Apdovanojimo ceremonijos bukletas „Gyvenimą dovanojusios širdys“ |
← |
Publikuota: 2017-09-27
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija
Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2017 metų rugsėjo 27 diena
Kiekvieną rugsėjį prisimename Lietuvos žydų genocido aukas ir pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.
Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Teisuolius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirčiai.
Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis, iš laikraščių puslapių liejantis nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masinėms sistemingoms žydų žudynėms, kuriose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo nemažai vietinių talkininkų.
Žydų gelbėtojams ir jų globotiniams pavojus grėsė nuolat. Priimdami sprendimą, keliantį mirtiną pavojų šeimai, žydų gelbėtojai neabejotinai rizikavo beveik viskuo. Žydų gelbėjimas Holokausto metais buvo ne momentinis, ne vienadienis reiškinys: kad išgelbėtum tik vieną žmogų, dažnai reikėjo visos šeimos narių pritarimo, daugelio žmonių pastangų ir pasiaukojimo.
Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, kuriuose išgraviruoti žodžiai: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993–2016 metais Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1387 Lietuvos piliečiai, gelbėję žydus Antrojo pasaulinio karo metais nuo nacių genocido.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2017 m. rugsėjo 25 d. dekretu Nr. 1K-1094 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiapdovanojo 43 asmenis, iš kurių 4 sulaukė mūsų dienų, kiti, deja, apdovanoti jau po mirties.
Per ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiapdovanotos žydų gelbėtojų šeimos ir pavieniai asmenys, gyvenę įvairiuose Lietuvos rajonuose, kaimuose ir miesteliuose, gelbėję pasmerktuosius mirti jau pirmomis nacių okupacijos dienomis, kai Lietuvos piliečiai žydai staiga tapo beteisiai, nuožmiai persekiojami ir žudomi.
Antanas Tumėnas – advokatas, Lietuvos valstybės Steigiamojo, I ir II Seimų narys, Vilniaus universiteto teisės profesorius – ir jo žmona Janina Kairiūkštytė-Tumėnienė suteikė itin reikšmingą pagalbą žinomo Kauno advokato Davido Volperto šeimai. Kai nacistinės Vokietijos kariuomenė okupavo Kauną, pasibaisėjęs dėl mieste prasidėjusio masinio smurto prieš žydus, Antanas Tumėnas parsivežė į savo namus Volpertus ir jais pasiaukojamai rūpinosi. Deja, Tumėnai negalėjo suteikti ilgalaikio saugaus prieglobsčio savo namuose Kauno centre ir Volpertai, dar ir norėdami būti šalia artimųjų, persikėlė į getą. Davidas ir Ida Volpertai žuvo po geto likvidacijos koncentracijos stovyklose, jų dukrą Rietą išgelbėjo jos auklė Elena Chlopinaitė. Rieta Volpert-Lesochin niekada nepamiršo pirmųjų Volpertų šeimos gelbėtojų – Antano ir Janinos Tumėnų. Ji parašė prisiminimus ir kreipėsi į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų, prašydama pagerbti jų atminimą.
Nuo pat pirmųjų karo Lietuvoje dienų mokytojas Henrikas Jonaitis ieškojo galimybių, kaip padėti persekiojamiems žydams – savo pažįstamiems ir draugams. Apie Mokytojo drąsą, pasiaukojimą ir pagalbą advokato Hiršo Rolniko šeimai savo dienoraštyje „Turiu papasakoti“ (išleistas 1963 m., išverstas į 18 kalbų) parašė Maša Rolnikaitė. Remiantis jos liudijimu, Henrikas Jonaitis 1980 m. Jad Vašem pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu.
Šiandien apdovanotos ir kelios šeimos iš Vilkaviškio r., išgelbėjusios pilviškietę Gitą Liurytę. Gitos artimieji buvo nužudyti pirmomis karo dienomis. Magdė ir Juozas Uleckai, Jonas ir Marė Voveraičiai su visa gausia šeima, Elžbieta Bosikienė su savo vaikais Elena ir Kaziu ilgus mėnesius slapstė Gitą, parodė daug sumanumo, meilės ir šilumos. Po karo Gita Liurytė kurį laiką gyveno Pilviškiuose, vėliau, gyvendama Kaune, dažnai lankydavo savo gelbėtojus.
1941-ųjų vasarą pabėgęs iš sušaudyti vedamos žydų mirtininkų kolonos, jurbarkietis Leizeris Michailovskis nusigavo į Geišių kaimą pas Juozą ir Antosę Totoraičius. Supratusi, į kokią tragišką padėtį pateko Leizeris, Antosė nesvyruodama atvėrė jam savo namų duris. Totoraičiai slapstė Leizerį kone visuose sodybos pastatuose, o tose apylinkėse prasidėjus žydų gaudynėms, Leizerį priglaudė ir juo rūpinosi Jonas ir Zosė Sabai, gyvenę Pirmųjų Antkalniškių kaime, Jurbarko rajone.
Padedant daugeliui Giedraičių ir aplinkinių kaimų gyventojų, išliko gyva Giedraičių gyventoja Mera Bender. Po karo Mera ištekėjo už savo gelbėtojo Vlado Butėno, o su kitais savo gelbėtojais palaikė ryšius iki pat mirties. Šiandien už Meros Bender gelbėjimą apdovanoti Domicelė ir Juozas Kazlauskai ir šių dienų sulaukusi jų dukra Aldona Lugauskienė.
Abeliui ir Josifui Vainšteinams padėjo išsigelbėti Simno ir aplinkinių kaimų gyventojai. Brolius Vainšteinus, kuriuos tame krašte vadino Maksiukais, globojo keliolika valstiečių šeimų, tarp jų ir šiandien apdovanotos Prano ir Onos Šiupienių, taip pat kaimynystėje gyvenusių giminaičių Antano ir Stefos Šupenių šeimos. Itin džiugu, kad šių dienų sulaukė ir garbingu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiausapdovanojimu pagerbtas Prano ir Onos Šiupienų sūnus Vytautas Juozas Šiupienis. Išgelbėtasis Abelis Vainšteinas (Aba Gefenas) laiškuose Vytautui jo tėvus Oną ir Praną Šiupienius prisimena su didele meile.
1941-ųjų gruodžio 23 dieną likviduojant Telšių getą, šešios išsekusios, alkanos, sušalusios moterys pabeldė į Žilevičių namus Paežerės kaime, netoli Telšių. Daug neklausinėdami Adomas ir Petronėlė Žilevičiai, Adomo brolis Stasys ir kartu gyvenę Adomo ir Stasio tėvai Mateušas ir Liudvika Žilevičiai nusprendė gelbėti atklydusias moteris. Šis Žilevičių šeimos narių sprendimas buvo lemtingas – visos moterys liko gyvos, ištvėrusios ilgus baimės ir slapstymosi metus.
Praėjus daugiau kaip 70 metų nuo tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių, Vilniuje tebegyvena Galina Vyšniauskienė (Plokšto) ir jos gelbėtojų Uršulės ir Vladislavo Plokšto vyresnysis sūnus Ryšard Jan Plokšto, karo metais nepabijojęs vokiečių kareiviui pasakyti, kad „ši mergaitė yra mano sesutė“. Tragiški karo metų įvykiai susiejo Galiną Plokšto (Eleonorą Grinberg) su jos gelbėtojų Plokšto šeimos nariais visam gyvenimui. Tiesą apie savo tikruosius tėvus Galina sužinojo tik suaugusi, ją užaugino ir antraisiais tėvais jai tapo Uršulė ir Vladislavas Plokšto, o jų sūnūs tapo jai broliais.
Šiandien dar kartą prisimename ir žinomo Lietuvos kultūros veikėjo, teatrologo, profesoriaus Marko Petuchausko stebuklingą išgelbėjimo istoriją, kurią jis pats ne kartą yra aprašęs daugiakalbėje Lietuvos ir užsienio spaudoje, taip pat 2009 m. išleistoje savo knygoje „Santarvės kaina“. 1996 metais Stanislava ir Juozas Ruzgiai, Jackus ir Rozalija Sondeckiai, Eugenija ir Juozas Kazlauskai už Marijos Petuchauskienės ir jos sūnaus Marko gelbėjimą pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Dalis M. Petuchausko gelbėtojų jau apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Markui Petuchauskui prašant, šiandien pagerbti ir kiti Sondeckių bei Kazlauskų giminės nariai, gelbėję Marką ir jo motiną: Šiaulių burmistro Jackaus Sondeckio žmona mokytoja Rozalija Sondeckienė, šeimos ūkyje Šašaičių kaime gyvenę senasis Laurinas Sondeckas, jo dukra Eugenija Kazlauskienė ir jos vyras Juozas, taip pat ir senojo Laurino Sondecko sūnus, sumanus Getaučių kaimo ūkininkas Laurinas Sondeckas bei jo dukros Aldona ir šių dienų sulaukusi Valerija. Prisiminti ir apdovanoti gūdų laikotarpį Vilniaus gete Markui Petuchauskui su motina padėję ištverti advokatas Kazys Šalkauskis ir jo žmona Vanda Šalkauskienė.
