Apdovanojimo ceremonijos bukletas Gyvenimą dovanojusios širdys

 
Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2023 metų rugsėjo 26 diena

  

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.
 

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Lietuvos piliečius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirti.

 

Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant sistemingiems masiniams žydų šaudymams, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo nemažai vietinių talkininkų.

 

Gelbėjimas prilygo didvyriškumui – slėpti ir gelbėti žydus tekdavo ne vieną dieną. Besislapstantiems žydams ir jų gelbėtojams pavojus grėsė nuolat, gelbėtojams reikėjo pasirūpinti ir atsarginėmis slėptuvėmis, turėti patikimų pagalbininkų, kad iškilus pavojui būtų galima greitai pervesti žmones į saugesnę vietą. Ilgus mėnesius ir net metus gelbėtojai kartu su slapstomais žydais kentė baimę, kad gali būti demaskuoti, suimti ir nužudyti, tačiau negalėjo kitaip pasielgti ir, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, slėpė ir gelbėjo į beviltišką padėtį patekusius žydus.

 

Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Jad Vašem memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, kuriame išgraviruoti žodžiai: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“.

 

Per šią ceremoniją apdovanojami žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiose Lietuvos vietose: Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Radviliškio, Kaišiadorių, Šalčininkų, Trakų, Šilalės, Telšių rajonuose.

 

Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali ir liudija persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir žydų gelbėtojų drąsą, ištvermę, sumanumą, pasiaukojimą.

 

Buvęs telšiškis, nuo 1972-ųjų gyvenantis Izraelyje, šių dienų sulaukęs Jehošua Šochotas daugelį metų tikslino savo motinos Reizelės Šochotienės, brolio Chaimo ir savo gelbėjimosi aplinkybes per trejų karo metų laikotarpį Telšių ir Plungės rajonuose. Jehošuai Šochotui 15 kartų teko keisti slapstymosi vietas, jo broliui Chaimui – šiek tiek mažiau, o Reizelei Šochotienei teko slapstytis net 22 vietose. Jehošuos Šochoto prašymu per šią ceremoniją apdovanoti karo metais Telšių rajone, Kalnėnų kaime, gyvenę Juozapas Butvidas, Veronika Rupeikaitė ir Kazimiera Rupeikytė, suteikę itin reikšmingą pagalbą Šochotų šeimai lemtingą 1941-ųjų rudenį ir 1941–1942 metų žiemą, kai dauguma Telšių rajone gyvenusių žydų buvo nužudyti.

 

Stebėtinas Šiaulių centre gyvenusio siuvyklos savininko Juozo Dapkaus sumanumas, jo 16-mečio globotinio gimnazisto Vlado Drupo drąsa, Elenos Drupienės ir Emilijos Vigantienės pasiaukojimas gelbėjant ir slapstant žydus lėmė tai, kad net keliolika Šiaulių miesto žydų išliko gyvi. Daugelio išgelbėtų žydų mylimas ir gerbiamas Vladas Drupas dar 1981 metais Jad Vašem buvo pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu, jam suteiktas Tel Avivo garbės piliečio vardas. Per šią ceremoniją apdovanoti Vlado Drupo bendraminčiai ir artimieji: Juozas Dapkus, Elena Drupienė ir Emilija Vigantienė, kartu su Vladu Drupu gelbėję Šiaulių miesto žydus.

 

Grinkiškio miestelyje gyvenusios trys seserys Antanina, Zosė ir Elena Ilevičiūtės, nebodamos kratų ir dažnų vietinės policijos ir Grinkiškyje įsikūrusių vokiečių apsilankymų, savo varganame namelyje įsigudrino paslėpti ir išgelbėti du jaunus žydus – Sonią ir Abraomą Krumus. Šiandien apdovanotos seserys Antanina, Zosė, Elena Ilevičiūtės ir šių dienų sulaukęs seserų pagalbininkas Enrikas Ilevičius.

 

Šalčininkų rajone, Dainavos kaime, gyvenusi Kasilovskių šeima nepaisydama skelbtų grasinimų, kad už pagalbą žydams gyventojai bus griežtai nubausti, nusprendė gelbėti į beviltišką padėtį patekusius žmones. Už gyvybės išgelbėjimą jiems buvo dėkingi iš šio krašto kilę žydai Bronislavas Štempelkovskis, Oseris Abramovičius ir Peisachas Arkinas. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 5 Kasilovskių šeimos nariai: Jonas Kasilauskis, Apolonija Kasilovskaja, jų dukros Jadwiga Kunadorów, Marijana Gaidienė ir Janina Kislovskaja.

 

Trakų rajone, Jankovicų vienkiemyje, gyvenusi Kasperavičių šeima patyrė daug baimės ir vargo, ilgą laiką slapstydama žydus. Trejus nacių okupacijos metus Kasperavičiai maitino, šelpė drabužiais savo buvusius kaimynus, iškilus būtinybei suteikdavo savo namuose prieglobstį išsekusiems, susirgusiems žydams, besislapstantiems žeminėje miške. Šiandien apdovanoti Marijona ir Izidorius Kasperavičiai, jų sūnūs Motiejus ir Vincas bei Izidoriaus Kasperavičiaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės.

 

Kęstučiui Deltuvui buvo 10 metų, kai jis su mamos Rebekos Kamelskytės-Deltuvienės šeima pakliuvo į Kauno getą. Už išgelbėjimą jis dėkingas savo tėvo Juozo Deltuvo seserų Konstancijos Kondratavičienės ir Marijos Vilčinskienės šeimoms, ištraukusioms jį iš geto, slėpusioms nuo svetimų akių ir globojusioms iki nacių pasitraukimo iš Lietuvos. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi šiandien apdovanoti Konstancija ir Pranas Kondratavičiai, Marija ir Vincas Vilčinskai bei jų sūnų Vladas.

 

Vilniuje netoli Aušros Vartų gyvenusios seserys Helena ir Janina Zienowicz bei seserų ištikimas draugas, legendinis Vilniaus istorijos žinovas, filosofas Georgij Orda (Jerzy Orda) netikėtai tapo 5-erių Renanos Gabaj, 10-ies mėnesių jos broliuko Benjamino Gabajaus ir 4-erių metų Viliaus (Wilinkės) Finko gelbėtojais. Tuo metu, kai vaikai buvo slapstomi Vilniuje, jų tėvus nuošaliame Anglininkų kaime, Rūdninkų girioje, gelbėjo Zofija ir Janas Kukolevskiai. Ši sudėtinga gelbėjimo istorija liudija daugelio žmonių pasiaukojimą ir visam gyvenimui išsaugotą artimą ryšį tarp gelbėtojų ir išgelbėto berniuko Viliaus Finko, vėliau tapusio Wilhelm Józef Zienowicz. Per šią ceremoniją apdovanoti Janas ir Zofija Kukolevskiai, Maria Janina Zagała (Zienowicz) ir Georgijus Orda (Jerzy Ordą).

 

Nacių okupacijos metais dvi Lietuvos šviesuolių šeimos – Julija Biliūnienė-Matjošaitienė ir Stasys Matjošaitis bei Meilė ir Kazys Lukšos įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Slapstymąsi Apsuonos kaime pas Kazį ir Meilę Lukšas gydytojas Mironas Ginkas vaizdingai aprašė savo knygoje „Per spygliuotą vielą“, o gydytojos Fenios Švabaitės liudijimas apie slapstymąsi pas Matjošaičius Kaune publikuotas pirmojoje lietuviškoje knygoje apie žydų gelbėtojus „Ir be ginklo kariai“. Savo prisiminimus apie gydytojo Mirono Ginko slapstymą parašė ir šių įvykių liudininkė dr. Ingė Lukšaitė, šiandien priimanti apdovanojimą už savo mamą, Lietuvos švietimo reformos koncepcijos kūrėją Meilę Lukšienę ir senelį, prieškario Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėją, pedagogą Stasį Matjošaitį.

 

Per šią ceremoniją apdovanota Juzė Mačiokienė, karo metais itin sudėtingomis aplinkybėmis likusi be šeimos maitintojo su dviem dukromis ir besilaukianti trečiojo, ištiesė pagalbos ranką Chavai Raping, kai niekas nebenorėjo priimti į beviltišką padėtį patekusios jaunos moters. Juzė Mačiokienė rūpinosi Chava net ir įkėlus į jos butą gestapininką, o frontui artėjant prie Kauno Juzė Mačiokienė su savo dukromis ir Chava pasitraukė į saugią vietą kaime, kur ir sulaukė vokiečių pasitraukimo iš Lietuvos.

 

Šių dienų sulaukusi Stasė Staputienė (Ruzgaitė) visą gyvenimą prisimena, kaip jos tėvelis Kazimieras Ruzgys, sukvietęs šeimos narius, paklausė, ar visi šeimos nariai sutinka ir ar supranta, kokią prisiims atsakomybę, sutikdami slėpti savo namuose žydę, ar sugebės neišsiduoti, net jei tektų mirti. Šeimos nariams sutikus, atokiame Šilalės valsčiaus Katyčių kaime Ruzgių šeimoje buvo išgelbėtos Bronė Richmanaitė-Gator su dukrele Renute. Per šią ceremoniją apdovanoti žydės ir jos dukrelės gelbėjimo dalyviai Stasė Staputienė, Ruzgių augintinė Genovaitė Karbauskienė ir Kazimiero Ruzgio brolis Juozas Ruzgys.

 

Net ir daugeliui metų praėjus po karo, jau gyvendamas Kanadoje, Samuelis Kacas nepamiršo nei to vargo ir kančių, kurias teko patirti įkalintiems Kauno gete žydams, nei Žaliakalnyje gyvenusio ir turėjusio parduotuvę Jono Vasiliausko, kuris padėjo jam išlikti gyvam, ilgą laiką šelpė maistu, o galiausiai priėmė ir paslėpė savo kieme šeimai priklausiusioje ūkinėje patalpoje, jo saugumu rūpinosi visi Vasiliauskų šeimos nariai. Per šią ceremoniją už Samuelio Kaco išgelbėjimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Jonas ir Elena Vasiliauskai.

