Mėnesio istorija 2015 m.

Josifas Šapiro ekslibrisas Vilniaus Gaonas ir jo pasekėjai

(pop., mišri technika, 162x120 mm, VŽM 8496_19z)

André Lhote

NAKTIES ŠVENTĖ – KAUKIŲ BALIUS MONPARNASE

Afiša, prancūzų k., 1922 m.
(pop., spauda, 133 x 98, VŽM 8272/2)

Afišoje pateikiama informacija:

Šventės laikas ir vieta: 1922 m. birželio 30 d. Bullier salė (Observatorijos al. 31, Monparnasas, Paryžius). Trukmė: nuo 9 val. vakaro iki 4 val. ryto. Bilieto kaina: 15 frankų. Dalyvauja teminiai personažai: klounai, šokėjai, cirko artistai ir kt. Abėcėlės tvarka išvardijami šventės rengėjai – menininkai, būsimos pasaulinės žvaigždės, tarp kurių yra ir litvakų: Pinchus Krémègne, Jacques Lipchitz, Man Ray, Ossip Zadkine; taip pat minimi ir kiti  žydų kilmės menininkai emigrantai iš Rusijos, Lenkijos, Ukrainos: Moïse Kisling, Jacques Loutchansky, Sonia Delauny (Sarah Stern), Tristan Tzara (Samuel Rosenstock).

 

Afiša – spalvingo ir veržlaus bohemos gyvenimo XX a. pirmosios pusės Paryžiuje atspindys. Paryžiaus kvartalas Monparnasas, kaip ir Monmartras, tapo dar vienu ryškiu avangardo pakraipos kūrybos centru, antrosios l’école de Paris bangos lopšiu ir pagrindine žydų emigrantų menininkų telkimosi vieta. Čia vakarais iš Café du Dome sklisdavo atvykėlių iš istorinės Litos ar net iš to paties štetlo pašnekesiai gimtąja jidiš kalba. Antai Paryžiuje susipažino iš Smilovičių kilę Chaimas Soutine’as ir Schraga (Sam) Zarfinas. Čia emancipavęsi menininkai jakobai virsdavo žakais (pvz., Lipchitzas, Balgley, Loutchansky). Čia, La Ruche („Avilys”) dirbtuvėse, daugelis litvakų menininkų žengė reikšmingus žingsnius pasaulinio pripažinimo link.

 

 

Prie stalo – trys Volpertų ir Gurvičių šeimõs kartos

Prie stalo – trys Volpertų ir Gurvičių šeimõs kartos.Nuotrauka daryta 1933 metais šeimos name Telšiuose. Nė vienas iš jų dar nenumanė, kokį kančios kelią teks nueiti po aštuonerių metų. Pažvelkime į šią nuotrauką jauniausiojo šios giminės nario Jakovo Gurvičiaus akimis.

 

 

 

 

 

 

 

1940-aisiais prasidėjo lemtingi pokyčiai šios šeimos gyvenime. Birželio 15-ąją Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, naujoji sovietų valdžia nacionalizavo Gurvičių ir Volpertų namą ir parduotuvę.1941 metais birželio 14-ąją Geršonas Volpertas su žmona ir dviem dukromis buvo ištremti į Sibirą. Paradoksalu, bet tremtis juos išgelbėjo nuo mirties.

 

O keturi šios giminės nariai Holokausto metais buvo nužudyti:

Chaimas Gurvičius sušaudytas 1941 liepos 15-ąją Rainiuose;

 

Alida Volpert buvo suimta Šiauliuose per Vaikų akciją 1943 m. lapkričio 5 d. su žydų vaikais, išvežta ir nužudyta Aušvice.

 

Rūta Gurvičiūtė su savo vyru Pranu Laucevičiumi nužudyti Telšių rajone, Kairiškių kaime 1944 m. spalio 5 d.

 

Sonia Volpert-Deletickienė su vyru Davidu Deletickiu iš Kauno geto buvo išvežti į Klogos koncentracijos stovyklą Estijoje, ten ir žuvo.

 

Jakovas Gurvičius ir jo motina Roza Gurvičienė nacių okupacijos metais slapstėsi Telšiuose ir Telšių krašte. Slapstymosi epopėją Jakovas Gurvičius 2005 metais išsamiai aprašė prisiminimuose, kurie publikuojami IV knygoje „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“.