Kartu su kitais tragiškam žydų likimui neabejingais Šiaulių gyventojais į žydų gelbėjimą įsitraukė ir Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius Jonas Borevičius. Jis parūpindavo bėgliams dokumentus, ieškojo slapstymo vietų ir patikimų žmonių, kurie sutiktų priglausti žydus. Patekę į beviltišką padėtį, jo dėka išsigelbėjo iš Kauno geto pabėgę Golda Perienė ir jos sūnus Amosas.
Apie Kauno geto bėgliams visad atviras Kotrynos Jonikytės namų duris ir šios moters pasiaukojimą Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje ir „Be ginklo kariai“ liudija Golda Perienė. Kuklią, bet drąsią moterį Kotrynėlę Jonikytę, padėjusią išvengti mirties ne vienam Kauno geto bėgliui, „šventąja“ vadina ir Hana Kalvariskytė-Akum.
Kauno žydų pradinės mokyklos vedėjo Rafaelio Levino mažametę dukrą Etą ją gelbėjusi mokytojo Juozo Lazausko šeima vadino Elenute. Kai smalsi kaimynė suprato, kad Elenutė negali būti Lazauskų giminaitė, „ji per ilgai vieši, ji žydaitė“, į pagalbą atėjo Onos Lazauskienės dukterėčia Ona Petraitienė. Lazauskai su Elenute persikraustė į Onos Petraitienės ūkelį Jurginiškių kaime, Kauno rajone. Ten visi sulaukė 1944 m. rugpjūčio 1 d., kai Raudonoji armija įžengė į Kauną.
Birutės Vaitkūnaitės-Nagienės drąsa, ryžtas ir pasiaukojimas gelbstint klasės draugę Jeleną Berman įvertintas ir Izraelyje. 1994 m. ji pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Tik Birutės Vaitkūnaitės dėka 1941-ųjų spalį pabėgusi iš Kauno geto Jelena Berman turėjo kur prisiglausti ir ko pavalgyti. Vėliau Birutė pasirūpino, kad Jelena būtų priglausta Pažaislio vienuolyne pas kazimierietes, o šios surado jai prieglobstį pas patikimus žmones kaime.
Į labai sudėtingą, pavojingą ir dramatišką 14-os Kauno geto pabėgėlių gelbėjimą įsitraukė net kelios Kėdainių rajono Josvainių valsčiaus ūkininkų šeimos: Jeronimas ir Adelė Žiužniai, Adelės sūnus Zenonas Grigaitis, Ona ir Eduardas Leonavičiai. Artėjant frontui, vokiečiai šiose apylinkėse pradėjo kasti apkasus, lankėsi gestapininkai ir besislapstančių gyvybė pakibo ant plauko. Šiomis sudėtingomis aplinkybėmis Jasnagurkos dvaro šeimininkai Zbignevas ir Elena Vidugiriai priglaudė 5 Kauno geto pabėgėlius ir du vaikus, nors jų dvare buvo įsikūręs nacių štabas ir kelis kambarius užėmė SS karininkai. Priartėjus fronto linijai, šiose apylinkėse vyko įnirtingi mūšiai, tačiau Zbignevo ir Elenos Vidugirių šeimą ir jų slapstytus žydus lydėjo sėkmė – visi liko gyvi, nors ir gelbėtojai, ir gelbėjamieji patyrė daug slogių baimės akimirkų.
Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
JONAS BOREVIČIUS
Kunigas Jonas Borevičius
Lidija Naglytė ir Golda Perienė. Telšiai, 1939
Kunigas Jonas Borevičius 1941–1944 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriumi. Kartu su kitais Šiaulių kunigais jėzuitais J. Borevičius įsitraukė į žydų gelbėjimą: parūpindavo besislapstantiems dokumentus, ieškodavo slapstymo vietų ir patikimų žmonių, kurie sutiktų priglausti persekiojamus žydus ir gelbėti žydų vaikus. Kunigas Jonas Borevičius palaikė ryšį su kitais žinomais šiauliškiais: Domu ir Sofija Jasaičiais, Stanislava Venclauskiene ir jos dukterimis Danute ir Gražbyle, gydytoja Janina Luiniene, agronomu Juozu Ibenskiu ir kitais kunigais, dalyvavusiais žydų gelbėjime.
Iš kaunietės Goldos Perienės liudijimo: „Šiauliuose atsidūriau 1944 m. vasarį, atlydėta Bronislovo Gotauto. Kadangi mums numatyta vieta jau buvo užimta, vėl patekome su sūneliu į beviltišką padėtį – svetimame mieste, be jokių ryšių, be lėšų ir dar su vaiku. Tarnaičių ir samdinių maklerės, su kuria supažindino Bronislovas Gotautas, nurodymu ėjau per žmones, ieškodama darbo ir vietos. Ir štai dar ir sūnelis susirgo. Dėl ypač sunkių gyvenimo sąlygų paprastas gripas ilgai nepraėjo, laikėsi aukšta temperatūra. Išvažiuojant iš Kauno, man buvo nurodyta kritišku momentu kreiptis į kunigą Borevičių. Per jį radau kelią pas agronomą Ibenskį, gydytoją Luinienę ir kitus, kurie Šiauliuose sudarė tam tikrą gelbėjimo centrą.“
Goldos Perienės sūnų Amosą iš pradžių gelbėjo gydytoja Janina Luinienė, ji paguldė berniuką į ligoninę, kurioje, padedama seselės Anelės Vykonytės, slapstė žydų vaikus, kol jiems būdavo randamos nuolatinės slapstymo vietos. Vėliau Golda Perienė, agronomui Juozui Ibenskiui patarus, su sūneliu Amosu nuvyko į Pamūšį pas kunigą Joną Teišerskį. Nors kunigas Jonas Teišerskis apie Goldos Perienės atvykimą nebuvo įspėtas iš anksto, jis iš karto sutiko priglausti ją su sūneliu. Kunigo Jono Teišerskio namuose Golda su Amosu ir sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. („Ir be ginklo kariai“, sudarė S. Binkienė, Golda Perienė, „Jų negalima užmiršti“,Vilnius: Mintis, 1967).
Dauguma Goldos Perienės, jos vyro Jokūbo Pero, sūnų Joramo ir Amoso gelbėtojų jau apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Prašome apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiir kunigą Joną Borevičių, suteikusį neatidėliotiną pirminę pagalbą atvykusiems į Šiaulius į beviltišką padėtį patekusiems Kauno geto pabėgėliams Goldai Perienei ir jos sūnui Amosui, o vėliau nusiuntusį bėglius pas kitus patikimus šiauliškius žydų gelbėtojus, kurių dėka Golda Perienė ir jos sūnus Amosas liko gyvi.
ELŽBIETA BOSIKIENĖ
ELENA BOSIKYTĖ
KAZYS BOSIKAS
MAGDĖ ULECKIENĖ
JUOZAS ULECKAS
MARĖ VOVERAITIENĖ
JONAS VOVERAITIS
Magdė Uleckienė
Juozas Uleckas
Marė ir Jonas Voveraičiai
Gita Liurytė
Vieną 1941-ųjų rugpjūčio naktį pas Pilviškių gyventojus Juozą ir Magdę Uleckus pažįstamas pilviškietis Fridmanas atvedė tris žydes: savo motiną Fridmanienę, Rachelę Goldbergaitę ir jauną merginą Gitą Liurytę. Fridmanas papasakojo, kad dieną atskyrė nuo šeimų žydų vyrus ir sušaudė. Magdė Uleckienė gerai pažinojo Gitą, prieškariu abi dirbo Gitos tėvo Leibos (Lipkės) Liurijos restorane. Juozas ir Magdė Uleckai su dviem vaikais ir Magdės motina gyveno nedideliame namelyje, vertėsi sunkiai, bet neatsisakė gelbėti trijų nelaimingų moterų. J. Uleckas įrengė slėptuvę – dvigubą sieną kambaryje. Kai padažnėjo kratos, dar vieną slėptuvę įrengė tvarte, pakraigėje, ten buvo galima tik stovėti. Fridmanienė, Goldbergaitė ir Gita Liurytė pas Uleckus slapstėsi iki 1942 m. pavasario. Kai aplinkiniams kilo įtarimų, kad Uleckai slepia žydes, jas teko perkelti kitur: Goldbergaitė su Fridmaniene buvo išvežtos pas ūkininkus į Šakių rajoną, o Gitą Liurytę 1941-ųjų rudenį pilviškietei Kaknevičienei pavyko pervesti per saugomą ir rakinamą lieptą per Šešupę į Piliūnų kaimą pas Joną ir Marę Voveraičius.
