0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Vilniaus Gaono Žydų Istorijos Muziejus
Vilna Gaon Museum of Jewish History

0

Grigorijaus Kanovičiaus dedikacijos muziejui

 

 

Grigorijus Kanovičius, Apysakos, pjesės, rusų k., Vilnius, 1984.
„Žydų muziejui – ne tik šedevrų saugotojui, bet ir tokių kuklių kūrinių kaip šios apysakos ir pjesės, kurios į nieką nepretenduoja, išskyrus atminus. O juk atminai ir atmintis – skirtingi dalykai.“ 1993.05.15
 
 

 
Grigorijus Kanovičius, Žvakės vėjyje, romanas, rusų k., Vilnius, 1986
Žydų muziejui – viena pirmųjų buvusioje Tarybų Sąjungoje žydų trilogijų, Sąjungoje, kur net žydų rašytojo uždegtą žvakę gesino lyg gaisrą... 1993.05.15

 

 

 Grigorijus Kanovičius, Žvakės vėjyje, romanų trilogija, antras leidimas, vertimas iš rusų k. į lietuvių Felikso Vaitiekūno, Vilnius, 1989
Žydų muziejui
Tikiuos, kad vardą žmogaus, išvertusio šio autoriaus (ir ne tik) kūrinius prisimins tiek dėkingi žydai, tiek nežydai. Dėkui jam už milžinišką jo darbą ir meilę mūsų tautai. 1993.05.15

 

Grigorijus Kanovičius, Ir nėra vergams rojaus, romanas rusų k., Vilnius, 1989

Žydų muziejui, kuris niekuomet netaps vergų uostu – tuo noriu tikėti. Mes niekada nebuvome vergų tauta, nors mus tokiais norėjo jei ne paversti, tai bent jau matyti. 1993.05.15

 

Grigorijus Kanovičius. Tegul išeina, trijų veiksmų pjesė, lietuvių k., iš rusų k. vertė F. Vaitiekūnas, Vilnius, 1965
Žydų muziejui
Taip ir norisi interpretuoti pjesės pavadinimą. Šitiek metų įvairiose platumose mes, žydai, girdėjome: „Tegul išeina“. Kad ir dabar tai čia, tai ten skamba tas pats šūkis. O kai dėl Lietuvos, tai greitai nebus kam adresuoti šių žodžių. 1993.05.17
 
 

Grigorijus Kanovičius, Isaakas Fridbergas, Apelsinų giraitė, rusų k., novelės, Vilnius, 1980
Žydų muziejui

Kažkada kūriau pjeses ir scenarijus su įvairiais bendrautoriais, kol suvokiau, kad pati puikiausia bendraautorystė – tai bendraautorystė su savo tauta, kuriai mes skolingi: ir sielvarto, būtino kuriant jautrius kūrinius, ir laimės, kuria žydas neturi teisės puikuotis. 1993.05.07

 

Grigorijus Kanovičius, Ir nėra vergams rojaus, vertimas į vokiečių k. iš rusų k. Waltraud Ahrndto, Berlin, 1987
Žydų muziejui

Jei kas nors keturiasdešimt pirmais metais kelyje iš Jonavos į Kazachstano stepę man būtų pasakęs, kad mano žodžiai po daugelio daugelio metų nuskambės vokiškai, aš tokį pranašą būčiau pavadinęs mažų mažiausiai bepročiu. Puiku, kai beprotybė tampa tikrove. Kūryba ir yra gelbstinti beprotybė, sutaikanti netgi priešus. 1993.05.15

 

Grigorijus Kanovičius, Kvailių ašaros ir maldos, romanas, vertimas iš rusų į vokiečių k. Waltrand Ahrndto, Berlin, 1985
Žydų muziejui

Aš pamenu tą pasaulį, pavaizduotą viršelyje, tas sukrypusias trobas, tuos nelaimingus žydų arklius, tuos nelaimingus juokdarius, tą dangų, kuris buvo vienintelė didžiulė dovana Izraelio sūnums ir dukterims diasporoje. 1993.05.15

