Apdovanojimo ceremonijos bukletas „Gyvenimą dovanojusios širdys“

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus
įteikimo ceremonija

 

  

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.

 

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Lietuvos piliečius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirti.

 

Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant sistemingiems masiniams žydų šaudymams, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo nemažai vietinių talkininkų.

 

Gelbėjimas prilygo didvyriškumui – slėpti ir gelbėti žydus tekdavo ne vieną dieną. Besislapstantiems žydams ir jų gelbėtojams pavojus grėsė nuolat, gelbėtojams reikėjo pasirūpinti ir atsarginėmis slėptuvėmis, turėti patikimų pagalbininkų, kad iškilus pavojui būtų galima greitai pervesti žmones į saugesnę vietą. Ilgus mėnesius ir net metus gelbėtojai kartu su slapstomais žydais kentė baimę, kad gali būti demaskuoti, suimti ir nužudyti, tačiau negalėjo kitaip pasielgti ir, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, slėpė ir gelbėjo į beviltišką padėtį patekusius žydus.

 

Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Jad Vašem memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, kuriame išgraviruoti žodžiai: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“.

 

Per šią ceremoniją apdovanojami žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiose Lietuvos vietose: Kaune, Alytaus, Kupiškio, Jurbarko, Raseinių, Radviliškio, Šiaulių, Tauragės, Zarasų rajonuose.

 

Kukli kaunietė Marija Adomaitytė, nepaisydama okupacinės valdžios grasinimų, per visą nacių okupaciją kuo galėdama padėjo Kauno gete kalėjusiems gydytojams Baruchui Voščinui ir Giršui Vitenšteinui, namuose slėpė ir išgelbėjo Dovydą Joselevičių ir jo žmoną Flinkaitę.

Povilas Alekna ir jo žmona Paulina Aleknienė Paliepių kaime, Kupiškio rajone, savo sodyboje kaip tikrą dukrą saugojo, globojo ir išgelbėjo gydytojos Rivos Trusfus-Jofienės ir advokato Aarono Jofės mažametę dukrelę Rutą Jofaitę.

 

Į garsaus prieškario Kauno neuropatologo Lazario Gutmano gelbėjimą buvo įsitraukę kelios kauniečių šeimos ir pavieniai asmenys: Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažinti legendinis Kauno geto žydų gelbėtojas Bronius Gotautas, karo metais Veterinarijos akademijoje studijavęs Antanas Andraitis bei daug buvusių Lazario Gutmano pacientų. Per šią ceremoniją apdovanotos Panemunėje gyvenusi viena pirmųjų Lazario Gutmano gelbėtojų Marija Balčiauskienė irAntano Andraičio žmona Zosė Andraitienė, kiek galėdama padėjusi sutuoktiniui rūpintis Lazariu Gutmanu, kai jis gyveno Andraičių bute Kaune.

 

Per šią ceremoniją apdovanoti net 10 Jurbarko ir Tauragės rajonų valstiečių, visą nacių okupacijos laikotarpį gelbėjusių 4 asmenų eržvilkiečių Goldšteinų šeimą. Tai Stanislovas ir Petronė Ambrozaičiai, Pranas ir Petrė Bandzinai, Simas Endrikis, Jonas Norkus, Antanina ir Jonas Puišiai, Juozas ir Ona Stirbiai. Ką per Holokaustą teko patirti Eržvilko gyventojams Menuchai ir Chaimui Goldšteinams bei jų vaikams Dovydui ir Arieliui, liudija Chaimo Goldšteino ir jo šeimos gelbėtojų prisiminimai.

 

Kazimieras ir Salomėja Kondelevskiai, lenkų katalikų šeima, nacių okupacijos metais savo sodyboje Drūkšių ežero pakrantėje Zarasų rajone, Yliškės kaime, priglaudė ir išgelbėjo žydų šeimą – Sarą ir Benjaminą Mowszenzonus ir jų sūnų Liovą.

 

Nuo pat pirmųjų nacių okupacijos dienų ilgametis Šiaulių miesto Tarybos narys, Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebonas Justinas Lapis kartu su kitais žinomais Šiaulių visuomenės atstovais kreipėsi į okupacinę valdžią, bandydamas užtarti persekiojamus Šiaulių žydus. Nors ir susilaukė grasinimų susidoroti, Lapis tapo aktyviu žydų gelbėjimo operacijų dalyviu. Jis krikštydavo iš geto išneštus vaikus, padėdavo gauti žydams suklastotus dokumentus, ieškojo žydų vaikams ir suaugusiems slapstymo vietų.

 

1941 metais Alytaus ligoninės gydytojas Ovsiejus Belkinas ir jo žmona Rašelė kreipėsi į buvusius bendradarbius ir pažįstamus dėl prieglobsčio jiems ir jų mažametei dukrelei Šeinai, atsiliepė kelios alytiškių šeimos. Kadangi mieste Belkinams slapstytis buvo itin pavojinga, beveik dvejus karo metus Alytaus rajone, Vangelonių kaime, Petras Pečiulis ir jo šeimos nariai Antanina Pečiulienė, Ona Kviliūnienė (Pečiulytė), vyriausias Pečiulių sūnus Juozas slapstė ir išgelbėjo Ovsiejų ir Rašelę Belkinus.

 

Eugenija ir Viktoras Pekarskiai ir jų dukra Neonila Pekarskytė-Pakalniškienė Radviliškyjenuo mirties gelbėjo Lėją Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų. Dėl kaimynų įtarimų Lėja Šeštokienė keturis kartus turėjo keisti slapstymosi vietą. Pekarskiai vis surasdavo Lėjai laikiną prieglobstį pas patikimus žmones ir visi laimingai sulaukė nacių okupacijos pabaigos.

 

Raseinių rajono Gūrų kaimo valstiečiaiAntanas ir Ona Račiūnai, bei jų sūnūs Vincentas, Antanas ir Petras ir kaimynystėje Zaksų šeimoje gyvenęs Jonas Vaitkus per visą nacių okupaciją slapstė keturis Raseinių žydus: Samsoną Milnerį, jo sūnus Aaroną ir Berelį bei Faivelį Kaganą. Visi minėti žydai, kuriuos pasiaukojamai gelbėjo šie valstiečiai, liko gyvi.

 

Pas Juozą ir Zofiją Ramanauskus Raseinių rajone, Bralinskių kaime, slapstėsi Nachumas Zolinas, Šimonas ir Mejeris Levneriai, Šmerelis Milneris, Cipora ir Mejeris Horožnitskiai, Sonia Jaffa-Ceikinskytė ir kiti. Vienu metu pas Ramanauskus slapstėsi net 16 žydų, pabėgusių iš Raseinių ir Kauno geto. Ramanauskai palaikė nuolatinį ryšį ir su kitais gelbėtojais, ypač su raseiniškiais Aleksandra ir Leonu Gyliais, kurie padėjo Ramanauskams maistu, gelbėjant būrį žmonių.

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992–2023 metais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1663 Lietuvos žydų gelbėtojai, nepabūgę pavojaus ir kartu su artimaisiais, draugais ir bendraminčiais išgelbėję gyvybę ne vienam savo kaimynui, draugui, pažįstamam ar nepažįstamam žmogui.

 

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2024 m. rugsėjo 18 d. dekretu Nr. 1K-71 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiapdovanojo 30 Lietuvos piliečių, gelbėjusių žydus nacių okupacijos metais.

 

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių ir gelbėtojų liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

Karo metais Marija Adomaitytė gyveno Kaune, tuometėje Mažojoje Darbininkų gatvėje (dabar P. Dovydaičio g. 48–3). Užėjus naciams jos pažįstamas kaunietis Stanislovas Mitkus paprašė padėti išgelbėti Kauno gete kalintą jo pažįstamą Flinkaitę ir jos vyrą Dovydą Joselevičių.

Stanislovas Mitkus Flinkaitę pažinojo dar prieš karą. Nacių okupacijos metais kartą mieste sutikęs Flinkaitę, su kitais geto kaliniais varomą į priverstinius darbus, Stanislovas Mitkus pasiūlė jai pagalbą bei paprašė padėti gete rasti Kauno žydų ligoninės slaugytoją Ritą Krokaitę (Rele Krok). Mat 1937 metais sunkiai susirgęs jis pateko į žydų Bikur Holim ligoninę, ten ir susipažino su Rita Krokaite. Kai pasveiko, Mitkus daugiau nebuvo sutikęs Ritos Krokaitės iki pat 1943 metų. Po Kauno gete nacių įvykdytų akcijų Stanislovas su žmona Leokadija nusprendė gelbėti Ritą Krokaitę, tiek daug padėjusią jiems prieškariu.

