Apdovanojimo ceremonijos bukletas Gyvenimą dovanojusios širdys

įteikimo ceremonija

 

Kiekvieną rugsėjį minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.
 

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Lietuvos piliečius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir nepaisydami mirtino pavojaus gelbėjo pasmerktuosius mirti.
 

Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams ir sis­te­mingiems žydų šaudymams, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo ne­ma­žai vietinių talkininkų.
 

Nacių okupacijos metais slėpti ir gelbėti žydus teko ne vieną dieną, o ištisus trejus metus. To meto aplinkybėmis žydų gelbėjimas dažnai prilygo didvyriškumui. Nelengvą sprendimą gelbėtojai dažniausiai priimdavo tik gerai apsvarstę ir pasitarę su šeimos nariais, nes gyvybe rizikavo ne vienas žmogus, o visa šeima, taip pat ir vaikai. Nuolat grėsė pavojus būti įskųstiems, netgi netyčia, ne iš blogos valios kam nors prasitarus. Reikėjo turėti patikimų pagalbininkų, pasirūpinti atsarginėmis slėptuvėmis, kad iškilus pavojui būtų galima greitai pervesti žmones į saugesnę vietą. Ilgus mėnesius ir net metus gelbėtojai kartu su slapstomais žydais jautė baimę, kad gali būti demaskuoti, suimti ir nužudyti, tačiau negalėjo kitaip pasielgti ir rizikuodami savo bei artimųjų gyvybėmis slėpė ir gelbėjo beviltiškoje padėtyje atsidūrusius bendrapiliečius žydus.
 

Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolio me­da­liu, kuriame išgraviruoti žodžiai: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.“
 

Per šią ceremoniją apdovanoti žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiose Lietuvos vietose: Vilniuje, Kaune, Radviliškio, Vilkaviškio, Tauragės, Pakruojo, Kretingos rajonuose.
 

Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali, liudijanti persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir gelbėtojų pasiaukojimą.
 

Per šią ceremoniją apdovanoti net 20 karo metais Skaudvilėje ir aplinkiniuose kaimuose gyvenusių asmenų, kurie dėl keleto žydžių, 1941-ųjų vasarą pabėgusių iš Batakių žydų izoliacijos stovyklos-geto, išlikimo kovojo viso karo metu. Pagalba pasmerktosioms, rizikuojant savo ir savo artimųjų gyvybėmis, pareikalavo daugelio gelbėtojų susitelkimo, ištvermės, sumanumo ir pasiaukojimo. Įsigalėjus brutaliam smurtui ir nekaltų žmonių žudynėms, bendras tikslas nuo pražūties išgelbėti nors keletą savo kraštiečių Skaudvilės žydžių suvienijo bendraminčius, gimines ir pažįstamus.
 

Už Frados Aronienės ir jos dukros Miriam išgelbėjimą šiandien apdovanoti: skaudviliškė Kotrina Gerkienė, jos dukra Elena Ungailienė ir dukterėčia Antanina Samoškienė, Lopečių ir Šimkų šeimos nariai – Zofija ir Bronislovas Lopečiai, Antanas Lopečius, Ona ir Stasys Šimkai bei jų dukra Ona Jankauskienė (Šimkutė), gyvenę Pilsūdo kaime;
 

Už Rozos Mendelytės išgelbėjimą apdovanoti Kotrinos Gerkienės sesuo Apolonija Kačanauskienė-Slavinskaitė ir jos vyras Antanas Kačanauskas.
 

Už Hindos Aronaitės ir Elios Šliomavičiūtės išgelbėjimą apdovanoti: šios gelbėjimo istorijos organizatorius Antanas Januška ir jo šeimos nariai – žmona Zofija Januškienė, Zofijos motina Ona Šeputienė, Antano brolis Petras Januška ir jo žmona Petrė, Antano ir Petro Januškų sesuo Marė Januškytė, gyvenę Liaudginų kaime, bei netoliese gyvenusi kita brolių Januškų sesuo Ona Vaitkevičienė (Januškytė) su savo vyru Adomu Vaitkevičiumi.
 

Netoli Radviliškio, Aukštelkų kaime su savo dukromis Aniceta, Zuzana, Bronislava ir Genovaite bei sūnumi Juozu Papšiu gyvenusi Paulina Staškevičienė išgelbėjo savo prieškario pažįstamus – brolį ir seserį Arie ir Esterą Bekinus, o 1943 m. ši šeima priglaudė ir iki karo pabaigos globojo 7 pabėgėlius iš Šiaulių geto. Šiandien garbingą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimą priėmė Paulinos Staškevičienės anūkai, dukterų Zuzanos Pašakarnienės, Bronislavos Barkauskienės ir Genovaitės Remeikienės vaikai, Anicetos Staškevičiūtės dukterėčios.
 

Per trejus slapstymosi metus Soniai ir Kafkei Blecheraitėms teko išgyventi daug pavojingų situacijų, nuolat gresiančią žūties baimę, tačiau dėka savo gelbėtojų, Vilkaviškio rajone gyvenusių Magdalenos ir Silvestro Jakubauskų, jų dukters Teresės Marijos, Silvestro brolio Jono Jakubausko, Anastazijos Bendoratienės ir jos sūnaus Juozapo pasiaukojimo seserys Blecheraitės laimingai sulaukė karo pabaigos. Šiandien pagerbti visi Sonios ir Kafkės Blecheraičių gelbėtojai, tarp jų ir šių dienų sulaukusi Teresė Marija Tamulionienė.
 