 

Nuo 1972-ųjų Jakovas Gurvičius su žmona Zofija, trimis dukromis ir penkiais anūkais gyvena Izraelyje, o Jakovo anūkė Aistė gyvena Kaune.

 

 

Tapytojas,  skulptorius,  grafikas Neemija Arbit Blatas (1908–1999) gimė Kaune.  Studijavo pas tapytoją ir pedagogą Justiną Vienožinskį. 1924 metais išvyko mokytis į Berlyną, sėmėsi kūrybinės patirties Paryžiuje ir Drezdene. 1926–1933 metais rengė parodas Kaune, Paryžiuje, Niujorke. Nuo 1936 metų gyveno JAV ir vedė garsiąją operos dainininkę Reginą Resnik. Jos dėka dailininkas pateko į  to meto Niujorko muzikinio elito ratą. Ši sąjunga atskleidė Arbit Blato scenografo ir kostiumų dizainerio talentą.

 

Regina Resnik (1922–2013) gimė  Niujorke, žydų emigrantų iš Ukrainos šeimoje. Mokėsi garsiame Hunter College. Jos viena pirmųjų mokytojų buvo Rosalie Miller. Debiutavo 1942 metais Niujorke ledi Makbet vaidmeniu.

 

1969–1980 metais Arbit Blatas sukūrė scenografiją ir kostiumus operoms „Karmen“, „Elektra“, „Falstafas“, „Pikų dama“, kuriose Regina Resnik atliko pagrindines partijas.

 

2011 metais mūsų muziejaus grafikos rinkinį praturtino Arbit Blato 1969 metais sukurtos litografijos „Klitemnestra“ ir „Grafienė“.

 

Dramatiško vidinio gyvenimo kupini personažai įamžinti groteskiško ekspresyvaus piešinio nespalvotose litografijose. Valdingas žvilgsnis ir įsitempęs kūnas, dešinėje rankoje suspaustas valdžios simbolis – skeptras. Tokią  Reginą Resnik, atliekančią  klastingos ir negailestingos Mikėnų karaliaus Agamemnono žmonos Klitemnestros vaidmenį Richardo Štrauso vienaveiksmėje operoje „Elektra“, vaizduoja dailininkas.

 

Antrame  grafikos lakšte – sena grafienė mistikos kupinoje Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“. Bauginantis Aleksandro Puškino apsakymo personažas – rūsčioji aristokratė, kurią gyvenimas jau paliko, o mirtis dar neaplankė. Kaip rašė anų metų muzikos kritikai, visi Reginos Resnik vaidmenys įnirtingi, aistringi ir nenuspėjami. Juose nebuvo nė lašo banalybės ar vulgarumo.

 

Reginai Resnik karjeros klestėjimo metais buvo atviros tiek Europos, tiek Naujojo pasaulio operos teatrų scenos. Bet gimtaisiais kūrybiniais namais dainininkei visada buvo Metropoliteno opera Niujorke. Ji buvo pirmoji operos istorijoje dainininkė, atlikusi pagrindines ir soprano, ir mecosoprano partijas.

 

Šis unikalios formos ir unikalaus turinio dokumentas atspindi pereinamąjį laikotarpį Lietuvoje po sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. Apie tris mėnesius krašte dar galiojo senoji administracinė tvarka, apie kurią byloja dokumento forma – blankas su burmistro spaudu. It nepriklausomos valstybės rudimentai šiame dokumente šviečia Vytis ir užrašas „LIETUVOS RESPUBLIKA“, nors jau 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė galutinį Lietuvos aneksijos įforminimo aktą.

 

Dokumento turinys atskleidžia vieną pagrindinių sovietizacijos proceso krypčių – gyventojų turto nacionalizavimą. Berelis Rolnikas – vienas iš daugelio žydų, be kurių indėlio buvo neįsivaizduojama Nepriklausomos Lietuvos urbanizacija ir verslo plėtra, po nacionalizacijos netekusių pagrindinio savo pragyvenimo šaltinio. Labiausiai šio proceso metu nukentėjo verslininkai, stambių ir vidutinių pramonės bei prekybos įmonių savininkai. Kaip nurodo istorikai, ** iš 1593 Lietuvoje nacionalizuotų prekybos centrų ir parduotuvių 1320 (83 proc.) priklausė žydams. Iš 986 nacionalizuotų įmonių 560-ies (57 proc.) savininkai taip pat buvo žydai. Dauguma nacionalizuotų įmonių savininkų buvo išvaryti iš didelių miestų į mažesnius miestelius. Žydų centrinis ir liaudies bankai buvo prijungti prie valstybinio banko, nacionalizuota 14 000 gyvenamųjų namų, kurių dauguma priklausė žydams.

