet ir artimųjų gyvybe bei gerove.
 

Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, kuriame išgraviruoti žodžiai: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“.
 

Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali, liudijanti persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir gelbėtojų pasiaukojimą.
 

Per šią ceremoniją apdovanojami žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Jurbarko, Kupiškio, Pakruojo, Kelmės, Telšių, Varnių, Vilkaviškio, Kėdainių, Maišiagalos, Šalčininkų rajonuose.
 

Vilniaus universiteto profesorius Konstantinas Jablonskis aktyviai dalyvavo gelbėjant Mirą Rolnikaitę (Lisauskienę), rado jai slapstymosi vietą ir pats nuvedė Mirą į slėptuvę Šv. Ignoto gatvėje, kurią buvo įrengęs archyvo direktorius Juozas Stakauskas su savo bendraminčiais. Ten Mira Rolnikaitė ir sulaukė išvadavimo. K. Jablonskis gelbėjo ne tik Mirą Rolnikaitę, jis visomis išgalėmis stengėsi iš Kauno geto išgelbėti Bertą Jafetienę ir padėti jos sūnui Tobijui, apie tai ne kartą yra rašęs ilgametis Respublikinės getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkas Tobijas Jafetas.
 

Pas Heleną Holzman, žinomą dailininkę, vokiečių kalbos mokytoją, gyvenusią Kaune, prieglobstį rado ne vienas pabėgėlis iš Vokietijos, tarp jų ir Ilsė Kaufman (Moses). Iškilus pavojui, Ilsę Kaufman priglaudė jos prieškario draugės Elenos Budvytienės šeima. Deja, po karo Ilsei Kaufman taip ir nepavyko susitikti su savo drauge ir gelbėtoja Elena Budvytiene, nes 1945 m. Elena Budvytienė su abiem vaikais – Regina Agata ir Arvydu bei motina Elizaveta Klemm kaip vokiečiai buvo ištremti į Tadžikiją.
 

Jonas Čižinauskas, Kauno daržovių konservų fabriko „Sodyba“ sargas su žmona Ona ir aštuoniolikmete dukra Birute gyveno sename mediniame name Kaune, Aukštųjų Šančių pakraštyje, itin sudėtingomis aplinkybėmis, labai rizikuodami parsivedė į namus ir išgelbėjo 2 Kauno geto vaikus – Navą ir Šragą Mitkovskius.

Du Kauno geto kaliniai – dvidešimtmetis Michailas Chaimovičius ir jo draugas Ima Beršteinas, nujausdami, kad artėja geto likvidacija, nusprendė nebegrįžti į getą iš priverčiamųjų darbų mieste. Jaunuolius išgelbėjo netoli Nemuno gyvenę kauniečiai Vincas Mikša, jo žmona Marijona ir su jais gyvenusi jų dukra Jadvyga su savo vyru Jaronimu.

 

Kauno žydų ligoninėje prieškariu sanitare dirbusi Leokadija Šlepetytė (vėliau Kvaselienė-Zabukienė) karo metais padėjo ne vienam žydui: slėpė, tarpininkavo, buvo ryšininkė. Kiek galėdama padėjo, slėpė ir pažįstamus gydytojus Šlomą Nabriskį ir Baruchą Voščiną. Leokadija Šlepetytė policijos buvo susekta ir išvežta į Vokietiją priverstiniams darbams, karui pasibaigus jai pavyko grįžti į Lietuvą. Išgelbėtieji gydytojai Šlomas Nabriskis ir Baruchas Voščinas repatrijavo į Izraelį.
 

1944-aisiais likviduojant Šiaulių getą Jonas Graževičius su žmona Marija ir dukra Vandute padėjo išsigelbėti kelioms žydų šeimoms, o Miriam Gordonaitė-Kuperšteinienė su savo motina Sonia Gordoniene pas Graževičius išgyveno nuo 1943-iųjų lapkričio iki pat karo Lietuvoje pabaigos.
 

Kai praradusi viltį Cilė Mazinter pabeldė į eržvilkiečių Kotrynos ir Prano Beinarių namų duris, Beinariai, įveikę baimę, nusprendė gelbėti gerai eržvilkiečių pažinoto ilgamečio miestelio užeigos savininko žmoną. Cilei buvo įrengtos kelios slėptuvės: namo rūsyje, palėpėje, po kambario grindimis. Kartu su Pranu ir Kotryna Beinariais ištvėrusi ne vieną pavojingą akimirką Cilė Mazinter sulaukė 1944-ųjų spalio 2 dienos, kai šį regioną užėmė Raudonoji armija ir Cilei nebereikėjo slapstytis.

  
 

Kai pas Veroniką Kiličiauskienę, ūkininkę, gyvenusią Pakruojo rajone, jos brolis Antanas Matuzevičius iš Pašvitinio atvežė mažą mergaitę Chavivą Zivaitę, tuose namuose jau slapstėsi iš Šiaulių geto pabėgusios Chavivos mama Estera Zivienė ir teta Peralė Kromienė. Abi moterys ir mažoji Chaviva išliko gyvos. Pagrindinė Veronikos Kiličiauskienės pagalbininkė gelbėjant žydus buvo šių dienų sulaukusi Filomena Lapinskienė (Kiličiauskaitė) šiandien apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
 

Kai Subačiaus (Kupiškio r.) gyventojas Povilas Tamošiūnas 1941-ųjų naktį iš lapkričio 30-osios į gruodžio 1-ąją išlaužė Subačiaus kalėjimo duris ir išleido R. Rozenbergaitę ir S. Jakobsonaitę, ieškodamos pagalbos merginos kreipėsi į Subačiaus kunigą Povilą Mikalajūną. Klebonijoje jos gavo laikiną prieglobstį, kol kunigas P. Mikalajūnas rado patikimus žmones, nebijojusius jų priglausti. O nuo 1944 m. sausio iki 1944 m. birželio Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonijos rūsyje slapstėsi Sima Šavelytė (Simcha Cijon), globojama tuomečio Subačiaus klebono Vinco Beinoriaus.
 

Josifą Senzulį gelbėjo keli jo tėvus pažinoję Tytuvėnų ir aplinkinių kaimų gyventojai. Vieni iš pirmųjų pagalbą Josifui suteikė Pivoraičių kaimo gyventojai Antanas ir Elzė Ruseckai su dukra Julija. Ilgai likti vienoje vietoje buvo pavojinga, todėl Josifui buvo rasta kita slapstymosi vieta atokiame Vimzių kaime pas Aleksandrą ir Anelę Bukančius. Josifui Senzuliui pavyko išlikti gyvam, tačiau visi jo artimieji buvo nužudyti 1941-ųjų vasarą prie Tytuvėnų. Šių dienų sulaukusi Tytuvėnuose tebegyvenanti šios istorijos dalyvė Julija Papreckienė (Ruseckaitė) šiandien priėmė Lietuvos valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.
 

Prieš pat likviduojant Telšių getą, 1941-ųjų gruodį, Varnių gyventojai Sarai Menuchai Bolnikienei ir jos keturioms dukroms pavyko pabėgti. Menucha rado savo mergaitėms slapstymo vietas pas Varnių apylinkių valstiečius, kiekvienai atskiroje šeimoje, pati taip pat rado šeimą, kuri sutiko ją slėpti ir maitinti. Vieną iš Menuchos dukrų – Rachelę Bolnikaitę apsiėmė gelbėti jauna bevaikė Antano ir Stefanijos Norkų šeima, pas kuriuos ji išbuvo iki karo pabaigos.
 

Netoli Alsėdžių ūkininkavę Emilija ir Pranas Kareivos kaip įmanydami stengėsi padėti Alsėdžių gete įkalintiems kaimynams žydams, su kuriais prieškariu artimai bendravo: didžiulei Faktorių šeimai, Sarai Braudienei ir jos dukrai Gitai Braudaitei bei Dinai Lipman. Moterys pas Kareivas slapstėsi metus ir kelis mėnesius 1942–1943-aisiais ir nuo 1944-ųjų pavasario iki 1944 metų spalio.
 

Šmuelis ir Janina Feldbergai ir jų mažametės dukros Rūta ir Ada liko gyvi tik vieningų, pasiaukojančių Vilkaviškio rajono gyventojų dėka. Kadangi visus keturis Feldbergų šeimos narius laikyti vienoje vietoje buvo pernelyg pavojinga, šios šeimos gelbėtojai nusprendė Feldbergus išskirstyti pas giminaičius ir gerus pažįstamus. Šiandien apdovanojami šios gelbėjimo grandinės nariai: Adelė Kilikevičienė, Kastulė Savickienė, Vincas Savickas, Uršulė Stankevičienė.
 

Kėdainių rajono Kievagalio kaimo gyventoja Ona Narsutienė nacių okupacijos metais savo namuose pamiškėje paslėpė ir išgelbėjo Liubą Epšteinienę, kurią Anciškio (Kėdainių r.) klebono Liudviko Rekašiaus prašymu parsivežė iš Kauno.
 