 

Padedamas Flinkaitės, Stanislovas rado gete kalintą Ritą Krokaitę ir 1943 metų spalį Rita, persirengusi lietuvių valstiete, pabėgo iš geto ir buvo paslėpta Stanislovo namuose Tilžės gatvėje. Slėptuves Stanislovas ir Leokadija buvo įrengę namo mansardoje ir rūsyje. Krokaitė pas Mitkus prasislapstė nuo 1943 metų spalio iki nacių okupacijos pabaigos. Pas Mitkus kurį laiką slapstėsi ir Flinkaitė, tačiau Mitkai turėjo tris mažus vaikus, todėl neturėjo galimybės priimti slapstytis ir Flinkaitės vyrą Dovydą Joselevičių. Jį su žmona, paprašius Stanislovui, sutiko priimti Marija Adomaitytė. Joselevičiai jos namuose slapstėsi iki nacių okupacijos pabaigos. Mitkų name gyvenę nuomininkai neišdavė šeimininkų globojamų žydų.

 

Marijos Adomaitytės dukterėčia Ona Griškienė, padėdavusi tetai namuose, liudijo, kad Marija Adomaitytė už savo pinigus maišais pirkdavo duoną ir nešdavo ją į Kauno getą. Karo metais į Mariją Adomaitytę pagalbos taip pat kreipdavosi ir ateidavo ginekologas Baruchas Voščinas ir kardiologas, būsimas Kauno medicinos instituto profesorius Giršas Vitenšteinas. Prireikus Marija jiems suteikdavo laikiną prieglobstį, pamaitindavo. Šiuos gydytojus slėpė kelios lietuvių šeimos ir pavieniai asmenys.

 

Knygos „Kauno getas ir jo kovotojai“ autoriai Mejeris Elinas ir Dmitrijus Gelpernas mini Mariją Adomaitytę tarp asmenų, padėjusių daugeliui Kauno geto kalinių.

 

Po karo Joselevičiai palaikė glaudų ryšį su Marija Adomaityte, susirgus ją aplankydavo ir gydytojai Baruchas Voščinas ir Giršas Vitenšteinas. 1967 metais Marijai Adomaitytei mirus, Dovydas Joselevičius parūpino laidotuvėms automobilius, pats su žmona ir dukra jose dalyvavo. 8-ajame dešimtmetyje Joselevičiai ir gydytojas Baruchas Voščinas repatrijavo į Izraelį.

 

Leokadija ir Stanislovas Mitkai 1995 metais Izraelyje pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, 2016 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Marija Adomaitytė, kuri, nepaisydama okupacinės valdžios grasinimų, visą nacių okupaciją kuo galėdama padėjo Kauno gete kalintiems žydams, namuose suteikė prieglobstį ir išgelbėjo Dovydą Joselevičių ir jo žmoną Flinkaitę.

 

 

 

 

Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, Povilas Alekna su žmona Paulina Alekniene Paliepių kaime, Kupiškio rajone, 8 mėnesius slėpė ir padėjo išgelbėti mažametę Rutą Jofaitę.

 

Ruta Jofaitė gimė 1937 metais Šiauliuose gydytojos Rivos Trusfus-Jofienės ir advokato Aarono Jofės (Aharon Joffe) šeimoje. 1941-ųjų vasaros pradžioje tėvai ketverių metų Rutą ir dvejais metais vyresnį Maũšelę išsiuntė su aukle vasaroti į kaimą, o patys liko mieste dirbti. Kai 1941-ųjų birželio 22 dieną prasidėjo karas, Aaronas Jofė iš karto buvo mobilizuotas į sovietų armiją, o Riva su ligonine evakuota į Sovietų Sąjungos gilumą. Riva spėjo paprašyti savo sesers, mokytojos Etos Koladnienės parvežti iš kaimo į Šiaulius jos vaikus. Taip Ruta ir Mošė liko su savo teta Eta ir močiute Batia Trusfusiene, Šakynos vaistininko Trusfuso žmona. Netrukus su visais Šiaulių žydais Eta, Batia ir mažieji Ruta su Moše buvo įkalinti Šiaulių gete. Kiti Trusfusų šeimos nariai – tėvas Trusfusas, dvi seserys Trusfusaitės, brolio šeima, svainis ir visi giminaičiai buvo nužudyti. 1943 metų lapkritį Šiaulių gete pasklidus žiniai apie rengiamą vaikų žudymo akciją (ji įvyko 1943-11-05), pagalbos ranką šiai šeimai ištiesė šiaulietis Juozas Petrulis. Jis su draugais ir bendraminčiais organizavo gydytojos Rivos Trusfus-Jofienės vaikų, sesers Etos ir motinos Batios pabėgimą iš Šiaulių geto ir tolesnį gelbėjimą. Sutartu laiku naktį Jofienės šeima atėjo į jo namus Basanavičiaus gatvėje 39 ir išbuvo ten kelias dienas. Bet aplinkiniai ėmė įtarti Juozą Petrulį slepiant žydus, todėl šis suskubo savo globotiniams ieškoti kitų slapstymo vietų. Etą su Moše jis įtaisė namuose netoli Kruopių (Mažeikių r.) pas valstietį Andrių Kalendrą, o seserų Trusfusaičių motiną – pas Eduardą ir Teresę Levinskus Žagarėje. Gydytojos Jofienės dukrelė Ruta iš pradžių liko gyventi pas Juozą Petrulį, vėliau, iškilus pavojui, Petrulis rado Rutai saugesnę vietą Paliepiuose pas Povilą ir Pauliną Aleknas. Ruta pas Aleknas gyveno apie 8 mėnesius, šie žmonės saugojo ir globojo mergaitę kaip savo tikrą dukrą.

 

Likę gyvi keturi gydytojos Rivos Jofienės šeimos nariai po išvadavimo išvyko į Kazanę Rusijoje, kur karo metais dirbo Riva Jofienė. Rutos tėvas Aaronas žuvo fronte. Riva Jofienė, Eta Koladnienė ir Ruta Jofaitė po karo apsigyveno Kazanėje. Mošė žuvo šešiolikos metų per eismo įvykį. 1967-aisiais Ruta Jofaitė pirmą kartą po karo vėl apsilankė Lietuvoje ir po 20 metų pertraukos vėl susitiko su savo gelbėtojais Povilu ir Paulina Aleknomis ir Juozu Petruliu.

 

1980 metais Jad Vašem memorialinis institutas pripažino Petrą Petrulį Pasaulio Tautų Teisuoliu, 2012 metais Teisuoliais pripažinti Povilas ir Paulina Aleknos bei Eduardas ir Teresė Levinskai. 2005 metais Eduardas ir Teresė Levinskai, o 2012 metais Petras Petrulis apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Rutos Jofaitės gelbėtojai – Kupiškio rajono Paliepių kaimo valstiečiai Paulina ir Povilas Aleknos.

 

Zosė ir Antanas Andraičiai 

 

 

Kauno universiteto dėstytojui, garsiam prieškario Kauno gydytojui neuropatologui dr. Lazariui Gutmanui skaudžios buvo ir bolševikinė, ir nacistinė okupacijos. 1940 metais bolševikai nacionalizavo Palangoje jo namą, gydytojui grėsė represijos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lazaris Gutmanas buvo priverstas nutraukti praktinę ir mokslinę veiklą, buvo pašalintas iš Kauno universiteto, o po kelių dienų ir iš Pirmosios Kauno miesto poliklinikos. Gutmano ir jo šeimos narių gyvybei iškilo pavojus.

 

Netrukus Lazaris Gutmanas su žmona Vera Gutmaniene ir dviem sūnumis Eduardu ir Georgu buvo įkalinti Kauno gete, Puodžių gatvėje. Praėjus porai mėnesių po mažojo geto likvidacijos, iš pradžių Lazario Gutmano sūnūs, o po kelių dienų ir žmona Vera pabėgo iš geto. Lazaris Gutmanas iš geto pabėgo po Didžiosios akcijos, įvykusios 1941 spalio 28 dieną, ir iš pradžių slapstėsi pas buvusius savo pacientus, per juos susipažino su legendiniu žydų gelbėtoju Broliuku Broniumi Gotautu. Gotautas parūpino Gutmanui autentišką „smetonišką“ pasą Jurgio Jankaus vardu, reikėjo perklijuoti tik nuotrauką.Lazarį Gutmaną ir jo šeimos narius gelbėjo keli jo buvę pacientai, pažįstami ir anksčiau nepažinoti kauniečiai, jų indėlį gelbėjant Gutmanų šeimą aprašė Lazario Gutmano sūnus Eduardas Gutmanas.