 

Turto nacionalizacija ne vienai žydų, kaip ir kitų okupuotos Lietuvos gyventojų, šeimai reiškė nuosprendį – ištrėmimą „kaip socialiai svetimų elementų“ 1941 m. birželio 14–18 dienomis į atokiausius Sibiro rajonus. Čia iš šalčio, bado, nuo ligų dalis tremtinių neištvėrė jau pirmosios žiemos.

 

Aušra Rožankevičiūtė
Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė
 

Toros ritinys – vienas švenčiausių žydų sakralinių objektų. Čia eksponuojamas Toros ritinys turi dvi medžio rankenas su hebrajiškais įrašais kiekvienos rankenos medžio skridiniuose. Įrašas kairiajame skridinyje byloja, kad šis Toros ritinys, arba hebrajiškai Sefer Tora, priklausė Panevėžio žydų batsiuvių bendruomenei. Toros ritinio ašys, kurių viena nulūžusi, inkrustuotos kaulu ir ovaliais veidrodiniais stikliukais.

 

Lietuvos žydų bendruomenės tokių ritinių, tinkančių maldos ritualui sinagogoje, turėjo pagal savo išgales priklausomai nuo bendruomenės materialinės padėties. Toros (Mozės Penkiaknygės) tekstui surašyti ant pergamento, pagaminto pagal žydų tradiciją iš tinkamų vartoti gyvulių odos, reikia tam tikslui parengto raštininko, hebrajiškai vadinamo sofer.  Soferis šventą tekstą rašo ranka plunksna juodu rašalu. Toros ritinys puošiamas prabangia mantija (meil – hebr.), karūnomis (Keter Tora – hebr.), skydeliais, kabinamais ant Toros mantijos (tas – hebr.), sinagogoje laikomas šventų švenčiausioje vietoje – aron kodeše (šventoje spintoje – hebr.). Toros ritinys susukamas ant dviejų medinių ašių, kurių viršūnės taip pat pagal finansines išgales puošiamos dekoratyviniais antgaliais (rimon, granatas –  hebr.). Tam tikromis savaitės dienomis ir tam tikru maldos metu sinagogoje Toros ritinys skaitomas. Tam tikslui Toros ritinys išnešamas iš aron kodešo, padedamas ant skaitymo pulto bimoje (pakyla sinagogoje Torai skaityti – hebr.).  Per kalendorinius žydų metus pamažu perskaitomas visas Mozės Penkiaknygės tekstas nustatytais skirsniais, o pergamentas nuo vienos ašies skaitant užvyniojamas ant kitos. Naujo Toros skaitymo ciklas švenčiamas per Simchat Tora šventę (Toros džiaugsmas – pažod. hebr.). Netinkami naudoti Toros ritiniai laidojami.

 

 

Talmudas (mokymas, studijavimas – hebr.) yra teisinių ir religinių etinių judaizmo nuostatų sąvadas. Jis buvo užrašinėjamas nuo II a. ir baigtas V a. Babilonijoje išminčių užrašytas Talmudas vadinamas Babilono Talmudu, o Izraelio žemėje – Jeruzalės Talmudu.

 

Abu Talmudai sudaryti Mišnos – išminčių įstatymų bei nutarimų sąvado – pagrindu ir turi šešis skyrius. Vienas tų skyrių vadinamas „Našim“ (Moterys – hebr.), o šio skyriaus viena dalių yra traktatas „Gitin“ (Ištuokos – hebr.), išspausdintas eksponuojamojoje knygoje. Traktate nagrinėjami tuoktuvių ir skyrybų įstatymai.

 

Leidinys priklauso garsiajai Romų spaustuvei Vilniuje. Romų spaustuvė įsteigta 1799 m. ir veikė iki 1940 m. Jos pradininkas – Baruchas ben Josef Romas. Vėliau šios spaustuvės savininkais tapo kiti Romų giminės nariai, ir jos pavadinimas kito. Antai nuo 1863 m. spaustuvė buvo vadinama „Našlės ir brolių Romų spaustuve“. Šį Babilono Talmudo traktatą išspausdino Romų spaustuvė, kurios savininkas tuo metu buvo Menachemo Mano sūnus Josefas Rubenas.