Šalčininkų r. Žlaugtų kaimo gyventojai Josifas (Juzefas) Voroneckis, jo žmona Marija ir keturi jų vaikai Viktoras, Jelena, Bronislava ir Sofija nedvejodami priėmė savo senus pažįstamus Hiršą, Gedaliją ir Geršoną Šneiderius bei jų draugą Šlomą Lemelmaną, pabėgusius iš gimtųjų Šalčininkėlių prieš planuojamas žydų žudynes 1941-ųjų rudenį. Kuklus Josifo ir Marijos Voroneckių ūkis trejiems metams tapo brolių Šneiderių ir Šlomo Lemelmano namais– iki pat 1944-ųjų vasaros.
 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993–2017 metais Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1430 Lietuvos piliečių, nepabūgusių grėsusio pavojaus ir kartu su artimaisiais, draugais ir bendraminčiais išgelbėjusių ne vienam savo kaimynui, draugui, pažįstamam ar nepažįstamam gyvybę.
 

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2018 m. rugsėjo 19 d. dekretu Nr. 1K-1409 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiapdovanojo 39 asmenis, iš kurių 3 sulaukė mūsų dienų, kiti, deja, apdovanoti jau po mirties.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos Valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

1941-ųjų birželio 22 d. naciai įžengė į Eržvilką. Eržvilke tuomet gyveno apie 50 žydų šeimų. Jau po dviejų savaičių vienoje iš Eržvilko gatvelių okupacinė valdžia įsteigė laikiną getą. 1941-ųjų rugpjūčio 15 d. visus miestelio žydus uždarė sinagogoje, prieš tai įsakę pasiimti būtiniausius daiktus. Netrukus suvarė valstiečius su vežimais, atėmė iš žydų daiktus ir visus išvežė į gretimą miestelį – Batakius. Cilė Mazinter, jos vyras ir sūnus, du Hiršo Šereševskio sūnūs Velvelis ir Rubenas, Šajevičius su žmona ir maža mergaite tą dieną pasislėpė miestelio gydytojo namų palėpėje. Kai žydus vežė iš miestelio, pasislėpusieji girdėjo šūvius, buvo šaudomi bandantys pabėgti. Sutemus iš gydytojo namų žydai patraukė į kaimą ieškoti saugesnės vietos. Tomis dienomis Cilės Mazinter šeima su kitais bėgliais ne kartą keitė slapstymosi vietas: iš vieno kaimo į kitą, iš vieno valstiečio pas kitą, nes policija ieškojo pabėgusių žydų. 1941-ųjų lapkričio 7 d., šaltą priešaušrį, šeimininkas, pas kurį tuo metu slėpėsi Cilės Mazinter šeima ir kiti bėgliai, pasikinkė arklį ir pasakė važiuojantis parsivežti druskos. Žydai užėjo į trobą pasišildyti, vaikai šiltame kambaryje užmigo. Staiga jie pro langą pamatė namą supančius policininkus. Cilės Mazinter vyras pirmas išpuolė iš namo ir pasileido į miško pusę. Kai jau buvo netoli miško, suprato, kad niekas iš šeimos narių paskui jį nebėga. Jis nusprendė grįžti ir pašaukti kitus, bet buvo nušautas. Likusius žydus suėmė ir uždarė Eržvilko kalėjime. Pirmus iš kalėjimo išvedė brolius Šereševskius. Buvo pasakyta, kad juos veda į policiją apklausti. Kiek vėliau išvedė Šajevičių ir Cilės Mazinter sūnų. Netrukus likę suimtieji žydų kapinių pusėje išgirdo šūvius. Sutemus dvikinkiu vežimu išvežė ir Cilę Mazinter su broliene ir šios 12 metų dukra. Moterims buvo pasakyta, kad veža į policiją, bet ginkluoti policininkai pasuko į kapines ir sušaudė moteris su mergaite. Tačiau Cilė per stebuklą liko nė nesužeista. Likusi vienui viena Cilė, sukaupusi paskutines jėgas, perlipo per aukštą tvorą ir nuošaliais keliais ir takais pasiekė pažįstamo valstiečio, kuriam buvo patikėjusi saugoti šeimos daiktus, namus. Ten Cilė atgavo kelis drabužius, nedidelę sumą pinigų, bet prieglobsčio negavo ir vėl patraukė nuo vienų durų prie kitų – beveik praradusi viltį ir norą gyventi. Galop Cilė Mazinter pabeldė į eržvilkiečių Kotrynos ir Prano Beinarių namus. Beinorienė iš pradžių labai bijojo priimti Cilę, bet įveikusi baimę su vyru nusprendė gelbėti gerai eržvilkiečių pažinoto ilgamečio miestelio užeigos savininko žmoną. Cilė Mazinter buvo paslėpta rūsyje iškastoje duobėje, bet Beinarių rūsyje bulves laikė ir keli kiti eržvilkiečiai, todėl teko labai saugotis. Kartais Cilė slėpdavosi Beinarių palėpėje, dar viena slėptuvė buvo įrengta kambaryje po grindimis, anga buvo užstatyta lova. Kartu su Pranu ir Kotryna Beinariais ištvėrusi ne vieną pavojingą akimirką, Cilė Mazinter sulaukė 1944-ųjų spalio 2 dienos, kai šį regioną užėmė Raudonoji armija ir Cilei nebereikėjo slapstytis.

 

 

Apie Subačiaus miestelio gerų žmonių pagalbą žydams Sara Jakobsonaitė rašė savo straipsnyje „Ačiū Jums už gyvybę, broliai“ (Stalino keliu, 1960, Nr. 18 (1399), Kupiškis), vėliau – S. Binkienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“. Itin svarbi buvo Subačiaus kunigo Povilo Mikalajūno pagalba kritiniu momentu prieš sušaudymą iš kalėjimo pabėgusioms Rachilei Rozenbergaitei ir Sarai Jakobsonaitei. Vėliau ir Sima Šavelytė (Simcha Cijon) savo atsiminimuose liudijo apie slapstymąsi Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonijos rūsyje (nuo 1944 m. sausio iki 1944 m. birželio). Tuo laikotarpiu Subačiuje klebonavo kunigas Vincas Beinorius.
 

Beveik visi Subačiaus žydai buvo nužudyti 1941-ųjų liepą. Apie dešimt žydų šeimų buvo palikta darbams, tarp jų ir Rachilės (Reginos) Rozenbergaitės šeima. Bet 1941 m. lapkričio 24-ąją tas dešimt šeimų taip pat suėmė ir ryte, apie 10 valandą, išvedę iš miestelio sušaudė. Tą naktį Rachilei Rozenbergaitei pavyko pabėgti. Bet ji vėl buvo sugauta ir įkalinta miestelio kalėjime. Į tą patį kalėjimą atvežė ir jos motiną bei dar vieną merginą – Sarą Jakobsonaitę. Subačiaus gyventojas Povilas Tamošiūnas naktį iš lapkričio 30-osios į gruodžio 1-ąją išlaužė Subačiaus kalėjimo duris ir išleido R. Rozenbergaitę ir S. Jakobsonaitę. Rachilės motina, praradusi sveikatą ir netekusi daugumos artimųjų, atsisakė bėgti ir netrukus buvo sušaudyta. Išlaisvintos iš kalėjimo merginos pagalbos kreipėsi į Subačiaus kunigą Povilą Mikalajūną. Subačiaus klebonijoje merginos gavo laikiną prieglobstį, kol kunigas Povilas Mikalajūnas rado patikimus žmones, nepabijojusius jų priglausti. Rachilei Rozenbergaitei (vėliau – Regina Šteimanienė) ir Sarai Jakobsonaitei (vėliau – Elena Tamaitienė) išlikti padėjo daug šių apylinkių valstiečių, taip pat ir kunigai Feliksas Ereminas bei Juozapas Garška. Abi merginos liko gyvos.
 

Prieš prasidedant karui Sima Šavelytė baigė Panevėžio „Javnės“ gimnaziją. Naciams įsiveržus į Lietuvą, Simos artimiesiems pavyko pasitraukti į Rytus, visus karo metus jie praleido Mordovijoje. Sima Šavelytė pakliuvo į Vilniaus getą, buvo trijose darbo stovyklose, 1943 m. kartu su kitais Vilniaus geto kaliniais buvo atvežta darbams prie Panevėžio. Pabėgusi iš darbo stovyklos kartu su keliolika žydų slapstėsi Markevičių šeimoje Trinapolio kaime. Iškilus pavojui, jog slapstymosi vieta gali būti rasta, 1944 m. sausio 25 d. Sima kreipėsi į Subačiaus kleboną Vincą Beinorių. Iš Simos Šavelytės (Simchos Cijon) liudijimo: „Man pasiūlė nueiti pas Subačiaus kunigą, kad jis man pagelbėtų. Vienuolės man padėjo, nors ir žinojo, kad aš žydė. Mano vardas buvo pakeistas – kunigas mane pavadino Julija Ieva. Gyvenau šioje vietoje iki Raudonosios armijos išvadavimo, 1944 m. birželio.“ Dauguma R. Rozenbergaitės, S. Jakobsonaitės ir S. Šavelytės gelbėtojų jau yra apdovanoti. Per šią apdovanojimo ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami Subačiaus miestelio kunigai – Povilas Mikalajūnas ir Vincas Beinorius, per Holokaustą gelbėję žydus.