 

Grigorijus Kanovičius, Paukščiai virš kapinių, romanas rusų k., Vilnius, 1974
Žydų muziejui
Tai buvo taip seniai, kad aš pamiršau, kas tas I. S. Itkaksonas, kuriam parašiau kitame puslapyje dedikaciją. Bet aš nepamiršau nei šių kapinių, nei šių paukščių virš kapinių. Gali būti, kad I. S. Itkaksonas jau pavirto paukščiu ir skraido virš kapinių, arba šeši milijonai mūsų tautiečių. Kada nors ir mes skraidysime virš jų. Ko jau ko, o kapinių iš mūsų jau neatims. O gal aš optimistas? 1993.07.02

 

Grigorijus Kanovičius, Dukart du, vertimas iš rusų k. į lietuvių k. F.Vaitiekūno, Vilnius, 1962
Žydų muziejui
Buvo metas, kai buvau įsitikinęs, kad dukart du – keturi, ir man labai patiko šis veiksmas – sudėtis. Dabar atėjo atimties laikas. Tikiuos, kad kurią nors mano parašytą eilutę apibendrindami mano kūrybinį gyvenimą vis dėlto ne atims, o pridės, kad ir prie akmens, išlikusio gimtajame Jonavos klojime. 1993.05.17
 

 

Grigorijus Kanovičius, Asmeninis gyvenimas, apysaka rusų k., Vilnius, 1967
Žydų muziejui
Skirtingai nei mano asmeninis gyvenimas, kuris taip susiklostė, šis, iškeltas į knygos pavadinimą, turi būti susietas su pačiais didžiausiais mano pralaimėjimais. Tačiau rašytojas nuo nieko negali atsiriboti. Savų pralaimėjimų suvokimas priartina pergalę. 1993.05.17
 
 
 

Grigorijus Kanovičius, Palaimink ir lapus, ir ugnį, rusų k., Vilnius, 1997
Žydų muziejui
Yra knygų, kurios primena ne tiek tai, kaip kažkada gyveno žmonės, kiek tai, kaip tu gyvenai juos kurdamas. Yra knygų, kurios tarnauja autoriui it koks gelbėjimosi ratas. Tik pasineri į dugną – ir staiga galvoje gimsta pirmoji eilutė, tu iškyli į paviršių ir skubi palaiminti ir lapus, ir ugnį. 1993.05.17
 
 

Grigorijus Kanovičius, Palaimink ir lapus, ir ugnį. Vertimas iš rusų k. į lietuvių k. Felikso Vaitiekūno, Vilnius, 1980
Žydų muziejui

Ne visi lapai nukris ir ne kiekvienas žaibas užges. Amžinai žaliuoja vilties lapas, net išgraužtas abejonių ir nusivylimų kirmino, ir amžinai dega liepsna, nuo kurios gali užsidegti bent jau šiaudelį ir kurią galima perduoti kitam, kad tamsa neatrodytų tokia juoda. 1993.05.17

 

Grigorijus Kanovičius, Paukščiai virš kapinių, romanas rusų k., Vilnius, 1974
Žydų muziejui

Tai buvo taip seniai, kad aš pamiršau, kas tas I. S. Itkaksonas, kuriam parašiau kitame puslapyje dedikaciją. Bet aš nepamiršau nei šių kapinių, nei šių paukščių virš kapinių. Gali būti, kad I. S. Itkaksonas jau pavirto paukščiu ir skraido virš kapinių, arba šeši milijonai mūsų tautiečių. Kada nors ir mes skraidysime virš jų. Ko jau ko, o kapinių iš mūsų jau neatims. O gal aš optimistas? 1993.07.02 

© iliustracijos iš VVGŽM fondų

 
smart foreash
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti prisijungusius vartotojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo politika