 

Iš pradžių Bronius Gotautas Lazarį Gutmaną apgyvendino Panemunėje, Perlojos gatvėje, pas savo pažįstamą Mariją Balčiauskienę.Kai kurie Gutmano slapstymosi pas Balčiauskienę epizodai aprašyti Sofijos Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ (Vilnius, „Mintis“, 1967). Šioje knygoje savo gelbėjimosi istoriją aprašiusi biologijos mokslų daktarė Sara Finkelbrandienė taip pat mini Mariją Balčiauskienę: Senutė Balčiauskienė, aukšto ūgio moteris geromis akimis ir žilais plaukais, gyveno nuošalioje gatvelėje Panemunėje. Ji turėjo atskirą nedidelį butelį, kuriame ilgesniam laikui rado prieglobstį žinomas nervų ligų gydytojas Gutmanas. Apie daktarą Gutmaną sužinojau, kai žiemą pirmaisiais mūsų gyvenimo Panemunėje metais susirgo mano vaikas. Kreiptis į nepažįstamą gydytoją bijojau, o vaikas karščiavo, blaškėsi. Kaip tik užėjo pas mus Gotautas. Pamatęs sergantį vaiką, nusiminusią motiną, pažadėjo atsiųsti gydytoją. Netrukus prisistatė daktaras Gutmanas. Vaikas, pasirodo, sirgo skarlatina. Gydytojas išrašė vaistų, patarė kaip elgtis, kad nieko neužkrėstų, ir po to dar pora kartų apsilankė. Išsikalbėjome ir sužinojau, kad Gotautas jam parūpino pasą ir apgyvendino pas Balčiauskienę.

 

 

Gutmanui pas Mariją Balčiauskienę pragyvenus 4 mėnesius, kaimynai pradėjo įtarti, kad jos įnamis – žydas, tad Gutmanui teko skubiai keisti gyvenamąją vietą. Bronius Gotautas jį pervedė pas Antaną Andraitį.

 

Iš Lazario sūnaus Eduardo Gutmano liudijimo Jad Vašem memorialiniam institutui: Prasidėjus nacių okupacijai, Antanas Andraitis buvo Veterinarijos akademijos studentas, be to, dirbo ekspeditoriumi Maistprekyboje ir palaikė ryšius su Ožinskiu, Kaganu, Lopianskiu, Keidanskiu. A. Andraičiui padedant, į getą būdavo atvežama maisto produktų daugiau, negu leido nustatytos normos. A. Andraitis nuo pat pradžių žinojo, kad jo naujas gyventojas ne Jurgis Jankus, o daktaras Lazaris Gutmanas. Andraitis labai rūpinosi mano tėvu. Kadangi Lazarį Gutmaną, žinomą Kauno gydytoją, daug kas mieste pažinojo, jis visą laiką sėdėjo [Andraičių] namuose, maistu jį aprūpindavo Antanas Andraitis. Visa tai jis darė nesavanaudiškai, apie pinigus nebuvo nė kalbos. Negana to, Andraičio dėka tėvas galėjo užsiimti vertimais. Jis puikiai mokėjo vokiečių kalbą, bet daugiausia versdavo kaimo gyventojams įvairias pažymas, skirtas vokiškoms įstaigoms. A. Andraitis netgi pritvirtino prie durų lentelę su užrašu „Čia atliekami vertimai į vokiečių kalbą“.

 

Antanas Andraitis su žmona Zose ir su 1939 metais gimusia dukrele Vincenta tuo metu gyveno Kęstučio g. 18–9 (1943 metais Andraičiams gimė antra dukra Marija, o 1945-iaisiais – trečioji, Rūta).Antano Andraičio žmona Zosė, visapusiškai išsilavinusi ir šeimai itin atsidavusi moteris, pritarė vyro iniciatyvai gelbėti daktarą Lazarį Gutmaną ir, šiam apsigyvenus jų bute, kiek išgalėdama padėjo sutuoktiniui rūpintis Gutmanu.

 

Kartais pas Andraičius ateidavo Gutmano sūnūs Eduardas ir Georgas. Praėjus metams, kažkam įskundus, pas Andraičius ieškoti žydų atėjo policininkai. Laimė, Andraičiui pavyko juos užkalbinti, tad Gutmanas per tą laiką spėjo pasislėpti. Po šio incidento Lazaris buvo apgyvendintas pas Andraičio seserį Jadvygą Vaičiulienę, su vyru Juozu Vaičiuliu gyvenusius Kaune, Donelaičio g. 31–2. Andraičio ir Vaičiulienės šeimos Lazarį Gutmaną globojo ir slapstė daugiau kaip dvejus metus, iki 1944-ųjų vasaros.

 

Likus dviem savaitėms iki nacių pasitraukimo iš Lietuvos, likimas Lazariui Gutmanui sudavė dar vieną smūgį – žuvo jo vyresnysis sūnus Georgas. Pokariu Lazaris Gutmanas dėl humanistinių pažiūrų neįtiko tuometei Kauno universiteto vadovybei. Jam buvo delsiama suteikti profesoriaus vardą, o prasidėjus antisemitinei bangai, po garsiosios „gydytojų žudikų“ bylos Maskvoje buvo mėginta jį neteisėtai be pagrindo atleisti iš Nervų ir psichikos ligų katedros vedėjo pareigų. Bet Lazaris Gutmanas ir šį kartą nepalūžo ir liko ištikimas savo idealams iki paskutiniųjų darbo dienų, kol jį pakirto sunki liga. Mirė 1957 metais vasario 4 dieną. Jis buvo gerbiamas ir mylimas dorų kolegų, studentų ir buvusių pacientų.

 

Bronius Gotautas 1974 metais Jad Vašem pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu, 2000 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Antanas Andraitis 1993 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 1994 metais pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotos Zosė Andraitienė ir Marija Balčiauskienė, rizikavusios savo ir šeimos narių gyvybe, gelbėdamos Lazarį Gutmaną.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991-aisiais vasarą į Lietuvą iš Los Andželo (JAV) atvyko Dovydas Goldšteinas su žmona. Dovydas norėjo paviešėti Eržvilke ir susitikti su Goldšteinų šeimos gelbėtojais, aplankyti 1941 metais vasarą nužudytų Eržvilko žydų palaidojimo vietas. Tarp nužudytųjų buvo daug Goldšteinų giminių, draugų ir kaimynų.

 

Su savo tėvais Chaimu ir Menucha Goldšteinais per visus karo metus kartu slapstėsi ir jų vaikai – trejų metų Dovydas ir aštuonerių Arielis. Jei ne Chaimo Goldšteino sumanumas, išradingumas, visų šeimos narių tikėjimas, kad jiems pavyks įveikti šaltį, ligas, visus įmanomus ir neįmanomus sunkumus, ir jei ne daugelio lietuvių valstiečių pagalba, Goldšteinų šeimą būtų ištikęs toks pat tragiškas kaip visų Eržvilko žydų likimas.

 

Prieškariu Chaimas Goldšteinas Eržvilke vertėsi galvijų ir grūdų prekyba, todėl pažinojo daug apylinkių valstiečių. Naciams okupavus Eržvilką, iš karto prasidėjo žydų persekiojimas. Netrukus žydams buvo įsakyta rengtis trijų dienų kelionei į stovyklą. Žydai jau buvo apsupti policininkų, bet Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti. Iš pradžių jie slapstėsi šalia esančiuose miškuose, maisto gaudavo iš ūkininkų. Atšalus orams, glausdavosi valstiečių sodybose, dažnai keisdavo vietas, slapstydavosi ir visi kartu, ir atskirai.

 

Kai kurie Goldšteinų šeimos gelbėtojai jau apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, šiais metais pristatome dar kelis Eržvilko apylinkių valstiečius, gelbėjusius Goldšteinų šeimą: Stanislovą ir Petronę Ambrozaičius, Praną ir Petrę Bandzinus, Simą Endrikį, Joną Norkų, Joną ir Antaniną Puišius, Juozą ir Oną Stirbius.

 

Iš Petronėlės ir Stanislovo Ambrozaičių dukters Zosės Gvildienės prisiminimų: Esu vyriausia dukra Zosė Ambrozaitytė, tad aš daugiausia prisimenu apie tuos laikus, kai nekaltų žmonių tykojo mirtis. Mano tėvelis parsivežė naktį į namus tris žmones: mamą, tėvą ir sūnelį, judrų, gražų, linksmą berniuką. Jie gyveno šaltoje patalpoje, bet tą mažylį mes mielai tempėme į vaikų būrį, kai leisdavo jo mama. Ji mokėjo gražiai megzti, sukdama ant tam tikros vielos, ir mane išmokė, aš ir šiandien tebemoku taip megzti. Už kiekvieną paslaugą ir maistą jie buvo be galo dėkingi. Sakydavo: Dievas Jums atlygins.