Šių dienų sulaukė ir šiandien apdovanota Aurelija Jankevičienė (Matuzevičiūtė), karo metais su savo tėvais Antanu ir Elena Matuzevičiais gyvenusi Pašvitnyje. Didelė Matuzevičių šeima karo metais išgelbėjo iš Šiaulių geto išneštą mažametę mergaitę Chavivą Zivaitę, jos motiną Esterą Zivienę (Ton) ir tetą Peralę Kromienę. Šiais laikais Izraelyje gyvenantiMatuzevičių šeimos išgelbėta Chaviva Krasnitcky (Zivaitė) ir po daugelio metų prisimena ištikimą savo tėvų pagalbininkę Aureliją, vis nešančią į slaptavietę maistą, pranešančią apie gresiančius pavojus.
 

Kretingos rajone, Imbarės kaime gyvenusi Prano ir Sofijos Kasperaičių šeima naciams okupavus Lietuvą išgelbėjo Basią Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską. Šiandien apdovanotas vyriausias Kasperaičių sūnus Pranas Kasperaitis. Karo metais jis buvo atsakingas už slapstomų žmonių saugumą, aprūpinimą maisto produktais ir kitais būtinais dalykais.
 

Per šią ceremoniją apdovanotas kunigas, pamokslininkas, Štuthofo kalinys, antisovietinio ir antinacistinio pasipriešinimo dalyvis kun. Alfonsas Lipniūnas. Kunigo Lipniūno drąsa ypač išryškėjo per Holokaustą – savo garsiųjų pamokslų Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje ir Aušros vartų koplyčioje metu kunigas viešai gynė mirčiai pasmerktus žydus ir persekiojamus lietuvius. Apie kunigo drąsą per pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje raginant parapijiečius padėti kenčiantiems žydams liudija ir tuo metu Vilniaus universitete dirbusi garsioji Vilniaus geto žydų gelbėtoja Ona Šimaitė. Kunigo Alfonso Lipniūno nusiteikimas visada stoti tiesos pusėn tęsėsi iki pat jo mirties 1945 m. Lenkijoje, Pucke.

Marija Šemetienė (vėliau – Medėmienė) nacių okupuotame Kaune ryžosi išgelbėti savo artimą bičiulę Sonią Balbochienę. Iš pradžių ji atsivedė Sonią į savo namus, vėliau gelbėjant Sonią paprašė savo artimų draugų Antano ir Jadvygos Smetonų pagalbos. Antano ir Jadvygos Smetonų dukra Sigutė Petrauskienė ir Marijos Medemienės (Šemetienės) dukra Liucija Lesauskienė (Šemetaitė) savo prisiminimuose rašo, kaip Sonia atsirado Antano ir Jadvygos Smetonų bute ir slapstėsi iki 1944-ųjų vasaros. Per šią ceremoniją apdovanoti šios gelbėjimo operacijos dalyviai Marija Medėmienė ir Antanas Smetona.
 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992–2021 metais Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1588 Lietuvos žydų gelbėtojai, nepabūgę grėsusio pavojaus ir kartu su artimaisiais, draugais ir bendraminčiais išgelbėję gyvybę ne vienam savo kaimynui, draugui, pažįstamam ar nepažįstamam žmogui.
 

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus siūlymu Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2022 m. rugsėjo 15 d. dekretu Nr. 1K-1118 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiapdovanojo 37 asmenis, iš kurių 2 sulaukė mūsų dienų, kiti, deja, apdovanoti jau po mirties.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

Paulina Staškevičienė su dukromis Aniceta, Zuzana, Bronislava ir Genovaite bei sūnumi Juozu Papšiu karo metais gyveno netoli Radviliškio, Aukštelkų kaime. 1943 metais 7 jauni žmonės pabėgo iš Šiaulių geto ir atėjo į Paulinos Staškevičienės namus. Tai buvo: Icchakas ir Benjaminas Leščinskiai, Meirovičius, Samuelis Sašickis, Chaja Beraitė, Mordechajus ir Malka Nitzanai. Iš pradžių jie paprašė Paulinos Staškevičienės priglausti juos laikinai, tačiau kadangi vyko kratos, kurių metu buvo ieškoma iš Šiaulių geto pabėgusių žydų, kitą dieną Juozas Papšys nuvedė visus į Vismantų mišką (apie 7 km nuo sodybos), padėjo išsikasti bunkerį, kuriame pabėgėliai slėpėsi iki pat karo pabaigos. Per visą slapstymosi laikotarpį žydus maistu aprūpindavo Paulinos Staškevičienės dukros Aniceta, Zuzana, Bronislava, Genovaitė ir sūnus Juozas.

 

 

 

Prieškariu ūkininkai Silvestras Jakubauskas ir Magdalena Jakubauskienė su vaikais gyveno Užbalių kaime Vilkaviškio rajone. Prasidėjus nacių okupacijai, pas Silvestrą ir Magdaleną Jakubauskus prašyti prieglobsčio atbėgo jų kaimynės Kafkė ir Sonia Blecheraitės. Iš Teresės Marijos Tamulionienės (Jakubauskaitės) prisiminimų: Mūsų artimiausi kaimynai buvo broliai ir seserys Blecheriai. [...] Vokiečiai jau ankstų pirmos karo dienos rytą buvo mūsų kaime. Blecheriai gyveno kryžkelėje. Brolius ar suėmė, ar jie pabėgo – nežinau, o seserys pasislėpė mūsų kluone. Man einant per kiemą, kažkas mane pašaukė – tai buvo Kafkė ir Sonia. Jos buvo išsigandusios, prašė tylėti ir pašaukti mamą. Kai šeimyna, samdiniai išeidavo į laukus, mamytė nešdavo seserims maistą, bet tai buvo labai pavojinga. Greitai paaiškėjo, kad jų ieško, ir pasklidusios kalbos neramino. Dėdė ar tėvelis nujojo pas tetą Bendoraitienę ir susitarė, kad ji priims Sonią ir Kafkę pas save. Vieną ankstų rytą aš nuvedžiau jas iki Jakiškių kaimo, kur jau nuo vakaro jų laukė tėvelis. Blecheraitės prigulė vežime, tėvelis jas apklojo ir laimingai nuvežė į Piliakalnių kaimą pas Anastaziją Bendoraitienę. Mama ruošdavo seserims maistą, kurį aplinkiniais keliais, kad nesusektų, veždavo dėdė Jonas. Deja, jis staiga mirė, nesulaukęs karo pabaigos. Apie dėdės Jono mirtį Kafkei tėvai nepranešė, nes bijojo, kad sužinojusi tikrai atbėgs. Tačiau kalbos greitai pasiekė ir seseris. Tetulė Anastazija pasakojo, kad Kafkė pradėjo išeidinėti iš namų, nesisaugojo, vis kartojo, kad nėra tikslo gyventi, nėra Jono – nėra gyvenimo.