 

Knygos antraštinis lapas puoštas tradicinio žydų meno atributika: liūtais, karūna, menora ir kt. Atskirų traktato skyrių pirmieji lapai puošti augalinių ar geometrinių ornamentų fragmentais.

 

 

Kiekvieną rudenį, rugsėjo 23-iąją, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą. Šią dieną prisimename mūsų piliečius žydus, nužudytus netoli jų gyvenamųjų vietų prie Lietuvos miestų ir miestelių, lankome masinių žudynių vietas Panerių miške šalia Vilniaus, Kauno IX-ajame forte ir kitur. Lietuvos žydų Katastrofa – tai negyjanti žaizda nužudytųjų artimiesiems ir visiems Lietuvos žmonėms.Vilniaus geto kaliniams žodis „Paneriai“ reiškė mirtį. Manoma, kad Paneriuose nužudytų žydų skaičius siekia 70 000. Mirties nuosprendis buvo pasirašytas ir Vilniaus geto kalinei Feigai Dusiackai. Tačiau Feiga išsigelbėjo.Stebuklinga Feigos Dusiackos išsigelbėjimo istorija mums tapo žinoma tik šiais, 2015, metais, kai Paryžiuje gyvenanti išsigelbėjusios Feigos Dusiackos duktė Anna Kaplan kreipėsi į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų, prašydama pristatyti apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Ignatą ir Katariną Bujelius bei jų dukras Leokadiją Kateriną Chaninovič ir Kristiną Genoefą Kovalevskają, priglaudusius Feigą pačią baisiausią jos gyvenime dieną.1943 metais vasario 13 d. Feiga (Fania) Dusiacka, gimusi 1919 metais Vilniuje, pakliuvo į Panerius vežamą Vilniaus geto kalinių mirtininkų grupę. Atvykus į Panerius, pradėjo temti, buvo šaudoma jau beveik sutemus, spigino šaltis. Feiga įkrito į duobę tarp nužudytų, kruvinų kūnų, bet įvyko stebuklas – Feigos nesužeidė nė viena kulka. Policininkai nelipo į duobę pribaigti sužeistųjų. Žudikams pasišalinus, Feiga prasibrovė pro sušaudytų žmonių kūnus ir išlindo iš duobės. Apie tris kilometrus Feiga brido per pusnis mišku, kol priėjo Vaidotų gyvenvietę. Ten ji susirado nedidelį namelį, kuriame gyveno Ignatas Bujelis su žmona Katarina ir penkiais vaikais. Feiga Dusiacka pažinojo Bujelių šeimą, nes jos tėvai Alteris ir Asnė Dusiackiai, prieškariu gyvenę Vilniuje, savo jaunesniuosius vaikus Henochą, Feigą ir Perlą per vasaros atostogas atveždavo į Vaidotus pas Ignatą ir Katariną Bujelius.Tą lemtingą 1943-iųjų vasario 13-osios naktį, kai Feiga pabeldė į Bujelių duris, Katarina Bujel iš karto ją atpažino, priglaudė, nuprausė, perrengė kitais drabužiais. Staiga pro langą Katarina pamatė du lietuvių policininkus, kurie greičiausiai ieškojo žydų ir rengėsi įeiti į namą. Katarina liepė Feigai ir savo dukroms Leokadijai ir Kristinai lipti ant krosnies. Abi mergaitės atsigulė ant Feigos, užsitraukė antklodę ir apsimetė miegančios. Policininkai apieškojo visą namą. Kai priėjo prie krosnies, Katarina Bujel paprašė jų tyliau kalbėti, nes esą „miega vaikai“. Atitraukę užuolaidėlę, policininkai pamatė dviejų „miegančių“ mergaičių galvas. O Ignatas pakvietė policininkus pasivaišinti jų vyriausios dukters vestuvių proga, mat tą dieną, 1943-iųjų vasario 13-ąją, Vaidotų bažnyčioje buvo įregistruota vyriausios Bujelių dukters Janinos santuoka. Galiausiai policininkai išėjo, Feiga vėl buvo stebuklingai išgelbėta.  Kelias dienas Feiga Dusiacka slėpėsi pas Bujelius, paskui ji pasiprašė nuvežama į kitą vietą, kažkiek laiko praleido pas partizanus, paskui vėl grįžo į Vilniaus getą. Iš Vilniaus geto Feiga Dusiacka pakliuvo į Štuthofo koncentracijos stovyklą, vėliau į nedidelę koncentracijos stovyklą netoli Poznanės, ten ji susipažino su savo būsimu vyru Zukenu Boruchu Dobieckiu. Tą lemtingąją 1943-iųjų vasario 13-ąją Paneriuose buvo sušaudyta Feigos motina Asnė Dusiacka ir jaunesnioji sesuo Perla. Iš Feigos Dusiackos šeimos Holokausto metais liko gyvas tik jos brolis Henochas Dusiackis. Su V. Anderso armija jis pasiekė Palestiną. Feigos sesers Gitos likimas nežinomas.Feiga Dusiacka su savo vyru Zukenu Boruchu Dobieckiu po karo iki 1970 m. gyveno Lenkijoje, o vėliau Švedijoje. Feiga Dusiacka mirė 1998 m. Istade (Pietryčių Švedija), ji ir jos vyras palaidoti Malmės žydų kapinėse. 