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992–2022 metais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1625 Lietuvos žydų gelbėtojai, nepabūgę grėsusio pavojaus ir kartu su artimaisiais, draugais ir bendraminčiais išgelbėję gyvybę ne vienam savo kaimynui, draugui, pažįstamam ar nepažįstamam žmogui.

 

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2023 m. rugsėjo 22 d. dekretu Nr. 1K-1452 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiapdovanojo 38 asmenis, iš kurių 2 sulaukė mūsų dienų, kiti apdovanoti po mirties. Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

 

 

 

Jehošua Šochotas (g. 1933), nuo 1972-ųjų gyvenantis Izraelyje, 2004 metais lankė savo motinos Reizelės Šochotienės (1908–1986), brolio Chaimo Šochoto (1932–2001) ir savo gelbėtojus bei jų palikuonius, tebegyvenančius Telšių ir Plungės rajonuose. Šios kelionės metu Šochotas tikslino kaimų pavadinimus, savo gelbėtojų biografijos duomenis, o grįžęs parašė išsamius prisiminimus ir kreipėsi į muziejų, prašydamas pristatyti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimui daugelį žmonių, be kurių pagalbos Šochotų šeimai nebūtų išlikusi gyva.

 

Telšiškių Šochotų šeimos nariai buvo kalinami Rainių ir Gerulių stovyklose bei Telšių gete. Po Telšių geto likvidacijos 1941 gruodžio 23 dieną Reizelė Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu slapstėsi, kol tos vietos buvo išvaduotos nuo vokiečių, t. y. iki 1944 metų spalio. Pagrindinė šeimos gelbėtoja per visą karą buvo vaikų auklė Domicėlė Pagojutė, ji rasdavo patikimus žmones, savo gimines arba gerus pažįstamus, jų pasiaukojamomis pastangomis Reizelė Šochotienė ir jos sūnūs išliko gyvi. Dauguma Šochotų gelbėtojų jau apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, net 14 šios šeimos gelbėtojų Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

 

Šiam apdovanojimui pristatomi ir dar trys Reizelės Šochotienės, jos sūnų Chaimo ir Jehošuos gelbėtojai Juozapas Butvidas, Veronika Rupeikaitė ir Kazimiera Rupeikytė, apie jų itin reikšmingą pagalbą liudija Izraelyje gyvenantis vienintelis šių dienų sulaukęs šios šeimos narys Jehošua Šochotas. Iš Jehošuos Šochoto prisiminimų: 1941 metų rudenį, kai dar egzistavo Telšių getas ir ūkininkams buvo leidžiama imti iš geto žydes darbams, kurį laiką palaikyti jas, o paskui grąžinti į getą, mano mama ir jos sesuo Lėja ieškojo vietos, į kurią būtų galima patekti legaliai, neva dirbti, bet paskui negrįžti, šeimininkams padėjus „darbininkėms“ pasislėpti. Tokią vietą jos rado Kalnėnų kaime pas Juozapą Butvidą. Šiame ūkyje su Juozapu šeimininkavo ir seserys Kazimiera ir Veronika Rupeikaitės. Mes, šeši Šochotų šeimos nariai: Reizelė Šochotienė, motinos sesuo Lėja Šif, senelė Riva Šif, senelės sesuo Šeinė Jofė, mano brolis Chaimas ir aš, Jehošua Šochotas, į Juozapo Butvido nuomotą ūkį Kalnėnų kaime atvykome 1941-ųjų lapkričio pradžioje. Be mūsų šešių, pas Butvidą slapstėsi dar 4 žydės: dvi pagyvenusios moterys ir moteris su mergaite, šiek tiek jaunesne už mane. Nei jų pavardžių, nei vardų neprisimenu. Dirbome, ką galėjome. Gyvenome atskirame vieno kambario, kuris kartu buvo ir virtuvė, namelyje. Visi miegojome ant grindų.

 

 

Karo metais Juozapo Butvido ir jo seserų Veronikos ir Kazimieros Rupeikaičių ūkyje gyveno ir samdoma darbininkė Zosė Šmitaitė (vėliau – Kęsminienė). Baigiantis 1941-iesiems ir 1942 metų sausį šio ūkio troboje slėpėsi dvi pagyvenusios ir viena jauna žydė su dukrele, o Reizelė Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu slėpėsi linų prikrautoje jaujoje. Jaujoje Šochotai išbuvo apie 4 savaites, tik naktimis išeidavo į lauką, valgyti jiems atnešdavo Kazimiera Rupeikytė arba Zosė Šmitaitė. Vieną lemtingą dieną sumani ir greitos orientacijos Zosė Šmitaitė išgelbėjo Šochotų šeimą nuo tikros žūties.

 

Iš Jehošuos Šochoto prisiminimų: Likusios keturios žydės, kurios slapstėsi pas Butvidą, nežinojo, kad jaujoje slapstomės mes. Kažkas paskundė valdžiai, kad Butvidas slepia žydus. Atvažiavo baltaraiščiai ieškoti tų žydų. Viena iš pagyvenusių žydžių, pamačiusi baltaraištį, puolė bėgti į jaują slėptis. Baltaraištis puolė ją vytis. Zosė Šmitaitė, pamačiusi tai ir žinodama, kad jei bėganti žydė pateks į jaują, baltaraiščiai ras ir mus, staigiai susiorientavo, aplenkė besivejantį baltaraištį ir sulaikė žydę, o ši jau buvo spėjusi atidaryti jaujos duris. <...> Baltaraištis pasižiūrėjo pro praviras jaujos duris, pamatė, kad jauja pilna linų, ir nusivarė senąją žydę į pirkią. Baltaraiščiai rado ir jaunąją žydę su dukrele, tad visas keturias išsivežė į Telšius. Kur ir kada jos buvo sušaudytos, aš nežinau.

 

Tą lemtingą dieną tik per stebuklą likę gyvi Reizelė Šochotienė su sūnumis Jehošua ir Chaimu nusprendė, kad bus saugiau slapstysis atskirai. 1942-ųjų sausio pabaigoje Jehošuai buvo rastas prieglobstis Napoleono Šaulio šeimoje, o Chaimui – Darbuto šeimoje. 1942-ųjų gegužės viduryje Jehošua Šochotas trumpam vėl buvo atvestas pas Butvidą, o paskui Kazimiera Rupeikytė jį palydėjo į Telšius pas buvusią Šochotų vaikų auklę Domicėlę Pagojutę, ši jau buvos susitarusi su savo broliais Baltramiejumi ir Zenonu dėl tolesnio Jehošuos slapstymo. Jehošuai Šochotui 15 kartų teko keisti slapstymosi vietą, jo broliui Chaimui – šiek tiek mažiau, o Reizelei Šochotienei teko slapstytis net 22 vietose.

 

Per šią ceremoniją  Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Juozapas Butvidas, Veronika Rupeikaitė ir Kazimiera Rupeikytė, teikę prieglobstį ir visokeriopą pagalbą Reizelei Šochotienei ir jos sūnums Jehošuai ir Chaimui, kai jiems kasdien grėsė mirtinas pavojus būti sugautiems arba išduotiems.

 

 

 

Juozas Dapkus buvo siuvyklos ir medžiagų parduotuvės Šiaulių centre savininkas. Tai buvo antra pagal dydį Šiaulių siuvykla, garsėjusi aukšta vyriškų drabužių kokybe. Pas Juozą Dapkų atvykdavo prekybos agentai iš Anglijos, iš jų jis pirkdavo gerus audinius vyriškiems kostiumams ir paltams. Juozo Dapkaus siuvykla turėjo ir savo prekės ženklą, pagamintą Anglijoje. Tarp siuvyklos darbuotojų, partnerių ir klientų buvo daug žydų. Prieškariu pas savo dėdę Juozą Dapkų apsigyveno jo artimas giminaitis paauglys gimnazistas Vladas Drupas. Juozas Dapkus buvo viengungis, savo vaikų neturėjo, tad paaugliui Vladui jis tapo kone tikru tėvu, savo tikrojo tėvo Vladas neteko būdamas dvejų metų. Deja, ramus gyvenimas Juozui Dapkui ir jo globotiniui Vladui baigėsi 1941-aisiais naciams okupavus Lietuvą.

 

Kai 1941-ųjų rugpjūtį Šiauliuose buvo įsteigtas žydų getas, Juozas Dapkus ir anuomet šešiolikmetis gimnazistas Vladas Drupas aktyviai įsitraukė į žydų gelbėjimą. Juozo Dapkaus siuvykla tapo susitikimų ir žydų aprūpinimo maistu vieta. J. Dapkus policijai sudarydavo jam reikalingų darbams žydų sąrašus, pagal kuriuos policija išduodavo gete kalintiems žydams darbo pažymėjimus. Su šiais pažymėjimais žydai įgydavo leidimą eiti iš geto į siuvyklą. Vladas Drupas savo prisiminimuose rašo: Mūsų pažįstami ateidavo pas mus „dirbti“, bet dažnai visą dieną praleisdavo ne siuvykloje, o dėdės Juozo Dapkaus buto salone, paskui vakare grįždavo į getą.

