VILNIUI 700 VILNIAUS DIDŽIAJAI SINAGOGAI ATMINTI

Šioje parodoje pristatoma Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugoma Vilniaus Didžiosios sinagogos atminimą puoselėjanti kolekcija, kurią sudaro autentiški artefaktai, ikonografinė medžiaga – paveikslai ir fotografijos, 2011–2021 metų Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologinių tyrimų radiniai.

 

Vilniaus Gaono, iškilaus XVIII a. išminčiaus, vardas išgarsino Vilnių pasaulyje, pelnė jam Lietuvos Jeruzalės vardą, o Didžiąją sinagogą įprasmino kaip svarbų Lietuvos Jeruzalės traukos centrą. Tapybiška ir šurmuliuojanti XVII a. pastatyta mūrinė Didžioji sinagoga drauge su ilgainiui aplink ją susiformavusiais sinagogų kiemais (šulhoifu – jidiš k.) ir Ramailės skersgatviu tapo pamėgtu tiek vietinių vilniečių, tiek atvykusių dailininkų ir rašytojų kūrybos motyvu, meninių inspiracijų šaltiniu.

 

 

 

Savo kolekcijoje turime akvarelę, kurioje užfiksuotas ikonografijoje retai aptinkamas Vilniaus Didžiosios sinagogos vaizdas prieš tai, kai 1901 metais iš Žydų gatvės pusės ji buvo užstatyta Strašuno biblioteka. Tai XX a. pirmoje pusėje Vilniuje dirbusio inžinieriaus ir architekto, Vilniaus tyrinėtojo Zigmundo Mečislovo Čaikovskio (1887–1950) 1945 metų akvarelė, kurioje jis gana tiksliai ir preciziškai, vos su keliomis nežymiomis interpretacijomis nukopijavo savo kolegos vilniečio inžinieriaus, architekto ir tapytojo Juozapo Kamarausko (1874–1946) 1899 metais  iš natūros lietą akvarelę, kuri dabar saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Abu architektai buvo tikri Vilniaus mylėtojai, gausiai jį dokumentavo, kūrė Vilniaus pastatų istorines rekonstrukcijas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui drauge dirbo miesto savivaldybės Architektūros skyriuje. Taigi veikiausiai J. Kamarausko akvarelę Z. Čaikovskis nukopijavo tyrinėjimų ir dokumentavimo tikslais. Juolab kad Vilniaus Didžioji sinagoga buvo patekusi į jo domėjimosi akiratį, nes dar 1944 metais nesibaigus karui jis piešė tą pačią vietą iš natūros ir pavaizdavo Didžiąją sinagogą su priešais ją stovinčiu Strašuno bibliotekos pastatu. Šis mūsų rinkiniuose saugomas piešinys ypatingas tuo, kad jame užfiksuotas vėliausias mums žinomas dar nesugriautos sinagogos vaizdas prieš 1944 metų liepą prasidedant Vilniaus šturmui.

 

 

Muziejaus rinkiniuose saugoma ir eskiziška akvarelė, vaizduojanti Didžiosios sinagogos kiemą iš vidaus. Akvarelę sukūrė vokiečių dailininkas, grafikas Walteris Buhe (1882–1958), kuris Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vilniuje dislokuotoje kaizerio kariuomenėje ir buvo vienas pagrindinių Vilniuje vokiečių leisto laikraščio Wilnaer Zeitung iliustruoto priedo Bilderschau der Wilnaer Zeitung ir 1916 m. išleisto Vilniaus albumo Wilna im Kriegsjahr 1916 dailininkas. Jis sukūrė daugybę Vilniaus vaizdų etiudų, fiksavo architektūros paminklus, gyventojų paveikslus. Šio laikotarpio Valterio Buhe meninis palikimas išties gausus, jo akvarelių ir piešinių, kurių dauguma datuojami 1916–1918 metais, yra privačiose kolekcijose. Mūsų rinkiniuose saugoma Vilniaus Didžiosios sinagogos kiemo akvarelė išskirtinė ir įdomi, nes yra vienas ankstyviausių šio laikotarpio Buhe darbų. Akvarelė pagal autorinį datavimą buvo sukurta 1915 metų rugsėjo 25 dieną, t. y. praėjus vos savaitei po to, kai vokiečių kariuomenė okupavo Vilnių.