Voveraičiai prieš karą pažinojo Gitos tėvus: lankydamasis Pilviškiuose, Jonas užsukdavo į savo draugo Lipkės, Gitos tėvo, restoraną. Jonas ir Marė augino penkis vaikus, vyriausias buvo gimęs 1929-aisiais, jauniausia – 1941 metais. Vaikams buvo paaiškinta, kodėl mergina priversta slapstytis. Gitą Voveraičiai pavadino Danute, o ji Joną ir Marę vadino tėte ir mama. Gita buvo baigusi lietuvių gimnaziją, dirbo mokytoja ir gražiai kalbėjo lietuviškai. Voveraičių vaikams Gita sekdavo pasakas, dainuodavo, mokė žaidimų. Ja rūpinosi ir visi vaikai: mažiausioji Livija (g. 1941), dar nemokėdama kalbėti, sulojus šuniui, imdavo Gitą už rankos ir vesdavo į slėptuvę. Tėtės įsakymo – „Niekam nė žodžio!“ – klausė visi.
Ir vis dėlto kaime pasklido kalbos apie Voveraičių slepiamą žydaitę. J. Voveraitis susitarė su Kasakaičiais iš Tolkiškių kaimo ir devynmetė Joana Voveraitytė (g. 1933 m.) vieną naktį išlydėjo Gitą Danutę į tų žmonių sodybą. Gita pabūdavo kelias dienas pas Kasakaičius ir vėl trumpam grįždavo pas Voveraičius. Tai nebuvo saugu, todėl Voveraitis išvežė ją pas motinos pusseserę Elžbietą Bosikienę į Marijampolės rajono Nendrinių kaimą, kur moteris gyveno su dviem savo suaugusiais vaikais Kaziu ir Elena. Bosikai buvo labai religingi, jie pakrikštijo Gitą Danute, labai ja rūpinosi, įrengė slėptuvę ant duonkepės: nuo lubų iki krosnies paviršiaus pakabino namuose austus takus ir nuo svetimų žvilgsnių atitvėrė erdvę. Vos kieme sulojus šuniui, Gita ten pasislėpdavo. Kai prie Bosikų sodybos kaimynystėje įsikūrė vokiečių štabas, Elena Bosikytė rado jai kitą slapstymosi vietą.
Po visų klajonių Gita Liurytė nacių okupacijos pabaigos galiausiai sulaukė Voveraičių namuose. Svetimiems Gita sakydavo esanti vyriausia Voveraičių dukra, nes, kaip ir Marė Voveraitienė, buvo tamsiaplaukė ir vadino jąMamyte Maryte. Po karo Gita Liurytė kurį laiką gyveno Pilviškiuose, vėliau – Kaune, 1972 m. repatrijavo į Izraelį. Kol gyveno Lietuvoje, Gita dažnai lankydavo savo gelbėtojus, o, išvykusi į Izraelį, rašė jiems laiškus.
HENRIKAS JONAITIS
Henrikas Jonaitis
Prieš karą Henrikas Jonaitis gyveno Plungėje, mokytojavo Plungės gimnazijoje (prieš tai jis buvo studijavęs Kaune ir mediciną). Plungėje jis pažinojo advokato Hiršo Rolniko šeimą. Po kiek laiko H. Rolnikas su žmona Taiba ir keturiais vaikais Miriam, Maša, Raja ir Ruviku persikėlė į Vilnių. Mokytojas Henrikas Jonaitis taip pat pervažiavo į Vilnių ir prieš karą gyveno Šopeno gatvėje, dirbo fizikos ir matematikos mokytoju Vilniaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje taip pat mokėsi Maša ir Miriam Rolnikaitės. Prasidėjus nacių okupacijai, Henrikas Jonaitis iš karto stojo į persekiojamų žydų pusę ir bet kokiomis aplinkybėmis tiesė jiems pagalbos ranką.
Hiršas Rolnikas, jau antrą karo dieną supratęs, kad netrukus Vilnių užims vokiečiai, nusprendė su šeima trauktis ir išskubėjo į stotį bilietų. Visuotinėje suirutėje ir panikoje Rolnikas pasimetė su žmona ir vaikais. Rolnikas įsiprašė į besitraukiančių į Minsko pusę rusų kareivių mašiną. Vėliau visą karą jis perėjo su 16-ąja lietuviškąja divizija. O Taiba Rolnikienė su vaikais, pasimetusi nuo vyro, grįžo namo. Netrukus visi Vilniaus žydai buvo suvaryti į getą. Į getą pateko ir Rolnikienė su keturiais vaikais, Mašai tuo metu buvo keturiolika metų. Jiems kuo galėdamas nuolat padėdavo mokytojas Henrikas Jonaitis: nešdavo maisto, pinigų, drabužių, apsiėmė saugoti advokato Rolniko biblioteką, tarpininkaudavo susirašinėjant, perduodavo laiškus, palaikė ryšius su žmonėmis, kurie stengėsi gelbėti Vilniaus geto žydus. Jonaitis padėjo iš geto į HKP patekusią Miriam Rolnikaitę pervesti pas Konstantiną Jablonskį, kuris buvo sutaręs su kunigu Juozu Stakausku, kad šis priims Mirą į vienuolyne Šv. Ignoto gatvėje kartu su bendraminčiu Žemaičiu įrengtą slėptuvę, ir palydėjo ten Mirą, kur mergina ir sulaukė išvadavimo. Likviduojant Vilniaus getą, Taiba Rolnikienė su dviem mažesniaisiais vaikais – devynerių Rajyte ir septynerių Ruviku buvo nužudyti (spėjama, Aušvice), o Maša Rolnikaitė buvo išvežta iš pradžių į Kaizervaldą Rygoje, vėliau perkelta į Štrasdenhofą ten pat Rygoje, dar vėliau – į Štuthofą.
Hiršui, Mašai ir Miriam Rolnikams pavyko išlikti. Marija Rolnikaitė patirtą kančią ir siaubą aprašė per visus karo metus rašytame ir atmintinai išmoktame dienoraštyje „Turiu papasakoti“ (išleistas 1963 m.; išverstas į 18 kalbų).
Henrikas Jonaitis taip pat išgelbėjo savo studijų Kauno medicinos universitete laikų bendramokslį Gutmaną. Praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios, Henrikas Jonaitis susisiekė su į labai sunkią padėtį patekusiu Gutmanu ir paslėpė jį atokiame kaime savo sesers namuose. Kai vienoje slapstymosi vietoje tapdavo pernelyg pavojinga, Henrikas Jonaitis pasirūpindavo rasti kitą vietą ir pervesdavo ten bičiulį. Visus karo metus jis aktyviai rūpinosi juo ir padėjo kitiems žydams.
Henrikas Jonaitis 1980 m. pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu.
KOTRYNA JONIKYTĖ
.jpg)
Kotryna Jonikytė dešinėje
Kotryna Jonikytė 1904–1980
Iš Lazdijų krašto kilusi Hana Kalvariskytė prieš karą gyveno Kaune pas tetą, nes tuo metu mokėsi Kauno žydų gimnazijoje. 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus karui Hana su visa tetos šeima buvo įkalinta Kauno gete. Hanos tetai iš geto pavyko užmegzti ryšį su lietuviais, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus, stengėsi gelbėti žydus. Taip, padedant lietuvių Buriavičių šeimai, o labiausiai Broliuku pramintam Broniui Gotautui, 1944-ųjų pavasarį Hanai pavyko ištrūkti iš geto. Gotautas mergaitę nuvedė į Vytauto gatvės 4-ąjį namą, kuriame gyveno lietuvė Kotryna Jonikytė. K. Jonikytės namai geto bėgliams buvo gyvybiškai svarbus pirminis prieglobstis, iš ten toliau jie būdavo pervedami arba pervežami į nuošalesnes, saugesnes slapstymo vietas.
