Sausis
Šioje nuotraukoje užfiksuota akimirka iš Vilniaus geto sporto aikštelės atidarymo minėjimo. Pirmoje eilėje iš kairės: pirmas – Vilniaus geto policininkas Ferdinandas Beigelis, ketvirtas – geto policijos vadovo pavaduotojas Salekas Desleris, šeštas – Vilniaus geto ir geto policijos vadovas Jakovas Gensas, septinta – J. Genso dukra Ada, dešimta – J. Genso žmona Elvyra Budreikatė.
1942 m. liepos 1 d. Hermano Kruko dienoraščio įraše pažymima, kad jo autorius su nuostaba išgirdo dainuojančių vaikų balsus. Šias dainas dainavo vaikai gete statę ir įrenginėję sporto aiškštelę. Anot H. Kruko, „Gete tai skambėjo kaip praeities aidas, dalelė istorijos jaunimo, kuris gyveno ir mirė dėl geresnio ir gražesnio rytojaus“.
Oficialiai sporto aikštelė Vilniaus geto bibliotekos kieme (dabar – Žemaitijos g. 4) buvo atidaryta 1942 m. liepos 10 d. Atidarymo metu kalbas sakė inžinierius Grigorijus Guchmanas, Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, Sporto skyriaus vadovas – Šabtajus Milkanovickis, o taip pat vaikus atstovavusi mergaitė, kuri padėkojo už sporto aukštelės įrengimą ir geto vadovybei įteikė gėlių.
Intelektualas ir vienas iš gyvenimo Vilniaus gete metraštininkų, Zeligas Kalmanovičius, stebėdamas jaunimą sporto aikštelėje savo dienoraštyje pastebėjo: „Priešais mane, stadione, kurį getas įrengė sportuojančiam geto jaunimui, vaikšto žydų jaunuoliai, apleisti vaikai [...] Jie – mūsų išlikimo prasmė“.
Sporto aikštelės atidarymas turėjo svarbią reikšmę gete įkalintam jaunimui, jungusiam praeitį ir ateitį. Sportas Vilniaus gete, kaip ir teatras, rašytojų ir dailininkų kūryba buvo viena iš dvasinio pasipriešinimo formų.
Vasaris
Kauno žydų bendruomenės Toros meìlis (mantija)
Lietuva, XX a. pr., tekstilė, metaliniai siūlai, siuvinėjimas, 60,5 x 34 cm, apsk. Nr. VŽM 8140
Toros ritinys – vienas švenčiausių žydų sakralinių objektų. Toros (Mozės Penkiaknygės) tekstas, surašytas ant pergamento juodu rašalu specialiai tam parengto raštininko, hebrajiškai vadinamo sofer, pergamentą susukus ant dviejų ašių, prabangiai puošiamas mantija (meil – hebr.), karūnomis (Keter Tora – Toros karūna, hebr.), skydeliais, kabinamais ant Toros mantijos (tas – hebr.) ir pagarbiai saugomas sinagogos aron kodeše (šventojoje spintoje – hebr.). Toros ritinys iš aron kodešo išimamas maldos metu.
Eksponuojamoji Toros ritinio mantija puošta tradiciniais žydų simboliais. Jos centre – siuvinėta Dovydo žvaigždė, žvaigždės viduryje – hebrajiškas rašmuo ה (H), reiškiantis vieno iš Viešpaties vardų – Ha-Šem pirmąją raidę. Virš žvaigždės – viršutinio spindulio perpus perskirtas užrašas „Tora“, virš užrašo – laiminantys kohenų delnai. Šiuos simbolius geltonu baldakimu gaubia ir saugo Toros karūna su siuvinėtomis hebrajiškomis raidėmis כ (K) ir ת (T) (Keter Tora). Tarp simbolių – siuvinėti augaliniai ornamentai ir du priešais Šventyklą stovėję stulpai – Jachinas ir Boazas.