 

Danutė Selčinskaja
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja 

Feigos Dusiackos 1948 m. nuotrauka iš VVGŽM, Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus archyvo

Edmundas Frėjus, medalis „Sempo Chiune Sugihara“ 
2001 m. Bronza, liejinys, skersmuo 14 cm, VŽM 7990

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejuje kaupiama skulptorių Edmundo Frėjaus, Antano Olbuto, Dovydo Zundelovičiaus, Levo Raibšteino, Eriko Daugulio proginių medalių ir plakečių kolekcija. Ypatingą vietą rinkinyje užima autorinis medalis „Sempo Chiune Sugihara“, skirtas Tolerancijos žmogaus apdovanojimui. Kasmetį apdovanojimą skiria Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“, įkurtas 1999 metais. Fondo įkūrimo iniciatoriai – Lietuvos ir Belgijos intelektualų ir verslo atstovai. Pagrindinis fondo tikslas – įamžinti Japonijos diplomato Chiunes Sugiharos (1900–1986) Antrojo pasaulinio karo metais atliktą žygdarbį ir skleisti Lietuvoje pilietiškumo, tolerancijos ir atviros europinės visuomenės idėjas.

 

Pirmasis Tolerancijos žmogaus apdovanojimas buvo įteiktas kunigui Tomui Šernui 2002 metais. Tolerancijos žmogaus vardą Lietuvoje pelnė profesorė Irena Veisaitė, poetas Tomas Venclova, žurnalistas Algimantas Čekuolis, rašytojas Sigitas Parulskis, režisierius Saulius Beržinis, muzikantas Andrius Mamontovas ir kiti. Tai žmonės, kurie savo kūryba, atviru žodžiu, pilietiškais poelgiais kovoja su bet kokia ksenofobija ir antisemitizmu.

 

Medalio autorius skulptorius Edmundas Frėjus Lietuvoje ir pasaulyje žinomas kalvystės meistras. Edmundas Frėjus gimė 1949 metais Tauragėje, meninio metalo apdirbimo specialybę įgijo Telšių taikomosios dailės technikume. Nuo 1986 metų dalyvavo parodose, kūrė dekoratyviąją skulptūrą, mažąją plastiką, medalius. Meistras gyveno ir dirbo Kaune, jam buvo įteiktas ne vienas profesinis apdovanojimas.

 

Teminių, portretinių medalių kūrimas iš autoriaus reikalauja plačių istorinių žinių, vaizdo tikslumo ir didžiulio profesinio meistriškumo. Edmundo Frėjaus medalio „Sempo Chiune Sugihara“ aversą dengia reljefinių linijų tinklas. Sugiharos veide atsispindi valia ir ryžtas, tvirtas žmogiškas apsispendimas padovanoti viltį žmonėms, kuriems Antrasis pasaulinis karas atėmė bet kokią teisę į gyvenimą. Tai suteikia japonų diplomato skulptūriniam portretui orumo ir vidinės dramos. Viltį simbolizuoja medalio reverse vaizduojama sakura. Iš šešiakampės žvaigždės formos kalno viršūnės į ateitį stiebiasi žiedais besirengiantis pasipuošti medis.