 

 

 

 

Elena ir Antanas Budvyčiai su 1937 m. gimusiu sūnumi Arvydu, 1939 m. gimusia dukra Regina Agata ir Elenos motina Elizaveta Klemm prieškariu gyveno Klaipėdoje. Elena nuo 1930 m. dirbo Tautiniame lietuvių banke Pagėgiuose, Priekulėje, Klaipėdoje, o vėliau – draudimo bendrovėje „Loid“. Antanas Budvytis dirbo buhalteriu. Kai 1939 m. Klaipėdą užėmė nacistinė Vokietija, Elena ir Antanas Budvyčiai su šeima persikėlė į Kauną, nes aktyvus Klaipėdos lietuvių bendruomenės narys Antanas Budvytis nacių buvo įrašytas į nepageidaujamų asmenų sąrašus.
 

Klaipėdoje Elena Budvytienė dirbo su jauna žyde Ilse Moses. Vėliau Ilsė Moses persikėlė į Kauną ir ten sutiko savo būsimą vyrą geologą Rudolfą Kaufmaną. Rudolfas Kaufmanas, gelbėdamasis nuo nacių persekiojimo, į Kauną prieškariu atvyko iš Karaliaučiaus ir kurį laiką gyveno Makso ir Helenos Holzmanų šeimoje, vėliau Rudolfas Kaufmanas su žmona Ilse apsigyveno Lietuvių gatvėje (buvusi Prūsų g.). Sovietmečiu Rudolfas Kaufmanas gavo darbą Vilniaus universitete ir su žmona persikėlė į Vilnių. Deja, nacių okupacijos pradžioje Rudolfas žuvo, o Ilsė pateko į Vilniaus getą. Padedant Vokietijos pilietei panelei Jörisch, Ilsei Kaufman pavyko pabėgti iš priverstinio darbo brigados Vilniuje ir pasiekti Helenos Holzman butą Kaune. Šioje šeimoje prieglobstį rado ne vienas pabėgėlis iš Vokietijos. Šiuo metu Kaune gyvenanti Helenos Holzman išgelbėta ir po karo įdukrinta Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė prisimena: „Su Ilse Kaufman (Moses), vadinta Mozyte, susipažinau Helenos ir Margaritos Holzman namuose slapstydamasi 1943–1944 metais. Gerai prisimenu, kai kilus pavojui staigiai turėjome apleisti Helenos Holzman namus, aš grįžau į našlaičių namus, kur slapsčiausi anksčiau, o Mozytę priglaudė prieškariu su ja dirbusi jos draugė Elena Budvytienė, gyvenusi Kaune, Žemaičių gatvėje. Tai aprašyta ir Helenos Holzman knygoje „Šitas vaikas turi gyventi“ (p. 224). Vėliau Ilsė slapstėsi Karaliaučiuje pas Holzmanų šeimos draugę panelę Jörisch.“Vilniuje gyvenanti Budvyčių dukra Regina Agata Budvytytė gerai prisimena, kaip tėvai uždraudė kalbėti su pirmame aukšte gyvenusiu vokiečių karininku, kad neprasitartų apie jų namuose atsiradusią naują gyventoją Ilsę Kaufman. Po karo 1945 m. Ilsė Kaufman grįžo į Kauną ir apsigyveno pas draugę, tačiau beveik kasdien aplankydavo Holzman, kurios namuose tuo metu jau nuolat gyveno Fruma Vitkinaitė. Kai pabėgėliams iš Karaliaučiaus buvo leista išvykti iš Sovietų Sąjungos, emigravo ir Ilsė Kaufman. Kurį laiką gyveno Londone, vėliau išvyko į JAV ir ten gyveno iki mirties. Deja, po karo Ilsei Kaufman taip ir nepavyko susitikti su savo drauge ir gelbėtoja Elena Budvytiene, nes 1945 m. balandžio 26 d. Elena Budvytienė su abiem vaikais – Regina Agata ir Arvydu ir motina Elizaveta Klemm kaip vokiečiai buvo ištremti į Tadžikiją. Antanas Budvytis tuo metu dirbo Šilutėje, todėl išvengė tremties, bet 1950 m. pats atvyko į tremties vietą pas artimuosius. Į Lietuvą Budvyčiai grįžo 1957 m. ir patyrė visus buvusių tremtinių vargus, vaikams siekiant mokslo, vėliau – ieškant darbo. Elenos Budvytienės gerumą prisimena ir per Holokaustą Kaune išgelbėta Julijana Zarchi. Jos tėvas žydas Mauša Zarchi buvo nužudytas, o Julijana su motina vokiete Greta Zarchi kartu su Elena Budvytiene, jos vaikais ir motina tuo pačiu ešelonu buvo ištremtos į Tadžikiją ir kartu ištvėrė tremties sunkumus. Ilsė Kaufman (Moses) po karo emigravo iš Lietuvos, iš pradžių gyveno Londone, vėliau iki mirties Jungtinės Amerikos Valstijose.

 

 

 

Anelė Bukantienė

 

 

Elzė ir Antanas Ruseckai šalia Julija Papreckienė su vyru Aleksandru ir dukrele Zita 

Leiba ir Frida Senzuliai prieškariu gyveno Tytuvėnuose, turėjo nedidelį ūkį ir augino dešimt vaikų. Šeimos galva Leiba mirė 1938 metais. Naciams okupavus Lietuvą pirmoji masinių žudynių akcija Tytuvėnuose įvyko 1941-ųjų liepos 23-iąją. Tą dieną buvo nužudyta 19 žydų jaunuolių, tarp jų ir du vyresnieji Leibos ir Fridos Senzulių sūnūs Šmuelis ir Icchakas. Turėjo būti nužudytas ir Josifas Senzulis, tačiau žudikai nerado jo namuose, nes tą dieną Josifas dirbo pas ūkininką, todėl liko gyvas.
 

Josifą gelbėjo keli jo tėvus pažinoję Tytuvėnų ir aplinkinių kaimų gyventojai. Vieni iš pirmųjų pagalbą Josifui suteikė Pivoraičių kaimo gyventojai Antanas ir Elzė Ruseckai su dukra Julija. Iš Julijos Papreckienės (Ruseckaitės) prisiminimų: „Josifas Senzulis buvo panašaus amžiaus, kaip ir aš, paauglys. Jis atbėgo į mūsų namus pačioje karo pradžioje, „kaip stovi“, ir paprašė leisti pasislėpti mūsų namuose, nes liko vienas – jo tėvai, broliai, netrukus turėjusi ištekėti sesuo išvakarėse buvo sušaudyti. Josifas Senzulis išliko gyvas tik todėl, kad per naktį ir visą kitą dieną buvo pasislėpęs ant aukšto, po pakulomis. Tėvai puikiai žinojo, kuo tai gali baigtis, jei kas nors sužinotų, jog jie padeda žydui, tačiau mama iš karto davė jaunuoliui pavalgyti, perrengė brolio Vaclovo drabužiais, mat buvo apsigobęs tik plonu languotu švarkeliu, ir tėtis jį išsivedė, apgyvendino pagalbiniame pastate, už šieno surentęs slėptuvę. Kasdien nešdavau jam valgyti, įkišdavau pro plyšį šiene ir bėgdavau atgal, negalėjome ilgiau bendrauti. Visi labai slėpėme, bijojome, kad ir mus visus, ir jį sušaudys...“ Ilgiau likti vienoje vietoje buvo labai pavojinga, todėl Josifui buvo rasta kita slapstymosi vieta – atokiame Vimzių kaime pas Aleksandrą ir Anelę Bukančius. Iš Anelės Bukantienės dukters Nijolės Gudeliauskienės prisiminimų: „Josifą į Vimzius parsivežė Aleksandras Bukantis. Jo brolis gyveno prie Tytuvėnų. Buvo paprašyta priimti Josifą, kuris tuo metu slapstėsi pas kaimynus. Susupo Juozuką į vadinamąją burką, ant galvos užmovė gobtuvą ir parvažiavo į Vimzius. Nors buvo pats baisiausias žydų gaudymo laikas, jiems pasisekė – niekas nesustabdė, neklausinėjo. Rizikavo abiejų brolių šeimos, galėjo visus sušaudyti, o Anelė ramiai atsakydavo dejuojantiems: „Tegul šaudo.“ Saugotis ir slėptis Josifui reikėjo nuolat, nors vieta Vimzių kaime ir buvo atoki. Po namus Josifas vaikščiojo laisvai, valgydavo su visais šeimos nariais. Deja, įvykus nemaloniam incidentui – apsivogus tarnaitei Agotai – Josifas išsigando, kad tarnaitė bus išvaryta ir kam nors prasitars apie jį, todėl grįžo į gimtuosius Tytuvėnus ir gavo prieglobstį pas kitus Senzulių šeimą pažinojusius žmones. Josifui Senzuliui pavyko išlikti gyvam, o visi jo artimieji buvo nužudyti 1941-ųjų vasarą prie Tytuvėnų. Šių dienų sulaukusi Tytuvėnuose tebegyvenanti šios istorijos dalyvė Julija Papreckienė (Ruseckaitė) šiandien priėmė garbingą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimą.