Šis meìlis drauge su Toros ritiniu, kurio fotografija čia taip pat pateikiama (apsk. nr. VŽM 8139) turi savo istoriją. Jie priklausė Kauno žydų bendruomenei. Per Antrąjį pasaulinį karą meìlis su Toros ritiniu buvo paslėpti Kauno Ohel Jakov choralinėje sinagogoje, vienoje iš nedaugelio išlikusių per karą, įrengtoje slėptuvėje. Po karo Tora dar kurį laiką naudota pamaldose. Šiandien meìlis su Toros ritiniu, perduotas Kauno žydų religinės bendruomenės, saugomas mūsų muziejuje.
Ilona Murauskaitė
Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir apsaugos skyriaus vedėja
Kovas
A. Vaiter antkapis Vilniaus žydų senosiose kapinėse Olandų g. (VŽM 1856)
Centrinėje paukščio motyvo skulptūriniame antkapiniame paminkle matoma eilutė byloja: ,,A. Vaiter“
Vilniaus žydų istorijos tyrinėtojams profesionalams šis asmuo ir jo tragiška mirtis yra puikiai žinomi, o išskirtinis jo antkapinis paminklas užfiksuotas ne vienoje šių žydų kapinių fotografijoje. Įmantri pakirstu sparnu paukščio skulptūra puošė Aiziko Mejerio Dievenišskio (1878-1919) kapą. A. M. Dievenišskis, plačiau jidiš literatūros gerbėjams atpažįstamas kūrybiniu A. Vaiterio pseudonimu, yra nepelnytai primirštas Vilniaus žydų istorijoje.
A. M. Dievenišskis buvo ganėtinai žymi to meto politinė, vėliau ir kultūrinė figūra. Augdamas gavo tradicinį religinį žydišką išsilavinimą, tačiau jaunystėje susižavi progresyviomis idėjomis, tapo aktyviu bundistu, dalyvavo revoliucinėje veikloje, dėl kurios ne kartą kalintas ir persekiotas. Nusivylęs politine situacija, pradeda rašytojo karjerą, pasivadina A. Vaiteriu ir ragina žydų inteligentiją ir visuomenę atsigręžti į žydiškumą. A. Vaiteris, kaip rašytojas, labiausiai išgarsėja savo pjesėmis, kurias daugiausiai statė žydų teatrai. Talentingą redaktorių, rašytoją ir dramaturgą A. Vaiterį pačiame jėgų žydėjime pakirto Lenkijos kariuomenės legionieriaus kulka.
Želigovskio kariuomenei 1919 m. balandžio mėn. puolant ir okupuojant Vilnių per miestą nusirita plėšimų ir smurto banga, daugiausiai prieš žydus. Šio pogromo metu, kaip ir daugelis kitų, A. Vaiteris buvo ištemptas iš savo namų ir lenkų legionierių nušautas (iš viso buvo nužudyta apie 60 asmenų). Šis antižydiškas Lenkijos valdžios nesustabdytas ir netgi neigtas lenkų karių išpuolis slogiai pradėjo naują lenkiškojo Vilniaus-Wilno istorijos etapą, kuriame dar ne kartą pasikartos antižydiški eksesai.
Įsimintiną paminklinę kompoziciją A. Vaiterio mirčiai įamžinti ir jo atidengimo ceremoniją surengė Žydų rašytojų ir žurnalistų sąjunga Vilniuje (Fareyn fun yidishe literatn un zhurnalistn in Vilne), kuriai iki mirties priklausė A. Vaiteris. Rašytojo gyvenimas, darbai ir atminimas taip pat įamžinti 1920 m. jo bendražygių išleistoje knygoje „Vayter-bukh: Tsum ondenk fun Vayter“ (,,Vaiterio knyga: Vaiterio atminimui“) bei 1923 m. publikuotoje rinktinėje ,,Ksovim” (,,Raštai“).