Apie geto bėgliams visad atviras Kotrynos Jonikytės namų duris ir šios moters pasiaukojimą liudija ir Golda Perienė Sofijos Binkienės sudarytoje knygoje ir „Be ginklo kariai“ (Vilnius, 1967): „Noriu papasakoti apie paprastą lietuvių tautos dukrą Kotryną Jonikytę. Jos butas buvo „tranzitinė“ vieta. Pas ją atvesdavo žmones trumpam laikui, kartais tik vienai nakčiai. Man teko pas ją gyventi apie dešimt dienų. Kotrynėlei – taip mes ją vadindavome – pranešdavo, kad tokiu ir tokiu laiku ateis pernakvoti žmogus. Ir Kotrynėlė ruošdavosi taip, lyg laukdama brangių svečių: ruošdavo vakarienę, lovą, pervilkdavo patalynę. Į mano pastabą, kad be reikalo stengiasi – juk žmogus ateis tik nakčiai, gal nė nenusirengs, o tik visą naktį prasėdės ir auštant, vos tik baigsis komendanto valanda, išeis, – ji atsakydavo: „Jei vienai nakčiai ateitų mano sesuo arba kas nors, esantis normalioje padėtyje, nedaryčiau to. Bet aš laukiu žmogaus, kurio vadinamieji „nugalėtojai“ ir jų garbintojai nelaiko žmogumi, todėl aš noriu parodyti, koks jis man brangus ir kaip aš jį gerbiu.“
Tad kai pateko pas Kotryną Jonikytę, Hana Kalvariskytė ten sutiko ir daugiau Broniaus Gotauto iš Kauno geto išvestų žydų: kelis suaugusiuosius ir kelis vaikus. Neilgai trukus Hana iš vadinamosios „tranzitinės“ vietos buvo išvežta į Kelmynus pas valstiečius Adomynus ir ten laimingai sulaukė karo pabaigos. Pasakodama savo gelbėjimo istoriją, Hana Kalvariskytė-Akum Kotryną Jonikytę – kuklią, bet drąsią moterį, padėjusią išvengti mirties ne vienam Kauno geto bėgliui, – vadina „šventąja“.
JUOZAS KAZLAUSKAS
DOMICELĖ KAZLAUSKIENĖ
ALDONA LUGAUSKIENĖ
Juozas ir Domicelė Kazlauskai su savo vaikais Aldona ir Kęstučiu, 1934
Mera Bender
Giedraičių miestelio gyventojos Meros Bender gelbėjimą organizavo jos draugas Giedraičių pašto viršininkas Vladas Butėnas. Mera Bender gyveno mediniame namelyje Giedraičių centre, ten pat turėjo ir galanterijos parduotuvę. Miestelio gyventojai gerai pažinojo Merą, todėl slapstant ją reikėjo laikytis ypatingos konspiracijos. Vladui Butėnui paprašius, Merą gelbėjo keli Giedraičių miestelio ir apylinkių gyventojai, tarp jų ir Giedraičių bažnyčios vargonininkas Izidorius su žmona Vaclava Steponavičiai bei Vaclavos seserų Pranciškos Ilgevičienės ir Kotrynos Malakauskienės šeimos, gyvenusios Giedraičių rajone.
Vieną 1942-ųjų naktį Vladas Butėnas dviračiu atvežė Merą Bender pas Juozą ir Domicelę Kazlauskus, kurie su trimis savo vaikais Aldona (g. 1931 m.), Kęstučiu (g. 1933) ir Milusa (g. 1940) gyveno šalia Giedraičių, Varijatkos kaime (dabar kaimas prijungtas prie Giedraičių miestelio, ir buvęs Kazlauskų namas stovi Vilniaus gatvėje). Juozas ir Domicelė Kazlauskai gerai pažinojo Meros Bender šeimą, gražiai su jais sutarė, todėl sutiko slėpti ir gelbėti Merą, nors tai buvo labai pavojinga – namuose augo trys mažamečiai vaikai, galėjo žūti visa šeima.
Iš Aldonos Lugauskienės (Kazlauskaitės) prisiminimų: „Vieną rytą nubudusi pamačiau miegamajame Merą. Iš karto ją atpažinau. Tėtis tyliai paaiškino, kad naktį Vladas Butėnas Merą atvežė dviračiu, ir pasakė, jog tai didelė paslaptis, paaiškino, kaip turėsiu elgtis. Mera įsikūrė mūsų miegamajame, ant didelės rusiškos krosnies. Visi valgydavome prie bendro stalo, tik Mera sėsdavo į kampą, kad pro langą jos nepastebėtų. Kol grįždavau iš mokyklos, Merą saugojo tėvai, o kai pareidavau, „sargo“ darbas tekdavo man, nes tėvai turėjo dirbti ūkio darbus. Po pietų eidavau ką nors veikti kieme ir ant durų pakabindavau spyną, kad neužeitų kaimynų vaikai ar kaimynės. Ateidavo mano draugės, labai norėjosi geriausiai draugei atskleisti paslaptį, bet buvau tvirta ir niekada niekam apie mūsų viešnią neprasitariau. Man tada buvo apie 11 metų. Vakarais užsidengdavau langą ir ruošdavau pamokas, prie manęs visada būdavo Mera. Ji domėdavosi, ką miestelyje girdėjau ar mačiau, kokie mano namų darbai, abi skaitėme knygas, deklamuodavau išmoktus eilėraščius ir kita. Mes labai susidraugavome. Nežinau, kiek laiko ji pas mus gyveno, tik vieną rytą nubudusi pastebėjau, kad Meros ant krosnies nebėra, ir pajutau tuštumą. Tėtis paaiškino, kad Butėnas Merą naktį dviračiu išvežė į saugesnę vietą kaime.“
Praktiškai nebeįmanoma nustatyti, kiek laiko pas vienus ar kitus žmones išbuvo Mera Bender, tačiau daugeliui Giedraičių ir aplinkinių kaimų gyventojų padedant, ji liko gyva. Po karo Mera Bender ištekėjo už savo gelbėtojo Vlado Butėno, o su kitais savo gelbėtojais palaikė ryšius iki pat mirties (Mera Bender-Butėnienė mirė Vilniuje 1995 metais).
ONA PETRAITIENĖ
Kauniečiams Rafaeliui ir Rachelei Levinams 1938 m. spalio 7 dieną gimė dukrytė Eta. Prieškariu Rafaelis Levinas dirbo Kauno 26-ojoje pradinėje mokykloje, kurios vedėjas buvo Juozas Lazauskas. Šioje mokykloje mokėsi ir žydų vaikai. Juozo Lazausko pastangomis Kauno priemiestyje, Aleksote, buvo įsteigta atskira žydų pradinė mokykla ir jos vedėju paskirtas Rafaelis Levinas. Prasidėjus nacių okupacijai, Levinų šeima, kaip ir visi Kauno žydai, buvo įkalinta gete. Tik per stebuklą jiems pavyko išlikti gyviems per Didžiąją akciją irkitas viena po kitos rengtas žudymo akcijas Kauno gete.
1944 m. kovo pradžioje nepažįstama moteris atnešė Juozui Lazauskui Rafaelio Levino raštelį, kuriame jis prašė išgelbėti jo dukrytę Etą. Juozas ir Ona Lazauskai turėjo 5 vaikus. Du suaugę Lazauskų vaikai jau gyveno atskirai, bet šeima vis tiek sunkiai vertėsi, maitinosi tik iš okupacinės valdžios skirtų maisto kortelių. Nepaisydami sunkumų ir gresiančių bausmių, Lazauskai nusprendė priimti į savo namus Etą Levinaitę ir pavadino ją Elenyte. Mergaitė su Lazauskų ir kaimynų vaikais lakstydavo po kiemus, bet kartą viena kaimynė garsiai pasakė: „Šita mergaitė juk ne Lazauskų giminaitė, ji per ilgai vieši, ji žydaitė.“ Lazauskai labai sunerimo ir dar tą pačią dieną išvežė Elenytę pas Onos Lazauskienės dukterėčią Oną Petraitienę. Našlė su dviem vaikais Ona Petraitienė turėjo ūkelį Jurginiškių kaime, už 17 kilometrų nuo Kauno. Nors O. Petraitienė gyveno labai kukliai, duonos užteko visiems. Artėjant prie Kauno frontui, pas Oną Petraitienę persikraustė ir Lazauskai. Ten visi ir sulaukė 1944 m. rugpjūčio 1 d., kai Raudonoji armija įžengė į Kauną.
Po kelių dienų Elenytė Jurginiškiuose susitiko su savo tėvu Rafaeliu Levinu. Kai Kauno geto kalinius vežė į koncentracijos stovyklas, Rafaeliui Levinui ties Veiveriais pavyko iššokti iš važiuojančio traukinio. Jis gyveno pas valstiečius, dirbo ūkio darbus, sakė slapstęsis nuo vokiečių kariuomenės. Išsigelbėjo ir Etos Elenytės motina, ją sąjungininkų armija išvadavo iš koncentracijos stovyklos. Po karo Rafaelis Levinas kurį laiką dar dirbo žydų mokykloje, bet netrukus mokyklą sovietų valdžia uždarė. Levinų šeimai pavyko per Lenkiją emigruoti į JAV. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Eta Levin-Hecht susirado savo gelbėtojus, aplankė juos, susirašinėjo su jais.