 

Kaune, jaukiame Žaliakalnio kampelyje, prieškariu veikusio Japonijos konsulato pastate, įsikūrė Sugiharos namai. Čia lankytojai gali susipažinti su margaspalviu japonų diplomato Chiunes Sugiharos gyvenimu ir sužinoti apie jo tarnybą Japonijos konsulate. Sugiharos namai lankytojus pasitinka simboliniais „Vilties varteliais“. Taip juos vadino žmonės, kurie 1940 metais laukė Japonijos konsulo Chiunes Sugiharos parašo, kuris atvėrė jiems vartus į gyvenimą. Pokario metais varteliai buvo prarasti. 1999 metais juos atkūrė Edmundas Frėjus ir architektai Jolita ir Algimantas Kančiai. Talentingo skulptoriaus Edmundo Frėjaus Kauno menininkų bendruomenė neteko 2009 metais. Liko jo kūriniai: medaliai ir plaketės, neskraidantys paukščiai ir skraidančios moterys, bibliniai ir istoriniai personažai, kuriems, anot žurnalistės Nijolės Storyk, būdingas „nepakeliamas geležies lengvumas“.

 

 

Bencion Michtom. Poeto Elchanano Voglerio portretas
1934, pop., anglis, 41,6 x 34, VŽM 916

Elchanano Rožanskio pirmieji gyvenimo žingsniai žadėjo aprūpintą gyvenimą ir galimybę rinktis bet kurį veiklos kelią. Berniukas gimė 1907 m. Vilniuje apskrities advokato šeimoje. Tačiau jau septynmetis Elchananas neteko tėvo, o po metų – ir motinos. Tolesnė našlaičio vaikystė prabėgo Ukmergės (jid. Vilkomir) našlaičių namuose. Grįžęs į Vilnių 16-os metų jaunuolis duoną užsidirbo versdamasis afišų dailininko amatu. [1] Tėvų netektį Elchananas išgyveno be galo skaudžiai: ji pažymėjo visą tolesnį jo gyvenimo kelią. Todėl Rožanskis ėmęs kurti eiles pasivadino Vogleriu – klajūnu[2]. Rožanskio literatūrinis slapyvardis įkūnija ir skaudžią netektį, ir siekį vienišam keliauti po nedraugišką pasaulį, ir ypatingą klajūno santykį su aplinka. Gal iš to paties šaltinio kilo ir savitas poeto gamtos pojūtis, jos sužmoginimas. Elchananas Vogleris išgyveno Katastrofą. Jis 1941 m. pabėgo iš Vilniaus nuo nacių ir ilgai klajojęs pagaliau pasiekė Alma Atą (Kazachstanas), joje kurį laiką gyveno sunkiomis sąlygomis. Vėliau buvo apsistojęs Maskvoje, o 1947 m. grįžo į Lenkiją ir iki 1949 m. gyveno Lodzėje. Galiausiai emigravo į Paryžių. Mirė Vogleris 1969 m.

 

Už šių poeto gyvenimo datų slypi kita biografija – poeto klajūno. Sambūris Jung Vilne (Jaunasis Vilnius) – žydų literatų ir dailininkų grupė, veikusi nuo 1929 m. iki Katastrofos, –  poeto Voglerio biografijoje užima svarbią vietą. Šiam sambūriui priklausė dailininkai Bencionas Michtomas (eksponuojamojo portreto autorius), Rachelė Suckever, Šeina Efron, literatai Chaimas Gradė, Avromas Suckeveris, Šimšonas Kahanas, Šmerelis Kačerginskis, Perecas Miranskis, Leizeris Volfas, Moišė Levinas, kurį laiką Šloimė Beilis ir kt.

 

Nuo pat pirmųjų Jung Vilne susikūrimo metų dalyvavęs sambūrio veikloje Vogleris iki Katastrofos išleido du kūrybos rinkinius, kurie buvo gerai įvertinti: poemos jidiš kalba A bletl in vint (Lapas vėjyje, 1935 m.) ir Cvei beriozes baim trakt (Du beržai prie kelio, 1938 m.).  Tarp Jung Vilne rašytojų jis garsėjo elegišku nusiteikimu, atsiskyrėliška klajūno dvasia. Visa tai atsispindėjo Voglerio eilėraščiuose ir poemose, turinčiuose savitą koloritą. Jo kolega poetas Chaimas Gradė rašė: „Vogleris iš žmonių visuomenės pabėgo į gamtą, buvo bebalsis su visais, o gamtai atsivėrė išskėstomis rankomis [...] Gamta Vogleriui – stiprus jo vidinis išgyvenimas, tačiau iš esmės ji jam buvo tarsi pasakėčia, ji kalbėjo gyvenimiškomis sentencijomis, nes jos moralas atspindi žmonių bendruomenės pasaulį.“[3] „Kas įsiskaito į E. Voglerio neaiškų peizažą, nesuprantamus personažus, pirmiausia pajunta jo beveik fantastinio pasaulio grožį, jo begalinę gamtos ir visa ko, kas tik gyvas ir alsuoja, meilę,“[4] – apibūdino Voglerio poezijos savitumą poetas ir žurnalistas Šloimė Beilis ir teisingai jį pavadino introspektyvistu. Iš tiesų Vogleris sudėjo visą tylų pasaulio pajautimą į savitas metaforas. Iki jo dar nė vienas žydų poetas nebuvo taip atidžiai įsižiūrėjęs į Lietuvos peizažą.