Parengė istorikė Rūta Anulytė,
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus
Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus muziejininkė-edukatorė
Balandis
Šiemet kovo pabaigoje – balandžio pradžioje, pagal žydišką kalendorių pradedant Nisano 15-os dienos išvakarėmis, Lietuvos žydai, kaip ir visa pasaulio žydų bendruomenė, aštuonias dienas (Izraelyje – septynias) švenčia Pesachą – vieną svarbiausių žydams švenčių, žyminčią žydų išėjimą iš Egipto vergovės.
Centriniai šventės ritualų akcentai – visas šventės dienas nevartoti raugintų produktų, valgyti neraugintos tešlos duoną – macus ir du pirmus šventės vakarus (Izraelyje – tik pirmą vakarą) atlikti ritualinės vakarienės ceremoniją, kuri hebrajiškai vadinama sederiu (seder – tvarka) bei skaityti Pesacho pasakojimą (Hagada šel Pesach – hebr.), kuriame surašyta žydų išėjimo iš Egipto istorija, paaiškinta šventės ir sederio ritualinių akcentų (macos, charoseto, karčiųjų žalelių ir kitų) prasmė.
Pesacho Hagada – tarsi vedlys tiek pasirengiant šventei, tiek per ritualinę vakarienę. Ją sudaro Toros (Išėjimo knygos) fragmentai, jų aiškinimai, pasakojimai, maldos, šlovinimo psalmės. Kiekvienam žydui priedermė klausytis per sederį skaitomos Hagados ir pačiam sekti Hagados tekstą. Sederio dalyviai išgyvena žydų tautos kelią iš vergovės į laisvę, iš Egipto - į Pažadėtąją žemę tarsi jie patys būtų išėję iš Egipto.
Mūsų muziejaus rinkiniuose saugoma Abramo Dvoržeco spaustuvėje Vilniuje 1867 metais spausdinta Seder Hagada šel Pesach su pridėtomis maldomis, palaiminimais hebrajų kalba ir paaiškinimais vadinamąja hebrajų-vokiečių (Ivri taitš) kalba.
A. Dvoržecas savo spaustuvę Vilniuje atidarė 1829 metais. 1836 metais Rusijos imperijos vyriausybė uždraudė žydų spaustuves Rusijos imperijoje, išskyrus vieną Kijeve ir vieną Vilniuje. Nuo 1837 iki 1862 metų spausdinti žydų knygas monopolį turėjo Romų spaustuvė Vilniuje. 1862 metais, panaikinus draudimą spausdinti žydų knygas, A. Dvoržecas atnaujino spaustuvės veiklą, kurią tęsė iki 1941 metų.
Šaltiniai
1. Žydai Lietuvoje. Sudarė Larisa Lempertienė, Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė. Vilnius, 2009
2. Zingeris, Emanuelis. Filologiniai etiudai: knygų hebrajų ir jidiš kalbomis fondai Lietuvoje. Iš Žydų muziejus. Vilnius, 1994, p. 58–70.
Parengė Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir apsaugos skyriaus vedėja Ilona Murauskaitė
© Fotografija Pauliaus Račiūno
© Iš VGŽIM rinkinių
Gegužė
Žakas Lipšicas, piešinys skulptūrai „Mūsų gyvenimo medis“, 1962, popierius, spalvoti peštukai, VGŽIM.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugomame Lipšico memorialiniame rinkinyje išskirtinę vietą užima piešiniai ir litografijos paskutiniam jo monumentaliam kūriniui „Mūsų gyvenimo medis“, kurį menininkas kūrė apie 25 metus. Užsakymą skulptoriui pateikė Hadasos ligoninė – sukurti didelę skulptūrą ant Skopo kalno – aukščiausios Jeruzalė kalvos.Ši skulptūra simbolizuoja asmeninį virsmą Ž. Lipšico gyvenime – antroje gyvenimo pusėje jis tapo praktikuojančiu judėju. Kūrinys tapo ir svajonės įkūnijimu – skulptorius norėjo sukurti simbolinį kūrinį nepriklausomybę paskelbusiam Izraeliui.
