ŽŪVANČIŲJŲ GELBĖJIMO KRYŽIŲ ĮTEIKIMO CEREMONIJA

 

„Holokaustas Lietuvoje turėjo daugelį veidų, vietų ir įvykių. Nemažai žinome apie pragaištingą Vilniaus žydų geto likvidaciją. Vis daugiau sužinome apie nesuskaičiuojamas tragedijas, kurios skaudžios nelaimės ženklais nusėjo mūsų šalies miškus, miestų ir miestelių gatves. Iš atskirų detalių metai po metų, ir diena po dienos, dėliojame sukrečiantį pasakojimą, kuriam niekas negali prilygti didžiule žmogiškųjų kančių ir beprasmio žiaurumo sankaupa“, – apdovanojimų ceremonijoje sakė šalies vadovas.

 

 

Pasak Prezidento, šiandien, atmindami didžiąją Lietuvos žydų tragediją, mes ne tik gedime aukų, bet ir gręžiamės į tuos, kurie savo veiksmais liudija šviesos pergalę prieš tamsą.
 

„Susirinkome pagerbti 38 asmenis – daugelį, deja, jau po mirties, – kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo Lietuvos žydus. Jų gyvenimo istorijos, paženklintos kilnaus apsisprendimo ir pasiaukojimo, kiekviena yra savita ir unikali. Tačiau visos kartu jos skleidžia nepaprastai svarbią žinią – kad blogis, koks didelis ar nuožmus bebūtų, nėra nei amžinas, nei visagalis. Jis negali įveikti tvirtos žmogaus valios, ginkluotos nuoširdžia atjauta ir artimo meile“, – valstybės apdovanojimų ceremonijoje sakė Prezidentas.
 

Prezidentas pakvietė su didžiausia pagarba ir dėkingumu šiandien prisiminti tuos, kurie, net ir daugeliui dešimtmečių praėjus, mums rodo moralinį pavyzdį.
 

 

 

 

 

 

Močiutės Elenos Drupienės ir dėdės Juozo Dapkaus apdovanojimus priima Violeta Drupaitė-Colė su dukra

 

 

 

  

 

 

 

Senelės Jadwigos Kunadorow apdovanojimą priima anūkė Renata Kruzsynska

 

 

 

 

 

 

Mamos Genovaitės Karbauskienės apdovanojimą priima dukros Violeta Užpelkienė, Nijolė Ramanauskienė, Džiuljeta Vaitkevičienė ir anūkės

 

 

Stasė Staputienė su LR Prezidentu Gitanu Nausėda ir savo artimaisiais, priėmusi savo ir dėdės Juozo Ruzgio apdovanojimą

 

 

 

 

Tėvų Motiejaus ir Vinco Kasperavičių, senelių Marijonos ir Izidoriaus bei tetų apdovanojimus priima Aldona Medineckienė, Dalytė Kaušinienė ir Nijolė Labanauskienė su šeimomis

 

 

 

 

Konstancijos ir Prano Kondratavičių apdovanojimus priima dukra Edita Stankevičienė su artimaisiais

 

 

 

Marijos Janinos Zagalos apdovanojimą priima sūnus Wojciech Zagala su žmona ir sūnumi

 

 

 

Į šį renginį esu pakviesta kalbėti kaip Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, bet pirmiausia noriu kalbėti kaip nuo mirties išgelbėto žydo dukra.
 

Mano senelį, teisininką Saulių Kuklianskį ir jo vaikus, tarp jų ir mano tėvą, iš pražūties ištraukė Karolis Jarmala.
 

Man, mano vaikams ir anūkams šis vardas dabar simbolizuoja skirtį tarp gyvybės ir mirties, tačiau prieš daugiau nei 80-imt metų į senelio namų duris pasibeldęs ir pagalbą pasiūlęs vyras jam buvo visai nepažįstamas.
 

Šeima ruošėsi kitą dieną numatytam vadinamajam žydų perkėlimui – jiems buvo pasakyta, kad su keliais daiktais galės persikelti gyventi kitur.
 