 

Elchananas Vogleris buvo vienas tų Jung Vilne sambūrio poetų, kurie mažai dėmesio skyrė gyvenamojo laiko politinėms akcijoms. Jis visas  buvo susikoncentravęs į kūrybą, o poeto žvilgsnis  fiksavo daiktų bei gamtos nematomo, tačiau esamo pasaulio detales. 1939 m. Vilner almanach (Vilniaus almanachas) išspausdino Voglerio eilių, tarp kurių buvo ir eilėraštis  „Der dichter“ (Poetas)[5]. Jame yra strofa, kurioje Vogleris, nusakydamas abstraktaus poeto paskirtį, kūrybos proceso ir pasaulėjautos ypatumus, apibūdina ir savo paties pašaukimo  bei pasaulėžvalgos esmę:

 

Chanukija (Chanukos šviestuvas), Jeruzalė, Bezalel mokykla, apie 1920 m.,  žalvaris, 16 x 14,5 x 5,
VŽM 1338.

Ilgą laiką chanukijos buvo aliejiniai šviestuvai, ir tik išplitus žvakių gamybai juos pradėjo išstumti žvakidės. Vis dėlto dauguma ortodoksų žydų šeimų visais laikais išlaikė senąją tradiciją ir Chanukos ritualams tebenaudoja aliejinius šviestuvus.

 

Chanuka yra žydų metų ciklo šventė. Ji skirta paminėti antrosios Šventyklos išvalymą ir pakartotinį pašventinimą, kurį 165 m. pr. m. e. atliko chasmonėjų dinastijos atstovas Judas Makabėjas, Šventyklą išniekinus Sirijos valdovui Antiochui IV Epifanui. Chanukos šventės kilmę aiškina Talmudas: Kas yra Chanuka? Kai sirai prasibrovė į Šventyklą, jie išniekino visą ten buvusį aliejų. Chasmonėjai, išvarę sirus, rado tik vieną aliejaus indą, užantspauduotą Vyriausiojo šventiko antspaudu. Kad ugnis degtų, šio aliejaus galėjo užtekti tik vienai dienai. Bet įvyko stebuklas. Menora degė aštuonias dienas – tiek, kiek prireikė pagaminti naujam aliejui. Po metų chasmonėjai paskelbė šią dieną (25 kislevo mėn. dieną) šventės, besitęsiančios aštuonias dienas, pradžia. Ir šiomis dienomis skaitoma halel malda. (Bab Talmud, Šabat 21b). Nors Chanukos šventė primena svarbų istorinį įvykį – žydų sukilimą ir pergalę prieš sirus, - su kuriuo prasidėjo nauja Izraelio istorijos epocha – chasmonėjų dinastijos valdymo laikotarpis, Talmude Chanuka įprasminama kaip Dievo padaryto stebuklo simbolis, akcentuojant ne karinės pergalės, bet judaizmo dvasios pergalės reikšmę.

 

Per Chanuką kiekvienais metais aštuonias dienas žydų namuose dega Chanukos šviestuvo – chanukijos šviesos. Kiekvieną dieną uždegama po vieną šviesą, kol pagaliau aštuntąją dieną jau dega visos aštuonios šviesos, primindamos Dievo padarytą Šviesų stebuklą, kai aštuonias dienas degė Šventyklos menora. Ištisus šimtmečius kasmet vykdoma micva ner Chanuka (priesakas uždegti Chanukos šviesas) primindavo po pasaulį išbarstytiems žydams juos vienijančią garbingą praeitį ir dvasinę misiją bei teikė sugrįžimo į Tėvynę viltį.