 

 

Iš Petrės Bandzinienės 1991 metais rašytų prisiminimų: Vieną naktį labai lijo, apie trečią valandą į duris pabeldė Chaimukas. Jis buvo visas šlapias, mes išsigandome, nežinojome ką daryti. Mano vyras nuplėšė nuo sienos fanerą, aprengėme Chaimą sausais drabužiais, ir abu išėjo į mišką. Miške vyras padarė Goldšteinams palapinę. Taip jie ir išbuvo Pakutinsko miškelyje du mėnesius. Vakarais pareidavo pas mus pasiimti maisto. Taip niekas aplink ir nesužinojo, tik Pakutinskai. Kartą pas Pakutinskus atjojo vokiečiai, tada pranešėme Goldšteinams, kad nebesaugu likti miškelyje, ir jie išėjo pas Pocius. Kai ko nors reikėdavo, vis ateidavo pas mus. Chaimas vis sakydavo, kad jo šeima išliks gyva, jis labai daug melsdavosi ir sakydavo, kad Dievas išgelbės.

 

Savo pokario užrašuose Praną Bandziną prisimena ir Chaimas Goldšteinas: Pranas Bandzinas buvo labai neturtingas, bet visada padėdavo, taisydavo man suplyšusius batus, dalydavosi kaimiška duona, kai būdavau labai išalkęs...

 

Iš Simo ir Antaninos Endrikių dukros Aldonos Ignatavičienės prisiminimų: Karo metais buvau paauglė ir mokiausi Eržvilko progimnazijoje, bet savaitgalius ir visas atostogas praleisdavau namuose pas tėvus. Prisimenu vieną vasaros naktį, jau buvo sutemę, kažkas pabeldė kelis kartus į kambario, kuriame miegojome su tėvais, langą, už lango pasigirdo vyriškas balsas:„Antose, atidaryk langą, reikia pasikalbėti.“ Abu tėvai priėjo prie lango ir ilgokai kalbėjo. Man būdavo neleidžiama nei teirautis, nei klausti, bet kai ką ištempusi ausis nugirsdavau. O nugirdau štai ką: „Antose, suprask, reikia padėti žmonėms, patekusiems į tokią padėtį!“ O mama jam: „O jei kas pamatys, apskųs, tada žuvę ir mes.“ Ir vėl [Chaimo] balsas už lango: „Neapskųs, tokių piktų žmonių pas jus juk nėra, o ir gyvenate nuošaliai, tarp miškų, toli nuo kelio, be to, paslėpsit, juk šienas jau suvežtas, neišlįs iš šieno, kol aš susitvarkysiu reikalus.“

 

Pro mūsų namus ir toliau pro Juškių liepas ėjo gražus keliukas tolyn pakrantėmis. Mama dažnai paleisdavo šuniuką Reksą ir liepdavo man stovėti ant to keliuko ir atidžiai stebėti, ar kas neateina, o jei ką pamatysiu, turėdavau šaukti: „Mama, Reksas nepririštas, Reksas palaidas, mama, žiūrėk, dar vištas sudraskys arba žmogui įkąs. Taip šūkaudavau, kol pasirodydavo mama ir liepdavo nutilti. Kai Simas Endrikis nešdavo maistą daržinėje pasislėpusiems Goldšteinienei ir jos sūnums, Endrikių dukra Aldona su mama Antanina taip saugodavo juos nuo pašalinių akių. Po kurio laiko naktį Chaimas Goldšteinas išsivedė žmoną ir vaikus pas kitus valstiečius. Goldšteinai buvo labai atsargūs: jie nenorėdavo ilgą laiką kelti pavojaus gelbėtojų šeimoms, baimindamiesi, kad slapstomus žydus gali pastebėti kaimynai, tad kai tik atsirasdavo galimybė, stengdavosi keisti slapstymosi vietas.

 

Iš Jono Norkaus dukros Valerijos Kaminskienės prisiminimų: Chaimo Goldšteino šeima ateidavo į mūsų namus, pabūdavo, o paskui tėvelis juos palydėdavo pas kitus kaimynus. Jų mažąjį sūnų reikėdavo nešti maiše, nes nuolatinės klajonės vaiką išvargindavo. Lemiamas ir paskutinis tėvelio susitikimas su Chaimo Goldšteino šeima buvo Tauragėje. Po ilgų klajonių ši šeima pateko į vokiečių kariškių „globą“ Tauragėje. Tuo metu ten dirbo moteris, kuri pažinojo šią šeimą, todėl laiku įspėjo apie pavojų jų gyvybei. Šeima buvo įspėta, kad reikia bėgti, jei [valdžia] pasakys, jog jus paleis į laisvę, jei visa šeima atvyksite su dokumentais. Neilgai trukus Chaimo šeima išgirdo tokį pasiūlymą ir laimingai pabėgo iš policijos priežiūros.

 

 

 

Iš Jono ir Antaninos Puišių sūnaus Jono Puišio 1994-06-26 laiško advokatui Judeliui Ronderiui: Mes sužinojome, kad Jūs renkate žinias apie žydų slėpimą karo metais. Jums rašo Jono Puišio sūnaus šeima. Mano tėvas yra miręs, mama dar gyva, jai 96 metai. Kai karo metais tėvai slėpė žydus, man buvo 5-6 metai. Tai buvo Goldšteinų šeima iš Eržvilko: tėvas, motina ir du berniukai. Tėvai buvo įrengę jiems slėptuvę po šienu. Su vyresniu berniuku miegodavau kambaryje vienoje lovoje. Kaimynams sakydavo, kad tai mamos sesers sūnus. Valgyti mama nešdavo įdėjusi į kibirą, nes bijodavo, kad kas nors nesuprastų. Kiek laiko slėpėsi, pasakyti negaliu, nes jie išeidavo ir vėl pareidavo, buvo nesaugu slėptis vienoje vietoje. Vieną gražią dieną jie pasitraukė ir nebegrįžo. Tik žinome, kad jie liko gyvi...

 

Iš Juozo ir Onos Stirbių dukros Onos Rūkienės prisiminimų: Pirmiausia pas mus apsigyveno vyresnysis Goldšteinų sūnus Arielis. Jį vadindavome lietuvišku vardu, tik neprisimenu kokiu. Netrukus pas mus atsikėlė visa likusi šeima: Chaimas ir Basia (Menucha) Goldšteinai, jų sūnus Dovydėlis ir ponios Goldšteinienės sesuo. Mažasis Dovydėlis tada vilkėjo mergaitės drabužiais ir vadinosi Albina. Buvo gražus, garbanotais plaukais, visi jį laikė mergaite, taip buvo saugiau. Pas mus jie gyveno kelis mėnesius, kol susirado nuolatinę, saugią slėptuvę. Savo sodyboje neturėjome galimybės tokios įrengti. Kai jie išsikėlė, dar buvo kuriam laikui palikę mums Dovydėlį Albinutę. Matyt, mažam vaikučiui pas mus buvo geresnės sąlygos. Pamenu, tai buvo labai protinga šeima. Dovydėlis labai gražiai elgėsi atlikdamas mergaitės vaidmenį, ir šiaip labai tvarkingi vaikai, o Chaimas Goldšteinas buvo stropus savo šeimos gynėjas. Aš iš visos širdies džiaugiuosi, kad jie ištvėrė tą didžiulį vargą ir kad Dievas palaimino Chaimo pastangas ir jie pasiekė Ameriką...“

 

Po karo Goldšteinai išvyko į JAV, apsigyveno Los Andžele. Chaimas Goldšteinas, gyvendamas JAV, sudarė savo gelbėtojų sąrašą, jame daugelio padėjusių jiems likti gyviems žmonių pavardės. Chaimas Goldšteinas jautė pareigą atsidėkoti visiems jį ir jo šeimą gelbėjusiems žmonėms: rašė jiems laiškus, siuntė siuntinius.