 

 

 

Birutė Alimova

 

 

Jonas Čižinauskas

 

 

 

Ruslanbekas ir Rašidas Alimovai  

Karo metais darbininkas Jonas Čižinauskas su žmona Ona, aštuoniolikmete dukra Birute ir paaugliu sūnumi Vytautu gyveno Kaune sename mediniame name Aukštųjų Šančių pakraštyje. Jonas dirbo sargu daržovių konservų fabrike „Sodyba“, į kurį iš Kauno geto būdavo atvaroma dirbti žydų brigada. Kai getą ėmė krėsti žiaurios vaikų naikinimo akcijos, į Joną kreipėsi žydų brigadoje dirbęs geto belaisvis Šneiras Macas ir paprašė išgelbėti jo dukterėčią Navą Mitkovskają. Nors už pagalbą žydams grėsė mirtis, Jonas Čižinauskas nepabūgo pavojaus, pasidalijo žinia su žmona ir dukra Birute ir visi kartu nusprendė paslėpti vaiką. Vakarais, kai brigados grįždavo iš darbo, prie geto vartų kildavo sąmyšis, grįžtantieji būdavo tikrinami, ar neparsineša maisto. Vieną rudens vakarą per tokį sąmyšį moteris iš geto pusės pro spygliuotas vielas perdavė Birutei Čižinauskaitei į antklodę susuktą mergaitę. Ne pagal metus augalota ir stipri Birutė suspaudė glėbyje nejudrų ryšulį – geto vaikai anksti išmokdavo pajusti pavojų ir, kai reikėdavo, neišleisdavo nė garso. Birutė Čižinauskaitė ketverių Navą Mitkovskają ant rankų iš Vilijampolės per visą Kauną parsinešė į Šančius. Patekusi pas Čižinauskus mažoji Nava iš pradžių buvo įsibauginusi, bet po kelių savaičių priprato prie globėjų, kurie ja rūpinosi kaip savo vaiku, ir šviesiaplaukė, mėlynakė mergytė pasijuto laisviau, netgi nebebijodavo išeiti pažaisti su kaimynų vaikais, o aplinkiniams buvo paaiškinta, jog ji esanti giminaitė iš kaimo. Motinai kelis kartus pavyko aplankyti Navą, bet išsiskyrimai mergaitei būdavo labai skausmingi, be to, moteris nenorėjo rizikuoti niekieno gyvybe, todėl nustojo lankyti mažylę. Dar vėliau Čižinauskai pasiūlė Mitkovskajai paslėpti ir jos vyresnįjį sūnų Navos brolį Šragą. Dešimtmetį Šragą iš motinos mieste paėmė taip pat Birutė ir aplinkiniais keliais parsivedė į namus. Šragai buvo įrengta slėptuvė – atitverta virtuvės kertelė, į kurią buvo galima patekti tik per virtuvės spintą. Šraga ten praleisdavo beveik visą laiką. Artėjant frontui ir vokiečiams vis labiau erzeliuojant, kaimynai ėmė vis dažniau kalbėti apie mažąją Čižinauskų įnamę. Todėl vieną dieną prie Čižinauskų namelio privažiavo vežimas, įsodino į jį Navą ir išvežė mergytę atgal į kaimą pas tėvus – bet tai buvo tik aplinkinių akims surežisuotas spektaklis. Sutemus Nava buvo vėl parvežta atgal ir nuo tos dienos slėpėsi slėptuvėje su broliu Šraga. Karo pabaigoje Čižinauskai per pažįstamus perdavė vaikų mamai į getą raštelį, kad ir ji ateitų pas juos pasislėpti, tačiau tuo metu žydų į darbus jau nebevarydavo, o geto sargyba buvo sustiprinta. Likviduojant getą moteris buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir ten žuvo. Vaikų tėvas buvo nužudytas Vilijampolėje dar 1941-ųjų rugpjūtį.
 

Pas Čižinauskus vaikai išbuvo iki 1945 metų, paskui juos pasiėmė giminaičiai. Vėliau Šraga Mitkovskis apsigyveno Maskvoje, o Nava Mitkovski-Braverman gyveno Izraelyje ir Kanadoje. Brolio ir sesers Mitkovskių ryšys su gelbėtojais niekada nenutrūko. Jonas ir Ona Čižinauskai ir jų dukra Birutė 1992 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, Ona Čižinauskienė 1994 m. apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią apdovanojimo ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Jonas Čižinauskas ir Birutė Alimova (Čižinauskaitė), išgelbėję du Kauno geto vaikus.

 

 

 

Marija Graževičienė su dukra Vanda Graževičiūte-Lukšiene  

Statybos inžinierius Jonas Graževičius su žmona Marija ir dukra Vandute karo metais gyveno Šiauliuose, Stoties gatvėje. 1944-aisiais likviduojant Šiaulių getą Graževičiai padėjo išsigelbėti kelioms žydų šeimoms: jų namuose trumpiau ar ilgiau Miriam Gordonaitės-Kuperšteinienės skaičiavimais slapstėsi apie aštuoniolika žydų. Tuo metu Graževičiai savo namuose slėpė dar 1943 m. lapkritį iš Šiaulių geto pabėgusias Sonią Gordonienę ir jos dukrą Miriam Gordonaitę-Kuperšteinienę (vėliau – Tuch Majer). Su Marija Graževičiene Miriam susipažino mieste, vaikščiodama į priverčiamuosius darbus. Kartą Graževičienė pasiūlė Miriam su motina pasislėpti jos namuose. Sonią Gordonienę Graževičiai pristatydavo kaip namų šeimininkę (gaspadinę), o Miriam buvo įrengta slėptuvė, į kurią buvo patenkama per spintą iš Vandos Graževičiūtės kambario. Miriam Gordonaitė-Kuperšteinienė su motina pas Graževičius išgyveno iki pat karo Lietuvoje pabaigos.
 

Joną Graževičių Miriam buvo supažindinusi su šiauliečių žydų Davidovų šeima. Hiršas Davidovas turėjo kailių rauginimo ir odos dirbimo įmonę.Naciams okupavus Šiaulius vokiečių administracijos įsakymu Davidovų šeima vienintelė nebuvo uždaryta į getą ir palikta mieste, nes vokiečiai buvo suinteresuoti nepertraukiamu kailių išdirbimo procesu. Kai vokiečiai pradėjo likviduoti getą ir žudyti likusius paskutinius Šiaulių žydus, Davidovai suprato, kad netrukus bus galas ir jiems, ir kreipėsi į Graževičius. Tačiau slėpti tokią didelę grupę žmonių buvo pernelyg sudėtinga ir pavojinga, juo labiau kad pas inžinierių Graževičių dažnai lankydavosi darbininkai ir statybininkai, kieme buvo didelis judėjimas, todėl Davidovai buvo perkelti į kaimą, deja, saugumo tarnybų buvo susekti, uždaryti į Šiaulių kalėjimą ir 1944-ųjų liepos gale nužudyti. Iš šios giminės gyvos liko ir pas Graževičius vėliau grįžo tik Davidovų svainės Pesia Melcer ir Sara Kohen. Marija Graževičienė per draugus abiem moterims rado slėptuves, kartais Graževičių slapstomos moterys kurį laiką pagyvendavo pas Marijos brolį Karolį Žalgevičių Padurpės kaime. Pesia Melcer ir Sara Kohen, kaip ir Sonia Gordonienė su Miriam Gordonaite-Kuperšteiniene, liko gyvos ir po karo repatrijavo į Izraelį.
 

Jonas Graževičius, Marija Graževičienė, Vanda Lukšienė (Graževičiūtė) 1995 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais; Jonas Graževičius 1997 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojamos ir kitos šios šeimos narės: Marija Graževičienė ir Vanda Lukšienė (Graževičiūtė), rizikavusios gyvybe ir gelbėjusios žydus.