Karolis Jarmala puikiai suprato, kad tai yra kelionė į mirtį. Įžvelgti nacių okupantų ir jų talkininkų užmačias jam nereikėjo nei oficialių dokumentų, nei liudininkų parodymų.
 

Žmogiškumas čia suveikė kaip pirminis instinktas – gelbėti pajutus pavojų. Tik gelbėti ne save, o kitus. Būtent tuo žmonės skiriasi nuo ne žmonių.

Žydų gelbėjimas nebuvo vienkartinė drąsa, trumpa heroizmo akimirka.
 

Sprendimas gelbėti žydus reiškė ilgalaikį, neterminuotą ir tikriausiai mirtiną pačių gelbėtojų įsipareigojimą stovėti silpnųjų pusėje prieš ypač žiaurią neapykantos mašiną. Stovėti mėnesius, metus. O gal net visą amžinybę?
 

Mano protėviai Kuklianskiai, padedami gelbėtojų, nuo mirties slapstėsi 34 mėnesius.
 

Tikrai žinau, kad net ir pasibaigus karui, kai kurie gelbėtojai toliau globojo išgelbėtus žydų vaikus, saugojo ir augino juos kaip savo.
 

Išgelbėti gyvybę – tai tarsi dar kartą suteikti žmogui gyvenimą. Pasakysiu dar daugiau – tai suteikti gyvenimą ir ateities kartoms. Už tai aš, asmeniškai, esu amžinai dėkinga.  

Kaip Žydų bendruomenės pirmininkė jaučiu, kad žydų gelbėtojų istorijų knygoje dar tikrai neįrašėme paskutinių žodžių. Toli gražu.
 

Dar turime ką nuveikti – dar yra ką prakalbint, yra ką tirti.
 

Ypač fragmentiška yra našlaičiais likusių žydų vaikų istorija – kai kurie iš tremties grįžę į Lietuvą neberado gyvų artimųjų.
 

Kiti, nuo mažens augę gelbėtojų šeimose, nežinojo savo žydiškos tapatybės.
 

Bendras Holokausto Lietuvoje suvokimas tarsi apsiriboja deklaracijomis ir pompastišku liūdesiu, bet šimtų sunaikintų štetlų istorija palikta kraštotyros mėgėjų ir kelių holokaustą tyrinėjančių mokslininkų žinioje.
 

Teritorijoje, iš kurios save kildina gausi ir įtakinga pasaulio litvakų bendruomenė, šalyje, kurioje procentiškai sunaikinta daugiausiai žydų Europoje, tačiau ir gelbėtojų skaičius tūkstančiui gyventojų yra didžiausias pasaulyje, mieste, vadiname Šiaurės Jeruzale, mes vis dar neturime Holokausto tyrimams dedikuotos institucijos.
 

Nėra moksliškai ištirtas Lietuvos žydų gelbėtojų fenomenas, juk apie kai kuriuos iš jų sužinojome tik tuomet, kai jų žygdarbius įvertino kitos šalys. Mums, žydams, kyla natūralus klausimas – kodėl tiek metų jie tylėjo?
 

Nėra atsakyta į šiuos ir daugybę kitų klausimų.
 

O juk reikia tiek nedaug – norėti atviromis akimis perskaityti, ką užfiksavo to laikmečio liudininkai: žmonės, dokumentai, masiniai kapai.

Kaltųjų pasmerkimas jokiu būdu nereiškia teisiųjų juodinimo.
 

Žydų gelbėtojų istorijos parodo, kad Lietuvoje turime žmonių, kurių žmogiškumas, drąsa ir sumanumas verti atminties ir pagarbos.
 

Gaila tik, kad labai dažnai tą pagarbą reiškiame pavėluotai, nesistemingai, išmokę Čiunės Sugiharos vardą tik po gero dešimtmečio pagerbėme jo kolegą, olandų diplomatą Janą Zwartendijką.
 