 

Po daugelio metų su žydų gelbėtojais dirbęs Kauno žydų bendruomenės narys, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus pagalbininkas kaunietis advokatas Judelis Ronderis rado daug Goldšteinų šeimos gelbėtojų ir jų palikuonių, tebegyvenančių gimtose Eržvilko apylinkėse. 1991 metais susitikti su iš JAV atvyksiu Chaimo Goldšteino sūnumi Dovydu atėjo visas būrys Goldšteinų šeimos gelbėtojų ir jų atžalų. Susirinkusieji dalijosi prisiminimais, Dovydas Goldšteinas dėkojo visiems už savo tėvų Chaimo ir Menuchos Goldšteinų, jo ir jo brolio Arielio išgelbėjimą.

 

Kazimieras ir Salomėja Kondelevskiai, lenkų katalikų šeima, nacių okupacijos metais savo sodyboje Drūkšių ežero pakrantėje Zarasų rajone, Yliškės kaime, priglaudė ir išgelbėjo žydų šeimą – Sarą ir Benjaminą Mowszenzonus ir jų sūnų Liovą.

 

Kazimieras ir Salomėja turėjo 6 vaikus, dvi jų dukros Janina ir Renia mirė kūdikystėje, karo metais su tėvais gyveno Janas, gimęs 1927, Zdislavas, gimęs 1933, Zygmuntas Stanislavas ir Henrikas, gimęs 1942 metais. Kondelevskiai buvo ūkininkai, išaugintus obuolius veždavo parduoti į Lenkiją, žuvis – į Daugpilį ir Rygą.

 

Iš Salomėjos Kondelevskienės prisiminimų, užrašytų jos anūkės Ingos Kondelevskytės-Kavaliauskienės: Už namo buvo iškastas specialus bunkeris (žeminė). Nacių kariai dažnokai užsukdavo į sodybą, laisvai vaikščiojo po sodybą ir namus. Šeima dėl to ne kartą patyrė daug išgąsčio. Kartą Yliškėje pasirodžius vokiečiams, slepiamas žydų berniukas negalavo ir iš bunkerio buvo paimtas į šiltą namą, miegojo lovoje su Kondelevskių sūnumi Henriku, nes jie buvo panašaus amžiaus. Į kambarį, kur už užuolaidos miegojo vaikai, netikėtai užsuko naciai. Salomėja pasakojo, jog ją ištiko priepuolis iš išgąsčio, kad naciai ras jų slepiamą žydų vaiką.

 

Po karo išgelbėti žydai išvyko iš Yliškės, po kurio laiko Mowszenzonų šeima emigravo iš Lietuvos ir nuo 1958 metų gyveno Izraelyje. Dar po kelerių metų Mowszenzonai pradėjo savo gelbėtojų Kazimiero ir Salomėjos Kondelevskių paiešką. Galiausiai per pažįstamus radę Salomėją Kondelevskienę, pradėjo su ja susirašinėti, o po jos mirties susirašinėjo su Kondelevskių sūnumi Henriku. Išgelbėtieji Sara ir jos sūnus Liova Mowszenzonai laiškuose pasakojo apie gyvenimą Izraelyje, džiaugėsi Izraelyje gimusiais Liovos vaikais ir anūke. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Henrikas Kondelevskis ir Liova Mowszenzonas pirmą kartą susitiko Rygoje, o 2006 metais Liova su žmona Bela, vaikais ir anūke atvyko į Lietuvą. Trys šios žydų šeimos kartos grįžo į Lietuvą susipažinti su Kondelevskių šeima ir aplankyti vietų, kuriose gelbėjosi Sara ir Benjaminas Mowszenzonai ir jų mažametis sūnus Liova. Svečiai iš Izraelio su Henriku Kondelevskiu aplankė Yliškėje sodybą, kurioje slėpėsi, ir Molėtus, kur tuo metu gyveno Kondelevskių sūnaus Henriko šeima, lankėsi ir Vilniuje pas Henriko dukrą Ingą Kondelevskytę-Kavaliauskienę. Yra išlikę keli laiškai ir atvirlaiškiai, liudijantys artimą šių šeimų ryšį, pagarbą Kondelevskių šeimai ir Saros Mowszenzon nacių okupacijos metais patirtą dramą.

 

Zarasų rajone, Yliškėje, tebestovi namas, kuriame karo metais buvo gelbėjama Mowszenzonų šeima, dabar šiame name gyvena Salomėjos ir Kazimiero Kondelevskių anūkė Teresa Kondelevska, ši sodyba tapo Kondelevskių giminės susibūrimų vieta.

 

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Kazimieras ir Salomėja Kondeliauskiai (Kondelevskiai), nacių okupacijos metais išgelbėję Sarą, Benjaminą ir Liovą Mowszenzonus.

 

 

 

 

Nacių okupacijos metais Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebonas Justinas Lapis tapo aktyviu Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų dalyviu.

Justinas Lapis gimė 1884 metų vasario 26 dieną Kapstatų kaime, Kretingos rajone. Mokėsi Palangos progimnazijoje, nuo 1901 metų – Petrapilio kunigų seminarijoje. Į kunigus įšventintas 1907 metais. Iki 1919 metų kunigavo Rusijoje. Grįžęs į Lietuvą paskirtas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. 1919 metais gruodžio 29 dieną Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius paskyrė J. Lapį pirmuoju Šv. Jurgio bažnyčios rektoriumi. Nuo 1923 metų Justinas Lapis – Šiaulių Šv. Jurgio parapijos klebonas, gimnazijos tikybos mokytojas ir kareivių pulko kapelionas. Aktyviai reiškėsi pastoracinėje, karitatyvinėje veikloje, parapijoje įsteigė 13 katalikiškų organizacijų, kelioms iš jų, pavyzdžiui, katalikių moterų, vadovavo.

 

Kunigas Lapis buvo ir aktyvus visuomenininkas: ilgą laiką buvo Šiaulių miesto tarybos narys, 1931–1940 metais – Socialinės apsaugos komisijos pirmininkas. Ypač nusipelnė organizuojant labdarą, dalyvavo Kraštotyros draugijos veikloje. Nuo 1957 metų – Šv. Jurgio bažnyčios altaristas. Mirė 1967 metų balandžio 23 dieną Šiauliuose. Palaidotas Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje.

 

Naciams okupavus Šiaulius, iš karto prasidėjo masinis žydų persekiojimas ir žudynės. Kunigas Justinas Lapis su Šiaulių visuomenės atstovais J. Orlausku ir Domu Jasaičiu nuvyko pas Šiaulių apygardos komisaro štabo viršininką Šropferį ir paprašė sustabdyti brutalų žydų naikinimą. Štabo viršininkas šiurkščiai nutraukė pokalbį, grėsmingai pataręs nesikišti į tuos reikalus. Po poros savaičių šie vyrai kreipėsi į Šiaulių apygardos komisarą Hansą Gevekę ir vėl paprašė nutraukti nekaltų žmonių žudynes.

 

Įsteigus getą kunigas Justinas Lapis tapo aktyviu žydų vaikų gelbėjimo operacijų dalyviu. Jis krikštydavo iš geto išneštus vaikus, padėdavo gauti suklastotus dokumentus. Parapijos metrikacijos knygose buvo išrenkami mirusių vaikų vardai, pavardės, amžius, gimimo vieta. Išrašant dokumentus buvo stengiamasi, kad metai dokumente ir jį gausiančio vaiko amžius apytiksliai sutaptų. Kunigas Lapis bendradarbiavo su žinoma Šiaulių žydų vaikų gelbėtoja gydytoja Janina Luiniene, kuri į gelbėjimo veiklą buvo įtraukusi visą būrį žmonių. Išneštì iš geto vaikai buvo slepiami Šiaulių ligoninėje, Vaiguvos ir Kuršėnų vaikų prieglaudose, buvo nuolat ieškoma juos ilgesnį laiką slėpti galinčių šeimų. Vaiko su „tinkamais“ dokumentais slapstymas kėlė kur kas mažesnį pavojų jį priglaudusiems gelbėtojams.

 

Apie kunigo Justino Lapio pagalbą jai ir jos dukrai Chavivai liudijo išsigelbėjusi žydė Estera Ton (karo pradžioje Estera Ziv). Iš Kuršėnų kilusi Estera 1939 metais ištekėjo už Jechezkelio Zivo, 1940 metais jiems gimė dukra Chaviva. Esteros vyras buvo nužudytas vokiečių okupacijos pradžioje, o ji su dukra pateko į Šiaulių getą. 1943 metais jai pavyko perduoti iš geto slapstyti dukrą. Savo atsiminimuose „Mano gyvenimo fragmentai“ (orig. Fragments of my Life) Estera Ton rašo: Paprašiau pono Leibovičiaus pagalbos po 1943 metų lapkričio Vaikų akcijos, kai žiaurūs nacių pagalbininkai per stebuklą nerado rūsio, kuriame slėpėsi Peralė ir vaikai. Juos reikėjo išvesti iš geto, bet ką su jais daryti po geto katastrofos? Ponas Leibovičius nusiuntė mane pas Šaulių apylinkės kunigą Lapį.