Ona ir Juozas Lazauskai už Etos Levinaitės ir Michailo Portnojaus gelbėjimą 2001 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota ir Ona Petraitienė, kuri, Onai ir Juozui Lazauskams paprašius, priglaudė ir išgelbėjo mažametę Etą Levinaitę (vėliau Eta Levin-Hecht).
RYŠARD JAN PLOKŠTO
Galina ir Ryšardas Plokšto
.-Vilnius,-1945.jpg)
Galina Plokšto (Eleonora Grinberg). Vilnius, 1945
Galina Plokšto, 1954
Sėdi iš kairės Marija Meškauskienė, Galina Plokšto, Uršulė Plokšto, Vladimiras Plokšto, Vladislav Plokšto. Stovi Ryšardas ir Tadeušas Plokšto. Vilnius, 1951
1941 m. sausio 1 d. Izraeliui ir Marijai Grinbergams, pabėgėliams iš Varšuvos, Vilniuje gimė dukra Eleonora. Prieš pat nacistinės Vokietijos įsiveržimą į Lietuvą 1941-ųjų birželį Eleonoros motina, pasiėmusi dukrelę, išvyko į Naugarduką aplankyti sesers. Deja, netikėtai prasidėjęs karas sujaukė Marijos planus ir gyvenimą. Palikusi dukrelę seseriai, Marija Grinberg grįžo į Vilnių, bet miestą rado jau okupuotą. Ji paprašė dukrelės auklės Veronikos (Vandos) Tunevič parvežti iš Naugarduko namo mažąją Eleonorą. Tvyrant sąmyšiui, Veronikai Tunevič pavyko išnešti iš miesto mergaitę ir, vengiant pagrindinių kelių, aplinkkeliais pasiekti Vilnių. Apie šimtą kilometrų auklė ėjo pėsčia ir nešėsi Eleonorą ant nugaros. Kartais stabdydavo pro šalį važiuojančius vežimus. Ant jos kojų ilgai neužgijo kruvinos nuospaudos.
Eleonoros tėvai su visais Vilniaus žydais pateko į getą, ten jų pėdsakas dingo. Eleonoros auklė V. Tunevič per gerus pažįstamus rado mergaitei patikimą prieglobstį. Tai buvo Uršulės ir Vladislavo Plokšto šeima, gyvenusi miesto pakraštyje, Blindžių gatvėje. Sutuoktiniai Plokšto tuomet augino du sūnus – Ryšardą ir Tadeušą, o 1944 m. pabaigoje jiems gimė dar vienas sūnus – Vladimiras. Plokšto šeima Eleonorą slėpė visą nacių okupacijos laikotarpį. Kaimynai apie mergaitę nieko nežinojo. Pasibaigus karui, Uršulė ir Vladislavas Plokšto vylėsi, kad atsiras tikrieji Eleonoros tėvai, bet, taip ir nesulaukę jų, 1946 m. gegužės 10 d. oficialiai įsidukrino mergaitę ir davė jai Plokšto pavardę ir vardą Galina.
Iš Galinos Plokšto-Vyšniauskienės (Eleonoros Grinberg) prisiminimų: „Nacių okupacijos metais man nebuvo skirtos maisto kortelės, todėl duonos kąsniu su manimi dalijosi visi Plokšto šeimos nariai, ne tik suaugę, bet ir vaikai. Jie nuolat baiminosi dėl mano ir savo gyvybės. Šeima gyveno labai skurdžiai, nes Vladislavas turėdavo darbo tik dvi dienas per savaitę. Kad kaip nors visi prasimaitintų, Uršulė laikė ožką, vištų ir triušių. Mane slapstė palėpėje iki 1944 m. birželio. Mane visą laiką globojo vyresnysis Plokšto sūnus Ryšardas, kartą net išgelbėjo gyvybę. Buvome su juo kieme, netikėtai pasirodė vokiečių kareivis ir paklausė Ryšardo, kokia čia mergaitė su juo. Ryšardas atsakė, kad aš jo sesutė, ir vokiečių kareivis patikėjęs pasišalino. Sunkiais pokario metais Ryšardas tapo pagrindiniu šeimos maitintoju, nes šeimos galva Vladislavas Plokšto sirgo lėtiniu plaučių uždegimu.“
Pirmoji mažosios Eleonoros gelbėtoja Veronika Tunevič karo metais buvo išvežta priverstinių darbų į Vokietiją, po karo ji apsigyveno Lenkijoje. Tik po daugelio metų Galinai Plokšto-Vyšniauskienei pavyko rasti Veroniką Tunevič Slubicėse, Lenkijoje. Iš jos Galina daugiau sužinojo apie savo tikruosius tėvus. 1994 m. Uršulė ir Vladislavas Plokšto, 1995 m. ir Veronika (Vanda) Tunevič pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Uršulė ir Vladislavas Plokšto 1993 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Išgelbėtajai Galinai Vyšniauskienei prašant, šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas vyriausias Uršulės ir Vladislavo Plokšto sūnus Ryšardas Janas Plokšto, pagrindinis tėvų pagalbininkas gelbėjant Eleonorą Grinberg (Galiną Plokšto), ji tapo jam seserimi, Eleonora ir Ryšardas artimai bendrauja iki šių dienų.
JONAS SABAS
ZOSĖ SABIENĖ
ANTOSĖ TOTORAITIENĖ
JUOZAS TOTORAITIS
Jonas Sabas
Jonas Sabas
-ir-Danute-(dešinėje).JPG)
Zosė Sabienė su dukromis Anele (kairėje) ir Danute (dešinėje)
1941 m. liepos 3 dieną Jurbarko žydus varė į žydų kapines sušaudyti. Mirties kolonos paskutinėje gretoje ėjo jurbarkiškis Leizeris Michailovskis. Nutaikęs momentą, Leizeris pabėgo iš kolonos ir pasislėpė šalikelės griovyje. Kaustomas baimės Leizeris nejudėdamas jame kiūtojo, kol nutilo tolstantys žingsniai. Įsitikinęs, kad aplinkui nieko nėra, Michailovskis nepakildamas nušliaužė į Geišių kaimą. Geišiuose gyveno geri Leizerio pažįstami sutuoktiniai Antosė ir Juozas Totoraičiai. Jurbarko žydų Michailovskių šeimą pažinojo daugelis aplinkinių kaimų valstiečių, juos siejo prekybiniai ryšiai: šeimos galva Chaimas Michailovskis su sūnumis Leizeriu ir Boruchu supirkdavo iš jų grūdus. Michailovskių dukra Braikė tvarkė smulkių prekių krautuvėlės reikalus, jaunėlis sūnus Šmulkė taip pat vertėsi prekyba. Atvykę į turgų, Jurbarke Totoraičiai apsistodavo pas Michailovskius, o Leizeris prieškariu ne kartą lankėsi Geišiuose pas Totoraičius. Todėl Jurbarko žydų žudynių dieną lemtingą akimirką pabėgęs iš mirties kolonos Leizeris naktį pabeldė į Totoraičių namų langą. Supratusi, į kokią tragišką padėtį pateko Leizeris, Antosė nesvyruodama atvėrė jam savo pirkios duris. Antosė ir Juozas Totoraičiai tuomet negalvojo apie mirtiną pavojų, galvojo tik apie tai, kad reikia gelbėti žmogų. Vasarą Leizerį slapstė malkinėje, malūne, tvarte, daržinėje, o žiemą bulvinėje, ten buvo įrengtas mažas kambarėlis su lova ir krosnimi. Vakarais Leizeris užeidavo ir į pirkią. Apie besislapstantį Leizerį Michailovskį žinojo kai kurie kaimynai ir, iškilus pavojui, įspėdavo Totoraičius, priglausdavo ir paslėpdavo Leizerį.
1944 m. pavasarį tose apylinkėse buvo rastas peršautas policininkas, prasidėjo kratos ir gaudynės. Tada Leizerį Michailovskį priglaudė Jonas ir Zosė Sabai, gyvenę netoli, Pirmųjų Antkalniškių kaime. Rotuliuose, Jurbarko rajone, gyvenanti Jono ir Zosės Sabų dukra Danutė Puišienė prisimena, kaip ne kartą nešė Leizeriui maistą, motinos pamokyta palikdavo jį prie bulvių rūsio durų. Prisiminimais apie Leizerio Michailovskio slapstymą pasidalijo ir Juozo Totoraičio sūnūs Juozas, gyvenantis Jurbarke, ir Jonas, gyvenantis Vilniuje.