Kartais ir išgelbėtieji nežino visų, kurie jiems padėjo.
 

Štai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės koridoriuje kabo gelbėtojų nuotraukos. Tarp jų Bronislava Pilitauskaitė-Dainauskienė – mano velionio vyro Alfonso Pilitausko teta, tėvo sesuo. Tik prieš kelis metus, jau po vyro mirties, sužinojau, kad jo teta Bronislava išgelbėjo garsųjį rašytoją Icchoką Merą ir jo sesutę. Nors mano tėvai iki pat mirties draugavo su juo.
 

Tai malonūs, nors ir pavėluoti atradimai. Juk, kad ir kaip norėčiau, kad Alfonsas tai sužinotų, pasikalbėti su juo nebegaliu.
 

Vis dėlto, džiaugiuosi, kad vis dar atrandame naujų Lietuvos žydų gelbėtojų pavardžių ir galime pagerbti tuos, kurie padėjo slėpti, talkino pervežant, organizavo žydų vaikų išnešimą iš geto, įsitraukė gelbėjant žydų kultūros paveldą.
 

Onos Šimaitės ir jos bendraminčių išsaugotas rašytinis žydų kultūros lobynas yra pasaulinės reikšmės darbas. Išlikusi, nors ir negausi bendruomenė galėjo atkurti bent dalį savo kultūros ir istorijos.
 

Ir šių dienų Lietuva atkuria tai, kas buvo sunaikinta – miesteliuose restauruojamos išlikusios medinės sinagogos grąžina savitą nuo karų ir okupacijų nukentėjusių bendruomenių veidą.
 

Keliaujant po Lietuvą mane ypač sujaudina, kai priėję nepažįstami žmonės sako – štai ten yra žydus gelbėjusių ūkininkų sodyba, čia – namas, kuriame per karą prieglobstį rado žydų vaikas, šitas žmogus – žydų gelbėtojų vaikas. Jie tą sako su begaliniu pasididžiavimu, visos bendruomenės pasididžiavimu.
 

Gelbėtojų žygdarbis ir pasiaukojimas mums visiems primena, kad galime rinktis būti gėrio pusėje. Būkime.

 

 

 Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,

 

Šiandien kaip ir kasmet susirinkome pagerbti atminimą tų, kurie priešinosi. Atminimą tų, kurie neliko abejingi. Atminimą tų, kurie nepaisant juos supančio siaubo ir neteisybės turėjo drąsos nepasikeisti, neprisitaikyti, išlikti savimi.

 

Kasmet yra įteikiami Žūvančių Gelbėjimo kryžiai. Keičiasi įteikiantys ir juos priimantys žmonės. Keičiasi datos. Tačiau padėkos, pagerbimo ir atminties idėja lieka nepakitusi.

 

Pasaulyje yra kitų genocidų ir jie vis dar vyksta. Ir neatrodo, kad tai bus sustabdyta artimiausiu metu ar ateityje, deja, nors dedamos pastangos tai padaryti. Stevenas Katzas savo knygoje „Holokaustas istoriniame kontekste“ rašė, kad genocidas nėra naujiena, kad genocidinės žudynės vyksta nuo neatmenamų laikų. Taigi, jei tai yra įsišaknijusi problema, kyla klausimas: ar galime tam užkirsti kelią? Ar yra prasmės bandyti užkirsti tam kelią? Mano atsakymas yra „taip“. Žmogus yra vienintelis plėšrūnas, kuris masiškai žudo saviškius.