Anastazijos Bendoraitienės vyras mirė prieš karą. Slėpti seseris Blecheraites, sekti aplinką, perspėti seseris pastebėjus ateinančius kaimynus ar nepažįstamus žmones Anastazijai padėjo jos sūnus Juozapas. Naktimis seserys slėpėsi šaltoje namo dalyje, klėtyje, dienomis – ūkiniame pastate, šiene ar toliau nuo sodybos įrengtame daržovių laikymo rūsyje. Per trejus slapstymosi metus Soniai ir Kafkei Blecheraitėms teko išgyventi daug pavojingų situacijų, nuolat gresiančią žūties baimę, tačiau dėka savo gelbėtojų Magdalenos ir Silvestro Jakubauskų, jų dukters Teresės, Silvestro brolio Jono Jakubausko, Anastazijos Bendoratienės ir jos sūnaus Juozapo pasiaukojimo jos laimingai sulaukė karo pabaigos. Deja, Sonios ir Kafkės Blecheraičių broliai buvo suimti ir nužudyti 1941-ųjų vasarą. 1944 metais, vėl artėjant frontui ir vokiečiams traukiantis į Vakarus, Jakubauskai, kaip ir daugelis kitų pasienio gyventojų, buvo išvaryti iš savo namų. Jie apsistojo pas savo gimines prie Vištyčio, o po kelių mėnesių, vokiečiams pasitraukus, sugrįžo namo, tačiau savo namų ir ūkinių pastatų jau neberado – viskas buvo sugriauta, sudeginta. 1949 m. Silvestras Jakubauskas ir Magdalena Jakubauskienė buvo ištremti į Sibirą, į Lietuvą sugrįžo 1957 metais.

 

 

Hitlerininkai užėmė Skaudvilę 1941 m. birželio 23 d., o paskutinėmis birželio dienomis jau buvo surinkti žydai vyrai ir, padedant baltaraiščiams, vokiečių esesininkų sušaudyti miškelyje netoli Skaudvilės. 1941-ųjų vasarą buvo nužudytas ir prieškariu Skaudvilėje gyvenęs Mošė Aronas su dviem sūnumis. Frada Aronienė su dukromis Nechama, Miriam ir Hinda kartu su kitomis Skaudvilės ir apylinkių moterimis žydėmis buvo išvežtos į Batakių getą. Batakiuose kalėjusias moteris po poros mėnesių sušaudė miške netoli Gryblaukio kaimo. Iš Batakių stovyklos pavyko pabėgti tik kelioms moterims ir vienam paaugliui berniukui. Tikru žydų gelbėjimo centru Skaudvilėje tapo Kotrinos Gerkienės sodyba. Gerkienė mokėjo kelias kalbas, buvo gerbiama miestelio gyventojų. Patikimiems kaimynams ir giminaičiams padedant ji darė viską, ką galėjo, kad išgelbėtų nors kelias Skaudvilės žydes. Kotrina gyveno su dukra Elena Gerkyte (vėliau – Ungailienė) ir brolio dukra Antanina Slavinskaite (vėliau – Samoškienė). Pabėgusios iš Batakių, Aronienė su dukra Miriam (vėliau – Libman) atėjo pas Gerkienę, kurią gerai pažinojo. Kotrina Gerkienė, jos dukra Elena ir dukterėčia Antanina pastoviai rūpinosi Aronienės ir jos dukros Miriam maitinimu, taip pat teikė visokeriopą pagalbą kitoms žydėms, pabėgusioms iš Batakių stovyklos.

 

 

 

 

 

Antanas Januška, jo sesuo Marė ir brolis Petras gyveno savo tėvų paveldėtame name Liaudginų kaime. Januškų tėvai jau seniai buvo mirę, o vyriausioji sesuo Ona Vaitkevičienė buvo ištekėjusi, turėjo didelę šeimą, kurios nebuvo lengva išlaikyti, todėl norėdama padėti jos sesuo Marė, pasitarusi su broliu Antanu, priėmė pas save gyventi sesers Onos dukrą Eleną Vaitkevičiūtę (vėliau – Lingienė). Karo metais visi Januškų šeimos nariai ir kai kurie kaimynai bei giminaičiai įsitraukė į dviejų jaunų žydaičių gelbėjimą. Vieną vakarą Antanas Januška jaujoje aptiko dvi besislapstančias žydaites ir atsivedė jas į namus. Tai buvo Hinda Aronaitė ir Elia Šliomavičiūtė. Kaip paaiškėjo vėliau, merginos prašė pagalbos kaimynų, tačiau dauguma bijojo priimti žydes į savo namus. Visgi kaimynas Petras Beinartas nepaliko žydaičių likimo valiai ir atvedė pas Antaną Janušką, kurį gerai pažinojo ir pasitikėjo. Merginas reikėjo slėpti nuo visų, įskaitant ir kaimynus.Buvo baiminamasi, kad Onos Vaitkevičienės augintinė septynmetė Elenutė gali prasitarti apie slepiamas žydes. Kaip pasakoja pati šių dienų sulaukusi Elena, problema buvo išspręsta „paprastai“: Antanas Januška pasikvietė ją ir pasakė: Dabar su mumis gyvens žydaitės, ir jei apie tai sužinos vokiečiai, tai sušaudys ir jas, ir mus visus. Po tokio paaiškinimo, kaip sakė Elena, jai niekuomet nekilo noras šita paslaptimi pasidalyti su kaimo vaikais.