Po karo Leizeris grįžo į savo ištuštėjusius gimtuosius namus Jurbarke. Jis vienintelis iš visos šeimos liko gyvas. Leizerio Michailovskio tėvas Chaimas, abu broliai, sesuo ir pirmoji žmona buvo nužudyti Jurbarke 1941 m., motina buvo mirusi prieš karą. Po karo Leizeris Michailovskis lankydavosi pas savo gelbėtojus, ateidavo pėsčias arba atvažiuodavo vežimu. Su gelbėtojais ir jų vaikais artimai bendravo ir antroji Leizerio Michailovskio žmona, o Totoraičių vyresnieji sūnūs, kai mokėsi Jurbarke, pas Leizerį Michailovskį ir gyveno. Šiandien apdovanoti Jurbarko rajono gyventojai Juozas ir Antosė Totoraičiai bei Jonas ir Zosė Sabai, išgelbėję Jurbarko gyventoją Leizerį Michailovskį.
ROZALIJA SONDECKIENĖ
LAURINAS SONDECKAS
LAURINAS SONDECKAS (sūnus)
VALERIJA KNIUKŠTIENĖ
ALDONA ZOKAITIENĖ
EUGENIJA KAZLAUSKIENĖ
JUOZAS KAZLAUSKAS
VANDA ŠALKAUSKIENĖ
KAZYS ŠALKAUSKIS
Rozalija ir Jackus Sondeckiai su vaikais Sauliumi ir Danguole. 1943
Eugenija ir Juozas Kazlauskai
Markas Petuchauskas ir jo motina Marija (Michlė) Petuchauskienė. Šiauliai, apie 1935
Kazys Šalkauskis
Vanda Šalkauskienė
Samuelis Petuchauskas – 1921–1940 m. Šiaulių viceburmistras – pirmosiomis karo dienomis buvo sušaudytas Paneriuose. Jo žmona Marija Petuchauskienė ir sūnus Markas dvejus metus kalėjo Vilniaus gete, kasdien stengdamiesi išlikti gyvi ir nenumirti badu. Šį gūdų laikotarpį jiems padėjo ištverti geras Samuelio Petuchausko pažįstamas iš Šiaulių garsus advokatas Kazys Šalkauskis su žmona Vanda Šalkauskiene: kai Petuchauskienė atsidurdavo priverstiniuose darbuose mieste, jie pasikviesdavo ją į namus ir pamaitindavo, be to, visada įdėdavo maisto ir jos sūnui. Profesorius K. Šalkauskis parūpino Marijai Petuchauskienei ir Markui naujus autentiškus asmens dokumentus, su kuriais, Stasei Ruzgienei padedant, Vilniaus geto bėgliams Markui ir Marijai Petuchauskams pavyko pasiekti Šiaulių burmistro Jackaus Sondeckio ir jo žmonos mokytojos Rozalijos Sondeckienės namus Šiauliuose, kur jie buvo šiltai priimti. Vėliau Marija ir Markas Petuchauskai buvo pervežti į Sondeckio giminės ūkį Šašaičių kaime. Ten jų pagrindiniais gelbėtojais tapo šio stambaus ūkio šeimininkai – Jackaus Sondeckio sesuo Eugenija Sondeckaitė-Kazlauskienė su vyru Juozu Kazlausku.
J. Kazlauskas nuolat globojo M. Petuchauskienę ir jos sūnų Marką, ieškojo saugių slapstymo vietų. Neliko nuošaly ir kiti šios giminės nariai. Iš Marko Petuchausko prisiminimų: „Manimi, dvejus metus gete pusbadžiu gyvenusiu vaikigaliu, ypač rūpinosi Jackaus Sondeckio tėvas senasis Laurynas. Žemaitiškai jį vadinome Papuniu. Paprastas kaimo žmogus, tačiau apsišvietęs, sumanus ūkininkas Laurynas Sondeckas perdavė Kazlauskams pažangiai tvarkomą ūkį, sekė ir savo ūkyje diegė technines naujoves. [...] Šis senyvas žmogus rizikavo dukters, žento ir trijų anūkų gyvybėmis dėl mūsų, vakar dar visai nepažįstamų žmonių. Lauryną visi gerbė. Mažakalbis, lyg ir nesikišantis į ūkio reikalus, tačiau jo akys buvo tarsi visų aplinkinių sąžinės veidrodis. Niekad neužmiršiu jo meistriškai išdrožtų žemaitiškų klumpių ir dovanotų kailinių, gelbėjusių mane šaltą žiemą.“ Bet vienas Kazlauskų samdinys buvo Alsėdžių žydšaudys Vincė. Kazlauskai įspėjo Marką, kad būtų atsargus. Per didžiąsias talkas – šienapjūtę, javapjūtę, bulviakasį – iš Getaučių atvykdavo ir PapunioLaurino Sondecko bendravardžio sūnaus Laurino šeima. Marką ypač globojo Laurino dukros Aldona ir Valerija: mokė ūkio darbų, stengėsi apsaugoti nuo akistatos su Vince. Laurinas Sondeckas ir Juozas Kazlauskas pasiskirstė pareigomis: Laurinas ieškodavo naujų slėptuvių ir radęs pranešdavo Kazlauskui, o šis nuveždavo Mariją Petuchauskienę su Marku į kitą vietą. Net susidarius kritiškai padėčiai, kai, pasak M. Petuchausko, „traukdamiesi su naciais jų talkininkai, žydšaudžiai, policininkai, kitų kolaborantinių struktūrų darbuotojai, apsistoję Žemaitijos kaimuose, sėjo tarp valstiečių įtarumą ir baimę ir rasti valstietį, kuris ryžtųsi slapstyti žydę su vaiku, buvo beveik neįmanoma, Laurynas Sondeckas sugebėjo padaryti ir tai“.
Globojami visų Sondeckų ir Kazlauskų giminės narių, Marija Petuchauskienė ir jos sūnus Markas sulaukė nacių okupacijos pabaigos pas Juozą ir Eugeniją Kazlauskus Šašaičių kaime.
1996 metais Stanislava ir Jonas Ruzgiai, Eugenija ir Juozas Kazlauskai, Jackus ir Rozalija Sondeckiai už Marijos Petuchauskienės ir jos sūnaus Marko gelbėjimą pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiapdovanoti Stanislava ir Jonas Ruzgiai bei Jackus Sondeckis.
ŠiandienŽūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti ir kiti Sondeckių ir Kazlauskų giminės nariai, gelbėję Mariją Petuchauskienę ir jos sūnų Marką: Rozalija Sondeckienė, Eugenija ir Juozas Kazlauskai, Laurinas Sondeckas, Laurino sūnus Laurinas Sondeckas, Valerija Kniukštienė (Sondeckaitė), Aldona Zokaitienė (Sondeckaitė) bei Kazys Šalkauskis ir Vanda Šalkauskienė.
ONA ŠIUPIENIENĖ
PRANAS ŠIUPIENIS
VYTAUTAS JUOZAS ŠIUPIENIS
STEFA ŠUPENIENĖ
ANTANAS ŠUPENIS
.jpg)
Vytautas ir Jonas Šiupieniai su motina Ona ir senele (Onos mama)
Vytautas Juozas Šiupienis ir jo motina Ona Šiupienienė
Vytautas Juozas Šiupienis
Vytautas Juozas Šiupienis
Pranas ir Ona Šiupieniai su sūnumis Vytautu, Juozu ir Jonu gyveno Černiukiškės kaime, netoli Simno. Karo metais ši šeima ir netoli gyvenęs Prano brolis Antanas Šupenis su žmona Stefa gelbėjo Simno žydus. Prieškariu Simne gyveno apie 150 žydų šeimų, tarp jų ir Vainšteinų (Weinstein) šeima: Mejeris Vainšteinas su žmona Ruhama ir keturi jų sūnūs Jehuda, Josifas, Benjaminas ir Abelis (vėliau Aba Gefenas). Jau pirmomis nacių okupacijos dienomis Simne, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo bendrapiliečių žydų genocidas. 1941 m. rugpjūčio viduryje naciai ir vietiniai jų pagalbininkai atrinko apie 100 jaunesnių, fiziškai stiprių Simno žydų vyrų ir išvežė juos į Alytų. Į šią grupę pateko ir Mejeris Vainšteinas su sūnumi Benjaminu. Juos sušaudė miške netoli Alytaus kalėjimo. Simne liko tik seni žydai ir žydės su vaikais. Rugsėjo 12 dieną visiems likusiems žydams buvo įsakyta susirinkti į barakus, kuriuos buvo pastatę dar rusų kareiviai. Suimtieji tikėjosi, kad juos išveš į kitą miestą darbams. Tačiau vakarop visus nuvarė į Pošnelės mišką. Tą dieną mirties būrys sušaudė 414 žydų: 68 senus vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus. Tarp jų ir Abelio su Josifu Vainšteinų motiną Ruhamą ir brolį Jehudą.