 

Prieš Vilniaus geto likvidaciją Mirai Rolnikaitei pavyko pabėgti iš geto ir nusigauti į žydų darbo stovyklą, skirtą nacių kariuomenės technikos remonto dirbtuvėms (HKP, vok. Heereskraftfahrpark) Subačiaus gatvėje aptarnauti. Ten Mira ėmė sukti galvą, kaip pabėgti iš HKP, susirasti patikimą slėptuvę ir ištraukti iš geto motiną Taibę Rolnikienę, seserį Mašą ir mažuosius broliuką Ruviką ir sesytę Raječką. Jai pavyko susisiekti su savo buvusiu gimnazijos mokytoju Henriku Jonaičiu, bet šis neturėjo galimybės paslėpti jos savo namuose, todėl mokytojas visomis išgalėmis pradėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti Mirai. Tuo tarpu Mira Rolnikaitė parašė laišką į Kauną tėvo kolegei ir senai mamos pažįstamai teisininkei Onai Kairienei. Suprasdama, kad kelionė į Kauną Mirai gali būti mirtinai pavojinga, Ona Kairienė kreipėsi pagalbos į kelis gerus savo pažįstamus Vilniuje. Netrukus – vėlgi per H. Jonaitį – Mira iš Kairienės gavo laišką, kuriame buvo nurodyta „susipažinti su profesoriumi Jablonskiu“. Profesorius Konstantinas Jablonskis žinojo, kad jo kolega ir bičiulis Vilniaus valstybinio archyvo direktorius kunigas Juozas Stakauskas su savo bendraminčiu mokytoju Vladu Žemaičiu archyve Ignoto g. 5 buvo įrengęs slėptuvę ir slėpė 11 žydų. K. Jablonskis sutarė su Stakausku, kad šis priims ir Mirą, tik reikėjo kiek palaukti, nes K. Jablonskis įtarė esąs sekamas. Tačiau net radus slėptuvę Mirai dar reikėjo ištrūkti iš HKP. Mirą Rolnikaitę su keliomis kitomis merginomis iš HKP vesdavo į miesto savivaldybę po remonto valyti patalpų. Ten vienas valdininkas, pavarde Savickas, vis draugiškai pakalbindavo merginas, leisdavo joms pailsėti, prisėsti, pasišnekėdavo su jomis, pakeiksnodavo Hitlerį, o kartą pasakė savo adresą. Kai Praną Savicką už antinacistines kalbas suėmė ir išsiuntė į Pravieniškių kalėjimą, jis paprašė savo žmonos padėti Mirai. Savickienė kelioms dienoms priglaudė Mirą. Vėliau iš Savickienės namų Jonaitis paėmė Mirą ir sutartą dieną nuvedė ją pernakvoti į tarpinį butą, kurį buvo nurodęs profesorius Konstantinas Jablonskis. Iš ten K. Jablonskis Mirą Rolnikaitę palydėjo į slėptuvę archyve Šv. Ignoto gatvėje, kur Mira Rolnikaitė ir sulaukė išvadavimo.
 

Profesorius Konstantinas Jablonskis gelbėjo ne tik Mirą Rolnikaitę (vėliau – Lisauskienė), jis visomis išgalėmis stengėsi iš Kauno geto išgelbėti Bertą Jafetienę ir padėti jos sūnui Tobijui. Kai Tobijaus motina kartu su Kotryna Katinskaite ir Onyte Katinskaite (Doveikiene) suorganizavo savo vaiko pabėgimą iš Kauno geto, jis buvo atvežtas slapstyti į Vilnių, į Kaštonų gatvę, pas Onytės tėvus Juozą ir Mariją Katinskus. Vieną dieną pas Katinskus Tobiją aplankė profesorius Konstantinas Jablonskis. Jis perdavė jam nuo mamos linkėjimus, atvežė drabužių ir pasakė, kad mama greitai atvažiuos. Profesorius, dirbdamas archyve, aptiko į Jafetienę panašios lenkės pasą ir slapta jį perdavė Bertai, tikėdamasis, kad su tuo dokumentu moteriai pavyks ištrūkti iš Kauno geto. Deja, papirktas Kauno geto sargybinis leido Bertai Jafetienei išeiti pro geto vartus, bet išėjusią nušovė į nugarą.
 

Likviduojant Vilniaus getą Miros Rolnikaitės sesuo Maša buvo išvežta į koncentracijos stovyklą, jos motina Taibė Rolnikienė, broliukas Ruvikas ir sesutė Rajytė per selekciją Misionierių bažnyčios kieme buvo pasiųsti į pasmerktųjų mirti pusę, daugiau jų niekas nebematė. Išsigelbėjusieji Mira Rolnikaitė-Lisauskienė ir Tobijus Jafetas ne kartą rašė apie profesoriaus Konstantino Jablonskio nacių okupacijos metais jiems suteiktą pagalbą.

 

 

 

 

 

Pranas Kareiva

 

 

Emilija Kareivienė

 

 

Gita Braudaitė

 

 

Dina Lipman 

 

Sara Braudienė su anūkais Miša ir Rita

Pranas ir Emilija Kareivos 1939 m. apsigyveno Ylių kaime, netoli Alsėdžių. Ūkininkavo Emilijos tėvų ūkyje, bendravo su Alsėdžių žydais, šie iš Kareivų pirkdavo paukščius, veršelius, medų. Pranas Kareiva mokėjo rusų, vokiečių kalbas ir tai ne kartą išgelbėjo jam gyvybę. Jau trečią nacių okupacijos dieną – 1941-ųjų birželio 24-ąją – baltaraiščiai Alsėdžių ir aplinkinių kaimų žydus suvarė į laikiną stovyklą. Ten pateko ir Sara Braudienė su dukra Gita Braudaite bei Dina Lipman. Vėliau Sara Braudienė su dukra pateko į Telšių getą. Supratęs, kad išlaisvinti pažįstamos Braudienės ir jos dukros nepavyks, Pranas Kareiva kaip įmanydamas stengėsi padėti kitaip: Alsėdžių gete įkalintiems kaimynams Kareiva slapta perduodavo produktų: muilo, acto, silkių, papirosų. Liepą Alsėdžių getas buvo likviduotas, visi žydai sušaudyti; laikinai buvo palikta tik kailiadirbio Faktoriaus šeima, kol baigs dirbti iš aplinkinių kaimų valstiečių suvežtus kailius. Pranas Kareiva pasinaudojo šia aplinkybe ir slapta pasistengė supirkti iš valstiečių kuo daugiau kailių žaliavos, taip pat iš krautuvės jau išdirbtų odų, kurios turėjo būti perduotos okupacinei valdžiai, ir viską nuvežė Faktoriams „išdirbti“, kad šie turėtų daugiau laiko pasirengti pabėgimui. 1941-ųjų rugpjūtį Juozas Straupis suorganizavo Faktorių šeimos išvežimą iš Alsėdžių ir jie pasislėpė Šarnelės kaime ūkininko Juozo Kerpausko sodyboje. Pranas Kareiva kada tik galėdamas stengėsi perduoti Faktoriams maisto. Pasak Saros Braudienės, Gitos Braudaitės, Dinos Lipman, Srolio Faktoriaus ir Feigės Faktorienės, Pranas Kareiva pažinojo beveik visus Alsėdžių apskrityje besislapsčiusius žydus ir stengėsi kuo galėdamas visiems padėti.
 

Kai pabėgo iš Telšių geto, Sara Braudienė su dukra Gita ir Dina Lipman galiausiai laimingai pateko pas Alsėdžių pakraštyje su keturiolikmečiu sūnumi gyvenusią mokytoją Emiliją Vitkevičienę, kur jau slapstėsi Miriam ir Rachelė (Rut) Blochaitės bei Anela Šneiderytė. Deja, po dviejų mėnesių, kaimynams ėmus įtarti, kad Vitkevičienė slepia žydus, Sara ir Gita Braudės su Dina Lipman turėjo ieškotis saugesnės vietos. Bėglės patraukė į Ylius pas Praną ir Emiliją Kareivas. Jie šiltai priėmė moteris ir metus ir keturis mėnesius dalijosi su jomis maistu ir pastoge. Bet 1942–1943 metų žiemą Pranas Kareiva pajuto didesnį policijos susidomėjimą juo, jį netgi tardė, todėl savo globotines jis suskubo išvežti pas tolimus žmonos Emilijos giminaičius – brolį ir seserį Praną ir Juliją Gadeikius, kurie gyveno prie Platelių, Babrungėnuose. Pas šiuos gerus žmones Braudienė, Braudaitė ir Lipman išbuvo iki 1944 metų pavasario, bet vėlgi iškilus grėsmei, kad kaimynai gali įskųsti Gadeikius, trys bėglės vėl parėjo pas Kareivas ir čia buvo globojamos ir slapstomos iki 1944 metų spalio.
 

Pranas Kareiva, Pranas Gadeikis, Julija Gadeikytė, Emilija Vitkevičienė, Kazys Vitkevičius (sūnus) 1997 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, Julija Gadeikytė 1993 metais, Emilija Vitkevičienė, Kazys Vitkevičius 2009 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami Pranas Kareiva ir Emilija Kareivienė.