 

Tačiau kartu su tuo instinktu turime kitą instinktą, kuris yra priešingas. Sigmundas Freudas rašė: „Mumyse yra instinktas, leidžiantis išgelbėti kitus žmones ekstremaliose situacijose, nors galbūt ir neturėjome su jais jokio ryšio. Mumyse slypi instinktas gelbėti žmones“. Tai kova tarp dviejų kraštutinumų mumyse, ir viskas, ką mes darome savo darbais, yra bandymas perkelti save ir kitus iš vieno kraštutinumo į kitą kraštutinumą. Tai buvo daroma, nes Holokaustas – tai precedento neturintis genocidas. Savo esme Holokaustas

susijęs su žmonių polinkiu žudyti vieni kitus masiškai. Tai yra tragiškas ir nepaprastai svarbus žmonijos istorijos įvykis, todėl mes apie jį kalbame ir neužmirštame. Tai ne praeitis, tai DABARTIS. Ir su ja susidurdami stengiamės nukreipti mūsų dėmesį į praeitį, iš kurios ji, ta dabartis mus pasiekia ir į ateitį, į kurią ji gali atvesti, jei nebūsime atsargūs.

 

Gelbėjimas yra labai svarbi tema norint suprasti Holokaustą ir įvertinti sunkius žmonių sprendimus ekstremaliomis aplinkybėmis. Nors daugelis istorijų apie išgyvenimą Holokausto metu nutiko sunkiai paaiškinamomis ir nelengvai suprantamomis aplinkybėmis, taip pat yra daugybė pasakojimų apie individualius ir organizuotus pagalbos ir gelbėjimo veiksmus, prisidėjusius prie tūkstančių žydų išgyvenimo.

 

Daug įvairių tautų žmonių iš įvairių kultūrinių ir profesinių sluoksnių padėjo, o maži ir dideli veiksmai – kartais tiesiogiai, kartais netiesiogiai – išgelbėjo gyvybes. Žydus gelbėję asmenys ir grupės tą darė rizikuodami savo gyvybėmis, keldami pavojų savo šeimoms ir draugams, o ateities kartoms suteikdami vilties ženklų, kad net ir tragedijos fone yra žmonių, kurie sugeba pakilti virš siaubingos kasdienybės ir išsaugoti žmonijos orumą. Šiuos asmenis įvairiais būdais pripažino nacionalinės ir tarptautinės organizacijos, o jų liudijimai bus priminimai apie šių drąsių žmonių poelgių svarbą ateinančioms kartoms. Nors daug žmonių, dalyvavusių gelbėjime, vis dar yra nežinomi, šimtai jų buvo identifikuoti. Juos pripažino ir pagerbė. Dalyvavimo gelbėjime svarbos pripažinimas yra viena iš ilgalaikių Holokausto pamokų.
 

Šiandien daugelis mokytojų ir mokinių mokosi apie tai klasėse ir neformalaus ugdymo užsiėmimų metu. Kaip kasdieniai veiksmai gali pakeisti istoriją ir ko galime pasimokyti iš šių veiksmų? Prisiminti ir pripažinti žmones, kurie nusprendė padaryti viską, kad padėtų savo kaimynams, poelgius yra svarbus atminties veiksmas, kuris priešinasi genocido ideologijai.
 

Šiandien išreiškiame pagarbą 38 asmenų atminimui ir jų pasiryžimui gelbėti. Prisimindami ir pagerbdami Gelbėtojus, mes tuo pačiu sakome – pažinkite šiuos žmones, pažinkite jų darbus! Pabandykite išjausti tai ir galbūt tuomet neliks mūsų šalyje tokių, kurie reiškia abejones Holokaustu, kurie, nepaisant visos tragiškos praeities vis dar nevengia antisemitinių ir ksenofobiškų pasisakymų. Tokioms neapykantos apraiškoms ne vieta mūsų visuomenėje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus savo darbais, renginiais, parodomis ir edukacijomis, kviesdamas aplankyti naujus muziejus padalinius, prisideda prie to, kad Lietuvoje būtų mažiau tamsos. Kad čia gyvenantys žmonės pažindami savo istoriją ir priimdami ją, taptų šviesesni ir geresni. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimai yra vienas iš tokių, šviesą nešančių darbų. Asmeniškai noriu padėkoti Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadovei gerbiamai Danutei Selčinskajai už labai svarbų ir nelengvą darbą. Ačiū.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Parengė