  

 

Šulhoifo pirmasis kiemas, centre – įėjimas į Didžiosios sinagogos moterų galeriją ir į Senąją sinagogą, kairėje – Senoji sinagoga, dešinėje – Laidojimo brolijos maldos namai (Chevra kadiša kloizas).

 

Vilniaus Didžioji sinagoga, šulhoifas ir aplinkinis žydų kvartalas kaip egzotiškojo Vilniaus vizualinio savitumo akcentas Pirmojo pasaulinio karo metais susilaukė išskirtinio vokiečių spaudos dėmesio, buvo dažnai fotografuojamas, fotografijos spausdintos minėtuose vokiškuose leidiniuose ir tiražuojamos atvirukų pavidalu.

 

 

 

 

Mūsų muziejui keletą Pirmojo pasaulinio karo laikų Vilniaus Didžiosios sinagogos ir šulhoifo nuotraukų drauge su kitais to meto Vilniaus vaizdais padovanojo Vokietijos kaizerio kariuomenės generolo feldmaršalo Hermano von Eichhorno provaikaitis Rolfas Dyckerhoffas iš Vokietijos.

 

 

 

Vilniaus šulhoifas, 1915–1917, fotografija, VŽM9191/13 

 

 

 

 

 

 

Savo kūryboje Didžiąją sinagogą ir šulhoifą atspindėjo daugelis vietinių žydų dailininkų, vilniečių, kurių gyvenimus brutaliai nutraukė Holokaustas. Todėl ir jų kūrybos arba neišliko, arba išliko labai fragmentiškai. Džiaugiamės savo kolekcijoje turėdami žinomo prieškario Vilniaus dailininko ir pedagogo Jakovo Šero (1890–1944) estampą „Vilniaus šulhoifas“ ir perspektyvaus jauno dailininko, grupės „Jung Vilne“ (Jaunasis Vilnius) nario Benciono Michtomo (1909–1941) neįvardintą eskizą, vaizduojantį tą pačią vietą beveik identišku kampu. Galima manyti, kad abu kūriniai sukurti XX a. krtvirtajame dešimtmetyje. Abiejuose kūriniuose sinagogų kiemą su tolumoje stūksančiais Ramailės skersgatvio namais matome tarytum iš kiemo vidaus, iš paukščio skrydžio. Tikriausiai abu dailininkai paišė būdami Senojoje sinagogoje ir žvelgdami pro tą patį arkinį langą. Galbūt per kurį nors vieną langų, įamžintų dailininko Leibos Antokolskio (1872–1942) Senosios sinagogos interjero graviūroje, publikuotoje 1910 metais Sankt Peterburge išleistoje Žydiškoje enciklopedijoje (Jevreiskaja enciklopedija, t. 5, p. 571).

 

 
 

 

 

 

 

 

 

 

1941 metų birželį vokiečiams okupavus Vilnių ir prasidėjus masinėms žydų žudynėms, abu dailininkai drauge su dešimtimis tūkstančių Vilniaus gyventojų buvo nužudyti. Bencionas Michtomas buvo sušaudytas 1941 m.  rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 2 d. vadinamosios „Didžiosios provokacijos“ metu, dar prieš įsteigiant Vilniaus getą, o dailininko sukurtas Vilniaus Didžiosios sinagogos kiemo eskizas drauge su gausiu pluoštu kitų jo piešinių ir akvarelių žydų kultūrininkų buvo paslėptas ir išsaugotas Vilniaus gete. Jakovas Šeras buvo įkalintas Vilniaus gete ir išgyveno iki pat geto likvidavimo, žuvo koncentracijos stovykloje Estijoje. Gete Jakovas Šeras dalyvavo kultūriniame gyvenime, piešė, tapė, kūrinius eksponavo gete surengtose parodose. Galbūt jis būtų galėjęs išsigelbėti, jeigu prieš pat karą nebūtų sugrįžęs iš Šveicarijos, kur buvo išvykęs gydytis, bet, kaip 1942 metais savo Vilniaus geto dienoraštyje graudžiai pažymi Hermanas Krukas, „prieš karą jis (Šeras) pabėgo iš Šveicarijos į savo gimtinę, Lietuvos Jeruzalę. Dabar jis eina į darbą kaip ir visi geto žydai. Jis dirba „SS“, piešia senojo geto paveikslus. Naujojo – neduok Dieve...“ [1]