 

 

Adelė Kilikevičienė

 

 

Kastulė ir Vincas Savickai

 

Rūta Feldbergaitė

1941-ųjų rugsėjį Šmueliui ir Janinai Feldbergams su dviem mažametėmis dukrytėmis – penkerių Ruta ir trejų Ada pavyko pabėgti iš Vilkaviškio geto. Laimingai pasiekę Pagramdų kaimą Feldbergai sutiko geraširdę moterį Kastulę Savickienę, kuriai pasipasakojo, į kokią beviltišką padėtį jie pateko ir kokių kančių patyrė. Kastulė Savickienė nusprendė padėti Feldbergams ir nuvedė juos pas savo seserį Magdę Kašinskienę. Ten Feldbergai kurį laiką slėpėsi svirne, kol Kašinskų ir Savickų šeimos su Kastulės ir Magdės broliu Pijumi Kilikevičiumi parengė planą, kaip išgelbėti Feldbergus. Buvo aišku, kad visus keturis Feldbergų šeimos narius laikyti vienoje vietoje pernelyg pavojinga, be to, vienai šeimai tai būtų buvusi per sunki finansinė našta, todėl buvo nuspręsta Feldbergus išskirstyti pas giminaičius. Janina Feldbergienė su mažąja Ada liko pas Vincą ir Kastulę Savickus, Rūta Feldbergaitė buvo apgyvendinta pas Anelę ir Vladą Sarpalius, o Šmuelį Feldbergą pasiėmė Adelė ir Pijus Kilikevičiai. Bet pavojus būti susektiems vis didėjo, todėl mažajai Adai buvo rasta kita slapstymo vieta. 1941-ųjų gruodį Adą sutiko priimti našlė, devynių vaikų motina Uršulė Stankevičienė. Trejus karo metus Uršulė augino ir prižiūrėjo mažąją Adą kaip savo dukrą, tačiau kažkas valdžiai pranešė apie slapstomą žydų mergaitę. Uršulę Stankevičienę tardė gestapas, tačiau ji neišdavė Ados tautybės. Visa Feldbergų šeima liko gyva vieningų, pasiaukojančių Vilkaviškio rajono gyventojų dėka. Deja, 1944-ųjų gruodį išgelbėta Ada Feldbergaitė susirgo gelta ir mirė. Kiti šeimos nariai po karo repatrijavo į Izraelį. Kastulė ir Vincas Savickai, Vladas ir Anelė Sarpaliai, Pijus Kilikevičius, Magdė ir Pijus Kašinskai ir Uršulė Stankevičienė 1978 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, dauguma iš jų apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami Kastulė ir Vincas Savickai, Adelė Kilikevičienė, Uršulė Stankevičienė, kartu su giminaičiais ir pažįstamais išgelbėję Feldbergų šeimą.

 

  

Estera Zivienė

 

 

 

Šiaulių keramikos fabriko savininko Reuveno Rolo duktė Estera ir jos bendramokslis, vienas perspektyviausių Raseinių žydų gimnazijos absolventų Jechezkelis Zivas susituokė 1939 metais. Jaunavedžiai apsigyveno Raseiniuose. 1940 m. spalį jiems gimė duktė Chaviva. Pirmomis karo dienomis Zivų namas buvo sugriautas. Raseinių žydai buvo uždaryti į laikiną getą, iš kurio vyrai kasdien buvo varomi į priverstinius darbus. Vieną dieną jie nebegrįžo. Taip pat ir Chavivos tėvas Jechezkelis. Raseinių laikinajame gete sąlygos buvo nežmoniškos. Per pažįstamus Esterai Zivienei pavyko išeiti iš geto ir nusigauti į Šiaulius pas gimines, taip ji su dešimties mėnesių vaiku atsidūrė Šiaulių „Kaukazo“ gete. Per Vaikų akciją 1943-iųjų lapkričio 5 d. beveik visi Šiaulių geto vaikai ir seneliai – išskyrus tuos, kuriems pavyko pasislėpti – buvo išvežti, manoma, į Aušvicą. Chavivą, jos pusbrolį Icchaką ir dar kelis vaikus suaugusieji paslėpė rūsyje, tačiau per akciją žuvo Chavivos močiutė. Po itin žiaurios akcijos tapo aišku, kad vaikams gete likti nebegalima. Estera Zivienė beldė į daugelio šiauliškių duris, maldaudama gelbėti vaiką, bet žmonės bijojo rizikuoti ir atsisakydavo paimti vaiką. Galop Estera sutiko 19-metį gimnazistą Vladą Drupą. Vaikinas vienos pažįstamos skalbėjos paprašė priimti vaiką. Kol moteris būdavo darbe, Chavivą prižiūrėdavo Vladas. Vėliau Estera rado Chavivai prieglobstį pas ūkininką, šešių vaikų tėvą Antaną Matuzevičių. Jis vežimu parsivežė į kailinius suvyniotą mergaitę į Pašvitinį. Taip Chaviva tapo Elenos ir Antano Matuzevičių šešių vaikų sesute. A. Matuzevičius retkarčiais nuvykdavo į Šiaulius ir pasimatydavo su Chavivos motina. Esterai pavyko susisiekti su Šiaulių klebonu ir gauti iš jo mirusios mergaitės gimimo liudijimą. Po kurio laiko Esterai Zivienei su Chavivos teta Perale Krom taip pat pavyko ištrūkti iš Šiaulių geto. Abi moteris Antanas Matuzevičius nusiuntė pas savo seserį Veroniką Kiličiauskienę, ūkininkę, gyvenusią Pakruojo rajone, Įsonių kaime.

Iš Chavivos Zivaitės-Krasnickajos prisiminimų: „Pašvitinio miestelyje kaimynai pradėjo įtarti, kad pas A. Matuzevičių gyvena mergaitė, kuri tamsiu gymiu išsiskiria iš kitų vaikų. Tuomet mane išvežė pas A. Matuzevičiaus seserį Veroniką, pas kurią jau gyveno mano mama. Dieną bijodavome išeiti net į kiemą. Veronikos Kiličiauskienės šeima mus maitino, slėpė, rūpinosi mumis. Su V. Kiličiauskiene gyveno ir jos dukra Filomena Kiličiauskaitė. Ji labai prisidėjo prie mūsų sėkmingo slapstymo. Dažniausiai ji mums nešiodavo į klėtį, kur slėpėmės, maistą ir viską, ko reikėjo. Kad išsklaidytų įtarimus, mus nuveždavo pagyventi pas kitą A. Matuzevičiaus seserį Julijoną Valiukienę – ūkininkę, gyvenusią netoli Joniškio, Kivylių kaime.“
 

Chavivos Zivaitės, jos motinos Esteros ir tetos Peralės Kromienės gelbėtojai Vladas Drupas, Antanas ir Elena Matuzevičiai ir jų dukra Antonina bei Antano Matuzevičiaus seserys Veronika Kiličiauskienė ir Julijona Valiukienė pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Chavivai Zivaitei prašant šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojama šių dienų sulaukusi Filomena Lapinskienė (Kiličiauskaitė), kuri rizikuodama gyvybe gelbėjo Chavivą, jos motiną Esterą Zivienę (Ton) ir tetą Peralę Kromienę.

 

 

 

 

Silvestr Mikolajun

 

 

Zuzana Mikolajun

 

 

Romualdas Rakovskis ir Malvina Rakovska 

 

Nahumas Kacas prieš karą buvo stambus ūkininkas Gudulinės kaime netoli Maišiagalos. Jo ūkis garsėjo modernumu ir našumu, buvo pavyzdys aplinkiniams žemdirbiams ir patrauklus darbininkams. Artima pažintis su valstiečiais ir jų pagarba padėjo Kacų šeimai išlikti nacių okupacijos metais. Įspėti draugų apie gresiančias Maišiagalos žydų žudynes Nahumas Kacas, jo žmona Berta ir du vaikai – šešerių Ruta ir ketverių Jokūbas pabėgo iš namų. Jie slapstėsi nuošaliose sodybose, bet niekur negalėjo ilgiau pasilikti. Po metų, nebegalėdami tverti nuolatinių klajonių, Kacai prisijungė prie Riešės durpyno žydų. Vėliau Nahumas Kacas įsitraukė į Vilniaus geto pogrindinę veiklą: Nahumas dar nuo prieškario žinojo, kur paslėpti lenkų ginklai, ir iš durpyno į getą grįždavo nešinas amunicija. Už tai buvo suimtas gestapo, bet vėliau paleistas, tačiau per tardymus nugirdo, kad darbo stovyklos bus likviduotos. Kacai tą pačią naktį pabėgo iš Riešės. Vėl prasidėjo klajonės. 1943-iųjų pavasarį Kacai pabeldė į Silvestro ir Zuzanos Mikolajunų duris Osinuvkos kaime, kur jau buvo trumpai apsistoję prieš metus. Neturtingi Mikolajunai, auginę du vaikus, svetingai juos priėmė. Silvestras vieninteliame jų nedidelio namuko kambaryje iškasė po krosnimi negilią duobę, kurioje bėgliai galėdavo tik gulėti (gilesnės kasti negalėjo, nes imdavo sunktis vanduo). Dienomis Kacai būdavo duobėje, o naktimis, kai būdavo saugu, miegodavo ant krosnies. Deja, rudenį vienas kaimynas, įtaręs, kad pas Mikolajunus slapstosi Kacai, įskundė juos gestapui. Atvykę gestapininkai aptiko žydus, tačiau Nahumas, apeliuodamas į vokiečių žmoniškumą, įkalbėjo juos paleisti. Įvyko stebuklas – gestapininkai leido Kacams pabėgti į mišką. Silvestras jiems padėjo įsikurti apleistoje pirtelėje, aprūpindavo maistu ir drabužiais. Bet apylinkėse padažnėjus susišaudymams, pirtelėje likti darėsi pavojinga. Kacus laikinai glaudė kelios valstiečių šeimos.
 

