Grigorijaus Kanovičiaus dedikacijos muziejui |
← |
Grigorijus Kanovičius, Žvakės vėjyje, romanas, rusų k., Vilnius, 1986
Žydų muziejui – viena pirmųjų buvusioje Tarybų Sąjungoje žydų trilogijų, Sąjungoje, kur net žydų rašytojo uždegtą žvakę gesino lyg gaisrą... 1993.05.15
Grigorijus Kanovičius, Žvakės vėjyje, romanų trilogija, antras leidimas, vertimas iš rusų k. į lietuvių Felikso Vaitiekūno, Vilnius, 1989
Žydų muziejui
Tikiuos, kad vardą žmogaus, išvertusio šio autoriaus (ir ne tik) kūrinius prisimins tiek dėkingi žydai, tiek nežydai. Dėkui jam už milžinišką jo darbą ir meilę mūsų tautai. 1993.05.15
Žydų muziejui, kuris niekuomet netaps vergų uostu – tuo noriu tikėti. Mes niekada nebuvome vergų tauta, nors mus tokiais norėjo jei ne paversti, tai bent jau matyti. 1993.05.15
Grigorijus Kanovičius, Isaakas Fridbergas, Apelsinų giraitė, rusų k., novelės, Vilnius, 1980
Kažkada kūriau pjeses ir scenarijus su įvairiais bendrautoriais, kol suvokiau, kad pati puikiausia bendraautorystė – tai bendraautorystė su savo tauta, kuriai mes skolingi: ir sielvarto, būtino kuriant jautrius kūrinius, ir laimės, kuria žydas neturi teisės puikuotis. 1993.05.07
Jei kas nors keturiasdešimt pirmais metais kelyje iš Jonavos į Kazachstano stepę man būtų pasakęs, kad mano žodžiai po daugelio daugelio metų nuskambės vokiškai, aš tokį pranašą būčiau pavadinęs mažų mažiausiai bepročiu. Puiku, kai beprotybė tampa tikrove. Kūryba ir yra gelbstinti beprotybė, sutaikanti netgi priešus. 1993.05.15
Aš pamenu tą pasaulį, pavaizduotą viršelyje, tas sukrypusias trobas, tuos nelaimingus žydų arklius, tuos nelaimingus juokdarius, tą dangų, kuris buvo vienintelė didžiulė dovana Izraelio sūnums ir dukterims diasporoje. 1993.05.15
Buvo metas, kai buvau įsitikinęs, kad dukart du – keturi, ir man labai patiko šis veiksmas – sudėtis. Dabar atėjo atimties laikas. Tikiuos, kad kurią nors mano parašytą eilutę apibendrindami mano kūrybinį gyvenimą vis dėlto ne atims, o pridės, kad ir prie akmens, išlikusio gimtajame Jonavos klojime. 1993.05.17
Grigorijus Kanovičius, Palaimink ir lapus, ir ugnį, rusų k., Vilnius, 1997
Grigorijus Kanovičius, Palaimink ir lapus, ir ugnį. Vertimas iš rusų k. į lietuvių k. Felikso Vaitiekūno, Vilnius, 1980
Ne visi lapai nukris ir ne kiekvienas žaibas užges. Amžinai žaliuoja vilties lapas, net išgraužtas abejonių ir nusivylimų kirmino, ir amžinai dega liepsna, nuo kurios gali užsidegti bent jau šiaudelį ir kurią galima perduoti kitam, kad tamsa neatrodytų tokia juoda. 1993.05.17
Tai buvo taip seniai, kad aš pamiršau, kas tas I. S. Itkaksonas, kuriam parašiau kitame puslapyje dedikaciją. Bet aš nepamiršau nei šių kapinių, nei šių paukščių virš kapinių. Gali būti, kad I. S. Itkaksonas jau pavirto paukščiu ir skraido virš kapinių, arba šeši milijonai mūsų tautiečių. Kada nors ir mes skraidysime virš jų. Ko jau ko, o kapinių iš mūsų jau neatims. O gal aš optimistas? 1993.07.02
© iliustracijos iš VVGŽM fondų
| ↑ | ← |