1941 metų rugsėjo pirmosiomis dienomis atitvėrus dalį Vilniaus senamiesčio ir įsteigtus getą, suskirstytą į Didįjį  ir Mažąjį getus, šulhoifas su Didžiąja sinagoga pateko į Mažojo geto teritoriją. Po mėnesio Mažasis getas buvo likviduotas, jo gyventojai nužudyti Paneriuose.

 

 

 

 

Hermanas Krukas savo Vilniaus geto dienoraštyje nurodo, kad iki 1941 metų gruodžio pavyko iš šulhoifo sinagogų ir Strašuno bibliotekos išgelbėti dalį jose buvusių vertybių ir spaudinių, pernešant juos į Didįjį getą, į Strašuno gatvėje 6 veikusią biblioteką. 1942 metų sausio įrašuose Krukas pateikia per „ekspedicijas į Antrąjį (Mažąjį) getą, įvykdytas iki sausio 1 dienos, išgelbėtų daiktų ir muziejinių vertybių“ sąrašą, pagal kurį buvo išgelbėta per du tūkstančius knygų iš Strašuno bibliotekos, 20 rankraščių, keli šimtai ritinių ir religinių knygų, apie 700 įvairių ritualinių objektų, apeiginių reikmenų ir kitų vertybių[2]. Galima numanyti, kad tarp Hermano Kruko minimų objektų buvo ir mūsų muziejaus rinkiniuose saugomi trys autentiški Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero objektai: Didžiosios sinagogos aron kodešą puošęs kartušas su Dešimties Dievo įsakymų plokštėmis, dvivėrės aron kodešo durys ir priešais aron kodešą stovėjusio kantoriaus piupitras (omedas).

 

     

 

 

 

 

 

Šie objektai Vilniaus Didžiojoje sinagogoje atsirado veikiausiai XVIII a. viduryje rekonstravus sinagogos interjerą, po 1748-ųjų gaisro, kai buvo perstatytas aron kodešas ir bima. Tokią prielaidą leidžia daryti kartušo su Įsakymų plokštėmis dedikacinis įrašas hebrajų kalba, nurodantis, kad kartušą sinagogai padovanojo žymus XVIII a. Lietuvos talmudininkas, išminčius ir filantropas Juda ben Eliezeris (mirė 1762 m.), turėjęs aukštą Sod (hebrajiškų žodžių, reiškiančių „raštininkas ir teisėjas“, abreviatūra) statusą ir dėl to kitaip dar žinomas kaip Jesodas. Kartušo įrašas hebrajų kalba skelbia: „Ir tai yra nuo Judos Sod‘o, kuris padovanojo tai savo sūnums ir dukterims. Tepakylėja Viešpats juos į Torą, chupą ir gerus darbus. Amen“. Yra duomenų, kad Jesodas buvo ir XVIII a. atnaujintos Didžiosios sinagogos bimos fundatorius.

 

Šie Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero objektai įamžinti ne vienoje sinagogos interjero nuotraukoje ir paveiksluose. Kartušą su Dešimt Dievo įsakymų ir kantoriaus piupitrą matome ir dailininko Levo Antokolskio 1900-ųjų metų graviūroje, publikuotoje 1910 metais Žydiškoje enciklopedijoje.