 

Prieškariu Juozo Dapkaus siuvyklos klientai buvo ir dantų gydytojas Leo Remenas bei jo šeimos nariai. Juozas Dapkus siuvo kostiumus visiems Remenų vyrams. Tad prasidėjus žydų persekiojimui, Leo Remenas su savo žmona Mina vieni pirmųjų kreipėsi į Juozą Dapkų visokeriopos pagalbos. Remenai turėjo trejų metų sūnų Dovydą, jį savo namuose Šiaulių pakraštyje nuo pat pirmų nacių okupacijos dienų slėpė ir augino berniuko auklė Emilija Vigantienė. Tarp Dovydo tėvų ir auklės nuolatinį ryšį palaikė Vladas Drupas. Jis pristatydavo Emilijai maisto produktų, į kuriuos Leo Remenas iškeisdavo savo drabužius, arba kurių, panaudodamas plačias pažintis, gaudavo ir visus maistu aprūpindavo Juozas Dapkus. Vladas dažnai lydėdavo ir Dovydo motiną Miną Remen, kai ši eidavo pas Emiliją Vigantienę aplankyti sūnaus. Vėliau Vladas rado saugią slapstymosi vietą ir Minai Remen. Iš Vlado Drupo prisiminimų: Mina Remen be akcento kalbėjo lietuviškai ir buvo nusidažiusi šviesiai plaukus, tad nekildavo įtarimas. Aš parūpinau jai lietuvišką pasą Marijos Ramanauskaitės vardu ir 1943 metais abu su Mina nuvažiavom pas mano motiną Eleną Drupienę, ji gyveno Vališkių kaime, netoli Radviliškio. Mina liko pas mano motiną, o jos vyras Leo, vyro brolis Peras ir abiejų brolių tėvai mūsų pastangomis buvo išvežti į vieną Žemaitijos kaimą netoli Tirkšlių. Man tekdavo ir čia padėti visai šeimai palaikyti nuolatinį ryšį.

 

Ryžtingas, drąsus ir jautrus jaunuolis Vladas Drupas buvo įsitraukęs į keliolikos žydų gelbėjimą. Lemtingais momentais Vladas Drupas į pagalbą pasitelkdavo ir savo šeimos narius: motiną Eleną Drupienę, dėdę Juozą Dapku, bei savo draugus, kurie padėdavo parūpinti besislapstantiems žydams padirbtus dokumentus. Už išgelbėtą gyvybę Vladui Drupui, jo motinai Elenai, dėdei Juozui Dapkui visą gyvenimą buvo dėkingi didelės Remenų šeimos nariai, Sonia Kozlovski ir jos tėvas Josefas, Chaviva Ziv-Krasnitski ir jos motina Estera Ton bei Estera Begin.

 

Po karo šie išgelbėti žydai apsigyveno Izraelyje ir JAV. Vladas Drupas tapo žinomu statybos inžinieriumi, vadovavo kelių respublikinės reikšmės objektų statybai Lietuvoje. Išsipildė ir didžiausia Vlado Drupo jaunystės laikų svajonė – jis tapo sklandytoju, lakūnu, Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionu.

 

1981 metais Vladas Drupas Jad Vašem buvo pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu, jam buvo suteiktas Tel Avivo garbės piliečio vardas ir butas Tel Avive, ten jis praleido daug laiko ir iki pat mirties 2019 metais bendravo su jo išgelbėtais žmonėmis ir jų palikuoniais.

 

Vladas Drupas 2000 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Elena Drupienė, Juozas Dapkus bei Emilija Vigantienė, kartu su Vladu Drupu gelbėję Remenų šeimos narius.

 

 

Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, visuose miestuose ir miesteliuose prasidėjo žydų persekiojimas, buvo steigiami laikinieji getai, juose uždaryti žydai beveik neturėjo vilties išsigelbėti. Šios katastrofos neišvengė ir Grinkiškio žydai, jie buvo išvežti į Krakių getą ir kitomis kryptimis, o vėliai brutaliai nužudyti. Kai policija išsiaiškino, kad pagal iš anksto sudarytus sąrašus buvo išvežti ne visi žydai, pradėjo vaikščioti po namus ir ieškoti būsimų aukų. Laimė, jiems nepavyko rasti sutuoktinių Sonios ir Abraomo Krumų, juos savo varganame namelyje paslėpė ir išsaugojo seserys Antanina, Zosė ir Elena Ilevičiūtės. Jaunieji Krumai prašyti pagalbos pirmiausia atėjo pas Grinkiškio bažnyčios kleboną. Klebonui rekomendavus, bėglius sutiko priimti už Baisogalos gatvės palaukėje gyvenusios seserys Ilevičiūtės. Vargana sodybėlė, klebono nuomone, buvo geriausia vieta pasislėpti nuo persekiotojų. Vokiečiai nemėgstantys netvarkos, tad neturėtų ten lankytis. Įnamiai iš pradžių įsikūrė palėpėje tarp visokių rakandų, bet ten buvo nesaugu, todėl kartu su šeimininkėmis virtuvėje išsikasė slėptuvę, ten įsirengė gultą ir suolelį. Iš viršaus slėptuvę apdengė lentomis, pastatė stalą, o po juo įrengė „vištidę“ – lentas užbėrė smėliu, jame kapstėsi ir vaikštinėjo vištos – niekam nė į galvą netoptelėjo, kad taip paprastai ir gudriai seserų Ilevičiūčių įrengtoje slėptuvėje ištisas dienas slėpėsi du jauni žmonės Sonia ir Abraomas Krumai. Į tyrą orą Krumai išeidavo tik naktį. Seserų Ilevičiūčių konspiracija ir gebėjimas laikyti paslaptį padėjo Soniai ir Abraomui Krumams išlikti gyviems. Besislapstantiems ir jų globėjoms teko patirti daug sunkumų – kankino nuolatinis skurdas, maisto stygius, nepavyko išvengti ir ligų, tačiau atsirado patikimų, užjaučiančių žmonių, tokių kaip miestelio vaistininkė Marija Butauskienė, ši moteris kritiniais momentais padėjo seserims vaistais, maistu ir drabužiais. Neliko nuošaly ir seserų Ilevičiūčių artimieji. Iš Enriko Ilevičiaus prisiminimų: Trys seserys gyveno vargingai, suklypusiame name. Žydus slėpė namo palėpėje ir kambaryje, slėptuvėje po stalu. Mūsų tėvai jiems nešdavo maisto, o aš ir mano sesuo Bronė saugodavom, kad nepasirodytų vokiečiai. Vokiečiai dažnai užsukdavo patikrinti vienkiemio gyventojų. Bet tėvo seserys jiems pridėdavo krepšius kiaušinių, tad jie ilgai neužsibūdavo. Kiekvieną sykį mus apimdavo baimė, kad nepastebėtų, jog pas mus slapstosi žydai. Artėjant frontui seserų trobelė sudegė, jos kurį laiką gyveno išsikastame bunkeryje kartu su žydais.

 

Pokariu, kai ir taip vargingai gyvenusios seserys liko dar ir be namų, jų nepamiršo Šiauliuose apsigyvenę išgelbėti Abraomas ir Sonia Krumai. A. Krumas dirbo Šiaulių „Elnio“ fabrike, jie su žmona dažnai atveždavo seserims maisto, darbužių, bet svarbiausia – įrengė namelį. Krumas atvežė iš miško vokiečių kareivių paliktą baraką, sukalė seserims pastogę, nupirko arklį, kad jos galėtų susiarti savo žemę. Gyvendami Šiauliuose Krumai susilaukė sūnaus, vėliau šeima persikėlė į Kauną, o galiausiai emigravo į JAV.

 

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotos seserys Antanina, Elena ir Zoėę Ilevičiūtės, karo metais išgelbėjusios Sonią ir Abraomą Krumus ir šių dienų sulaukęs šios istorijos liudininkas Enrikas Ilevičius, seserų Ilevičiūčių pagalbininkas gelbėjant Krumų šeimą. 

 

 

 

 

Antrojo pasaulinio karo metais Apolonija Kasilovskaja ir Jonas Kasilauskis (Jan Kasilowski, Apolonia Kasilowska) su keturiais vaikais Jadvyga (g. 1924), Marijana (g. 1926), Janina (g. 1932) ir Edmundu (g. 1930) gyveno Dainavos kaime netoli Jašiūnų (dab. Šalčininkų r.). Kasilovskių šeima padėjo išsigelbėti trims žydams. Lietuvos ypatingajame archyve saugomi išsigelbėjusių žydų liudijimai apie Kasilovskių jiems suteiktą pagalbą nacių okupacijos metais.

 

Bronislavas Štempelkovskis, gimęs 1914 metais Parudaminyje, 1945 metais dirbęs Jašiūnų malūno vedėju, liudija: nuo 1941 metų gerai pažinojau Kasilovskių šeimą iš Dainavos kaimo. Vokiečių okupacijos laikotarpiu žydai buvo persekiojami, okupacinės valdžios įsakymai skelbė, kad visi gyventojai, kurie slėps žydų tautybės asmenis, bus sušaudyti, o jų turtas bus konfiskuotas. Kadangi pagal tautybę esu žydas, man teko slėptis. Kai kurie žmonės, mažesnė gyventojų dalis, mus slėpė, didesnė persekiojo. Kai atsidūriau Dainavos kaime, nepaisydama tokių sudėtingų aplinkybių, Kasilovskių šeima mane gerai priėmė ir netgi pasiūlė pasilikti pas juos, aš, žinoma, noriai sutikau ir buvau jiems labai dėkingas. Gyvenau pas juos 8 mėnesius, paskui išėjau pas partizanus, kur ir buvau iki Raudonosios armijos atėjimo. Be manęs, Kasilovskiai slėpė dar du žydus – Abramovičių ir Peisachą Arkiną. Už tai, kad mus slėpė, jie negavo jokio atlygio ir nenorėjo jo gauti. Ir vėliau dažnai pas juos užeidavau, jie visada mane nuoširdžiai sutikdavo, įspėdavo apie pavojų <...>. Kai ten būdavau, jie sakė nežinantys, ką daryti, nes pas juos pradėjo lankytis policijos komendantas Kasputis, jam labai patiko Kasilovskių dukra Jadvyga ir jis norėjo ją vesti. Tačiau Kasilovskiai su Kaspučiu jokių reikalų neturėjo, tik bijojo, kad jų dukrų neišvežtų į Vokietiją.

 

Bronislavo Štempelkovskio liudijimą patvirtina ir Oseris Abramovičius, gimęs 1907 metais Liaudiškėse, Turgelių vlsčiuje: Nacių okupacijos metais man, žydui, teko slapstytis. Žmonės bijojo mane priimti, o kai kurie mane „medžiojo“. Tačiau kai atėjau pas Kasilovskius, jie mane paslėpė ir maitino 6 mėnesius. Vėliau išėjau pas partizanus, kur ir buvau iki Raudonosios armijos atėjimo. Be manęs, Kasilovskiai dar slapstė Štempelkovskį ir Peisachą Arkiną.