 

 

Apie aktyvų kunigo Lapio indėlį gelbėjant Šiaulių žydus liudijo ir kiti Šiaulių žydų gelbėtojai ir žinomi visuomenės veikėjai. Ilgametis Šiaulių miesto burmistras, 1996 metais pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu Jackus Sondeckis prisiminimuose „Mano gyvenimo stotys“ rašo: Šiauliuose turbūt daugiausia žydams padėjo Sofija ir daktaras Domas Jasaičiai bei kunigas Justinas Lapis. <...> Mažus vaikus siuntė pas kunigą J. Lapį. Jis pakrikštydavo juos ir atiduodavo į prieglaudą arba į vaikų ligoninę, kurios vedėja buvo daktarė Luinienė. Kaip aktyvus žydų gelbėtojas Šiauliuose kunigas Lapis minimas ir buvusio Šiaulių apygardos teismo pirmininko Pelikso Bugailiškio atsiminimuose „Gyvenimo vieškeliais“.

Sofijos Lukauskaitės-Jasaitienės 1946 metų pranešime VLIKʼui rašoma: Iš Šiauliuose man žinomų asmenų tą patį žydų gelbėjimo darbą dirbo mirusio advokato K. Venclausko šeima, daktarė Luinienė, kunigas Lapis...

 

D. Gaidelienė 1977 metų sausio 27 dienos laiške kunigui Juozui Prunskiui rašo: Baigdama norėčiau pridėti, kad jį [Peisachavičių, vėliau William Pace] ir daug iš jų [Šiaulių žydų] globojo Danutė Venclauskaitė, taip pat buvusi dr. Peisachavičiaus draugė, kunigas Lapis, Šv. Petro parapijos klebonas, žydus net pakrikštijo katalikais <...>.

 

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas kunigas Justinas Lapis, nuo pat pirmųjų vokiečių okupacijos dienų bandęs užtarti Šiaulių žydus ir padėjęs išsigelbėti Esterai Ton, jos dukrai Chavivai ir kitiems Šiaulių miesto ir apylinkių žydams.

 

 

 

1941 metais hitlerininkams okupavus Lietuvą, liepos ir rugpjūčio mėnesiais prasidėjus masinėms žydų žudynėms, Alytaus ligoninės gydytojas Ovsiejus Belkinas ir jo žmona Rašelė kreipėsi į buvusius bendradarbius ir pažįstamus pagalbos – paprašė suteikti prieglobstį jiems ir jų mažametei dukrelei Šeinai.

 

Pirmiausia Ovsiejus Belkinas kreipėsi į Aleksandrą Našliūnienę, toje pačioje ligoninėje dirbusią akušere. Aleksandra ir jos vyras Alfonsas Našliūnas, Žemės ūkio mokyklos direktorius, įrengė Belkinams slėptuvę ir visokeriopai juos globojo, bet vieta buvo nesaugi – Žemės ūkio mokyklos teritorijoje gyveno aukšto rango vokiečių karininkai, todėl Ovsiejui Belkinui su žmona Rašele ir dukrele Šeina teko ieškoti kitos slėptuvės. Belkinų dukrai buvo rasta slėptuvė kaime, o Ovsiejų ir Rašelę sutiko priimti Alytaus mokytojų seminarijos inspektoriaus Konstantino Bajerčiaus šeima. Konstantinas Bajerčius su žmona Magdalena savo namuose Alytuje Belkinus slapstė iki 1942-ųjų rugpjūčio. Belkinams slapstantis pas Bajerčius, maistu ir vaistais jiems padėjo mokytoja Stefanija Haškerienė ir jos vyras Maksimilijonas Haškeris, mokytojas Klimavičius ir kiti jų kolegos.

 

Kai Alytuje Belkinams pasidarė nebesaugu, juos sutiko priimti Vangelonių kaime gyvenę Antanina ir Petras Pečiuliai. Pečiuliai turėjo tris sūnus: Juozą, Antaną ir Bronių, 1942 metais jiems gimė dukra Aldona. Vyriausias Pečiulių sūnus Juozas tuo metu mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje, tačiau gyveno su tėvais Vangelonių kaime. Kartu su Antanina ir Petru Pečiuliais ir jų vaikais gyveno ir dalijosi visais darbais ir rūpesčiais savo šeimos tuomet dar nesukūrusi Petro Pečiulio sesuo Ona Pečiulytė (vėliau Kviliūnienė) ir brolis Kazimieras Pečiulis. Iš Juozo Pečiulio, vyriausiojo Pečiulių sūnaus, prisiminimų: Mano tėvas Petras Pečiulis nuo 1942 metų rugsėjo iki 1944 metų liepos 16 dienos slapta nuo hitlerinių okupantų ir jų kolaborantų slėpė, saugojo, maitino ir rengė žydų šeimą – Ovsiejų Belkiną ir jo žmoną Rašelę Belkinienę. Petras Pečiulis, rizikuodamas savo ir šeimos narių gyvybe, ėmėsi šios pavojingos misijos, nes visą gyvenimą gražiai sugyveno su kaimynais žydais, rusais, vokiečiais ir kitų tautybių žmonėmis, gerbė jų papročius, religinius ir politinius įsitikinimus. Globojamieji O. ir R. Belkinai neatlygintinai su Petro Pečiulio 8 asmenų šeima gyveno šių name Vangelonių kaime, Alytaus apskrityje, ir prie bendro stalo valgė tą patį maistą. Aš prisidėjau tik tiek, kad padėjau iškasti užmaskuotą tranšėją iš namo rūsio į malkinę ir bunkerį pasislėpti Belkinams, jei užkluptų hitlerininkų talkininkai.

 

Beveik dvejus metus pragyvenę šioje šeimoje ir globoti visų šios šeimos narių, ypač suaugusiųjų Petro ir Antaninos Pečiulių, Onos Pečiulytės ir vyriausiojo sūnaus Juozo Pečiulio, Belkinai sulaukė karo pabaigos. Po karo su dukra Šeina (vėliau Gražina Žvinklienė) Ovsiejus ir Rašelė Belkinai apsigyveno Vilniuje.

 

Deja, Petro Pečiulio likimas po karo buvo tragiškas. Dalis antisemitiškai nusiteikusių su nacių kariuomene nespėjusių pasitraukti nacių kolaborantų slapstėsi kaimuose ir miškuose ir terorizavo Pečiulių šeimą, todėl Belkinas, po karo dirbęs Alytaus apskrities Sveikatos apsaugos skyriaus vedėju, norėdamas apsaugoti Petrą Pečiulį, 1946 metai paskyrė jį dirbti Seirijų ambulatorijos pagalbinio ūkio vedėju. Šeima persikėlė į Seirijus, bet antisemitiškai nusitekę asmenys ir čia nepaliko ramybėje Petro Pečiulio ir 1948 metų liepos 29 dieną nužudė.

 

Ovsiejaus ir Rašelės Belkinų gelbėtojas Petras Pečiulis 1992 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šiuo garbingu Lietuvos valstybės apdovanojimu taip pat apdovanoti Ovsiejaus ir Rašelės Belkinų gelbėtojai Alfonsas ir Aleksandra Našliūnai, Konstantinas ir Magdalena Bajerčiai, Stefanija, Maksimilijonas ir Jurgita Haškeriai.

 

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Petro Pečiulio šeimos nariai – Antanina Pečiulienė, Ona Kviliūnienė (Pečiulytė) ir vyriausias Petro ir Antaninos Pečiulių sūnus Juozas Pečiulis, jų pagalba beveik dvejus karo metus slapstant Ovsiejų ir Rašelę Belkinus Alytaus rajone, Vangelonių kaime, buvo itin reikšminga.

 

 

 

 

Šiauliečiams Chonei ir Rachelei Dulickiams 1914 metais gimė dukra Lėja. Sulaukusi pilnametystės Lėja Dulickaitė apsigyveno Radviliškyje ir ten įgijo siuvėjos specialybę. Ten susipažino ir su būsimu vyru Jurgiu Šeštoku. 1938 metais jie persikėlė į Kauną, susituokė ir 1939-ųjų birželį Kaune Lėjai ir Jurgiui Šeštokams gimė sūnus Anatolijus.

 

Prasidėjus karui, Lėja ir Jurgis, nešini vaiku, mėgino pabėgti iš Radviliškio, bet Daugpilyje vermachto kariuomenė juos pasivijo. Įtarę, kad Jurgis Šeštokas yra žydas, vokiečiai jį suėmė. Lėjai su kūdikiu pavyko pabėgti iš Daugpilio, ji grįžo į Radviliškį ieškoti sau ir vaikui slėptuvės. Radviliškyje gyveno Lėjos anyta Barbora Šeštokienė ir svainės Eugenijos Pekarskienės šeima. Lėja su sūnumi Anatolijumi apsigyveno pas Eugeniją ir Viktorą Pekarskius. Pekarskių duktė Neonila (vėliau Pakalniškienė) gavo dokumentus, kuriuose Anatolijus buvo įrašytas kaip jos pavainikis sūnus, ji įsipareigojo globoti ir gelbėti berniuką. Tuo metu Lėją Šeštokienę pasiekė žinia, kad jos vyrą Daugpilyje paleido iš areštinės ir jis laukia jos Kaune. Palikusi dvejų metų sūnelį Neonilai Pekarskytei, Lėja grįžo į Kauną. Savo butą Kaune ji rado tuščią, išplėštą. Pernakvojo bute, bet buvo įskųsta, suimta ir įkalinta gete, buvo suimtas ir jos vyras. Po trijų mėnesių, 1941 metų spalio 25 dieną, Lėja Šeštokienė pabėgo iš Kauno geto, pėsčia grįžo į Radviliškį ir vėl apsigyveno pas Eugeniją ir Viktorą Pekarskius. Po kurio laiko į Radviliškį iš Kauno atvyko ir jos vyras Jurgis, tačiau kartu gyventi buvo pavojinga, nes policija tikrindavo Lėjos vyrą, ar jis negyvena su žyde žmona. Todėl Jurgis Šeštokas apsigyveno pas savo motiną Barborą Šeštokienę, o Lėja slapstėsi Eugenijos ir Viktoro Pekarskių namuose.

 

Iš Neonilos Pekarskytės-Pakalniškienės prisiminimų: Mažo miestelio, koks buvo Radviliškis prieš karą, sąlygomis kaimynai vieni apie kitus žinojo beveik viską. Buvo labai sudėtinga slėpti žmogų. Tuo laikotarpiu už žydų slėpimą buvo baudžiama mirtimi, o kaimynų buvo visokių – įvairių pažiūrų ir įsitikinimų, daugelis nusistatę prieš žydus. Per visą vokiečių okupaciją dėl kaimynų įtarimų Šeštokienė turėjo keturis kartus keisti gyvenamąją vietą.

 

Kai vienas nepatikimas Pekarskių kaimynas pastebėjo, kad pas Pekarskius gyvena nepažįstama moteris, Lėjai teko naktį skubiai palikti Pekarskių namus ir bėgti pas anytą Barborą Šeštokienę. Pas ją Lėja slėpėsi apie mėnesį, tačiau tai buvo labai nesaugu, nes kaimynai žinojo, kad Jurgio Šeštoko žmona – žydė, tad net ir netyčia kuris nors galėjo prasitarti. Galiausiai Viktoras Pekarskis Šeduvoje rado patikimą moterį – Padgurskienę. Ši sutiko priimti Lėją. Pas Padgurskienę Lėja slapstėsi tris mėnesius, kol į ją dėmesį vėl atkreipė kaimynai. Laimė, Pekarskiai iš anksto buvo susitarę su pažįstamais ūkininkais dėl dar dviejų slapstymosi vietų.

 

Pas Bronių Šereivą Naujasodžio kaime Lėja slapstėsi dešimt mėnesių. Iš ten ji buvo išvežta į Bebrujėlių kaimą pas ūkininką Vilių Dangį, šis ją slėpė ir globojo iki karo pabaigos. Pasitraukus vokiečiams, visi lengviau atsikvėpė. Lėja su vyru vėl apsigyveno Radviliškyje. Lėjos tėvai Chonė ir Rachelė Dulickiai, 1944 metais liepą likviduojant Šiaulių getą, buvo išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten žuvo, per Holokaustą Lietuvoje buvo nužudyti ir 3 Lėjos broliai, prieškariu gyvenę Vilniuje ir Panevėžyje. Vienam broliui – Naftaliui Dulickiui pavyko pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą, jis kariavo, buvo sunkiai sužeistas, bet liko gyvas, po karo taip pat gyveno Radviliškyje.

 

Ištisus trejus metus keli žmonės, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, gelbėjo nuo mirties Lėją Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų. Eugenija ir Viktoras Pekarskiai ir jų dukra Neonila Pekarskytė-Pakalniškienė 2000 metais Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Neonila Pekarskytė-Pakalniškienė 1999 metais apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Eugenija ir Viktoras Pekarskiai, nuo neišvengiamos žūties išgelbėję Lėją Šeštokienę ir jos sūnų Anatolijų.

 

 

 

 

 

Per visą vokiečių okupaciją Raseinių rajono Gūrų kaimo gyventojai Ona ir Antanas Račiūnai ir jų suaugę sūnūs Antanas, Petras ir Vincentas beitame pačiame kaime gyvenę Račiūnų giminės – Pranas Zaksas, Ona ir Marijona Zaksaitės ir Jonas Vaitkus slėpė ir maitino Samsono Milnerio šeimą.

 

Račiūnai ir Zaksai su Samsono Milnerio šeima buvo pažįstami dar prieš karą. Raseiniškiai Samsonas Milneris su žmonos broliu Faiveliu Kaganu turėjo malūną ir lentpjūvę. Daugelis Raseinių apylinkių valstiečių buvo Milnerio klientai, todėl gerai pažinojo jį ir Faivelį Kaganą. Faivelis Kaganas buvo nevedęs, o Samsonas Milneris anksti tapo našliu, vienas augino du sūnus Aroną (g.1929) ir Berelį (g. 1931).

 

Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, iš karto prasidėjo žydų persekiojimas, netrukus visi išgirdo ir apie pirmąsias aukas. Tada Samsonas Milneris atėjo pas Račiūnus paklausti, ar prireikus jie negalės padėti. Šeimos galva Antanas Račiūnas pažadėjo padėti Samsonui Milneriui ir jo sūnums, kuo tik galės.

 

Per masines Raseinių ir apylinkių žydų žudynes 1941 metų rugsėjo 28 dieną Samsonui Milneriui su sūnumis ir Faiveliui Kaganui pavyko pabėgti ir jie atėjo pas Račiūnus. Iš pradžių bėgliai nusprendė išsiskirti, nes buvo pernelyg pavojinga slapstytis visiems keturiems kartu. Pas Račiūnus liko Faivelis Kaganas ir jo sūnėnas Aronas Milneris. Račiūnų sodyboje buvo įrengtos net trys slėptuvės: malkinėje, vištidėje ir troboje. Račiūnai buvo pasiturintys, darbštūs, geros širdies ūkininkai, todėl nebadavo ir jų slapstomi žydai.

 

Samsonas Milneris ir jo jaunesnysis sūnus Berelis iš pradžių slapstėsi pas kitus pažįstamus valstiečius, bet iškilus pavojui, kreipėsi į Račiūnų giminaičius Zaksus, gyvenusius Račiūnų kaimynystėje, ir buvo priimti. Zaksų vienkiemis buvo vos už 300 metrų nuo Račiūnų namų ir per kilometrą nuo Samsono namų, tad jie gerai pažinojo vieni kitus.

 

Pranas Zaksas ir jo seserys Ona ir Marijona Zaksaitės anksti neteko tėvų. Su Zaksais gyveno ir 30-metis Jonas Vaitkus, jų įbrolis, jų motinos sūnus. Jonas Vaitkus Zaksų šeimoje buvo vyriausias ir kartu su Pranu darbavosi ūkyje, taip pat rūpinosi į beviltišką padėtį patekusiais kaimynais žydais. Pranas Zaksas su Samsonu po savo lova iškasė duobę, kuri tapo Samsono ir jo sūnaus Berelio slėptuve: joje jie slėpdavosi vos sulojus šuniui arba pamatę artinantis svetimus žmones, vasarą bėgliai slėpdavosi daržinėje įrengtoje slėptuvėje po šienu. Zaksai buvo neturtingi, tad juos kuo galėdami aprūpindavo Račiūnai, o Samsonas ir jo sūnus Berelis padėdavo Zaksams nudirbti ūkio darbus.