Abeliui ir Josifui Vainšteinams padėjo išsigelbėti Simno ir aplinkinių kaimų gyventojai. Brolius Vainšteinus, kuriuos visi vadino Maksiukais, globojo keliolika valstiečių šeimų, tarp jų – Prano ir Onos Šiupienių, taip pat kaimynystėje gyvenusių Antano ir Stefos Šupenių šeimos. Aba Gefenas (Abelis Vainšteinas) savo knygose „Defying the Holocaust: a diplomat report“ ir „Israel at Crossroads“ (Gefen Publishing House, Jerusalem, 2001) aprašo Simno ir apylinkių gyventojų pagalbą jam ir jo broliui Josifui. Abeliui ir Josifui dažnai tekdavo keisti slapstymosi vietas. Ir besislapstantiesiems, ir jų gelbėtojams nuolat grėsė pavojus. Ona ir Pranas Šiupieniai padėjo išsigelbėti ne tik broliams Vainšteinams, jie gelbėjo ir Gitą Zelivianskaitę. Iš Abos Gefeno 1993 m. rugpjūčio 18 d. laiško Prano ir Onos Šiupienių sūnui Vytautui Juozui Šiupieniui: „1944 m. sausio mėnesį tavo tėvai paslėpė savo namuose žydę iš Simno Gitą Zelivianskaitę. Ji išbuvo Tavo tėvų namuose ištisą mėnesį, jai buvo suteiktos geriausios sąlygos puikiausiame kambaryje. Tavo tėvai parodė didelę meilę ir ja rūpinosi. Vieną dieną į kaimą atvyko policija gaudyti samanės gamintojų. Gita pro langą matė, kad prie namo artėja policininkas, ir pradėjo bėgti. Vienas policininkas ją pastebėjo, vijosi, sugavo, nuvežė į Alytų ir ten nužudė. Tavo tėvas irgi buvo suimtas, mėnesį kalėjo kalėjime, jį žiauriai kankino. Prisimenu Tavo tėvus su giliausiais meilės jausmais.“
Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Ona ir Pranas Šiupieniai, šių dienų sulaukęs jų sūnus Vytautas Juozas Šiupienis bei Antanas ir Stefa Šupeniai, nacių okupacijos metais suteikę gyvybiškai svarbią pagalbą Abeliui ir Josifui Vainšteinams.
ANTANAS TUMĖNAS
JANINA TUMĖNIENĖ
Antanas Tumėnas
Antanas ir Janina Tumėnai su dukra Danute
Rieta Volpertaitė su savo tėvais Davidu ir Ida Volpertais ir aukle Elena Chlopinaite, Rietos gelbėtoja karo metais. 1939
Antanas Tumėnas – advokatas, Lietuvos valstybės Steigiamojo, I ir II Seimų narys, pirmosios Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas, 1924 m. birželį – 1925 m. vasarį ministrų kabineto pirmininkas, teisingumo ministras, Vilniaus universiteto teisės profesorius – su žmona Janina Kairiūkštyte-Tumėniene, prasidėjus nacių okupacijai ir nuožmiam žydų persekiojimui, suteikė itin reikšmingą pagalbą žinomo Kauno advokato Davido Volperto šeimai.
Iš Rietos Volpertaitės-Lesochin 2016 m. vasario 2 d. liudijimo: „Gimiau 1934 m. ir su savo tėvais Ida Gurvičaite-Volpert ir Davidu Volpertu prieškariu gyvenau Kaune. Mano tėvas buvo žinomas advokatas, motina – pianistė. Prasidėjus karui, vos tik rusų kariuomenė pasitraukė iš Kauno, mano tėvui paskambino jo kolega, mūsų šeimos draugas Antanas Tumėnas – taip pat advokatas, teisės profesorius. Išsigandęs antisemitinių proveržių mieste, jis paprašė niekur neiti iš namų, pasiimti būtiniausius daiktus (prisimenu, kad pagriebiau savo lėlę) ir laukti, kol jis atvyks. Jis netrukus atvažiavo, regis, su vežiku ir išsivežė mus į savo namus. Kelias savaites, kai žydai buvo priversti persikelti į getą, mes gyvenome pas Tumėnus, buvome viskuo aprūpinti. Man įsiminė Tumėno žmona Janina – ji buvo labai maloni, labai gražiai mus priėmė. Pamenu, kaip ta malonios išvaizdos jau pražilusi moteris rūpinosi manimi, stengėsi padėti, kai negalavau... Žinoma, Antanas ir Janina Tumėnai mums padėjo nė negalvodami apie kokį nors atlygį.“
Antanas Tumėnas Kaune buvo labai žinomas žmogus, todėl savo namuose Kauno centre negalėjo suteikti patikimo ilgalaikio prieglobsčio Volpertų šeimai. Be to, pasak Rietos Volpertaitės-Lesochin: „Nei mano tėvas, baigęs mokslus Vokietijoje, nei Tumėnas netikėjo, kad gete žydams vokiečiai kels rimtą pavojų. Į getą persikėlė visi tėvo artimieji, seserų ir brolių šeimos, todėl ir tėvas norėjo būti šalia jų.“
1941-ųjų rugpjūčio viduryje Ida ir Davidas Volpertai susirado kambarėlį gete ir su dukrele Rieta persikėlė ten. Ne kartą Davido Volperto kolegos ir buvę klientai siūlė jam pagalbą, tačiau jis nenorėjo palikti artimųjų. Rietą Volpertaitę išgelbėjo jos auklė Elena Chlopinaitė, o jos tėvai žuvo koncentracijos stovyklose: Davidas Volpertas – Dachau, Ida Volpertienė – Štuthofe.
1974 m. Rieta Volpertaitė su buvusia aukle Elena Chlopinaite, ją išgelbėjusia karo metais, emigravo į Izraelį. 2016 m. Rieta Volpert-Lesochin kreipėsi į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų, prašydama pagerbti Antano ir Janinos Tumėnų atminimą ir pristatyti juos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui.
BIRUTĖ VAITKŪNAITĖ-NAGIENĖ
Birutė Vaitkūnaitė gimė ir su tėvais gyveno Kaune. Mokydamasi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, Birutė artimai draugavo su klasės drauge Jelena Berman, kuri palaikė Birutės svajonę tapti šokėjaarba choreografe. Prasidėjus nacių okupacijai, Jelenos šeima, kaip ir visi Kauno žydai, buvo suvaryti į Kauno getą. Vaitkūnaitė, nieko nesakiusi tėvams, išnuomojo kambario butą, kuriame laikinai apsistojo Jelena Berman, kai 1941-ųjų spalį pabėgo iš Kauno geto. Birutė nešdavo Jelenai maistą, rūpinosi būtiniausiomis jos reikmėmis. Jelena labai jaudinosi dėl gete likusios motinos. Vieną dieną Birutė, nieko jai nesakiusi, užsisiuvo ant rankovės geltoną žvaigždę ir, įsimaišiusi į iš darbo grįžtančių žydų koloną, pateko į getą. Gete Birutė susirado Jelenos mamą ir papasakojo jai naujienas apie jos dukrą bei perdavė šiek tiek maisto. Pernakvojusi gete, kitą rytą Birutė vėl įsiliejo į darbą varomą žydų koloną ir grįžo į miestą. Po kiek laiko Birutė Vaitkūnaitė savo paslaptimi pasidalijo su gimnazijos kapelionu kunigu Juozu Stankevičiumi, ir šis pasirūpino apgyvendinti Jeleną Pažaislio vienuolyne. Po kelių savaičių vienuolės kazimierietės rado jai slapstymosi vietą netoli Garliavos, Stanaičių kaime, pas vienus valstiečius. Taip pat merginą periodiškai slapstė Jonučių kaimo ūkininkų Dagilių šeima. 1944 m. pavasarį Jelena Berman pasitraukė į Kazlų Rūdos partizanų būrį, kuriame jau partizanavo jos jaunesnioji sesuo Irena. Irena po kelių mėnesių žuvo. Seserų Berman tėvai buvo sušaudyti gete. Ir tik Jelena sulaukė išvadavimo. Po karo Jelena Berman repatrijavo į Izraelį. Birutė Vaitkūnaitė 1944 m. išvyko iš Lietuvos ir galiausiai apsigyveno Kanadoje, ten ji ištekėjo už lietuvių poeto Henriko Nagio. Mirė 2014 m. Kanadoje.
Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė 1994 metais pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole.
ELENA VIDUGIRIENĖ
ZBIGNEVAS VIDUGIRIS
Zbignevo ir Elenos Vidugirių šeima Panevėžyje. 1935
Kvalifikuotas miškininkystės specialistas Zbignevas Vidugiris tarpukariu dėstytojavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje ir rengė miškotvarkos projektus. Karo metais Zbignevas Vidugiris su žmona Elena bei dukromis Liudvika ir Elena apsigyveno jiems priklausiusiame Jasnagurkos dvare (dabar Kėdainių r., Josvainių seniūnija) ir ten gelbėjo Kauno geto pabėgėlius, kurių pasitraukimą iš geto ir slapstymą Josvainių valsčiuje organizavo kėdainiškė Chaja Gėlaitė bei Svilių kaimo gyventojai Zenonas Grigaitis ir Jeronimas Žiužnys.