 

Kadangi broliai Januškos turėjo žemės ir patys nuolat dirbo ūkyje, maisto ruošimas ir kiti su merginų buitimi susiję klausimai buvo Marės Januškytės rūpestis. Dėl kaime nuolat vykstančių kratų, žydaites išlaikyti vienoje vietoje buvo pavojinga, todėl jų gelbėjime dalyvavo dar dvi šeimos – vyriausios sesers Onos Vaitkevičienės (Januškaitės) ir jos vyro Adomo Vaitkevičiaus šeima bei Zofijos Šeputytės, su kuria tuo metu draugavo Antanas Januška ir kuri vėliau tapo jo žmona, ir Zofijos motinos Ona Šeputienės šeima. Iš Antano ir Zofijos Januškų sūnaus Antano liudijimo: Priklausomai, nuo kurios kaimo pusės prasidėdavo patikrinimai, žydaitės perbėgdavo pas Vaitkevičius arba pas Oną Šeputienę ir jos dukrą Zofiją. Ten jos ilgai nebūdavo – kai tik praeidavo pavojus, grįždavo atgal pas Januškas. Ona ir Adomas Vaitkevičiai ir Ona Šeputienė su dukra Zofija gyveno tame pačiame Liaudginų kaime. Šitos šeimos padėdamos taip pat labai rizikavo. Mano mama Zofija yra pasakojusi, kaip žydaitėms esant pas jas užėjo du baltaraiščiai. Tik Onos Šeputienės gudrumo ir drąsos dėka pavyko baltaraiščius apkvailinti ir išvengti tragedijos.

 

Kartą žydaitėms esant pas Vaitkevičius taip pat atėjo vokiečiai. Laimei, kratos jie tąkart nedarė, tačiau patirtas baimės jausmas dėl nuolat gresiančio mirties pavojaus Hindą su Elia ir Januškų šeimos narius kankino nuolat. 1944-ųjų pradžioje jaunesnysis Antano Januškos brolis Petras vedė Petrę Liekytę ir kaip atskira šeima jie įsikūrė kitame to paties Januškų namo gale. Petras ir Petrė Januškos slapstydami žydes vienodai dalinosi darbais ir rizika su kitais šeimos nariais. Frontui artėjant ir prasidėjus intensyviems šaudymams, Januškų šeimos nariai kartu su Hinda ir Elia slėpėsi apkasuose miške. Išsigandusios, kad neišgyvens, bei norėdamos apsaugoti savo gelbėtoją Antaną Janušką, nes jis kaip turintis žemės ūkininkas galėjo nukentėti nuo Lietuvą okupavusių sovietų ir būti ištremtas į Sibirą, merginos parašė liudijimą, tvirtinantį, kad Antanas Januška visą laiką dirbo, kad tik jas išgelbėtų... Januškų šeima išsaugojo šiuos tragiškus laikus menantį liudijimą, rašytą ypatingomis aplinkybėmis.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ūkininkai Antanas ir Elena Matuzevičiai karo metu su 6 vaikais gyveno Pašvitnyje, Pakruojo rajone. Nacių okupacijos metu prasidėjus žydų naikinimui, Antanas Matuzevičius į savo šeimą priėmė 3 metų mergaitę Chavivą Zivaitę. Jos mamai Esterai paprašius gelbėti dukrą, Antanas vežimu išsivežė į kailinius suvyniotą mergaitę į savo namus. Taip Chaviva tapo Elenos ir Antano Matuzevičių šešių vaikų sesute. Matuzevičius retkarčiais nuvykdavo į Šiaulius ir pasimatydavo su Chavivos motina. Esterai pavyko susisiekti su Šiaulių klebonu ir gauti iš jo mirusios mergaitės gimimo liudijimą. Po kurio laiko Esterai Zivienei su Chavivos teta Perale Krom taip pat pavyko ištrūkti iš Šiaulių geto. Abi moteris Antanas Matuzevičius nusiuntė pas savo seserį Veroniką Kiličiauskienę, ūkininkę, gyvenusią Pakruojo rajone Įsonių kaime. Prie Chavivos gelbėjimo itin prisidėjo Matuzevičių dukra Aurelija Matuzevičiūtė (vėliau – Jankevičienė), kuri nešiojo maistą ir atliko svarbų ryšininkės vaidmenį. Iš Chavivos Zivaitės-Krasnickajos prisiminimų: Pašvitnio miestelyje kaimynai pradėjo įtarti, kad pas Matuzevičių gyvena mergaitė, kuri tamsiu gymiu išsiskiria iš kitų vaikų. Tuomet mane išvežė pas Matuzevičiaus seserį Veroniką, pas kurią jau gyveno mano mama. Dieną bijodavome išeiti net į kiemą. [...] Kad išsklaidytų įtarimus, mus nuveždavo pagyventi pas kitą Matuzevičiaus seserį Julijoną Valiukienę – ūkininkę, gyvenusią netoli Joniškio Kivylių kaime. [...] Matuzevičių dukra Aurelija Matuzevičiūtė su mumis bendravo, nešė mums į slaptavietę maisto ir buvo svarbi ryšininkė.

 

1948 metais Matuzevičių šeima buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. 1953 metais Sibire mirė Aurelijos mama Elena Matuzevičienė. Aurelija, kaip vyriausia iš 4 kartu gyventi likusių vaikų, buvo didžiausia tėvo pagalbininkė ne tik gelbėjant žydus nacių okupacijos metais, bet ir išgyvenant Sibire. 1956 metais ji buvo reabilituota ir su visa šeimyna grįžo į Lietuvą. Aurelijos tėtis Antanas Matuzeičius mirė 1983 metais. 1981 m. Pasaulio Tautų Teisuoliais buvo pripažinti Aurelijos tėvai Antanas Matuzevičius ir Elena Matuzevičienė ir vyriausia sesuo Antonina Briliuvienė (Matuzevičiūtė), 2005 m. – tetos Veronika Kiličiauskienė (Matuzevičiūtė) ir Julijona Valiukienė (Matuzevičiūtė). Tėvai, sesuo ir abi tetos apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi: Antanas ir Elena Matuzevičiai bei Antonina Briliuvienė – 2002 m., Veronika Kiličiauskienė ir Julijona Valiukienė – 2012 m. Dėl Aurelijos Jankevičienės (Matuzevičiūtės) indėlio prisidedant prie Chavivos Zivaitės, jos motinos Esteros Zivienės ir tetos Peralės Kromienės gelbėjimo ir apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi kreipėsi pati išgelbėtoji Chaviva Krasnitsky (Zivaitė).

 

 
Pranas Kasperaitis (dešinėje) su savo tėvais Sofija ir Pranu Sibire, Krasnojarsko krašte, 1957 m.

Pranas ir Sofija Kasperaičiai su vaikais gyveno Imbarės kaime šalia Salantų miestelio. Salantuose prieškariu gyveno ir Basia Abelmanaitė su savo tėvais. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, visus Salantų žydus, išskyrus vietiniams reikalingo amatininko odininko Chaimo Kaplano šeimą ir Rapolą Veržbolauską, kuris buvo vedęs lietuvę, suvarė į Salantų sinagogą. Po dešimt dienų grupę merginų, tarp kurių buvo ir Basia, perkėlė į Šalyno dvarą (prieš tai dvare dirbę žydai vyrai jau buvo sušaudyti). Paskelbus, kad aplinkiniai ūkininkai gali paimti žydes į kaimus darbams, Basią į savo ūkį parsivežė Imbarės kaimo valstietis Pranas Kasperaitis. Keturias savaites prabuvus Kasperaičių šeimoje, Basiai buvo įsakyta sugrįžti į Šalyno dvarą. Prieš išvykdama ji su Kasperaičiais sutarė, kad gali tikėtis prieglobsčio, jei jai pavyktų pabėgti. Surinktos dvare merginos žydės buvo pasmerktos sušaudymui. Tačiau Basiai pavyko pabėgti nuo budelių, vežančių moteris į egzekucijos vietą, ir naktį atvykti pas Praną ir Sofiją Kasperaičius. Šioje šeimoje Basia slapstėsi trejus metus, kol vokiečiai pasitraukė iš žemaičių krašto. Kasperaičiai priglaudė ir Salantuose gyvenusį Rapolą Veržbolauską. Jo žmonai lietuvei Onai Balsevičiūtei radus užtarimą vietos policijoje, tuometinė Salantų valdžia tarpininkavo, kad Kretingos apskrities komendantas leistų jos vyrui Rapolui Veržbolauskui nepersikelti į sinagogą. Tačiau po Kaplanų šeimos sušaudymo 1942 m. balandžio mėn., kai tapo aišku, kad ir jo neaplenks žūtis, Sofijos Kasperaitienės sūnėnas nuvežė Rapolą pas savo tetą į Imbarę.

 

Vyriausiasis Sofijos ir Prano Kasperaičių sūnus buvo Pranas Kasperaitis, gimęs 1922 spalio 31 d. Tėvams 1941 m. rudenį savo ūkyje paslėpus Basią Abelmanaitę, o 1942 m. balandžio mėn. Rapolą Veržbolauską, vyriausiajam Kasperaičių sūnui teko daug prisidėti prie dviejų slapstomų žydų gyvybių išsaugojimo. Kad nesukeltų įtarimo, kodėl perkama maisto produktų daugiau nei yra šeimos narių, Kasperaičiai patys augino javus, bulves, daržoves, laikė naminius paukščius bei gyvulius. Kadangi šeimos galva Pranas Kasperaitis buvo siuvėjas ir dirbo  namuose, pagrindinė vyriškų darbų ūkyje našta krito ant sūnaus Prano pečių. Šeimos namas buvo prie pat judraus Salantų–Imbarės kelio, todėl žydai dieną praleisdavo slėptuvėje namuose, o išeiti pakvėpuoti tyru oru galėjo tik vakare sutemus. Kasperaičių sūnus Pranas buvo atsakingas už slapstomų žmonių saugumą. Kiekvieną kartą prieš žydams paliekant slėptuvę apžiūrėdavo, ar netoliese nėra pašalinių žmonių, taip pat turėjo sekti, ar kas nors iš pašalinių nesiartina prie jų namų. Ir tai tęsėsi trejus metus. Prano tėvai Sofija ir Pranas Kasperaičiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1991 m. ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2002 m.

 

 

 

Alfonsas Lipniūnas

 

Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas) (1905-03-12 Talkonių k., Pumpėnų vlsč., Panevėžio apskr.–1945-03-28 Lenkija) – kunigas, pamokslininkas, Štuthofo kalinys, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis. Jis augo neturtingoje tikinčioje žemdirbių šeimoje, kurioje buvo 9 vaikai – aštuoni berniukai ir viena mergaitė. Mokėsi Pumpėnų pradžios mokykloje, 1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją. Kadangi už mokslus reikėjo mokėti, dirbo korepetitoriumi. Per šešis gimnazijos metus mokė apie 100 vaikų. Savo dienoraštyje Lipniūnas parašė: Tai padarė įtakos mano charakteriui, nes dėl laiko trūkumo turėdavau atsisakyti beveik visų pasilinksminimų ir kompanijų. Savo lėšomis baigiau gimnaziją, tačiau atostogų nei vienų neturėjau.

 

1930 m. Lipniūnas baigė Kauno kunigų seminariją bei Vytauto Didžiojo Universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą. Sociologijos mokslus studijavo Lilio universitete Prancūzijoje (1935–1937 m.) ir Paryžiaus katalikų institute (1937–1939 m.). 1930 m. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Panevėžio katedros vikaru bei Panevėžio vyskupijos katalikiško jaunimo kapelionu, šias pareigas ėjo iki 1935 m. 1939 m. balandžio 21 d. Lipniūnas paskirtas dėstyti tikybos metodiką Panevėžio pedagoginiame institute, 1939 m. rudenį institutui persikėlus į Vilnių, tęsė darbą Vilniaus pedagoginiame institute. Nuo 1942 m. dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas. Visuomeninę veiklą Alfonsas Lipniūnas pradėjo būdamas klieriku, skaitydavo paskaitas jaunimui. Panevėžio vyskupijoje nebuvo nei vieno miestelio ar kaimo, kuriame jis nebūtų susitikęs su jaunimu.

 

Kun. Alfonso Lipniūno drąsa ypač išryškėjo per Holokaustą – savo garsiųjų pamokslų Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje ir Aušros vartų koplyčioje metu jis gynė tikinčiuosius, lietuvybę bei persekiojamus ir žudomus žydus. Kunigo Lipniūno pamokslai į Šv. Jonų bažnyčią pritraukdavo ne tik studentiją, dėstytojus, kitus tikinčiuosius, bet ir atitolusius nuo tikėjimo vilniečius. Iš Pasaulio Tautų Teisuolės Vilniaus universiteto bibliotekininkės Onos Šimaitės prisiminimų: Uždaryti gete žydai neturėjo ką valgyti, o savo daiktus paliko daug kam. Kai kurie žmonės atsiėmė daiktus, o kai kur vykdavo didelės tragedijos iš vienos ir iš kitos pusės. Pirmiau nenorėjo priimti, o priėmus nenorėjo atsiskirti. Ir čia man atėjo eiliniai kunigai į pagalbą. Ir kada aš nueidavau pas juos, tai senas, jau toks, kad man net būdavo gėda kalbėti, prašyti jo ko nors – jis vis tik nueidavo ir pasirūpindavo, ačiū jiems, daug buvo padaryta. Labai daug padarė tokie garsūs kunigai kaip Krupavičius, kaip Vaitkus ir Lipniūnas. Kartą ėjau pro bažnyčią ir girdėjau, kaip Alfonsas Lipniūnas smerkė parapijiečius, kurie paėmė žydų turtą ir neatiduoda. Kad reikia ne tik atiduoti, bet ir pridėti. (O. Šimaitės 1969 m. audio interviu www.issigelbejesvaikas.lt)

 

Per kunigą Alfonsą Lipniūną žydams ir kitiems nacių persekiojamiems asmenims buvo perduodami suklastoti asmens pažymėjimai. Buvęs universiteto studentas lituanistas Albertas Dilys prisimena, kaip 1941 metų rudenį Lipniūnas iki širdies gelmių sukrėstas kalbėjo apie masines žydų žudynes Paneriuose, baisėdamasis tokiu klaikiu penktojo Dievo įsakymo laužymu, ir susijaudinęs skelbė, kad atsirado ir tarp mūsų tautiečių tokių, kurie susitepė rankas nekaltų žmonių krauju. 1941 m. kun. Lipniūnas Vilniuje įkūrė labdaringą organizaciją „Laisvės fondas“ ir badaujantiems vilniečiams organizavo pagalbą maisto produktais, padėdavo įvairių tautybių žmonėms: lietuviams, lenkams, rusams, žydams. Naciams kunigo Lipniūno veikla buvo žinoma, kaip ir jo dar 1935 m. išleista knyga „Naujasis pasaulis“, kurioje jis pasmerkė nacizmą.

 

1943 m. suaktyvėjus lietuvių priverstiniams išvežimams darbams į Vokietiją, kun. Lipniūnas įsitraukė į antinacinio lietuvių pogrindžio veiklą. Ši veikla tapo viena kunigo suėmimo ir įkalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje priežasčių. Dėl kun. Lipniūno pamokslų okupacinės valdžios buvo įspėtas ir arkivyskupas Mečislovas Reinys, tačiau pats Lipniūnas buvo nusiteikęs ir toliau netylėti. Suėmimo išvakarėse per sekmadieninį pamokslą viešai iš sakyklos pasakė: Nevažiuokit į Vokietiją! Keršydamas už SS legiono mobilizavimo sužlugdymą 1943 m. kovo 17 d. Vilniuje, Kaune gestapas suėmė 46 lietuvių intelektualus – mokslininkus, inžinierius, gydytojus, du kunigus, tarp jų ir kun. Lipniūną, ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Štuthofe kunigas gavo politinio kalinio statusą ir numerį 21332, buvo žiauriai kankinamas, tačiau vykdė slaptą religinę veiklą, už kurią grėsė mirties bausmė. 1945 m. sausio 25 d. prasidėjus Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacijai, kun. Lipniūnas su kitais kaliniais ėjo taip vadinamu Mirties maršo keliu, kuriame daugybė kalinių mirė dėl įvairiausių ligų, bado arba buvo nušauti. Mirties maršo, trukusio iki 1945 m. kovo 11 d., metu kun. Lipniūnas užsikrėtė dėmėtąja šiltine. 1945 m. kovo 12 d. Pucko mieste kun. Lipniūnas tapo laisvas, nes pasikeitus karo situacijai miestą užėmė sovietai, tačiau 1945 m. kovo 28 d. ligos išsekintas jis mirė Pucko ligoninėje.

 

Kunigas Alfonsas Lipniūnas buvo palaidotas Pucko kapinėse. Artimiesiems pasirūpinus 1989 m. kunigo Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą, perlaidoti šventoriuje prie Panevėžio katedros. Kunigo ryžtas pamokslų bažnyčiose metu nacių okupacijos metais viešai ginti mirčiai pasmerktuosius žydus ir persekiojamus lietuvius ir dėl to paaukoti savo gyvenimą, jo nusiteikimas visada stoti tiesos pusėn matėsi nuo pirmųjų kunigystės metų ir tęsėsi iki pat mirties Lenkijoje, Pucke.

 

 

Marija Medėmienė (Šemetienė)

 

 

Žydė Sonia Balbachienė su šeima – vokiečiu vyru ir sūnumi Teliku – iki karo gyveno Kaune. Sonios vyras dirbo teisėju Kauno apygardos teisme. Nacių okupacijos metais Sonia su sūnumi pateko į getą. Jos vyras išvyko į Vokietiją, tačiau po kurio laiko grįžo ir jam pavyko iš geto išsivesti sūnų. Sonia liko gete.

 

Vieną 1943 metų dieną artima Balbachų bičiulė Marija Šemetienė (vėliau – Medėmienė) sutiko Sonią mieste. Marijos vyras Bonifacas Šemetas su Sonios vyru kadaise buvo bendradarbiai. Bonifacas Šemetas mirė 1931 m. po nesėkmingos apendicito operacijos ir tolimesnių komplikacijų, būdamas vos 38 m. Marija Šemetienė liko našlė su dviem vaikais – dukra Liucija ir vyresniu sūnumi Ričardu, kuris karo metu jau buvo vedęs ir gyveno atskirai. Marija pasikvietė Sonią Balbachienę pas save į namus. Moterys nutarė, kad Sonia turi palikti getą ir pasiėmusi savo daiktus ateiti gyventi pas Mariją Šemetienę su dukra Liucija. Tačiau jos abi gyveno vieno kambario bute, todėl buvo nuspręsta, kad visgi Sonia apsigyvens pas artimus Šemetų draugus Antaną ir Jadvygą Smetonas, nes jų namuose yra daugiau vietos.

 

Ištrūkti iš geto Soniai padėjo „Spindulio“ spaustuvėje Kaune dirbęs Pranas Vocelka, kuris aprūpino Sonią paties padirbtais dokumentais.

 

Antanas Smetona su žmona Jadvyga Smetoniene, sūnumi Tomu ir dukra Sigute nacių okupacijos metais gyveno Kaune, Žaliakalnyje, Petro Vileišio g. 3. Jadvyga dirbo aktore Kauno jaunojo žiūrovo teatre. Jos vyras Antanas buvo prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus sūnus.

 

Iš Jadvygos Smetonienės dukros Sigutės Smetonaitės-Petrauskienės liudijimo: Kartą mama parsivedė namo kažkokią moterį ir pasakė, kad šita ponia pas mus kurį laiką pagyvens. Mama sakė, kad ji yra tolima mūsų giminaitė ir ją reikia vadinti teta. Ta moteris buvo graži, šviesiaplaukė ir aš, nedrįsdama ją vadinti teta, vadinau ponia teta. Kai pas mus užeidavo kokie nors svetimi žmonės ar šiaip pažįstami, ta ponia visada eidavo į kambarį, į kurį patekti buvo galima tik pro virtuvę ir vonios kambarį. Durys buvo kiek mažesnės negu kitų kambarių ir tėvelis ant tų durų dar prikalė kažkokį paveikslą. Kambarys buvo toks pusiau slaptas. Mama tokį tos ponios elgesį mums su broliu aiškino tuo, kad ji neturi kuo gražiai apsirengti, todėl ir nenori rodytis svetimiems žmonėms.

 

Iš Marijos Medėmienės (Šemetienės) dukros Liucijos Lesauskienės (Šemetaitės) liudijimo: Vokiečių kariuomenei traukiantis iš Lietuvos 1944 m. vasarą mes visi drauge – p. Smetonos, p. Sonia Balbachienė ir mudvi su mama – gyvenome mūsų draugų gyd. Kizlauskų ūkyje Raudondvaryje. Ponia Sonia buvo labai rami, nors mūsų name buvo apsistoję vokiečių karininkai. [...] Ji buvo blondinė, gerai šnekėjo lietuviškai ir niekam nekilo noras pasiteirauti apie jos tautybę.

 

Kai vokiečių kariuomenė buvo išstumta ir Lietuvą antrąkart okupavo sovietai, Sonia gana greitai išvyko pas savo seserį į Ameriką, kur jau gyveno jos sūnus. Sonios vyras karo metais žuvo.

 

Po karo Marija Šemetienė ištekėjo antrąkart už gydytojo odontologo Adolfo Medemo ir su dukra Liucija persikraustė į daktaro butą Kaune Kęstučio gatvėje. Marija Medėmienė mirė 1956 m.

 

Smetonų šeima 1948 metais buvo ištremta į Sibirą. Sigutė Smetonaitė su vyru ir vaiku į Lietuvą sugrįžo 1963 metais, vėliau parsivežė ir savo tėvus. Už Sonios Balbachienės gelbėjimą nacių okupacijos metais Jadvyga Smetonienė 1995 metais buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

 

 

 

1941 m. Lietuvą okupavus naciams, liepos mėnesį Šeduvos žydai buvo suimti ir uždaryti specialioje stovykloje. Rugpjūčio pabaigoje Liaudiškių miške buvo sušaudyti 664 Šeduvoje ir jos apylinkėse gyvenę žydai.

 

Šeduvos kunigas prelatas Mykolas Karosas su keliais bendraminčiais parapijiečiais ėmėsi rizikingos akcijos – išgelbėti iš geto kelias šeimas, motyvuodami jų nuopelnais Šeduvai ir Lietuvos valstybei, kad tie, kurie kovėsi dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės sunkiausiu kraštui metu, negali būti nužudyti. Taip buvo išlaisvintos gydytojo Paturskio bei savanorių Nolio ir Kuperio šeimos. 1941 m. rugsėjo 16 d. oficialiai, viešai, laikydamasis visų apeigų kun. Karosas šešiems suaugusiems ir penkiems vaikams suteikė Krikšto sakramentą. Krikšto tėvais tapo žinomi ir gerbiami miestelio asmenys. Tačiau nepraėjus nė trims savaitėms pakrikštyti asmenys vis tiek buvo suimti ir išvežti sušaudyti. Tik per laimingą atsitiktinumą vienintelei Sulamitai Nolienei pavyko išvengti mirties, deja, jos vyras ir du sūnūs buvo nužudyti. Miestelyje likti Nolienei buvo mirtinai pavojinga, o bėgti nuo mirties nebuvo pas ką. Sulamitai padėjo prelatas Mykolas Karosas. Jis kelias dienas slėpė ją rūsyje už Šeduvos bažnyčios didžiojo altoriaus ir nepailsdamas ieškojo patikimo prieglobsčio. Galiausiai rado jį valstiečių Stanislovo ir Liudovikos Paluckų, su keturiais vaikais – sūnumis Stanislovu ir Jonu bei dukromis Angele ir Valerija – gyvenusių Šniukonių kaime Šeduvos valsčiuje, namuose. Jie buvo geri nuoširdūs kaimo žmonės ir itin išgyveno dėl žudynių Liaudiškių miške, todėl nedvejodami sutiko priimti pas save Sulamitą Nolienę.

 

Iš Remigijaus Oranto, Stanislovo ir Liudovikos Paluckų anūko, 2016-02-03 laiško muziejui: Sulamitos Nolienės nebuvo namie, kai jos vyrą ir du sūnus išvežė policininkai. Tai sužinojusi ji nubėgo į policiją ir maldavo vežti ją pas šeimą. Policininkai pagrasino, kad nušaus ją ten pat, bet apsigalvojo, nes būtų buvę daug kraujo ir lavonas, tad liepė jai eiti iš ten. Tada Nolienė nubėgo pas prelatą Mykolą Karosą, kurį gerai pažinojo. M. Karosas moterį paslėpė bažnyčioje, rūsyje už didžiojo altoriaus. Ten ji išbuvo apie 3 dienas. Per pamaldas bažnyčioje prie mano senelių Stanislovo ir Liudovikos Paluckų priėjo zakristijonas ir paprašė užeiti į kleboniją. Ten laukė prelatas M. Karosas. Jis paprašė paslėpti S. Nolienę, jo manymu, mano senelių sodyba tam reikalui buvo tinkama vieta. Taip S. Nolienė atsirado mano senelių namuose.

 

Po kurio laiko Sulamitai prasidėjo depresija. Ji verkdavo ištisas dienas. Į visus Paluckienės bandymus išsiaiškinti, kas nutiko, ji atsakydavo nenorinti daugiau gyventi. Paskui Sulamita prisipažino esanti nėščia. Paslėpti kūdikį nuo kaimynų akių ir ausų būtų buvę neįmanoma, tad buvo sukurtas planas: Paluckienė nusprendė apsimesti esanti nėščia, nors jai tuo metu buvo jau 47-eri. Visą tariamo nėštumo laikotarpį Liudovika vaikščiojo liemenį apsirišusi pagalve ir jai pavyko įtikinti kaimynus, kad laukiasi penktojo vaiko. Galiausiai Liudovika „pagimdė“ tamsiaplaukį berniuką, kurį pakrikštijo Petru (vėliau – Pinchas Nolis). Sulamita Nolienė su sūnumi Petriuku gyveno pas Paluckus iki pat karo pabaigos.

 

Nuo 1942 m. Paluckai savo namuose sutiko paslėpti ir dar vieną žydą – batsiuvį Geršoną Kirpičniką. Jis pas Paluckus prabuvo visą nacių okupacijos laikotarpį, vėliau apsigyveno Vilniuje. Sulamita Nolienė su sūnumi Petriuku po karo persikėlė gyventi į Šiaulius, vėliau gyveno Vilniuje, o galiausiai emigravo į Izraelį. 2018 m. Stanislovui Paluckui ir Liudovikai Paluckienei buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas. 2000 m. Liudovika Paluckienė apdovanota ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Žydus gelbėjo įvairių profesijų, amžiaus, išsilavinimo žmonės, tikintys ir laisvamaniai, pavieniai asmenys ir ištisos šeimos. Visus juos vienijo nesavanaudiškumas – jie tiesiog negalėjo pasielgti kitaip atviro smurto akivaizdoje ir, nepaisydami barbariškų nacių įsakymų, ekstremaliomis aplinkybėmis, didžiausios grėsmės gyvybei akivaizdoje stojo į tiesos, žmogaus gyvybės ir orumo gynybos poziciją.

 

Toks elgesys itin reikšmingas ir negali būti lyginamas net ir su labai svarbios pagalbos suteikimu normaliomis taikos sąlygomis. Persekiojamų ir negailestingai žudomų žmonių ryžtas išlikti ir jų gelbėtojų pasiaukojimas jaudina mus ir dabar.

 

Džiaugiamės galėdami šiandien garbingo Lietuvos valstybės apdovanojimo proga pasveikinti šių dienų sulaukusias Teresę Mariją Tamulionienę ir Aureliją Jankevičienę bei visų apdovanotų žydų gelbėtojų artimuosius, priėmusius apdovanojimus savo tėvų, senelių ar prosenelių vardu. 

Būtina ne tik ateities kartoms išsaugoti nekaltai nužudytų Lietuvos bendrapiliečių žydų atminimą, bet ir skleisti humanizmo apraiškas, neleidusias žydų gelbėtojams išlikti abejingiems, kai buvo žeminami ir žudomi jų bendrapiliečiai žydai. 

  

Tekstą leidiniui rengė:

 

Danutė Selčinskaja

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus

Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo projekto vadovė

 

Ieva Volungė

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus

Muziejininkė

 

 

Vilnius, 2022