 

Kad Kasilovskių šeima slepia žydus, žinojo ir kai kurie Dainavos kaimo gyventojai, tačiau jų neišdavė. Dainavos kaimo gyventojas Matejus Adamovičius, gimęs 1908 metais, liudija: Ivaną Kasilovskį (Joną Kasilauskį) ir jo šeimą aš gerai pažįstu, nes gimiau ir iki šiol gyvenu Dainavos kaime, kaip ir jie. Vokiečių okupacijos metais visa jų šeima dirbo savo ūkyje ir slėpė 3 žydus, kuriems grėsė sušaudymas <...>. Mane buvo užrašę išvežti į Vokietiją, tada Marija Kasilovskaja (vėliau Marijana Gaidienė) paprašė pažįstamo policijos komendanto Kaspučio ir mane atleido nuo išvežimo. Marijai padedant, nuo išvežimo buvo išgelbėtas ir Bialas, Boleslovo s., prieš tai du mėnesius kalėjęs Lukiškių kalėjime.

 

Jauniausioji Kasilovskių dukra Janina (vėliau – Janina Kislovskaja) buvo labai nuovoki savo tėvų ir seserų pagalbininkė: įspėdavo, jei pamatydavo ateinant nepažįstamus asmenis, motinai Apolonijai paliepus nunešdavo maisto besislapstantiems, bet svarbiausia – sugebėjo išlaikyti paslaptį ir niekam neprasitarė apie slapstomus žydus.

 

Jano ir Apolonijos Kasilovskių anūkė Danuta Churtasenko prisimena savo senelės Apolonijos ir mamos Janinos pasakojimus apie karo metais patirtas baimes ir pavojus slepiant žydus bei sunkų pokario laikotarpį, kai 1947 metais mirus vyrui senelė Apolonija liko su 4 vaikais. Tuo laikotarpiu jai labai padėjo išgelbėti žydai, jie dažnai ją lankydavo, padėdavo atlikti namų ruošos darbus, nuimti derlių, organizuodavo maisto pristatymą į miestą. Apolonijos anūkė Danutos Churtasenko sako: Mano senelė Apolonija dažnai geru žodžiu prisimindavo šeimos išgelbėtus žydus ir po karo jai suteiktą pagalbą.

 

Vyriausioji Jano ir ApolonijosKasilovskiųdukra Jadvyga po karo emigravo į Lenkiją, ištekėjo, tapo Jadwiga Kunadarów ir iki pat mirties 2012 metais gyveno Vroclave. Vroclave gyveno ir 1991 metais mirė ir Kasilovskių sūnus Edmundas. Apolonija Kasilovskaja, Jonas Kasilauskis ir jų jauniausioji dukra Janina iki pat mirties gyveno gimtajame Dainavos kaime, o dukra Marijana Gaidienė gyveno ir mirė Vilniuje.

 

Už žydų gelbėjimą nacių okupacijos metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Jonas Kasilauskis (Jan Kasilowski), Apolonija Kasilovskaja (Apolonia Kasilowska) ir jų dukros Jadwiga Kasilowska-Kunadorów, Marijana Gaidienė (Kasilowska) ir Janina Kislovskają (Kasilowska).

 

Marijona ir Izidorius Kasperavičiai su sūnumis Motiejumi ir Vincu bei Izidoriaus Kasperavičiaus seserimis Marijona Kasperavičiūte ir Ona Kasperavičiūte prieškariu gyveno Trakų rajone, Jankovicų vienkiemyje. Šeima vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Kasperavičių name buvo įkurta pradžios mokykla, ją vaikystėje lankė Marijonos ir Izidoriaus Kasperavičių sūnūs ir aplinkinių kaimų valstiečių vaikai. Baigęs pradžios mokyklą Kasperavičių sūnus Motiejus mokėsi Onuškyje, o baigęs gimnaziją Aukštadvaryje įstojo į Trakų mokytojų seminariją ir ją baigė. Vincas baigė penkias klases ir liko ūkyje, padėjo tėvams ir tetoms ūkininkauti.

 

Kasperavičių žemė ribojosi su kaimynystėje gyvenusių žydų laukais, žydų vaikai lankė ir Kasperavičių name įsikūrusią mokyklą. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, varymui į getus ir žudynėms, dalis žydų pabėgo, slėpėsi miškuose išsikastose žeminėse. Kartą pas Kasperavičius gyvenęs giminaitis, ganydamas karves netoli Saloviškių ežero, netyčia aptiko žydų slėptuvę. Buvę kaimynai atėjo pas Kasperavičius prašyti, kad jų neišduotų ir sušelptų maistu ir drabužiais. Kasperavičiai buvo labai religingi, dvi kartu gyvenusios Izidoriaus Kasperavičiaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės buvo vienuolės, tad jie negalėjo atsakyti į beviltišką padėtį patekusiems kaimynams. Pas Kasperavičius apsistojo Gausai, Plis, Elija Alpertas, Nachimovas ir kiti – iš viso 16 žydų. Jie turėjo miške ir žemines, tad pas Kasperavičius pasikeisdami nakvodavo po keturis, penkis, atgaudavo jėgas, būdavo pamaitinami. Kartais pas Kasperavičius užeidavo ir nepažįstami žydai iš Semeliškių, kuriems pasisekė išvengti egzekucijos 1941-ųjų rudenį. Ilgokai pas Kasperavičius gyveno kaimynų žydų Plisų dukra, ją pas juos atvedė kunigas Jakubauskas. Izidorius ir Marijona Kasperavičiai, jų sūnūs Motiejus ir Vincas, Izidoriaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės dalydavosi viskuo, ką turėjo, ir įspėdavo apie gresiančius pavojus. Iš Motiejaus Kasperavičiaus dukros Lionės Eugenijos Morgalis prisiminimų: Jankovicai – graži vietovė, supama ežerų. Prie vieno ežero buvo įsikūręs nemažas vadinamasis Žydų kaimas. Dabar jo nebėra. Prisimenu senelės, mes ją vadindavome baba, o senelį – dieduku, ir tėčio pasakojimus apie tą pasibaisėtiną karo periodą, kai vokiečiai pasklido po visą Lietuvą. Neaplenkė ir Jankovicų, nors atrodytų, vienkiemio prie miško niekas neras. Rado! Pasakojo, kai pamatė į jų namus ateinančius vokiečius, iš baimės drebėjo visos kūno ląsteles, bijojo, kad nerastų besislapstančių ir nepadegtų namų, bijojo ir dėl savo gyvybės, ir dėl vaikų. Reikėjo tvardytis, buvo daug bauginimų, nerimo... Kepdavo kiaušinienę su lašiniais ir maitindavo, nes puikiai suprato, kad alkani dar piktesni....

 

Kasperavičių šeima labai rizikavo ilgą laiką slapstydama žydus, pasklidus gandams, iškilo didžiulis pavojus visiems. Todėl Motiejui Kasperavičiui patarus, 1943 metais žydai pradėjo ieškoti ryšio su partizanais ir po kurio laiko pasitraukė pas juos, tačiau kartais vis dar užeidavo pas Kasperavičius, šie kaip ir anksčiau padėdavo jiems maistu ir drabužiais. 1944-ųjų vasarą naciams pasitraukus iš Lietuvos, Kasperavičių kaimynai žydai išėjo iš miško, daugelis grįžo į savo namus, kai kurie apsigyveno Trakuose, po kurio laiko beveik visi emigravo. Buvę Kasperavičių kaimynai Gausai ir Plisai apsigyveno JAV, kiti repatrijavo į Izraelį. Kartkartėmis Kasperavičių šeimą vis pasiekdavo išsigelbėjusių žydų padėkos laiškai.

 

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Marijona ir Izidorius Kasperavičiai, jų sūnūs Motiejus ir Vincas Kasperavičiai bei Izidoriaus Kasperavičiaus seserys Marijona ir Ona Kasperavičiūtės, rizikavę gyvybe ir gelbėję nacių okupuotoje Lietuvoje žydus.

 

 

 

 

 

 

Prieškariu Kaune, Mickevičiaus gatvėje, gyveno iš Virbalio kilusių Rebekos Kamelskytės-Deltuvienės ir Juozo Deltuvo šeima. 1931 metais jiems gimė sūnus Kęstutis. 1941 metų birželį naciams okupavus Kauną, baltaraiščiai Deltuvus suėmė ir nuvarė į kiemą Laisvės alėjoje prie Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Karštą vasaros dieną su daugeliu tą rytą suimtųjų Kęstutį ir jo tėvus laikė kieme iki vakaro. Vakare moteris paleido, o vyrus nuvarė į kalėjimą. Nors Kęstučiui tuomet buvo tik 10 metų, jis kartu su tėvu pateko į kalėjimą. Perpildytoje ankštoje kameroje su tėvu Kęstutis kalėjo apie mėnesį. Kas naktį po kelis vyrus išvesdavo ir sušaudydavo. Tardytojo, kurį Kęstučio tėvas Juozas Deltuvas pažinojo dar prieš karą, dėka po mėnesio Kęstutį ir jo tėvą paleido. Išėjęs iš kalėjimo Kęstučio tėvas slapstėsi pas ūkininką Širvintų rajone, o Kęstutis liko su mama. Po kurio laiko Kęstutį su mama Rebeka, mamos broliu Mendeliu, motinos seserimis Ita Lėja ir Cirile bei močiute Civija įkalino Kauno gete. Per Didžiosios akcijos selekciją Kęstučio močiutę Civiją atskyrė nuo šeimos ir daugiau jos niekas nematė.