Keturiolika asmenų gelbėjo net keli Josvainių valsčiaus ūkininkai. Prieš patekdami pas Vidugirius, keli pabėgėliai, globojami Eduardo Leonavičiaus, slėpėsi Kampų kaime kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus namuose. Artėjant frontui, vokiečiai netoli pradėjo kasti apkasus, ūkyje pradėjo lankytis vokiečių kareiviai ir gestapininkai. Todėl buvo suskubta ieškoti žydams saugesnės slapstymo vietos. Į pagalbą atėjo geras Karnavičių ir Leonavičių pažįstamas dvarininkas Stasys Tomonis. Jis kreipėsi į Jasnagurkos dvaro šeimininką Zbignevą Vidugirį ir, šiam sutikus, naktį į dvarą atvedė kauniečius inžinierių Iliją Michelsoną, jo seserį Gitą Michelsonaitę, Rivą Lėją Gėlaitę-Kaganienę, du jos sūnus Jokūbą ir Genochą bei kėdainiškes Reznikienę ir Chają Gėlaitę. Zbignevas Vidugiris šiuos žmones paslėpė viename iš ūkinių dvaro pastatų, po kuriuo buvo erdvus rūsys mūrinėmis skliautinėmis lubomis. Atlupus kai kurias ūkinio pastato grindlentes, buvo galima įsliuogti į tarpą tarp skliautų. Slapstyti ir gelbėti žydus Zbignevas ir Elena Vidugiriai ėmėsi labai kebliomis aplinkybėmis – dvaro gyvenamajame pastate tuo metu buvo įsikūręs vokiečių štabas, o blogiausia – kelis kambarius užėmė vokiečių SS. Jasnagurkos dvaro savininką Zbignevą Vidugirį gelbėjo gera vokiečių kalba, be to, įveikti sunkumus jam padėjo žmona Elena ir vyresnioji duktė Liudvika. Ypač pavojinga situacija susiklostė priartėjus frontui, šiose apylinkėse vyko įnirtingi mūšiai. Paskutinėmis karo dienomis, prieš pat pasitraukiant vokiečiams, Vidugiriai buvo priversti gelbėtis ir patys. Palikę slapstomiesiems maisto ir paprašę patikimo žmogaus padėti jų žydams, dvaro šeimininkai kelias paras slapstėsi miške. Laimė, ir Zbignevo su Elena Vidugirių šeimą, ir jų slapstytus žydus lydėjo sėkmė – visi išliko gyvi.
Džiaugiamės, kad šiandien pagerbtas drąsių žmonių žydų gelbėtojų Zbignevo ir Elenos Vidugirių atminimas. Jų atminimą puoselėja ir apdovanojimus priėmė anūkai ir proanūkiai.
LIUDVIKA ŽILEVIČIENĖ
MATEUŠAS ŽILEVIČIUS
PETRONĖLĖ ŽILEVIČIENĖ
ADOMAS ŽILEVIČIUS
STASYS ŽILEVIČIUS
Mateušas ir Liudvika Žilevičiai
Petronėlė Žilevičienė
Stasys ir Adomas Žilevičiai
Roza Olšvang-Karpuch, 1994
Karo metais Adomas Žilevičius su žmona Petronėle, Adomo brolis Stasys Žilevičius ir Adomo ir Stasio tėvai Mateušas ir Liudvika Žilevičiai gyveno Paežerės kaime, netoli Telšių. 1941 m. gruodžio 23-iąją likviduojant Telšių getą, Rainių miškelyje buvo nužudyta apie 500 jaunų moterų. Tą naktį šešios išsekusios, alkanos, sušalusios moterys pabeldė į Žilevičių namų duris. Tai buvo iš Telšių geto pabėgusios žydės Roza Olšvang (vėliau Karpuch), jos teta Tova Šneider (vėliau Feinštein), Chaja Šerienė, jos dukra Liuba Šeraitė (vėliau Kaplanskienė) ir dar dvi moterys. Daug neklausinėdami Adomas ir Petronėlė Žilevičiai, Adomo brolis Stasys ir kartu gyvenę Adomo ir Stasio tėvai Mateušas ir Liudvika Žilevičiai nusprendė gelbėti atklydusias moteris.
Iš Rozos Karpuch laiškų Stasiui Žilevičiui: „Kaip viena diena prabėgo 53 metai. Kalėdų išvakarėse pabeldžiau į Jūsų duris. Adomas pradarė duris ir nieko negalvodamas pasakė: „Mergaitės, į vidų.“ Juk buvome šešios. Mes trys Izraelyje, viena Vilniuje, viena mirė ir viena nežinome, kur dingo. Tik žinau, kad liko gyva ir ištekėjo už lietuvio. [...]“ „1942 m. žiema buvo šalčiausia ir baisiausia mano gyvenime. 1941 m. gruodžio 23-iosios naktį Dievas išgelbėjo mus ir atvedė prie Žilevičių namų. Kur geroji Mamytė (Tavo Mamytė, Stasiau) meldėsi už mus. Kur pirmą kartą gyvenime sėdėjau prie Kūčių stalo. Dar ir dabar jaučiu aguonų pieno skonį. Šiuo momentu aš labai norėčiau būti Lietuvoje kartu su Žilevičių šeima, prisiminti tas sunkias valandas ir kartu iškilmingai nulenkti galvą prieš Dievą ir prieš visą Žilevičių šeimą.“
Žilevičių ūkyje moterys slapstėsi bulvių duobėse, pirtyje ir kitose vietose. Gelbėtojai labai rizikavo, slapstydami tiek daug pabėgėlių. Roza Olšvang ir Tova Šneider pasiliko pas Žilevičius ilgiau, kitos moterys susirado prieglobstį pas kitus ūkininkus. 1943 m. Žilevičiai sužinojo, kad gestapas rengia kratas, ir suskubo įspėti besislapstančias moteris. Jos pabėgo ir pasiekė Šiaulių getą. Pavojui praėjus, vėl atvyko pas Žilevičius į Paežerės kaimą, ten ir sulaukė karo pabaigos.
1994 m. broliai Adomas ir Stasys Žilevičiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotivisi Žilevičių šeimos nariai: Adomas Žilevičius ir jo žmona Petronėlė, Stasys Žilevičius, Adomo ir Stasio tėvai Mateušas ir Liudvika Žilevičiai, tą lemtingą Telšių geto likvidacijos dieną, 1941 m. gruodžio 23-iąją, priglaudę savo namuose šešias iš Telšių geto pabėgusiais moteris ir išgelbėję jas nuo žūties.
* * *
Žydų gelbėtojai nepaisė barbariškų nacių įsakymų ir ekstremaliomis aplinkybėmis didžiausios grėsmės gyvybei akivaizdoje stojo į tiesos, žmogaus gyvybės ir orumo gynybos poziciją.
Žydų gelbėtojų žygdarbis įpareigoja mus prisiminti skaudžią ir tragišką mūsų piliečių žydų žūtį Katastrofos metais ir neleidžia pamiršti žmonių, kurie net juodžiausiais laikais išliko žmonėmis, priglaudė ir išgelbėjo bent dalį nekaltai persekiotų ir žudytų žmonių, tų kraupių dienų liudytojų.
Išgelbėtas Lietuvos žydų vaikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Icchokas Meras žydų gelbėtojams skyrė šiuos žodžius:
„Tie, kurie vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus, atliko iškiliausią tautinę pareigą.
Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visa savo esybe žiną ir žmogaus gyvybės vertę. Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė. Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu.“
Džiaugiamės šiandien galėdami pasveikinti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiapdovanotus: Aldoną Lugauskienę, Valeriją Kniukštienę, Ryšardą Janą Plokšto, Vytautą Juozą Šiupienį, karo metais kartu su savo tėvais rizikavusius gyvybe ir gelbėjusius nuožmiai persekiojamus ir žudomus mūsų piliečius Lietuvos žydus.
Deja, kiti per šią ceremoniją apdovanoti žydų gelbėtojai nesulaukė šių dienų, jų apdovanojimus priėmė artimieji: vaikai, anūkai, proanūkiai.
Būtina ne tik saugoti ateities kartoms nekaltai nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą, bet ir skleisti tas humanizmo apraiškas, kurios neleido žydų gelbėtojams būti abejingiems, kai buvo žeminami ir naikinami mūsų su jumis piliečiai žydai.
Tekstą leidiniui rengė Danutė Selčinskaja
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja
Vilnius, 2017
| ↑ | ← |