 

Faivelis Kaganas ir Aronas su Račiūnais netgi buvo du kartus nuvykę į Kauną susitikti su gete kalintais giminaičiais. Vėliau paaiškėjo, kad dauguma jų giminių žuvo 1944-ųjų liepą likviduojant Kauno getą. Pavyko išsigelbėti tik vyriausiam Samsono Milnerio broliui Šmereliui Milneriui. 1942 metais iš Kauno geto pabėgęs Šmerelis Milneris kartu su kitais pabėgėliais slapstėsi Beržtų kaime Anelės Tarapienės ir jos vaikų ūkyje.

Frontui priartėjus prie Raseinių ir vos už 2 kilometrų nuo Raseinių esančio Gūrų kaimo, teko trauktis ten, kur saugiau, todėl paskutinėmis nacių okupacijos savaitėmis prie Beržtų kaime pas Tarapus besislapstančių žydų prisijungė ir Faivelis Kaganas su Samsonu Milneriu ir šio sūnumis.

 

Visi minėti žydai, kuriuos pasiaukojamai gelbėjo šie Raseinių rajono valstiečiai, liko gyvi. Po karo Samsonas Milneris su sūnumis ir Faivelis Kaganas apsigyveno Kaune. 8-ajame dešimtmetyje Samsonas Milneris su Aronu ir Bereliu repatrijavo į Izraelį. Faivelis Kaganas mirė Kaune 1978 metais.

 

2006 metais Pranas Zaksas, Ona ir Marijona Zaksaitės ir Vincentas Račiūnas apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 2007 metais Jad Vašem pripažino Oną ir Antaną Račiūnus, jų sūnus Antaną, Vincentą ir Petrą bei Joną Vaitkų, Praną Zaksą, Oną ir Marijoną Zaksaites Pasaulio Tautų Teisuoliais.. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotiir kiti Samsono Milnerio šeimos gelbėtojai: Raseinių rajono Gūrų kaimo valstiečiai Ona ir Antanas Račiūnai, jų sūnūs Antanas ir Petras bei Jonas Vaitkus.

 

 

 

 

 

 Raseiniškio Nahumo Zolino šeima. Pokarinė nuotrauka

 

Juozas ir Zofija Ramanauskai su trimis vaikais – Konstantinu, gimusiu 1932 metais, Jonu, gimusiu1934 metais, ir Lidija, gimusia 1938 metais, prieškariu gyveno savo ūkyje Bralinskių kaime netoli Raseinių. Praėjus porai mėnesių nuo nacių okupacijos Lietuvoje pradžios, 1941 metais rugpjūtį Juozas Ramanauskas pamatė apie 20 metų vaikiną, bandantį patekti į jo kiemą. Tai buvo Nachumas Zolinas, Raseinių žydas, kuriam pavyko pabėgti ir išvengti masinių žudynių. Nachumas Zolinas ieškojo prieglobsčio aplinkiniuose kaimuose. Juozas Ramanauskas pažinojo Zolinų šeimą, nes prieš karą dažnai pirkdavo jų parduotuvėje. Juozas pasiūlė Nachumui prieglobstį savo ūkyje. Ramanauskų ūkiniame pastate buvo įrengta slėptuvė, kurioje vėliau buvo paslėpti ir raseiniškiai Šimonas ir Mejeris Levneriai. Po kelių savaičių broliai Levneriai paliko slėptuvę, tikėdamiesi rasti darbą pas vietinius ūkininkus, tačiau buvo pagauti ir nužudyti. Kelią ir prieglobstį pas Ramanauską rado dar vienas raseiniškis Šmerelis Milneris. Iš pradžių jis daugiausia slapstėsi miškuose, gaudamas maisto iš šiose apylinkėse gyvenusių pažįstamų valstiečių. 1944 metais Ramanausko įrengtoje slėptuvėje prie Zolino ir Milnerio prisidėjo iš Kauno geto pabėgę žydai.

 

Raseiniškiai Aleksandra ir Leonas Gyliai, paprašius buvusiai kaimynei Ciporai Vinik-Horožnitsky, organizavo vienuolikos žydų pabėgimą iš Kauno geto. Tai buvo Cipora ir Mejeris Horožnitskiai, Ciporos seserys Chana Judelevičienė ir Sara Britienė, jų motina Mina Vinik, Saros vyras Tuvia Britas, Sonia Jaffa Ceikinskytė (vėliau ištekėjo už Nachumo Zolino), Becalelis Smejatskis, Mejeris ir Dina Faktorovskiai, Chanochas Glikmanas.

 

Iš pradžių Gyliai laikiną prieglobstį pabėgėliams suteikė savo namuose Raseiniuose, bet mieste slapstyti žydus buvo itin pavojinga, todėl Leonas ir Aleksandra greitai rado patikimus žmones, kurie sutiko priimti bėglius. Tai buvo Juozas ir Zofija Ramanauskai, gyvenę Bralinskių kaime netoli Raseinių. Daliai iš Kauno geto pabėgusių žydų vėliau prieglobstį Beržtų kaime suteikė Anelė Tarapienė.

 

Ramanauskų ir Gylių šeimos palaikė ryšį per visą nacių okupaciją. Kadangi vienu metu pas Juozą ir Zofiją Ramanauskus Bralinskių kaime slapstėsi net 16 žydų, Aleksandra ir Leonas Gyliai jiems padėdavo maistu. Kai prie Raseinių priartėjo frontas, Gylių šeima pasitraukė į Vakarus, vėliau išvyko į JAV. Stambiam ūkininkui Juozui Ramanauskui pokariu teko patirti visus sovietinio režimo naujos tvarkos išbandymus – išbuožinimą, žemės konfiskaciją, lagerius. Nesulaukė Juozas Ramanauskas ir išgelbėtų žydų laiškų, nes grįžęs iš lagerių į Lietuvą 1955 metais mirė. Tačiau dar sovietmečiu po pasaulį pasklidusių Ramanauskų išgelbėtų žydų laiškai pasiekė Juozo Ramanausko našlę Zofiją. Iki pat mirties (1978) ji susirašinėjo su išgelbėtais žydais, džiaugėsi sėkmingai susiklosčiusiu jų ir jų vaikų gyvenimu.

 

Po karo Nachumas ir Sonia Zolinai emigravo į Pietų Afrikos Respubliką, o kiti išgelbėti žydai pasiekė Izraelį. Savo gelbėtojų jie nepamiršo ir 1983 metais, paraginti Nachumo Zolino, kreipėsi į Jad Vašem dėl savo gelbėtojų Juozo ir Zofijos Ramanauskų, Aleksandros ir Leono Gylių, Anelės Tarapienės ir jos suaugusių vaikų pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Nachumo Zolino dukra Estera Gur su vyru atvyko iš Izraelio ir aplankė Juozo ir Zofijos Ramanauskų artimuosius Vilniuje, kartu su jais aplankė ir savo tėvo Nachumo Zolino bei senelių gimtąsias vietas ir Zolinų artimųjų nužudymo ir palaidojimo vietas Raseiniuose.

 

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Juozas ir Zofija Ramanauskai, nacių okupacijos metais pasiaukojamai gelbėję Raseinių krašto žydus.

 

 

Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija liudija persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir žydų gelbėtojų drąsą, ištvermę, sumanumą, pasiaukojimą. Kad būtų išgelbėtas vienas žmogus, reikėjo daugelio gelbėtojų pastangų.

 

Žydus gelbėjo įvairių profesijų, amžiaus, išsilavinimo žmonės, tikintys ir laisvamaniai, pavieniai asmenys ir ištisos šeimos. Visus juos vienijo nesavanaudiškumas – jie tiesiog negalėjo pasielgti kitaip atviro smurto akivaizdoje ir, nepaisydami barbariškų nacių įsakymų, ekstremaliomis aplinkybėmis didžiausios grėsmės gyvybei akivaizdoje stojo į tiesos, žmogaus gyvybės ir orumo gynybos poziciją.

 

Praėjus 80 metų nuo nacių okupacijos Lietuvoje, žydų gelbėtojų apdovanojimus iš Lietuvos Respublikos Prezidento rankų priima gelbėtojų artimieji: vaikai, anūkai, proanūkiai. Jie mena kilnius savo tėvų, senelių poelgius.

 

 Būtina ateities kartoms ne tik išsaugoti nekaltai nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą, bet ir skleisti humanizmo apraiškas, neleidusias žydų gelbėtojams išlikti abejingiems, kai buvo žeminami ir žudomi mūsų piliečiai žydai.

 

 

 

Tekstą rengė:

Danutė Selčinskaja ir Gintarė Žuravliovaitė

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus

Istorinių tyrimų skyriaus

muziejininkės-tyrėjos

 

Vilnius, 2024