1944 m. žiemą jiems vėl teko ieškotis pastogės. Kacus priėmė jų buvę kaimynai ir ūkio darbininkai valstiečiai Malvina ir Romualdas Rakovskiai, turėję tris mažamečius vaikus. Bėgliams prie daržinės buvo įrengta žeminė, užmaskuota šienu ir rąstais. Rakovskis atnešdavo maisto ir naujienų apie padėtį fronte. Sodyba buvo prie pat Vilniaus ir Kauno kelio, kuriuo nuolat judėjo besitraukiančių vokiečių daliniai, tad slėpti žydus tokioje vietoje buvo itin pavojinga. Priartėjus frontui, apylinkės paskendo gaisruose, valstiečiai traukėsi į saugesnes vietas. Namus teko palikti ir Rakovskiams. Prieš išvykdamas Romualdas atnešė Kacams ąsotį pieno ir kepalą duonos. Laimė, po kelių dienų kaime nacių nebeliko.
 

1945 m. Kacų šeima – viena iš nedaugelio žydų šeimų, kurių neišardė karas – išvyko į Lenkiją, iš ten – į Vokietiją. Kelerius metus praleidę perkeltųjų asmenų stovykloje Bavarijoje, 1951 m. jie emigravo į Australiją.
 

Silvestras ir Zuzana Mikolajunai Rutai Leizer (Kacaitei) prašant 2017 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, Malvina Rakovska 1997 m apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami Silvestras ir Zuzana Mikolajunai bei Romualdas Rakovskis, pasiaukojamai gelbėję Nahumo ir Bertos Kacų keturių asmenų šeimą.

 

 

 

Vincas Mikša

 

 

Mitkienė Jadvyga

 

 

Michailas Chaimovičius

 

Prieš karą Vincas Mikša ir Marijona Mikšienė su dukra Jadvyga Mitkiene ir jos vyru Jaronimu Mitkumi gyveno Kaune, jų namas stovėjo netoli Nemuno. 1943 metais Vincas Mikša valtimi kėlė Kauno geto kalinių grupę ir parplukdė juos atgal. Geto kaliniai buvo varomi dirbti į netoli buvusią statybvietę. Taip Vincas Mikša susipažino su dvidešimtmečiu Michailu Chaimovičiumi. Vincas Mikša ėmė šelpti Michailą maistu. 1944 m. liepos 6-ąją Michailas Chaimovičius ir jo draugas Ima Beršteinas, nujausdami, kad artėja geto likvidacija, nusprendė nebegrįžti į getą. Michailas Chaimovičius prisimena: „Liepos 6 d. iš geto išleido tik kelias brigadas krovimo darbams. Vokiečiai jau ruošėsi evakuotis. Išeidamas į darbą nusprendžiau nebegrįžti, nes supratau, kad žmonės gete bus nužudyti arba išvežti nežinia kur. Į darbą mus lydėjo sustiprinta vokiečių sargyba. Darbovietėje išsiskirstėm į darbo vietas. Jausdami, kad vokiečiai kiekvienu momentu gali grįžti ir grąžinti mus atgal į getą, mes išstatėme savo sargybą, kuri turėjo pranešti apie jų grįžimą. Visa grupė darbininkų parengė slaptą išėjimą, kad paskutiniu momentu galėtume pabėgti. Iš karto po pietų mūsų sargyba pastebėjo, kad ateina didelė grupė vokiečių, kurie turėjo mus grąžinti į getą. Su draugu Ima Beršteinu sutarėme bėgti kartu, nors Kaune neturėjome gerų pažįstamų, kurie rizikuodami galėtų mums padėti. Abu nubėgome už sandėlio ir pro plyšį pasprukome, tačiau leidžiantis į pakalnę mus pastebėjo vokiečiai ir pradėjo šaudyti. Vis dėlto mums pavyko pabėgti. [...] Norėdami keliauti toliau, turėjome pasipildyti maisto atsargų, tad nutariau nueiti pas savo pažįstamus Vincą Mikšą ir jo žmoną Marijoną, kurie gyveno kartu su dukra Jadvyga, jos vyru Jaronimu ir jų 3 metukų dukryte.“
 

Michailas Chaimovičius ir Ima Beršteinas Mikšų ir Mitkų namuose slapstėsi 25 dienas, vėliau jų namo kieme išsikasė slėptuvę. Per tą laiką Kauno getas ir jo kaliniai buvo sunaikinti.
 

1995 metais Jadvyga Mitkienė (Mikšaitė) apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 2005 metais Vincas Mikša, Marijona Mikšienė, Jaronimas Mitkus ir Jadvyga Mitkienė pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami ir kiti šios šeimos nariai, išgelbėję Michailą Chaimovičių ir Imą Beršteiną.

 

 

 

 

Ona Narsutienė 

 

Karo metais Ona Narsutienė su mažamečiais dukra Gražina (g. 1938 m.) ir sūnumi Rimantu (g. 1940 m.) gyveno Kievagalio kaime, Kėdainių rajone. Nacių okupacijos metais Ona Narsutienė savo namuose pamiškėje slėpė Liubą Epšteinienę, kurią Anciškio (Kėdainių r.) klebono Liudviko Rekašiaus prašymu parsivežė iš Kauno. Savo globotinę Narsutienė pavadino Onute ir paskleidė legendą, jog Onutė esanti siuvėja. Todėl namuose ant stalo nuolat stovėdavo siuvamoji mašina ir voliodavosi audeklo atraižos – įrodymas, kuo užsiima atsivežtoji siuvėja Onutė (Liuba Epšteinienė). Pasitarusi su kunigu, Narsutienė nusprendė apkrikštyti savo siuvėją Onutę – Liuba neprieštaravo. Vėliau Liubai Epšteinienei buvo padaryti asmens dokumentai atgaline data.
 

Apie slapstomą žydę žinojo Onos Narsutienės sesuo Antanina Baniūnienė. Savo prisiminimuose Antanina rašė, jog Liuba bijojo viena rodytis viešumoje, bet kaime gandai sklisdavo labai greitai, todėl moterys, kad žmonės nieko neįtartų, eidavo abi į bažnyčią, o kartais Ona Narsutienė netgi pasiimdavo slapstomą žydę į kaimą. Onai Narsutienei pavyko išsaugoti Liubą iki karo pabaigos.
 

Išgelbėtoji Liuba Epšteinienė po karo kurį laiką gyveno Vilniuje ir rengėsi, kai tik bus įmanoma, repatrijuoti į Izraelį. Ryšiai tarp išgelbėtosios ir gelbėtojos Onos Narsutienės nutrūko, nes Onos Narsutienės šeima po karo buvo išdraskyta: Ona buvo persekiojama dėl ryšių su Lietuvos partizanais, jai pavyko pasislėpt ir ji gyveno nelegaliai, o Onos motina ir mažametis sūnus Rimantas buvo ištremti į Sibirą. Onos dukrai Gražinai pavyko išvengti tremties, nes tą lemtingą dieną ji pasislėpė pas kaimynus, o kai kitą dieną vėl atvažiavo jos ieškoti, Gražina pasislėpė rugiuose, vėliau dukterėčią globojo Onos Narsutienės sesuo.
 

Onos Narsutienės ryžtas, pasiaukojimas, žmogiška užuojauta padėjo Liubai Epšteinienei likti gyvai.