 

      

 

   

Mūsų muziejuje saugomose pokarinėse Didžiosios sinagogos interjero fotografijose šiuos objektus primena tik prie aron kodešo turėklų išlikęs stulpas piupitrui tvirtinti ir tuščios ertmės aron kodešo sienoje.

 

 

 

 

Iki 2011 metų kartušas su Dešimčia Dievo įsakymų, aron kodešo durys ir kantoriaus piupitras (omedas)  buvo vieninteliai autentiški Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero artefaktai Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje. Situacija pasikeitė, kai buvo pradėti vykdyti Vilniaus Didžiosios sinagogos ir šulhoifo detalieji archeologiniai tyrimai. Pradėti 2011 metais Lietuvos archeologų komandos nuodugnūs ir sistemingi Vilniaus šulhoifo ir Didžiosios sinagogos archeologiniai tyrimai buvo pratęsti 2016–2021 metais Izraelio Senienų tarnybos archeologo dr. Jono Seligmano iniciatyva, kuris šiam tikslui subūrė tarptautinę kompetentingą specialistų komandą. Vilniaus Didžiosios sinagogos ir šulhoifo  tyrimo projekto archeologų grupei vadovavo dr. Jonas Seligmanas, archeologai – Justinas Račas, Zenonas Baubonis ir šviesaus atminimo prof. Richardas Freundas. Archeologinių tyrimų metu rasti archeologiniai radiniai papildė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus rinkinius autentiškais Vilniaus šulhoifo ir Didžiosios sinagogos artefaktais, jų fragmentais. Unikalus radinys – sudaužyta akmeninė memorialinė plokštė, rasta 2019 metų archeologinių kasinėjimų metu prie Vilniaus Didžiosios sinagogos bimos liekanų. 2023 metais plokštė buvo restauruota. Plokštėje iškaltas užrašas pasakoja apie rabiną, kuris 1782 metais iškeliavo į Šventąją žemę, ten lankėsi Tiberijo ir Jeruzalės miestuose, o 1796 metais numirė Jeruzalėje. Tais pačiais metais du jo sūnūs padovanojo šią plokštę Vilniaus Didžiajai sinagogai kaip tėvo atminimą. Memorialinė plokštė, kaip ir kiti rasti artefaktai, svariai papildė iki šiol buvusį negausų išlikusių, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugomų Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero objektų rinkinį.

 

Vilniaus Didžiosios sinagogos ir šulhoifo tyrimo projekto archeologų grupės vadovas dr. Jonas Seligmanas, archeologai Justinas Račas, Zenonas Baubonis ir šviesaus atminimo prof. Richardas Freundas. Restauruota 2023 metais. Restauravo ir fotografiją pateikė Rasa Bieliauskaitė-Mikolaitienė.

 

Galime pagrįstai didžiuotis savo kolekcijoje turėdami autentiškų Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero objektų, menančių paties Vilniaus Gaono laikus. Vis dėlto mūsų kolekciją, skirtą Didžiosios sinagogos atminimui, iš esmės apibrėžia ne jos skaitlingumas ar unikalumas, bet svarbiausias tikslas, kuris yra orientuotas į sunaikinto Lietuvos žydų pasaulio atminimo išsaugojimą. Taip, beje, savo pagrindinį uždavinį suprato ir mūsų muziejaus pirmtakai – pokarinį Vilniaus žydų muziejų kūrę Holokaustą išgyvenę žydų šviesuoliai – Abromas Suckeveris, Šmerkė Kačerginskis, Leo Abramovič, Jankelis Gutkovičius ir kiti, kurie pasibaigus mūšiams dėl Vilniaus 1944-ųjų liepą nedelsdami pradėjo rinkti Vilniaus gete paslėptas ir išsaugotas kultūros vertybes Vilniaus žydų muziejui.

 

Būtent jiems ir tiems, kurie nepaisydami nežmoniškų gyvenimo sąlygų Vilniaus gete nuolatinio smurto akivaizdoje saugojo ir slėpė kultūros vertybes – žydiškojo gyvenimo ženklus –  ateities kartoms, turime būti dėkingi už išsaugotus minėtuosius Didžiosios sinagogos artefaktus, kaip, beje, ir už daugelį kitų eksponatų, kurie sudaro mūsų muziejaus aukso fondą. Jiems esame dėkingi ir už dar vieną autentišką artefaktą, priklausiusį vienai šulhoifo sinagogų – puošniai dekoruotą kantoriaus piupitro sienelę, kurią matome ir pokarinėje fotografijoje tarp kitų Vilniaus gete išsaugotų vertybių.

   
 

Kantoriaus piupitro (omedo) fragmentas buvo išsaugotas Vilniaus gete, užfiksuotas istorinėje fotografijoje tarp kitų Vilniaus gete slėptų ir išsaugotų vertybių.

 

 

 

 

Pokarinio Vilniaus žydų muziejaus bendradarbiai stovi prie pastato, kuriame prieš karą buvo Rozenkranco ir Šriftzecerio spaustuvė, per karą – Vilniaus geto kalėjimas, po karo, iki 1949, –  Vilniaus žydų muziejus. Stovi iš kairės: pirmas – Jankelis Gutkovičius, ketvirtas – Aleksandras Rindziunskis, stovi iš dešinės: pirmas – Borisas Šeršnevskis, antra – Naomi Markeles.

 

Tuo metu, 1944-aisiais – 1945-aisiais, žydų kultūrininkai dar turėjo vilties, kad galbūt pavyks ne tik išsaugoti sunaikinto Vilniaus žydų pasaulio atminimą, bet ir nors iš dalies atkurti patį pasaulį. Juolab kad 1944 metų lapkritį valdžia oficialiai atnaujino Vilniaus žydų muziejaus veiklą, o ir buvęs žydų kvartalas su šulhoifu ir Didžiąja sinagoga, nors ir nukentėjęs per 1944 metų liepos šturmą, tų pačių metų rudenį dar tebestovėjo visai neblogos būklės. Yra liudijimų, kad 1944–1945 metais Vilniaus Didžiojoje sinagogoje dar meldėsi žmonės, sinagogoje lankydavosi ir atvykę žydų kultūros veikėjai. Turime nuotrauką, kurioje įamžintas 1945 metų žydų poeto Pereco Markišo (1895–1952) su kolegomis apsilankymas Vilniaus Didžiojoje sinagogoje. Čia jie stovi šalia aron kodešo laiptų, prie stulpo, kuris prieš karą laikė mūsų muziejaus rinkiniuose saugomą kantoriaus piupitrą (omedą).

 

 

 

Kad šulhoifo ir aplinkinio kvartalo būklė 1944 metų rudenį buvo visai nebloga, liudija ir muziejaus rinkiniuose saugomos Sofijos Urbonavičiūtės-Subačiuvienės (1915–1980) fotografijos, padarytos 1944 metų rudenį LSSR Komunalinio ūkio liaudies komisariato užsakymu, dokumentuojant 1944 metų liepos šturmo Vilniui padarytą žalą. Fotografijose matyti gana neblogai išlikę šulhoifo pastatai, Senoji sinagoga, Žydų gatvė su Strašuno biblioteka, Ramailės skersgatvis. Nors pastatai apdegę ir kai kurie be stogų, bet pagrindiniai konstrukciniai elementai išlikę. Taigi pastatus anuomet dar buvo galima suremontuoti. Apie tai byloja ir pluoštas mūsų rinkiniuose saugomų 1945 metų pokariniam žydų muziejui priklausiusių fotografijų, kuriose užfiksuoti šulhoifo ir Didžiosios sinagogos vaizdai.

 
 

 

 

  

 

 

 

 

 

 

Deja, realybė buvo kitokia: užuot išsaugotas, šulhoifas sovietinės valdžios buvo pamažu pradėtas griauti. Nepraėjo nė metai ir buvo nugriauta Senosios sinagogos siena. Apie tai liudija mūsų rinkiniuose saugoma 1945 metų gegužę daryta fotografija, kurioje užfiksuota išniekintų Toros ritinių laidojimo procesija: matyti, kad 1944 metų rudenį dar tvirtai stovėjusi Senosios sinagogos siena 1945-ųjų pavasarį jau nugriauta.

 

 

 

 

           

 

  

 

 

 

1946 metų fotografijos byloja, kad dar po metų jau buvo nugriauta ir Strašuno biblioteka. Po to atėjo ir Gaono sinagogos eilė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Matydami, kaip niokojamas ir palaipsniui griaunamas šulhoifas, pokarinio Vilniaus žydų muziejaus darbuotojai, praradę puoselėtas viltis, kelis kartus kreipėsi į valdžią ir prašė apsaugoti Didžiąją sinagogą. Kultūros paveldo centro archyve saugomi šį faktą liudijantys dokumentų originalai. 1945 metų birželio rašte Lietuvos TSR Švietimo ir Liaudies komisariatui Vilniaus žydų muziejaus direktorius Gutkovičius rašo: „Vilniaus Didieji maldos namai (sinagoga), esą Žydų g. 6 [arba – A. N. R.] Vokiečių g. 12, savo senumu, istorine ir architektūrine verte yra laikytini senovės kultūros paminklu ir kaipo tokie turi būti apsaugoti. // Pagrindas: Lietuvos TSR Kultūros Paminklų Apsaugos Įstatymas („Tarybų Lietuva“, Nr. 26, 1940.X.30).“  Išlikęs ir antrasis, po metų, 1946-ųjų liepą, rašytas raštas, adresuotas Architektūros reikalų valdybai, pasirašytas Vilniaus žydų muziejaus direktoriaus Gutkovičiaus ir muziejaus Tarybos narių. Rašte nurodoma, kad per metus neprižiūrimos sinagogos būklė dar labiau pablogėjo, nes dėl sunaikinto sinagogos stogo „griūna, pūna ir apauga pelėsiais architektūriniai ir meniniai sinagogos vidaus objektai“.

 

Rašte prašoma įtraukti sinagogos pastatą į Valstybės saugomų architektūrinių paminklų sąrašą, aptverti vieline tvora, padėti suremontuoti stogą ir įstiklinti langus. Ir iš tiesų ant sinagogos sienos atsirado lentelė, nurodanti, kad tai Valstybės saugomas paminklas. Apie tai byloja mūsų fonduose saugoma fotografija.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Bet tai buvo viskas. Jokie Didžiosios sinagogos tvarkymo darbai nebuvo pradėti, pastatas ir toliau nyko. O ir pats Vilniaus žydų muziejus 1949-aisiais buvo uždarytas oficialiai jį perorganizavus į Vilniaus kraštotyros muziejų. Jau 1945 metais buvo pradėtas rengti, o 1953 metais patvirtintas Vilniaus rekonstrukcijos generalinis planas, pagal kurį buvo nutarta Didžiąją sinagogą nugriauti (1955–1957 m.). Taip apleistas ir pražūčiai pasmerktas šimtmečius Vilniaus žydų istorijos menantis šulhoifas su Didžiąja sinagoga buvo galutinai nušluotas nuo žemės paviršiaus.

 

Šulhoifo ir Didžiosios sinagogos nykimo procesą atskleidžia ne tik pokarinės fotografijos, bet ir dailininko Rafaelio Chwoleso (1913–2002) paveikslai iš 1945–1947 metų dailininko sukurtų etiudų ciklo „Vilniaus getas“. Vilniuje gimęs ir iki karo čia gyvenęs dailininkas, karo metus praleido Rusijoje, o 1945 metis sugrįžęs į Vilnių pasaulio, kurį paliko išvykdamas, neberado: artimieji, kaip ir kiti Vilniaus žydai, nužudyti, o gimtasis miestas – nuniokotas ir neatpažįstamas. Ilgesys, kančia ir suvokimas, kad būtina palikti istorinį dokumentinį sunaikinto pasaulio liudijimą, skatino Chwolesą tapyti ir fotografuoti paskutinius nyksmui pasmerktus žydiškojo Vilniaus likučius, kelerius metus iš eilės nuolatos sugrįžtant į šulhoifą ir griūvančias jo sinagogas.

 

Chwoleso bičiulis, literatas Šlomo Beilis-Legis 1962 metais Varšuvoje išleisto Chwoleso reprodukcijų albumo įvade rašė: „Su palete rankoje Rafaelis klaidžiojo tarp apgriuvusių sienų, kopė į skeveldrų kalnus ir be atvangos tapė. Diena po dienos. Mėnuo po mėnesio. Tai buvo skubūs apmatai tyrinėtojo, sekančio ką tik vykusių įvykių pėdsakais. Visą tuo metu sukurtą dailininko darbų ciklą būtų galima pavadinti „Kitą dieną po Sunaikinimo“. Šiuose kūriniuose juntamas dailininko sielvartas dėl sugriautų gimtųjų namų. Gimtasis lopšys sutryptas. Širdis taip pat. Visa tai buvo autentiški istoriniai dokumentai. Griuvėsiai prabilo savita kalba – faktų kalba... „ (Belis-Legis, S., Rafał Chwoles. 30 reprodukciji, Warszawa, 1962, s. 3). 2023 metais muziejaus rinkinius papildė gausi dailininko Rafaelio paveikslų kolekcija, kurią muziejui dovanojo dailininko sūnūs Milij ir Aleksandras Chwolesai.  

 

 
 

 

 
 

 

 

 

    

 
  Rafaelis Chwolesas, Be pavadinimo, 1946, guašas ant popieriaus, VŽM 9196/107

 

 

 

 

 

 

 

 
 

     

 
 

 

  
 

 

Muziejaus rinkiniuose saugome ir kito dailininko – Karlo Fridmano piešinių lakštus, įamžinusius pokarinius Vilniaus šulhoifo ir Didžiosios sinagogos vaizdus. 1946 metais Vilniuje viešėjęs pradedantysis dailininkas, tuomet dar studentas Karlas Fridmanas (1926­–2001) savo piešiniuose jautriai ir drauge monumentaliai užfiksavo sugriautą šulhoifą, Senosios sinagogos griuvėsius ir Vilniaus Didžiosios sinagogos salės interjerą su bima.

 

 

 

 

 

 

Nors Vilniaus šulhoifas pasibaigus karui per kelerius metus buvo visiškai sulygintas su žeme, vis dėlto  su šimtamete Lietuvos žydų istorija neatsiejamai suaugęs Vilniaus šulhoifo ir Didžiosios sinagogos vaizdinys išliko realybėje neegzistuojančio, bet kolektyvinėje atmintyje gyvo Lietuvos žydų pasaulio dvasiniu centru, telkiančiu aplink save po pasaulį pasklidusių Lietuvos žydų palikuonis. Prieš keletą metų mūsų muziejaus rinkinius papildė vertinga trečios kartos litvako Douglo Schaperio dovana – Vilniuje augusio žydų dailininko Davido Labkovskio (1906–1991) tapybos darbai, dovanotojo paveldėti iš savo senelio Charles‘o R. Adelsono, kuris, jo liudijimu, buvo Vilniaus Gaono palikuonis.

Tarp padovanotų Davido Labkovskio Vilniuje sukurtų paveikslų yra ir šulhoifo su Didžiąja sinagoga vaizdas. Įdomu, kad paveikslas tapytas po karo, datuotas 1949 metais, taigi sukurtas panašiu laikotarpiu kaip ir Rafaelio Chwoleso darbai. Vis dėlto šis Labkovskio paveikslas iš esmės visiškai kitoks nei dokumentalūs Chwoleso darbai, kuriuose užfiksuota reali to laikotarpio šulhoifo būklė. Labkovskio paveiksle matome karo nepaliestą, spalvingą, nors ir kiek apniukusį, kasdiene vaga tekantį Vilniaus žydų kvartalo vaizdą su šurmulingu Ramailės skersgatviu, Strašuno biblioteka, ramiai tebestovinčia galinga Didžiąja sinagoga ir pro atvirus vartus tolyn besidriekiančiu šulhoifo pasažu.

 

 

Vaizdas į Vilniaus šulhoifą su Strašuno biblioteka ir Didžiąja siangaoga iš Ramailės skersgatvio.

 

 

 

Tik paveikslo datavimas – 1949-ieji ir realios to laikotarpio istorinės aplinkybės, neatitinkančios paveiksle vaizduojamos situacijos, priverčia susimąstyti apie paveikslą tapiusio menininko intencijas ir, beje, atkreipti dėmesį į ypatingai liūdnus ir prislėgtus, sukumpusius, it nepakeliamos naštos prispaustus žmones, kurių daugelis beveidžiai. Ilgiau žvelgiant jie tampa vis nerealesni, tarytum sustingę šešėliai iš praeito gyvenimo. Šis paveikslas yra vienas ankstyviausių mums žinomų po Antrojo pasaulinio karo sukurtas iš tremties Sibire į Vilnių grįžusio dailininko Labkovskio darbas, kuriame jis įamžino Didžiąją sinagogą. Sugrįžęs iš tremties 1946-aisiais Davidas Labkovskis kurį laiką dirbo pokariniame žydų muziejuje, o šį paveikslą nutapė tais pačiais metais, kai Vilniaus žydų muziejus buvo uždarytas. 1958 metais išvykęs į Izraelį, Davidas Labkovskis visą gyvenimą tebetapė savo vaikystės ir jaunystės Vilnių, šulhoifą ir Didžiąją sinagogą – nesunaikintus ir gyvus, tokius, kokie išliko jo atmintyje, bet visuomet įterpdamas nerimą keliančių ženklų, pranašaujančių šio pasaulio pražūtį. Gyvendamas Izraelyje dailininkas atsisakydavo parduoti savo darbus – jų temos buvo itin netarpiškos ir skausmingos, ir Davidas Labkovskis tvirtai tikėjo, kad jo kūrybinis palikimas kada nors taps visuomenės nuosavybe. Jis buvo įsitikinęs, kad jo paveikslai priklauso žydų tautai. 1988 metais Ramat Gane Izraelyje buvo atidarytas Davido Labkovskio muziejus, šiuo metu veikia Davido Labkovskio projektas, siekiantis per dailininko kūrybinį palikimą liudyti Holokaustą ir žmonijos elgesį tamsiausiu istorijos laikotarpiu. Šitaip išsipildė dailininko svajonė, kad jo menas būtų žinomas plačiajai visuomenei kaip praeities liudijimas ir atsinaujinančios vilties ženklas. Mums didelė garbė, kad šis Davido Labkovskio paveikslas, – toks prasmingas ir simboliškas, apkeliavęs pusę pasaulio, – 1958-aisiais drauge su savo kūrėju išvykęs iš Vilniaus į Izraelį, 1963-aisiais iš Izraelio nukeliavęs į Ameriką ir kelis dešimtmečius priklausęs vienam Vilniaus Gaono palikuonių, 2016 metais jo vaikaičio dėka sugrįžo į Vilnių toje pačioje dėžėje, kurioje 1963-aisiais buvo išsiųstas iš Haifos į Niujorką. Šitaip Didžiosios sinagogos vaizdinys drauge su Vilniaus Gaono figūra, nepaisant ilgų dešimtmečių užmaršties, kaip ir anksčiau tebėra svarbiausias Lietuvos žydų identiteto simbolis.

© Tekstas Aistės Niunkaitės Račiūnienės

© Eksponatų fotografijos Pauliaus Račiūno

 

---