 

Kaune gyveno ir Kęstučio tėvo seserys Konstancija Kondratavičienė ir Marija Vilčinskienė su šeimomis. Seserys nusprendė gelbėti Kęstutį ir jo mamą Rebeką. Iš Konstancijos Kondratavičienės prisiminimų: Per mūsų kaimyną Juozą Vilnonį, karo metais eidavusį sargybą geto apsaugoje, mes palaikėme su Rebeka ryšį. Mano vyras Pranas Kondratavičius ir sesers vyras Vincas Vilčinskas gaudavo maisto produktų, o aš su Vilčinskų sūnumi Vladu, anuomet dar paaugliu, perduodavome produktus per tvorą, kai budėdavo Vilnonis. 1943-iųjų rudenį Vilnonis pasakė, kad vokiečiai rengiasi likviduoti getą. Mes nusprendėme organizuoti pabėgimą. Rebeka atsisakė bėgti, ji prašė tik išgelbėti Kęstutį. Vilnonis nurodė laiką ir vietą, kur turėjau ateiti. Vieną labai ankstų rytą, dar buvo tamsu, per geto tvorą man perdavė Kęstutį ir aš parsivedžiau jį namo.

 

Konstancija Kondratavičienė su savo vyru Pranu auginę du mažamečius vaikus Ričardą ir Aldoną, paslėpė Kęstutį savo namuose. Rizika, jog kas nors iš kaimynų sužinos, kad šeimoje atsirado žydų vaikas, buvo labai didelė. Prieš 1943-iųjų Kalėdas taip pat iš Virbalio kilusi kaimynė Litulienė, pažinojusi Rebeką Deltuvienę ir jos vyrą Juozą, sužinojusi, jog Kondratavičiai slepia Rebekos sūnų, įspėjo juos, kad jais jau domisi policija. Tą pačią dieną Pranas Kondratavičius nuvedė Kęstutį pas kitą Kęstučio tėvo seserį Mariją Vilčinskienę, su savo vyru Vincu, sūnumi Vladu ir dukra Roma gyvenusią Panemunėje, Vaidilos gatvėje. Iš Vlado Vilčinsko prisiminimų: Kartą mama man pasakė, kad Kęstutis išgelbėtas, jis jau pas Kondratavičius. Ji man prisakė jokiu būdu niekam neprasitarti. Tačiau 1943-iųjų žiemą pas mus atėjo dėdė Pranas Kondratavičius ir atvedė Kęstutį. Jis pasakė, kad juos įskundė. Nuo tos dienos Kęstutis gyveno pas mus. Namo šeimininkės, nuomojusios mums butą, buvo dvi pagyvenusios seserys. Nežinau, ką mano tėvai joms pasakė apie Kęstutį, bet mes jį nuo jų slėpėme. Jis gyveno su manimi mano kambaryje, tėvai nedarė tarp mūsų jokio skirtumo. Kęstutis pas mus gyveno iki vokiečių pasitraukimo iš Lietuvos.

 

Po karo Kęstutį jo tėvas pasiėmė iš Vilčinskų, jie apsigyveno kartu. Juozo Deltuvo žmona, Kęstučio motina Rebeka ir visi jos artimieji buvo nužudyti per žydų naikinimo akcijas, vykusias Kauno gete.

 

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Konstancija ir Pranas Kondratavičiai, Marija ir Vincas Vilčinskai bei jų sūnus Vladas, išgelbėję Kęstutį Deltuvą nuo žūties.

 

 

Janina Zienowicz-Zagala su dviem išgelbėtais vaikais – Renana Gabaj ir Wilhelmu Finku

 

 

 

1941 metais Trakų rajono Anglininkų kaimo gyventojai Ivanas Kukolevskis (Jan Kukolewski) ir jo žmona Zofija Kukolevskaja (Zofia Kukolewska), Vilniuje gyvenusios seserys Helena Zienovič (Zienowicz) ir Janina Zienovič (Zienowicz, vėliau – Maria Janina Zagała) tapo trijų suaugusių ir trijų žydų vaikų – 5-erių Renanos Gabaj, 10-ies mėnesių jos broliuko Benjamino Gabajaus ir 4-erių metų Viliaus (Wilinkės) Finko gelbėtojais.

 

Vieną 1941-ųjų rugsėjo dieną Butrimonių gydytojas Abelis Gabajus iš pažįstamo policininko sužinojo, kad rengiamos masinės Butrimonių žydų žudynės. Gydytojas nusprendė su šeima skubiai trauktis iš miestelio. Pirmiausia Abelis Gabajus su žmona ir vaikais prisiglaudė pas pažįstamus ūkininkus Jankovskius. Ten jie sutiko ir daugiau bėglių – savo gerą draugą Jokūbą Finką su sūneliu, iš Vilniaus pas Jankovskius atvykusią Janiną Zienovič ir kitus. Pasitarę visi nusprendė vykti į Vilnių, tikėdamiesi, kad dideliame mieste bus lengviau slėptis ir ištverti karo baisumus. Kadangi į tokią sunkią padėtį patekusiems žmonėms su mažais vaikais buvo labai sudėtinga keliauti, ūkio šeimininkė Ana Jankovska, pasikinkiusi arklį nusprendė nuvežti gydytojo Gabajaus šeimą į Vilnių. Anai padėjo pas Jankovskius tuo metu iš Vilniaus atvykusi Janina Zienovič. Pakeliui jie sustojo pailsėti Trakų rajone, Anglininkų kaime, pas Zofiją ir Janą Kukolevskius. Iš jų bėgliai sužinojo, kad Vilniaus žydai uždaryti gete, iš ten būriais varomi į Panerius ir šaudomi. Ši žinia visus pribloškė ir pakeitė gydytojo Abelio Gabajaus ir Jokūbo Finko planus visiems kartu su vaikais slapstytis Vilniuje. Zofijai ir Janui Kukolevskiams pasiūlius, buvo nuspręsta, kad suaugusieji liks pas Kukolevskius, o vaikams ieškoti prieglobsčio Vilniuje apsiėmė Janina Zienovič. Atsivežusi vaikus pas savo seserį Heleną iš pradžių Janina bandė ieškoti kitų globėjų, nes abi seserys naciams okupavus Vilnių neteko darbo ir pačios vos galėjo prasimaitinti. Be to, Helena Zienovič gyveno netoli Aušros vartų, aplink visada būdavo pilna žmonių, buvo didelė rizika, kad kas nors, pamatęs žydų vaikus, įskųs valdžiai, nes žinia apie staiga padidėjusią Helenos Zienovič šeimą greitai pasklido po visą kvartalą. Deja, visi Janinos kalbinti žmonės bijojo slėpti žydų vaikus. Supratusi tai vienuolė tikybos mokytoja Helena pasakė: Dievas šituos vaikus atvedė į mūsų namus, jie ir privalo čia likti, negalime priešintis Dievo valiai. Visiems savo pažįstamiems ji sakė, kad tai jos brolio vaikai, nors daugeliui kilo įtarimų dėl vaikų kilmės. Laimė, niekas neįskundė, pažįstamas kunigas gavo vaikams arijiškus dokumentus, prižiūrėti vaikus Helenai ir Janinai padėjo ir jų mokinės. Bet nuolatinę labai svarbią pagalbą gelbstint vaikus per visą nacių okupacijos laikotarpį seserims Zienovič suteikė šeimos draugas filosofas, Vilniaus istorijos ir archyvų žinovas Georgijus Orda (Jerzy Orda).

 

Teko ištverti daug išbandymų, nuolat trūko maisto, malkų, šiltų drabužių, vaikai dažnai sirgo, bet seserų Helenos ir Janinos Zienovič bei jų šeimos draugo Jeržio Ordos globojami visi trys žydų vaikai laimingai sulaukė nacių okupacijos pabaigos. Vilius Finkas liko gyventi pas Heleną Zienovič ir po karo, Helena tapo berniukui antrąja mama. Vilius Finkas tapo Vilhelmu Juzefu Zienovičiumi (Wilhelm Józef Zienowicz), emigravo į Lenkiją, tapo gydytoju ir gyveno Varšuvoje. Vilhelmas Juzefas Zienovičius rašė: Aš turiu dvi motinas. Viena mane pagimdė, kita, Helena Zienovič, išgelbėjo ir užaugino. Su daktaru Jeržiu Orda mane sieja labai artimas ryšys. Iki pat mano išvykimo 1959 metais jis išlaikė mane, žydų našlaitį. Iš vaikystės atsimenu gyvenimą vokiečių okupacijos laikotarpiu. Nuo 1941 metų augau su dar dviem Helenos ir Janinos Zienovič namuose slėptais žydų vaikais – Renana ir Benjaminu Gabajais. Tuose namuose dažnai lankėsi dr. Jeržis Orda ir nuoširdžiai su mumis, trimis vaikais, susidraugavo: mokė mus eilėraščių ir dainelių. Kai namus užgriuvo nelaimės – gestapas suėmė ir nužudė devyniolikmetį mūsų globėjų (seserų Zienovič) brolį, mirė jų tėvas, močiutė – mūsų trijule dažnai rūpindavosi daktaras Jeržis Orda, žmogus, kuriuo buvo galima visiškai pasitikėti. Jis okupacijos laikotarpiu apgaubė mus neaprėpiamu gerumu, prablaškydavo savo juokais. Vienai iš mano globėjų  – Janinai Zienovič (dabar  – Zagała) išvykus gyventi į Lenkiją, dr. Jeržis Orda pasiryžo kartu su Helena Zienovič visiškai mane išlaikyti, padėjo įgyti vidurinį išsilavinimą (tai nebuvo lengva su mano regėjimo negalia), mylėjo mane kaip tikrą sūnų. Ir nors teisiškai nebuvau įvaikintas, laikau jį savo įtėviu, o Heleną Zienovič – įmote.

 

Helenos Zienovič sesuo Janina po karo apsigyveno Varšuvoje, ištekėjo, tapo žinoma meno istorike profesore Maria Janina Zagała.

 

Tuo metu, kai vaikai buvo slapstomi Vilniuje, Abelis Gabajus su žmona ir Viliaus Finko tėvas Jokūbas Finkas (Jokūbo Finko žmona Riva, užsikrėtusi šiltine, mirė prieš karą) slėpėsi pas Zofiją ir Janą Kukolevskius nuošaliame Anglininkų kaime, Rūdninkų girioje. Kai pas Kukolevskius likti pasidarė pernelyg pavojinga, padedami gerų žmonių, gydytojas Abelis Gabajus su žmona ir Jokūbas Finkas nusigavo į Vilnių, ten jie buvo priversti eiti į getą. Abelio Gabajaus žmona, Renanos ir Benjamino motina, karo metais neatlaikiusi sunkumų, mirė. Gydytojas Abelis Gabajus išliko gyvas ir 1959 metais su vaikais per Lenkiją repatrijavo į Izraelį. Jokūbas Finkas išvyko į Ameriką.

 

1992 metais Jad Vašem pripažino Heleną Zienovič, Ivaną ir Zofiją Kukolevskius Pasaulio Tautų Teisuoliais. 1993 metais Helena Zienovič apdovanota ir Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti ir kiti šios dramatiškos žydų vaikų ir suaugusiųjų gelbėjimo istorijos dalyviai – Ivanas ir Zofija Kukolevskiai (Jan Kukolewski, Zofia Kukolewska), Maria Janina Zagała ir Georgijus Orda (Jerzy Orda).

 

 

 

 

Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, pedagogas, prieškariu populiaraus vadovėlio „Sakalėlis“ pradžios mokykloms autorius Stasys Matjošaitis ir jo žmona gydytoja odontologė Julija Biliūnienė-Matjošaitienė 1931 metais su savo vaikais Julija Meilyte ir Sauliumi persikėlė iš Vilniaus į Kauną ir 1932 metais apsigyveno nuosavame name K. Donelaičio g. 5A (dabar K. Donelaičio g. 9).

 

Baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universitete lietuvių literatūros istorijos, lietuvių kalbotyros, prancūzų literatūros bei pedagogikos studijas, Julija Meilytė Matjošaitytė 1938 metais susituokė su ekonomistu Kaziu Lukša. Lietuvai atgavus Vilnių, Kazys ir Meilė Lukšos iš karto grįžo į Lietuvos sostinę. 1940 metais jiems gimė duktė Ingė, 1941 metais – sūnus Rimtis, 1944 metais – duktė Giedrė. Kai 1940 metais spalio 1 dieną Vilniaus universitetas pradėjo darbą, Kazį Lukšą pakvietė dirbti į Ekonomikos fakultetą, čia jis dirbo iki universiteto uždarymo 1943 metais kovo 17 dieną. Kai 1943 metais kovo antrojoje pusėje naciai suėmė Vladą Jurgutį, Balį Sruogą ir kitus žinomus inteligentus, Meilė ir Kazys Lukšos su dviem mažamečiais vaikais Inge ir Rimčiu laikinai persikėlė gyventi iš Vilniaus į Meilės Lukšienės įtėvio Stasio Matjošaičio ūkį Apsuonos kaime, Kaišiadorių rajone.

 

Nacių okupacijos metais šios dvi Lietuvos šviesuolių šeimos – Julija Biliūnienė-Matjošaitienė ir Stasys Matjošaitis bei Meilė ir Kazys Lukšos įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Matjošaičių name Kaune, Donelaičio gatvėje 5A, karo pabaigos sulaukė gydytoja Fenia Švabaitė ir jos šešiolikmetė dukterėčia. Ilgą laiką pas Matjošaičius slapstėsi ir gydytojos Fenios Švabaitės sesuo Ania. Kartą Ania nusprendė padėti savo vargstančiai šeimai, išėjo iš Matjošaičių namų, pakliuvo į gestapininkų nagus ir žuvo. Gydytojos Fenios Švabaitės liudijimas apie slapstymąsi nacių okupacijos metais, artimųjų likimą ir šeimos gelbėtojus publikuotas pirmojoje lietuviškoje knygoje, skirtoje žydų gelbėtojams „Ir be ginklo kariai“, sud. S. Binkienė, 1967.

 

Kai į studijų metų draugę Meilę Lukšienę kreipėsi Halina Mošinskienė, pas kurią karo metais slapstėsi Sonia Ginkaitė, ir paprašė priimti ieškantį prieglobsčio S. Ginkaitės brolį gydytoją Mironą Ginką, Meilė Lukšienė ir jos vyras Kazys Lukša ilgai nesvarstė, pasakė: tegu ateina.

 

Slapstymąsi Apsuonos kaime pas Kazį ir Meilę Lukšas gydytojas Mironas Ginkas vaizdingai aprašė savo knygoje „Per spygliuotą vielą“: Vakare, kai vaikai sugulė miegoti, Šeimininkė (Meilė Lukšienė) ėmė klausinėti apie gyvenimą Kaune, apie getą. Ji daug ko nežinojo, godžiai klausėsi mano pasakojimo <...>. „Tamstai reikės kokią legendą sukurti. Na, galėsime pasakoti, kad berną iš miesto pasisamdėme... Sakysime, kad vengdamas darbų reiche, nutarėte dirbti ūkyje...“ Atsiguliau į švarų patalą, o atėjęs į kambarį docentas atskaitė man pirmąją paskaitą. „Nuo šiol aš eksploatatorius, – dėstė Lukša. – Ponas šeimininkas, kraugerys. Jūs, pone daktare, išnaudojamasis, kaimiškai tariant, – bernas. Bernas keliasi anksti, avi klumpes, mėto po kojomis nuorūkas, geria samanę, jei pavaišina, tai ir šnapsą, kirkina mergas... Su kaimynais į kalbas nesileidžia. Iš tiesų, kuo mažiau kalbų, tuo saugiau.“

 

Gydytojas Mironas Ginkas mielai būtų padėjęs Kaziui Lukšai ir jo žmonai Meilei Lukšienei „ūkininkauti“ kuo ilgiau, bet labai įkyrus Lukšų kaimynas pradėjo įtartinai domėtis Lukšų „samdiniu Jonu“, todėl M. Ginkui teko skubiai ieškoti kitų geradarių arba reikėjo grįžti į Kauną, į Sofijos Binkienės šeimą, jos namus daugelis Kauno geto žydų vadino „žydų viešbučiu“, ten gana ilgai buvo slapstoma visa Ginkų šeima: Mironas, jo žmona Fruma Mania ir mažametis sūnus Kama. Kai vokiečiai apsupdavo kvartalą ir vykdavo kratos, pas Binkius apsistoję „nelegalūs“ piliečiai būdavo perkeliami į saugesnes vietas pas patikimus žmones. Tarp patikimų žmonių, su kuriais nuolat palaikė ryšį Sofija Binkienė ir jos šeimos nariai, buvo daug Kauno inteligentijos atstovų, kurie, nepaisydami gresiančio pavojaus, priimdavo persekiojamus ir žudomus žmones į savo namus ir suteikdavo būtiną pagalbą. Taip, tarpininkaujant Halinai Mošinskienei, pas Kazį ir Meilę Lukšas atsidūrė ir gydytojas Mironas Ginkas. Iš Kazio ir Meilės Lukšų dukros dr. Ingės Lukšaitės prisiminimų: Slėpti ūkyje žmones buvo keblu. Pirmiausia visa mūsų šeima tame kaime buvo svetimi, ką tik atsikraustę. Senelis, ypač jo ūkiui anksčiau vadovavęs brolis, buvo pažįstami, tačiau mūsų šeima buvo naujokai, miestiečiai, kaimo žmonių smalsumas natūraliai sekė tėvus, visai izoliuotis nebuvo galima. Tai kėlė pavojų slepiamiems žmonėms. Gal todėl ūkyje visą karą negalėjo gyventi Mironas Ginkas. Gita Portnovienė gyveno pas mus, kaip dabar skaičiuoju, nuo 1943 metų Kalėdų arba Naujųjų metų iki 1944 metų liepos, kai buvome kariuomenės išvaryti iš ūkio. Į ūkį grįžome trumpam, „babuška“ su mumis negrįžo, matyt, iškeliavo ieškoti, kas liko gyvas iš jos šeimos.

 

Po karo Meilė ir Kazys Lukšos vėl apsigyveno Vilniuje. 1949–1959 metais Meilė Lukšienė dėstė Vilniaus universitete, 1959–1997 metais dirbo Pedagogikos mokslinių tyrimų instituto vyresniąja moksline bendradarbe. 1988 metais birželio 3 dieną M. Lukšienė buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nare. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, kartu su bendraminčiais mokslininkė pradėjo kurti Lietuvos švietimo reformos koncepciją. Jos esmė – demokratiškos, visą gyvenimą besimokančios asmenybės, sugebančios gyvenimo kaitoje išsaugoti žmoniškumo ir tautos idėjos pagrindus, ugdymas.

 

2002 metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Meilės Lukšienės vyras Kazys Lukša ir motina Julija Biliūnienė-Matjošaitienė. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Julija Meilytė Lukšienė ir Stasys Matjošaitis, nacių okupacijos metais su artimaisiais gelbėję žydus.

 

 

Juzė Motiejaitytė gimė 1903 metų rugsėjo 26 dieną Marijampolės apskrityje, Veiverių valsčiuje, Pažėrų kaime, mažažemių valstiečių, auginusių 7 vaikus, šeimoje. Juzė baigė Veiverių pradžios mokyklą ir Kauno „Saulės“ gimnaziją. Mokėjo rusų, vokiečių, lenkų, italų kalbas. Jaunystėje dirbo sekretore Tikybų departamente, pažinojo Lietuvos šviesuolius kunigus Maironį, Adomą Jakštą-Dambrauską, Juozą Tumą-Vaižgantą. Būdama 18 metų ištekėjo už teisininko Mykolo Parioko, susilaukė dukros Severinos, bet vėliau pora išsiskyrė. 1928 metais ištekėjo už karo lakūno Mykolo Mačioko, 1919–1920 metų kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvio, vieno iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. 1936 metais Mačiokai susilaukė dukters Lauros, 1940 metais – sūnaus Mindaugo. J. Mačiokienė visada buvo aktyvi visuomenininkė, buvo Šaulių sąjungos, Birutiečių organizacijos iždininkė. 1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę, Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas leitenantas Mykolas Mačiokas 1940 metų rudenį skiriamas LSSR Respublikinio karinio komisariato šaukiamųjų karinio rengimo vyriausiuoju inspektoriumi. Prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, M. Mačiokas pasitraukė iš Raudonosios armijos.

 

1941 metais Mačiokai gyveno Kaune, Vaižganto g. 20. Mykolas Mačiokas aktyviai dalyvavo Birželio sukilimo štabo veikloje. Naciams uždraudus Lietuvos laikinosios vyriausybės ir LAF veiklą, Mykolas Mačiokas iki 1943 m. kovo 16 d. dirbo Valstybinio Aleksoto stiklo fabriko direktoriumi. 1942 metų gegužės 26 dieną Mačiokų šeimą ištiko skaudi netektis – mirė jų sūnus Mindaugas.

 

1943 metais Mačiokų šeimai vėl sunkus išbandymų laikotarpis. Nacių okupacinė valdžia ne kartą reikalavo, kad M. Mačiokas buvusių Lietuvos aukšto rango karininkų vardu organizuotų lietuvių mobilizaciją į SS dalinius, tačiau jis atsisakė bendradarbiauti. Keršydamas dėl SS legiono mobilizavimo sužlugdymo Vilniuje 1943 metais kovo 16–17 dienomis, Kaune gestapas suėmė 46 lietuvių inteligentus, tarp jų ir Mykolą Mačioką, ir išvežė juos į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Juzė Mačiokienė liko besilaukianti kūdikio su dviem dukromis, šešerių metų Laura ir šešiolikos metų Severina. 1943 metais pas Juzę Mačiokienę pradėjo užeidinėti prašyti maisto nepažįstama jauna žydė iš Kauno geto, sugebėdavusi pasitraukti iš geto kalinių kolonos, kai juos vesdavo į priverstinius darbus. Iš Juzės Mačiokienės dukters Lauros Janušauskienės prisiminimų: Mes, netekusios maitintojo, mažai galėjome moterį sušelpti, bet mama jai visada duodavo to, ką valgėme pačios: blynų, uogienės, košės, sriubos. Vieną 1943 metų vėlyvo rudens dieną ji ir vėl atėjo, bet namuose aš buvau viena. Ji paprašė, kad leisčiau palaukti mamos. Netrukus mama grįžo. Ji puolė prie jos rodydama savo purvinas apdraskytas rankas ir prašė ją gelbėti, nes tą naktį juos iš geto išvarė į IX fortą, jos vyras, norėdamas ją išgelbėti, nustūmė ją nuo Vilijampolės šlaito. Buvo gruodas, dėl to jos rankos ir buvo tokios. „Ponia, manęs niekas nepriima, aš jauna, aš dar noriu gyventi“, – ir atsiklaupė. Mama ją pakėlė. O mūsų namuose buvo tokia situacija: po Tėvelio arešto vokiečiai pradėjo naktimis daryti kratas. Mes labai išsigąsdavome, pradėjo dingti daiktai. Po kelių kratų mama kreipėsi į gestapą, kad paaiškintų, ko yra ieškoma? Tada dar nežinojome, kur dingo Tėvelis. Suimtųjų žmonos rašė paklausimus, kur tik galėjo ir išmanė. Kadangi mama buvo nėščia, ją priėmė, bet pareiškė nieko nežiną, kas pas mus naktimis daro kratas, todėl gestapas nutaręs į mūsų butą įkelti gestapininką, kaip globėją. Jis apsigyveno kambaryje, į kurį patekdavai pereidamas per vienintelį kūrenamą kambarį, valgomąjį... Mama paaiškino moteriai, kad bute gyvena gestapininkas, kad vyras areštuotas gestapo. Bet ji vis tiek maldavo, sakė neturinti kur eiti... Mama ją guodė ir galiausiai paklausė, koks jos vardas:

 

 

Tai buvo Chava Raping, žinomo Kauno moteriškų drabužių siuvėjo žmona. Juzei Mačiokienei neleido širdis atstumti nelaimingosios, tad nebodama pavojaus ji ją priėmė. Juzė Mačiokienė pastatė valgomajame siuvimo mašiną, kuria Ieva neva siuvo patalynę. Jai uždraudė kalbėti vokiškai, jei susidurtų su gestapininku, o šiam paaiškino, kad namuose kurį laiką pagyvens jos giminaitė, atvykusi iš provincijos į Mažylio ginekologijos kliniką, bet kol kas nepakliuvusi ten dėl vietų stygiaus. Kadangi Ieva buvo jauna, graži moteris, gestapininkas pradėjo anksčiau grįžti iš darbo ir rodyti jai dėmesį. Bet kaimynės netrukus pradėjo kalbėti, kad Mačiokienė slepia žydę. Juzė Mačiokienė artimai bendravo su kaimynystėje Vaižganto gatvėje su 4 sūnumis gyvenusia Elžbieta Miniotiene, pas šiąją tuo metu slapstėsi Sulamita Gordonaitė. Pasitarusios abi moterys nusprendė, jog Ieva (Chava Raping) kurį laiką pagyvens Miniotienės namo palėpėje įrengtame kambarėlyje. Artėjant frontui Juzė Mačiokienė su savo vaikais ir Ieva iš Kauno pasitraukė į tėviškę, į Pažėrų kaimą, pas savo seserį Mariją ir jos vyrą Joną Seniūnus, o iš ten – į atokų Girininkų kaimą miškuose.

Raudonajai armijai užėmus Kauną, Juzė Mačiokienė su vaikais ir išgelbėtąja Ieva grįžo į miestą. Butas jau buvo užimtas naujųjų nugalėtojų, todėl Mačiokienė su vaikais apsigyveno apgriautame vyro pusbrolio bute Nemuno krantinėje, o Ieva išsinuomojo kambarį Laisvės alėjoje. Netrukus, naudodamasi Lietuvos lenkų repatriacija į Lenkiją, susitvarkiusi reikiamus dokumentus, Chava Raping išvyko iš Lietuvos. Iš Lauros Janušauskienės prisiminimų: Prieš išvykdama Ieva atėjo pas mamą atsisveikinti ir paprašė palaiminti ją. Mama paaiškino, kad pagal mūsų tikėjimą laiminama kryžiaus ženklu, o jos tikėjimas esąs kitoks. Bet ji atsakė, kad Motinos palaiminimas visuose tikėjimuose yra vienodas, ir atsiklaupė. Mama ją peržegnojo ir pabučiavo galvą. Po kurio laiko iš Paryžiaus gavome atviruką. Ji rašė, kad tai labai gražus miestas ir jai labai patinka, bet jos tikslas Tėvynė.

 

1945 metais Mykolas Mačiokas grįžo iš koncentracijos stovyklos į Lietuvą, tačiau kaip buvusiam 1941 metų Birželio sukilimo dalyviui jam teko slapstytis ir gyventi nelegaliai. 1947 metais jis išvyko į Rygą, ten gyveno svetima pavarde ir pagal galimybes per patikėtinį šelpė Kaune gyvenusią šeimą. Kaune likusi Juzė Mačiokienė buvo nuolat persekiojama ir tardoma saugumiečių, galiausiai 1948 metais gegužės 24 dieną su dukra Laura buvo suimta ir išvežta į Sibirą. Dukra Severina buvo palikta Lietuvoje baigti instituto, nes buvo garsi sportininkė, Lietuvos lengvosios atletikos čempionė. Mačiokienės ir jos dukros Lauros kelionė į Sibirą prasidėjo Palemono geležinkelio stotyje ir tęsėsi devynerius metus per Minską, Čeliabinską, Krasnojarską, Žemutinį Ingašą, Zavodovskį, Filatovą, Novostroiką, Pervomaiską, Motyginą, Igarką. Su savo vyru Mykolu Mačioku Juzė Mačiokienė daugiau nesusitiko ir tikslių duomenų apie sutuoktinio mirties aplinkybes iš oficialių institucijų negavo. M. Mačioko mirties metai (1950) buvo nustatyti teismo. Juzei Mačiokienei atsidūrus tremtyje, nutrūko ryšys ir su išgelbėtąja Chava Raping.

 

Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Juzė Mačiokienė, itin sunkiomis aplinkybėmis ištiesusi Chavai Raping pagalbos ranką ir išgelbėjusi ją nuo neišvengiamos žūties.

 

 

 

 

 

Prieškariu Kazimieras ir Marcijona Ruzgiai su dukra Stase Ruzgaite (vėliau – Staputienė) ir Kazimiero broliu Juozu Ruzgiu gyveno Šilalės rajone, Katyčių kaime. Marcijona ir Kazimieras Ruzgiai savo sodyboje buvo įsteigę kaimo mokyklą, todėl abipusiu Ruzgių ir Antanavičių šeimų susitarimu pas Ruzgius iš Nevardėnų kaimo atsikėlė gyventi ir Marcijonos Ruzgienės sesers Barboros Antanavičienės dukra Genovaitė Antanavičiūtė (vėliau – Karbauskienė). Ruzgiai žemės turėjo nedaug (10 hektarų), visi šeimos nariai buvo darbštūs, sutarė tarpusavyje, gerbė kaimynus, gyveno gražiai ir pasiturimai.

 

Prasidėjęs karas neaplenkė ir Žemaitijos glūdumoje atokiame Šilalės valsčiaus vienkiemyje gyvenusių Ruzgių. Ankstyvą 1944-ųjų pavasarį iš Kaltinėnų atvažiavo geras šeimos pažįstamas Steponas Margevičius ir paprašė priglausti žydę. Iš Stasės Staputienės (Ruzgaitės) prisiminimų: Kazimieras Ruzgys sukvietė visus šeimos narius į kambarį ir paaiškino, kad prisiimame didžiulę atsakomybę – ar visi šeimos nariai tai supranta ir pritaria? Paaiškino, kas už tai gresia ir kad visa šeima neišsiduotume, nors ir tektų mirti. Šeima sutiko. Kitos dienos vakare minėta moteris Ruzgių šeimos buvo priglobta. Tai buvo maždaug 30-ies metų juodais banguotais plaukais moteris iš Kauno Bronė Richmanaitė, pagal vyrą Gator. Po kiek dienų Bronė paprašė Ruzgio priglausti ir jos dukrytę Renutę. Tas pats Margevičius atvedė mergaitę iš netoli Kaltinėnų esančio Žilių kaimo. Abi gyveno Ruzgių namo palėpėje ir tik vakarais išeidavo pakvėpuoti grynu oru. Tai truko iki 1944 metų lapkričio. Sovietų kariuomenė jau buvo pražygiavusi per Kaltinėnus ir nustūmusi vokiečius į vakarus, tad Bronė su Renute išvyko į Kauną, sužinojusi, kad liko gyvas ir jos brolis.

Po kurio laiko Bronė vėl atvyko pas Ruzgius ir pakvietė juos atvažiuoti į Kauną, bet buvo sunkus metas, Ruzgiai vis atidėliojo viešnagę, kol galiausiai ryšys nutrūko. Po kurio laiko Bronė Gator su dukrele ir broliu emigravo į JAV.

 

1945 metais liepą stribai Nevardėnų kaime sudegino Ruzgių globotinės Genovaitės Antanavičiūtės tėvų sodybą su visais joje buvusiais žmonėmis. Genovaitė neteko 5 artimiausių žmonių: tėvų Mykolo ir Barboros Antanavičių, 2 metukų dukterėčios Nijolytės, 17 metų brolio Zenono ir 12 metų broliuko Pranelio. Genovaitės globėjai Ruzgiai tapo jai antraisiais tėvais. 1948 metais Ruzgių šeimą su Genovaite Antanavičiūte ištrėmė į Sibirą, į Irkutsko sritį. Tremtyje 1956 metais Genovaitė ištekėjo už Antano Karbauskio. 1956 metais Ruzgių šeima buvo reabilituota ir 1958-aisiais visi grįžo į Lietuvą. Kai Ruzgiai buvo tremtyje, jų Lietuvoje ieškojo Bronė Gator, tačiau nesėkmingai. Ryšiai atsinaujino Ruzgiams grįžus iš tremties.

 

Marcijona ir Kazimieras Ruzgiai 2002 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 2021 metais Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti ir kiti šios šeimos nariai: Stasė Staputienė (Ruzgaitė), Ruzgių augintinė Genovaitė Karbauskienė (Antanavičiūtė) ir Juozas Ruzgys, kartu su sutuoktiniais Ruzgiais teikę gyvybiškai svarbią pagalbą besislapsčiusioms Bronei Richmanaitei (Gator) ir jos dukrelei Renutei.

 

 

 

 

Jonas Vasiliauskas gimė 1891 metais spalio 22 d. Panevėžio apskrityje, Čypėnų valsčiuje, Dumbliūnų kaime, bežemių valstiečių šeimoje. Būdamas ketverių metų neteko tėvo, todėl Jono motina, likusi su šešiais mažamečiais vaikais, buvo priversta savo vaikus, sulaukusius aštuonerių metų, siųsti pas turtingus ūkininkus ganyti gyvulių. Tokia dalia teko ir Jonui – nuo aštuonerių metų jis piemenavo, vėliau daug metų dirbo pas ūkininkus samdiniu. Suaugęs, kol gyveno tėviškėje, Jonas Vasiliauskas buvo žinomas kaip patikimas, sąžiningas žmogus, padėdavęs kaimynams ir pažįstamiems, daug kas Jono Vasiliausko prašydavo atstovauti jų interesams teisme arba banke.

 

1941 m. sausį Jonas Vasiliauskas Kaune, Kapsų g. 28, išsinuomoja dalį namo ir 1941 m. vasario 14 dieną su žmona Elena ir trimis vaikais persikelia gyventi į Kauną. Vasiliauskai viename iš kambarių atidaro maisto prekių parduotuvę, jos savininke tampa Elena Vasiliauskienė, o Jonas Vasiliauskas dirba pardavėju. Karo metais normuoti maisto produktai Vasiliauskų parduotuvės klientams buvo parduodami pagal maisto korteles. Jonas Vasiliauskas savo parduotuvėje sulaukia ir netikėto lankytojo – 1944 metais nusipirkti duonos ir kitų maisto produktų pas jį pradeda užsukti iš priverstinių darbų pabėgęs žydas Samuelis Kacas.

 

Samuelis Kacas gimė 1916 metais birželio 15 d. Kupiškyje, Panevėžio apskrityje. 1921 metais Kacų šeima iš Kupiškio persikėlė į Kauną ir apsigyveno nuosavame mediniame name Žaliakalnyje, Raseinių g. 3. 1930 metais Samuelis pradėjo lankyti pradžios mokyklą Ugniagesių gatvėje 13. Baigęs mokyklą Samuelis Kacas dirbo dažytoju, 1937–1939 metais tarnavo husarų pulko antrajame batalione. Šio pulko vadas buvo Lietuvos prezidento Antano Smetonos žentas pulkininkas Aloyzas Valiušis. Po tarnybos kariuomenėje Samuelis Kacas vėl dirbo dažytoju. 1941 metais nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Kacai su kitais Kauno žydais buvo įkalinti gete. Iš Samuelio Kaco prisiminimų: Paskutiniame „Forverts“ numeryje perskaičiau trumpą pranešimą, jog ieškomi Lietuvos žydai, kuriuos per stebuklą išgelbėjo lietuviai, geri žmonės. Tad papasakosiu Jums apie save. Aš, Samuelis Kacas, gimiau Lietuvoje. Kai man buvo ketveri metai, su tėvais apsigyvenome Kaune, Raseinių gatvėje, netoli Meno mokyklos. Mes buvome nemaža šeima, šeimoje augo šeši vaikai. Kai prasidėjo karas ir mus okupavo vokiečiai, po trumpo laiko mus uždarė Kauno gete, kuris buvo Kauno priemiestyje, Slobodkoje. Iš geto mus varydavo dirbti priverstinių darbų, buvo daug akcijų. <...> Aš dirbau Aleksoto aerodrome, jis buvo sunaikintas ir reikėjo jį atstatyti. Ten buvo įvairių įmonių, man teko dirbti visose, po dvi pamainas. Valgyti beveik nedavė, gaudavome 100 g duonos ir sriubos iš supuvusių bulvių. Ten dirbau daugiau kaip metus, paskui pradėjau dirbti maisto sandėlyje Kęstučio gatvėje, kuris aprūpindavo maistu SS kareivius. Ten dirbau beveik dvejus metus vežiku. Kartą, dirbdamas už geto ribų, susipažinau su vienu lietuviu, jis Kaune turėjo nedidelę produktų krautuvėlę. Dažnai užeidavau pas jį nusipirkti duonos ir maisto, jis gyveno Žaliakalnyje. Jo pavardė Jonas Vasiliauskas. Jis man pasiūlė ateiti pas jį gyventi, tai yra slapstytis. Aš jo pasiūlymą priėmiau, nepaisydamas pavojaus, grėsusio ir man, ir jam. Jis buvo labai geras žmogus. Jau nebejaunas, turėjo žmoną, du sūnus ir dukrą. Vaikai mokėsi gimnazijoje. Vienas sūnus nuskendo, kitas baigė Medicinos fakultetą, dirbo gydytoju. Jo tėvas priėmė mane į savo namus, išbuvau pas juos daugiau kaip tris mėnesius, jų vardų niekada nepamiršiu. Jie mane išgelbėjo.

 

Jono Vasiliausko sūnus, gydytojas, Kauno medicinos akademijos profesorius Benjaminas Vasiliauskas, prisimindamas Samuelio Kaco gelbėjimą, 1998 metais rašė: Žinoma, buvo didelė rizika, bet tikėjome sėkme ir elgėmės labai atsargiai. Samuelis Kacas buvo panašus į tėvo jaunystės laikų draugą Paliulį, todėl „užkodavome“ jį šia pavarde ir nereikalingų akių pavyko išvengti, Vasiliauskai „Paliuliui“ padėjo įvairiais klausimais. Po karo Samuelis Kacas apsilankė tėvų bute, padėkojo už išgelbėjimą. Vėliau išvyko į užsienį.

 

Samuelis Kacas apsigyveno Kanadoje, Toronte. Po daugelio metų, norėdamas pagerbti savo gelbėtojus Vasiliauskus, Samuelis Kacas rašė laiškus Kauno žydų bendruomenės nariui, teisininkui Judeliui Ronderiui, kuriuos šis vėliau perdavė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui. Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Jonas ir Elena Vasiliauskai, išgelbėję Samuelį Kacą.

 

Posakis iš Babilono Talmudo Išgelbėjęs vieną žmogų, išgelbėja pasaulį yra itin prasmingas: Teisuoliai gelbėjo ne tik žydų gyvybes, bet ir per Holokaustą sutryptą žmogiškąjį orumą.

 

Metams keičiant metus vis mažėja tų kraupių dienų liudininkų, tačiau mirčiai pasmerktų žmonių patirtos kančios, pasipriešinimas nužmoginimui mus jaudina ir dabar.

 

Žydų gelbėtojų didvyriškumas, pasiaukojimas, jų kilnūs darbai išlieka ypač svarbūs ugdant tolerantišką atviros demokratinės visuomenės pilietį, kuriam būtina žinoti savo praeitį, skaudžias ir tragiškas netektis, prisiminti, kad ir tamsiausiais istorijos laikotarpiais egzistuoja pasirinkimo galimybė.

 

Džiaugiamės galėdami šiandien garbingo Lietuvos valstybės apdovanojimo proga pasveikinti šių dienų sulaukusius Stasę Staputienę ir Enriką Ilevičių bei visų apdovanotų žydų gelbėtojų artimuosius, priėmusius apdovanojimus savo tėvų, senelių ar prosenelių vardu.

Būtina ne tik išsaugoti ateities kartoms nekaltai nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą, bet ir skleisti humanizmo apraiškas, kurios neleido žydų gelbėtojams būti abejingiems, kai buvo žeminami ir žudomi mūsų piliečiai žydai.

________________________________________________

 

Tekstą leidiniui rengė:

 

Danutė Selčinskaja

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus

Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo projekto vadovė