 

 

 

Antanas Norkus 

Tuvijus Izraelis Bolnikas su žmona Sara Menucha Bolnikiene (Levaite) prieš karą gyveno Varniuose ir augino šešis vaikus: du sūnus ir keturias dukras. Vyriausiam vaikui buvo šešiolika, mažiausiajai vieni metai. 1941 m. birželio gale Varnių žydai vyrai, taip pat ir Tuvijus Izraelis Bolnikas su sūnumis Abraomu Icchaku ir Jankeliu atsidūrė laikinoje Viešvėnų stovykloje už kelių kilometrų nuo Telšių. 1941-ųjų liepos 17–18 dienomis Tuvijus Izraelis Bolnikas su abiem sūnumis kartu su kitais Viešvėnų stovykloje kalintais žydų vyrais buvo nužudyti. Žydų moterys su dukromis buvo perkeltos į stovyklą Geruliuose (už 15 kilometrų nuo Telšių). Sarai Menuchai su keturiomis dukromis pavyko patekti tarp atrinktų 500 stipresnių moterų, kurios buvo nuvarytos į Telšių getą. Prieš pat likviduojant Telšių getą Bolnikienei su dukromis pavyko pabėgti. Menucha pradėjo ieškoti, kur paslėpti dukras, ir jai pavyko rasti mergaitėms slapstymo vietas pas Varnių apylinkių valstiečius, kiekvienai – atskiroje šeimoje, pati taip rado šeimą, kuri sutiko ją slėpti ir maitinti, o Menucha už tai atsilygino darbu. Kai tik galėdavo, Bolnikienė stengėsi aplankyti dukras. Vieną iš Menuchos dukrų – Rachelę Bolnikaitę (g. 1936 m.) apsiėmė gelbėti jauna bevaikė Antano ir Stefanijos Norkų šeima. Rachelei tuo metu buvo šešeri metai. Mergaitę pora pamilo ir nuoširdžiai ja rūpinosi. Rachelė buvo pavadinta Vlade ir pakrikštyta, kad aplinkiniams nekiltų nereikalingų klausimų. Pas Antaną ir Stefaniją Norkus Rachelė Vladė išbuvo iki karo pabaigos.
 

Norkai tam tikru momentu kelias dienas savo namuose slapstė ir Zitą Sabaliauskienę (Feigą Lėją Kac), kol jai buvo rasta saugi vieta, kurioje ji galėjo slėptis ilgesnį laiką.

Po karo Sara Menucha Bolnikienė grįžo į Varnius ir susirinko visas keturias dukras iš vietovių, kur jos buvo slapstomos. 1949 m. šeima persikėlė į Kauną. Sara Menucha Bolnikienė mirė 1978 metais. Jos dukros sukūrė šeimas, Rachelė Bolnikaitė taip pat ištekėjo ir repatrijavo į Izraelį.
 

Antanas Norkus ir Stefanija Norkienė 2015 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, o šiandien už Rachelės Bolnikaitės (Lazauskienės) gelbėjimą Antanas ir Stefanija Norkai apdovanojami Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

 

 

  

Voroneckių šeima

 

Broliai Hiršas ir Gedalija Šneideriai ir jų draugas Šloma Lemelmanas (vėliau Saul Leyman), 1941-ųjų rudenį prieš žydų Naujųjų metų šventę Roš ha-Šaną įspėti krikščionės apie planuojamas žydų žudynes, pasitraukė iš gimtųjų Šalčininkėlių į Žlaugtų kaimą netoli Akmenynės pas savo senus pažįstamus Voroneckius. Šeimos galva Josifas (Juzefas) Voroneckis, jo žmona Marija ir keturi jų vaikai (nuo 13 iki 22 m.) Viktoras, Jelena, Bronislava ir Sofija nedvejodami priėmė pabėgėlius. Voroneckiai gyveno kaimo pakraštyje, prie miško. Visi šeimos nariai dirbo savo 12 hektarų ūkyje, laikė gyvulius, gyveno iš to, ką užsiaugindavo.
 

Bėgliams buvo įrengtos dvi slėptuvės: palėpėje ir po tvarto grindimis, iš kur buvo iškastas tunelis į netoli augusį mišką, kad prireikus slepiamieji galėtų pabėgti. Po kelių dienų atėjo dar vienas Šneiderių brolis – Geršonas. Jis atbėgo iš miško, kur jį su kitais žydais naciai ir jų talkininkai vertė kasti duobę, rengdamiesi sušaudyti žydus.
 

Netrukus jaunuoliai sužinojo, kad visi jų artimiausi giminės sušaudyti. Kuklus Josifo ir Marijos Voroneckių ūkelis trejiems metams tapo brolių Hiršo, Geršono, Gedalijos Šneiderių bei Šlomo Lemelmano namais– iki pat 1944-ųjų vasaros. Kad niekas iš kaimynų neįtartų, jog Voroneckiai slapsto žydus, Josifas eidavo pirkti maisto į kitus kaimus. Voroneckiai turėjo tik vieną karvę, tačiau žinodami, kad jų globotiniai yra religingi ir valgo košerinį maistą, pieno produktus atiduodavo jiems.
 

Kartą naciai, įtarę, kad Voroneckiai slepia žydus, suėmė vyresnįjį sūnų Viktorą ir kankindami vertė jį išduoti, kur slepia žydus. Mušė šautuvų buožėmis tame pačiame tvarte, kur po grindimis slapstėsi žydų jaunuoliai, tačiau Viktoras jų neišdavė.
 

Po karo broliai Šneideriai ir Šloma Lemelmanas emigravo į Kanadą ir Jungtines Valstijas, tačiau palaikė ryšį su Voroneckiais. Sofija Prokopovič (Voroneckaja), lydima anūkės Olgos, 2000 metais apsilankė JAV ir ten susitiko su Saulu Leymanu, Gedalijos Šneiderio našle Nechama Šneider, išgelbėtųjų palikuoniais.
 

Josifas ir Marija Voroneckiai, taip pat jų jų vaikai Viktoras, Jelena, Bronislava ir Sofija 2000-aisiais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, o per šią ceremoniją visi šios garbingos šeimos nariai ir šių dienų sulaukusi Sofija Prokopovič (Voroneckaja) apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Baruchas Voščinas 

 

 

Dr. Šlomas Nabriskis

Leokadija Šlepetytė (vėliau – Kvaselienė-Zabukienė) šešiolikos metų su vyresniąja seserimi atvykusi į Kauną (jos buvo likusios našlaitės, nuo 6-erių metų Levutę augino sesuo) kone iš karto Kauno žydų ligoninėje gavo sanitarės darbą ir ten visą laiką dirbo. Karo metais gyveno Italijos gatvėje (vėliau – A. Mickevičiaus g.) ir padėjo ne vienam žydui: slėpė, tarpininkavo, buvo ryšininkė. Slėpė daktarą Šlomą Nabriskį ir daktarą Baruchą Voščiną, kurie, kai visi Kauno žydai iki 1941-ųjų rūgpjūčio 15 d. buvo suvaryti į getą, po Didžiosios akcijos, įvykusios spalio pabaigoje, išlikę gyvi sugebėjo pabėgti iš geto, įsilieję į vieną iš į miestą varomų dirbti žydų brigadų. Šlomas Nabriskis buvo žinomas Kaune ginekologas, Baruchas Voščinas taip pat buvo gydytojas. Juos slėpė kelios lietuvių šeimos ir pavieniai asmenys, taip pat ir Leokadija Šlepetytė, kurią Nabriskis pažinojo iš tų laikų, kai prieš karą dirbo su ja toje pačioje žydų ligoninėje. 1943 m. lietuviai vis labiau išsisukinėjo nuo tarnybos nacių kariuomenėje, nevykdė darbo prievolės, nepristatydavo nustatytų maisto produktų kvotų, todėl mieste vis labiau intensyvėjo kratos ir gaudynės, būdavo apsupami ištisi kvartalai, ir per vieną iš tokių reidų Italijos gatvėje Leokadija Šlepetytė buvo suimta kartu su daktaru Nabriskiu – to liudininkėmis tapo Marija Zelčiūtė ir jos slėpta žydaitė Olga Gurvičiūtė. L. Šlepetytė pusantro mėnesio buvo kalinama areštinėje, bet nesudarius bylos buvo paleista (visi Nabriskį slėpę lietuviai taip pat buvo paleisti užtarus juos dr. Elkesui). Vėliau tais pačiais metais Leokadija iš Kauno geto išnešė mažametę Fridmanaitę ir perdavė ją patikimiems žmonėms. Nuolat rūpinosi jos likimu ir toliau. Prireikus pervesdavo į saugesnius namus. Galop policijos buvo susekta ir išvežta į Vokietiją priverstiniams darbams, karui pasibaigus jai pavyko grįžti į Lietuvą. Gydytojai Šlomas Nabriskis ir Baruchas Voščinas sulaukė karo pabaigos ir repatrijavo į Izraelį. Daktaras Š. Nabriskis iki pensijos vadovavo Kfar Sabos ligoninės ginekologijos skyriui. Leokadija Šlepetytė vėliau iš Kauno grįžo į gimtuosius Pakalnius Utenos rajone ir ten nugyveno likusį gyvenimą.

 

*   *   *

Kilnūs žydų gelbėtojų darbai – žmoniškumo, teisingumo ir doros pavyzdys – ypač svarbūs ugdant tolerantišką XXI amžiaus atviros demokratinės visuomenės pilietį, kuriam būtina žinoti apie savo praeitį, skaudžias ir tragiškas netektis, prisiminti net tamsiausiais istorijos laikais egzistavus galimybę rinktis.      

 

 

Tekstą leidiniui rengė:
Danutė Selčinskaja 

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus

Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja