Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo ceremonija |
← |
Publikuota: 2020-09-21
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ PASIAUKOJIMAS – VERTINGIAUSIAS ŽMOGIŠKUMO IŠSIPILDYMAS
Pirmadienis, rugsėjo 21 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.
Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 44 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.
Šalies vadovas pabrėžė, kad mūsų kartai neteko gelbėti žydų Holokausto metu, tačiau tenka kurti pasaulį po Aušvico ir, laimei, mes turime kelrodį – tuos žmones, kurie jau tada tyliais žygdarbiais pasipriešino neapykantai.
„Sekdami žydų gelbėtojų pavyzdžiu, kurkime tokią visuomenę, kurioje skleistųsi ir klestėtų bendruomeniškumas, kurioje žmogiškumas būtų aukščiau bet kokių ideologinių, politinių, religinių ar ekonominių interesų. Ugdykime altruizmą, savo asmeninių interesų peržengimą kaip žmogiškumo išsipildymą“, – teigė šalies vadovas.
Rugsėjo 23 dieną sueina lygiai 77 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.
Prezidentas valstybės vardu padėkojo didvyriams, paragino visada branginti ir saugoti jų amžiną pavyzdį ateities kartoms.
Prezidento komunikacijos grupė
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda įteikia Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimus žydų gelbėtojams:
 | |
| Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Vladė Markauskienė (Šimkevičiūtė) |
 | |
| Josifo ir Uršulės Abukauskų apdovanojimus priima anūkė Daiva Kubilienė |
 | |
| Veronikos ir Antano Banelių apdovanojimus priima anūkai: Tautvydas Banelis, Stasė Aleknienė, Vytautas Bucka ir Bernardas Banelis |
 | |
| Jono Banelio apdovanojimą priima sūnus Tautvydas Banelis |
 | |
| Juozo Banelio apdovanojimą priima sūnus Bernardas Banelis |
 | |
| Julijos Čiegienės (Uznytės) apdovanojimą priima sūnus Gintautas Čiegis |
 | |
| Prano Dijoko, Antano Dijoko ir Teresės Dijokienės apdovanojimus priima sūnūs ir anūkai Algis ir Vaidotas Dijokai |
 | |
| Andriaus ir Juogannos Grybauskų apdovanojimus priima sūnūs Gerutis ir Jonas Grybauskai |
 | |
| Leopoldo Jako ir Onos Jakienės apdovanojimus priima anūkas Modestas Jakas ir proanūkė Aušra Jakaitė |
 | |
| Ievos Kuprienės ir Povilo Kuprio apdovanojimus priima vaikai ir anūkai Stasys Kuprys ir Danutė Ona Mateikienė |
.jpg) | |
| Savo ir savo tėvelių Felicijos ir Petro Šimkevičių apdovanojimus priima Vladė Markauskienė (Šimkevičiūtė) |
.jpg) | |
| Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Irena Ožekauskienė (Steponavičiūtė) |
 | |
| Prano ir Palmiros Petrauskų apdovanojimus priima anūkė Palmira Petrauskaitė |
.jpg) | |
| Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Leonarda Pliopienė (Steponavičiūtė) |
 | |
| Elenos ir Prano Radzevičių apdovanojimus priima duktė Meilutė Granickienė ir anūkės Vilma Anulienė, Živilė Asmolovskienė, Orija Audronė Kolbienė ir Ramunė Maldutienė |
 | |
| Agotos Tallat-Kelpšienės ir Antaninos Tallat-Kelpšienės apdovanojimus priima anūkai ir proanūkiai Edgaras ir Linas Tallat-Kelpšos |
 | |
| Petronėlės Tamaševičienės ir Alberto Tamoševičiaus apdovanojimus priima anūkės Lolita Sipavičienė ir Dovilė Grigalavičienė su šeima |
 | |
| Scholios ir Juozo Zakarevičių apdovanojimus priima anūkas Liudas Zakarevičius |
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba
 |
Jūsų Ekscelencija, Gerbiamasis pone Prezidente Gitanai Nausėda, Gerbiamoji pirmoji ponia Diana Nausėdiene, gerbiamieji žydų gelbėtojai ir jų šeimos nariai, gerbiamieji Holokaustą išgyvenusieji, gerbiamieji svečiai,
man didelė garbė šiandien kreiptis į Jus ir Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžius žydų gelbėtojams už tamsiausiais laikais jų dovanotą žmogiškumo šviesą. Šių didžių žmonių dėka ir aš šiandien esu čia.
Antrojo pasaulinio karo metu daugybė lietuvių pasidavė beprecedentei sistemizuotai neapykantai, tapo savo pačių žemėje mirtį sėjančiais budeliais ar prisitaikėliais. Todėl atiduoti pagarbos ir atminties duoklę tiems lietuviams, kurie, atsidūrę vertybių akligatvyje, pasmerktiesiems, be kaltės nuteistiesiems atvėrė vilties vartus, yra mažiausia, ką gali padaryti mūsų ir ateinančios kartos.
Žydų gelbėtojų palikimas turėtų ne tik nugulti istorijos vadovėliuose, ne tik būti įamžintas paminkluose. Šių didvyrių mums, Lietuvai ir visai tarptautinei bendruomenei dovanota neįkainojama žmogiškumo pamoka yra ne mažiau aktuali šiandien, kai demokratijos, pilietiškumo ir istorinio teisingumo kategorijos paskęsta krizės retorikoje ar pasiklysta politinių naratyvų ir interesų labirintuose.
Net iš pažiūros beviltiškiausioje situacijoje, balansuojant tarp nutildytos tiesos ir sankcionuoto melo, žydų gelbėtojų pavyzdys primena mums, kad galimybė pasirinkti – žudyti ar gelbėti – išlieka visada. Atstovauti žmogiškumą – toks buvo apie 900 lietuvių pamatine sąžine grįstas pasirinkimas. Tai buvo valios pasirinkimas, nenupirktas ir neparduotas, o paremtas baimės neįkalintu ir netikrų pažadų neaptemdytu laisvu protu.
Minėdami Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metus, kviečiu dar kartą prisiminti mūsų didvyrius. Viliuosi, kad kiekvienas žydų gelbėtojo vardas įkvėps ir viltimi bei tikėjimu švies mūsų sąmonėje, stiprins mūsų tautas ir kartas saistančius istorinės atminties tiltus.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorės Kamilės Rupeikaitės kalba
 |
Jūsų Ekscelencija Prezidente, gerbiami svečiai, brangūs gelbėtojai ir jų artimieji,
Nė viena iškilmė neapsieina be pakilių kalbų. Tačiau kaskart, kai turiu pasisakyti žydų gelbėjimo tema, sunku rasti tinkamus žodžius, kadangi visos kalbos atrodo besvorės gelbėtojų drąsos, jų puoselėtų vertybių ir pamatinio žmogiškumo akivaizdoje. Svarbiausi gyvenime darbai yra nuveikiami ne skambiai apie juos kalbant, o akistatoje su savo sąžine ir vertybėmis. Kaip atsiminimuose rašė mano senelis Balys, kadaise po mirties taip pat apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, „reikėjo padėti žmonėms, kuriems grėsė pavojus. <...> Daugiausiai reikėjo padėti Žydų tautos žmonėms. Tai buvo nepaprastai sunku ir pavojinga, nes grėsė mirties bausmė tiems, kurie padėjo Žydams“. Gelbėtojų apsisprendimą padėti diktavo ne kažin kokia antgamtiška drąsa, o širdies žvilgsnis ir žmogaus gyvybės vertės suvokimas. Ir šią mūsų valstybės padėkõs naujai įamžinamiems Lietuvos žydų gelbėtojams akimirką liudijame, jog svarbiausia ne žodžiai, o veiksmai. Liudijame, kad mūsų žemėje ir mirties nuosprendžiais, ir išgyvenimo stebuklo saitais yra persipynę tūkstančių Lietuvos žydų ir lietuvių likimai. Nėra abstraktaus gėrio, kaip nėra ir abstraktaus blogio. Už kiekvieno veiksmo slypi asmeniniai pasirinkimai. Žydų gelbėtojų suteikta pagalba mirtino pavojaus akivaizdoje buvo neįkainojama, tapo vilties ženklu ir paguoda.
Tai, kad praėjus 75 metams po Antrojo pasaulinio karo kasmet vis dar surandame ir įamžiname nemažai naujų žydų gelbėtojų vardų, kelia džiugią nuostabą. Dėkoju savo kolegėms – Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus muziejininkėmis, kurios, vadovaujamos Danutės Selčinskajos, šį darbą dirba su dideliu pasišventimu, kruopštumu ir atsakomybe. Nuolatinis ryšių palaikymas su išgelbėtaisiais, žydų gelbėtojais ir jų palikuonimis, nuoširdus rūpestis išsigelbėjimo istorijų sklaida ir Lietuvoje, ir užsienyje yra tapęs Danutės gyvenimo būdu.
Teįkvepia unikalios išgelbėjimo istorijos, kurias skaitome šių metų buklete, prasmingiems kasdieniams darbams ir pamatinių vertybių – žmogiškumo, sąžiningumo, pagarbos šalia esantiems žmonėms – puoselėjimui.
Apdovanojimo ceremonijai pasibaigus:
 |
Parengė Danutė Selčinskaja
Ieva Volungė
Nuotraukos:
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Robertas Dačkus
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus / Pauliaus Račiūnas
| ↑ | ← |