Piešinyje, kuris taip pat vadinamas „Izaoko aukojimas“ regime persipynusias keturias figūras. Centrinė figūra – tvirtai kojomis į žemę įsiręžęs Abraomas ir sugniaužęs dešiniajame kumštyje peilį, o kairiaja ranka sugriebęs už galvos parblokštą Izaoką. Smūgiui paruoštą ranką sulaiko už nugaros stovintis angelas, kuris tarytum suaugintas į vieną kūną su Abraomu. Izaoko figūra persipynusi su šalia gulinčio Avinėlio figūra. Figūrų persipinimas, suliejimas, suaugininimas, kuomet vienos kūno dalys virsta kito kūno dalimis – viena iš Ž. Lipšico meninės raiškos priemonių, kurią jis naudojo dar ankstyvoje griežtų geometrizuotų formų kubizmo kūryboje ir išplėtojo monumentalioje skulptūroje, siekdamas pabrėžti kompozicijų įtampą, dinamiką ir dramatizmą.
Skulptorius išryškino Abraomą kaip fizinį ir konceptualų gyvybės medžio kamieną. Galutinėje kūrinio versijoje – skulptūroje - virš Abraomo išsirikiuoja trys patriarchai, o skulptūros viršuje – į Dekalogo plokštes žvelgiantis Mozė, apsuptas degančio krūmo liepsnų, savo forma primenančių menorą. Menotyrininkai skulptūrą „Mūsų gyvenimo medis“ yra pavadinę monumentalia judaizmo kvintesencija. Pačiam Ž. Lipšicui atidengti skulptūros nepavyko – menininkas netikėtai mirė 1973 metų pavasarį. Tačiau jo svajonę, kaip ir norą būti palaidotam Jeruzalėje, įgyvendino jo žmona - skulptorė Jula. Skulptūra pastatyta ir atidengta ant Skopo kalno 1978 metais.
Šiemet minimos skulptoriaus Ž. Lipšico 130 - osios gimimo metinės. Druskininkuose gimęs ir augęs menininkas mėgo kartoti, kad be savo lietuviškų šaknų jis nebūtų sukūręs didžiųjų gyvenimo medžių.
Parengė VGŽIM muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė
Birželis
Vilniuje masiniai žydų suėmimai ir šaudymai prasidėjo 1941 m. liepos viduryje. Suimtieji buvo varomi į kalėjimus, o po kelių dienų gabenami į Panerius ir ten sušaudomi vokiečių saugumo policijos ir SD Ypatingojo būrio (Sonderkommando) narių. Dažniausiai aukos į Panerius buvo gabenamos iš Vilniaus geto, vokiečių saugumo vidinio kalėjimo Gedimino g. bei Lukiškių kalėjimo. Vienos pirmųjų žydų aukų buvo paimtos būtent iš pastarojo kalėjimo. Žmonės buvo varomi tiek pėsčiomis, tiek vežami dengtais sunkvežimiais. Remiantis Ypatingojo būrio nariu Petru Černiausku: „Iš kalėjimo pėsčius varėme Sierakausko gatve į kalną, pro alaus gamykla, o paskiau į Basanavičiaus gatvę“. Tuo tarpu pagal kito būrio nario Stasio Zalepūgos parodymus: „Prisimenu, kad prieš Panerius į kalną buvo vingiuotas kelias. Ant kalno šiek tiek varėme plentu, kur jis ėjo nežinau, o paskiau nuo to plento į kairę buvo kelias, kuris ėjo mišku. Paneriai pasiliko kairėje pusėje ir per pačius Panerius mes nevarėme. Tas kelias ėjo per geležinkelį ir perėjus geležinkelį tuojau sukome į kairę pusę ir ten jau buvo šaudymo vieta“. Panerių gyventojas Zigmantas Pavlovskis liudijo, jog kolonoje eilėmis ėjo po 5-6 žmones. Už rankų susiėmusios priekyje ėjo moterys, o gale vyrai savo rankas padėję ant pečių einančiam priekyje. Vienas iš aukų varymo momentų fiksuotas Kazimierzo Sakowicziaus dienoraštyje:
„Kai pirmoji eisenos eilė priartėjo prie pervažos, buvo lygiai 8.52 val., o kai priartėjo paskutinė eilė, buvo 9.17 val.! Voros ėjo gana lėtai, veiduose matėsi siaubingas nuovargis [...] Pasmerktosios pradėjo jaudintis. Viena iš jų kreipėsi į stovintį šalia būdelės Vysockį: „Kokia čia vietovė?“ Anas, nepaisydamas, kad už kalbėjimąsi su pasmerktaisiais grėsė mirtis [...] atsakė, jog tai Paneriai, susijaudinusi balsu atsakė skiemenuodama Pa – ne – riai. Eilėse pasigirdo verksmas“.
Dienoraščio autorius užsimena, kad žudynės Paneriuose vyko dar iki šios kolonos atvedimo, nes aukos buvo atvežtos iš Lukiškių kalėjimo. Pasitaikydavo, kad tą pačią dieną aukos į Panerius buvo konvojuojamos tiek pėsčiomis, tiek atvežamos dengtais sunkvežimiais. Šiose Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugomose nuotraukose fiksuotos kelio į Panerius atkarpos, kuriuo aukos buvo vedamos į Panerių masinių žudynių vietą.
Liepa
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugomos tarpukario jidiš teatrų afišos, kurių kopijos puošia ir Samuelio Bako muziejų, tačiau dėl retam įskaitomo raidyno, jos dažnai lieka nebylios.
Šios afišos antraštė skelbia: „Pirmasis jidiš Tautos teatras, vadovaujamas Nachumo Lipovskio, prisidedant Ester Lipovskai“. N. Lipovskis gimė 1874 m. Nesvyžiuje, dar vaikystėje netekęs tėvų tapo našlaičiu ir būdamas dvylikos atvyko į Vilnių. Vėliau jo kelias pasuko į Maskvą, kur N. Lipovskis pradėjo savo pažintį su teatru. Nors jis puikiai vaidino, tačiau dirbant Avromo Icchoko Kaminskio trupėje atsiskleidė N. Lipovskio kaip puikaus vadybininko talentas ir jis ėmėsi dirbti užkulisinį organizacinį darbą bei vadovauti jidiš teatro trupėms.
1883 m. Rusijos imperijoje buvo uždrausti spektakliai jidiš kalba. Dėl jos skambesio panašumo į vokiečių kalbą, kūrybingi teatralai šią problemą sprendė prašydami leidimo vaidinimams vokiečių kalba, tačiau išliko rizika, jog spektaklio rengėjai bus demaskuoti ir nubausti. Ryžtingo žingsnio padėčiai pakeisti ėmėsi būtent N. Lipovskis. Geri santykiai su valdžia, užmegzti ryšiai su rusiško teatro aktoriais ir puikūs organizaciniai gebėjimai lėmė, jog N. Lipovskis prisidėjo prie jidiš teatro veiklos atkūrimo. Su rusų aktorių pagalba, 1903 m. birželio 20 d. jis gavo Rusijos imperijos valdžios leidimą vėl oficialiai vaidinti spektaklius jidiš kalba.
1908 m. N. Lipovskis Vilniuje įkūrė Tautos teatrą (jid. - Folks teater), kurio veiklą nutraukė Pirmas pasaulinis karas, tačiau 1918 m. jis vėl atvėrė duris. Afišoje anonsuojami 1919 m. vieno lapkričio savaitgalio renginiai: penktadienį buvo vaidinama operetė „Malkelė kareivis“, šeštadienį buvo rengiami du pasirodymai: žiūrovai galėjo išvysti operetę „Chuliganas Hackelė“ ir „Amerikietė“, o sekmadienį buvo vaidinamas spektaklis „Po juodaja chupa“. Grėsmingai skamba ne tik pjesės pavadinimas, panašu, kad ir siužetas buvo bauginantis - prie šio spektaklio pavadinimo yra prierašas – „žmonių su silpnais nervais prašome neateiti“.
Parengė: Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė Saulė Valiūnaitė
Kapyliaus sinagogos sargai. Popierius, grafitinis pieštukas, 26,9 x 17,6 cm
Piešinys priklijuotas ant minkšto melsvo juosvo pablukusio kartono, kartono apačioje užrašas baltarusių kalba Гордон / ВАРТАЎНІКІ З ЯУР. СІНАГОГІ У М-КУ КОПЫЛЬ
Dailininkas, grafikas Grigorijus Mejerovičius Gordonas gimė 1909 metais Kaune. Iki 1929 metų gyveno Vitebske, Baltarusijoje. 1929 metais baigė Vitebsko dailės technikumą. Nuo 1927 metų dalyvavo srities, respublikinėse ir sąjunginėse parodose. 1929–1934 metais studijavo Maskvos poligrafijos institute, mokėsi pas Sergejų Gerasimovą, Aleksandrą Deineką, N. Udalcovą. 1938 metais tapo SSRS Dailininkų sąjungos nariu. Antrojo pasaulinio karo metais kariavo Ukrainos 3-iajame fronte. 1979 metais Maskvoje surengė individualią parodą. Mirė Maskvoje 1995 metais. Dailininkas buvo žinomas kaip portreto, peizažo ir natiurmorto meistras. G. Gordono darbai saugomi Maskvos ir Žemutinio Naugardo muziejuose, taip pat privačiose kolekcijose Rusijoje, JAV, Anglijoje, Ispanijoje.
Parengė VGŽIM rinkinių saugotoja-tyrinėtoja Jovita Stundžiaitė-Olšauskienė
© Iš VGŽIM fondų
Rugsėjis
.JPG-mėnesio-eksponatas.jpg)
Grigorijaus Šuro užrašai
Vilniaus getas, „Kailio“ stovykla, 1941–1944
rankraštis rusų kalba, popierius, rašalas, pieštukas
apskaitos Nr. VŽM 4525
Vilniaus getas turėjo ne vieną metraštininką. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus fonduose saugomi neįkainojami Vilniaus gete rašyti keliomis kalbomis – hebrajų, jidiš, rusų – Zeligo Kalmanovičiaus (fragmentas), Hermano Kruko (fragmentai), Grigorijaus Šuro dienoraščiai.
1943 metų rugsėjo 23 dieną buvo likviduotas Vilniaus getas. Pagerbiant Holokausto Lietuvoje aukas, eksponuojamas Grigorijaus Šuro užrašų fragmentas.
G. Šuro (1888 Vilnius – 1944 Štuthofo koncentracijos stovykla) Vilniaus gete ir darbo stovykloje „Kailis“ rašytuose užrašuose fiksuojamos nacių Vilniaus gete rengtos akcijos ir žudynių Paneriuose sistema. Įrašai datuoti, tačiau data neretai žymi ne įrašo, o įvykio laiką.
G. Šurui kalint „Kailio“ stovykloje jo pažįstama lietuvė bibliotekininkė Ona Šimaitė, žydų ir jų kultūros artefaktų gelbėtoja, šiuos užrašus paslėpė Vilniaus universiteto bibliotekoje. Taip šis Vilniaus geto metraštis išliko iki šių dienų.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus fonduose saugomą Grigorijaus Šuro dienoraštį sudaro: 13 sąsiuvinių, 1 bloknotėlis ir per 300 įvairaus formato popieriaus lapų rankraščių.
Parengė Raštijos ir dokumentų rinkinių saugotoja-tyrinėtoja Ilona Murauskaitė
© Fotografija Pauliaus Račiūno
© Iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus rinkinių
Spalis
Vilniaus Užupio žydų kapinės (Olandų g.) įkurtos 1828 m. Nuo 1830 m. iki XX a. 5 deš. jose palaidota apie 70 tūkstančių Vilniaus žydų. Čia buvo palaidotas žymus gydytojas, visuomenės veikėjas Cemachas Šabadas (1864–1935).
Nuotr. VŽM 1854-1 f 425
Nuotraukoje įamžintas Užupio žydų kapinėse buvęs Cemacho Šabado kapas, fot. ~XX a. 6-7 deš. Juodo poliruoto marmuro antkapyje matyti užrašai hebrajiškais rašmenimis, taip pat lenkų ir rusų kalbomis:
צמחשאבאד
1864
1935
Dr. Cemach Szabad
Др. Цемах Шабад
XX a. 7 deš. pr. Užupio žydų kapinės buvo likviduotos, Cemacho Šabado kapas perkeltas į Sudervės žydų kapines (Sudervės kl. 28, Vilnius)
Vėliau čia palaidoti jo sūnus Jakovas Šabadas (1901–1958) ir Jakovo žmona Sofija Šabad (1908–1998).
Nuotr. VŽM 6347-1 f 2287 Cemacho Šabado ir Jakovo Šabado kapavietė Vilniaus Sudervės žydų kapinėse, fot. 1993 m. Užrašas antkapyje papildytas užrašu hebrajiškais rašmenimis, taip pat rusų ir lietuvių kalbomis:
יעקבשאבאד
1901–1958
Я.Т. Шабад J. Šabadas
Cemacho Šabado, Jakovo Šabado ir Sofijos Šabad kapavietė Vilniaus Sudervės žydų kapinėse, fot. 2021 m.
Užrašas antkapyje papildytas užrašu hebrajiškais rašmenimis, taip pat lietuvių kalba:
סאפיעשאבאד
1908–1998
Sofija Šabad
Šaltiniai:
1.Guzenberg, Irina, Agranovskij, Genrich. Vilnius. Lietuvos Jeruzalės pėdsakais. – Vilnius: Pavilniai, 2016.
Parengė VGŽIM fotografijų rinkinio saugotoja-tyrinėtoja Olga Movšovič
© Iš VGŽIM fondų
Lapkritis
© Iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus rinkinių
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus fondai nepasižymi originalių eksponatų iš Kauno geto gausa. Vienas iš tų retų eksponatų - Kauno geto sveikatos tarnybos darbuotojo raištis (VZM 5572). Per šį raištį galima susipažinti tiek su Kauno geto organizacine struktūra, medicinos ir sanitarijos aspektais geto gyvenime, ar atkreipti dėmesį į vizualinį raiščio emblemos išpildymą.
Ramiuoju geto gyvavimo periodu (1942-1943 m.) čia veikė gana gerai organizuota vidinės administracijos sistema. Organizacijos principas priminė miesto savivaldybės tarybą, nors reali veikimo erdvė buvo suveržta iki visiško minimumo. Savivaldos hierarchijos viršūnėje buvo Seniūnų taryba (Aeltestenrat), o administracija suskirstytą į policijos, teisingumo, būsto, darbo, maisto aprūpinimo, socialinės rūpybos, švietimo, sveikatos ir sanitarijos skyrius. Pastarajam ir priklausė mūsų šio mėnesio eksponato savininkas (tiksli tapatybė nenustatyta).
Žydų tarybos sveikatos skyriui vadovavo Dr. Benjaminas Zacharinas, skyriaus veikloje taip pat dalyvavo geto ligoninės vadovas dr. Mošė Bermanas bei dr. Mozė Braunsas. Medicinos ir sanitarijos aspektai geto kasdienybėje skleidėsi įvairiausiais būdais. Be to, kad reikėjo suorganizuoti ir išlaikyti ligoninę bei ambulatorinio gydymo sistemą, vyko kova prieš purvą ir epidemijas, išplitus epidemijoms tą faktą reikėjo visais įmanomais būdais slėpti nuo vokiečių valdžios, kaip ir sunkiai sergančiuosius, atlikti nelegalius abortus. Ligoninėje taip pat vyko paskaitos sveikatos temomis.
Šis raištis buvo apipavidalintas ir pagamintas geto grafikos dirbtuvėse. Dirbtuvėse getui reikalingą efemeriją (skelbimus, darbo pažymėjimus, leidimus, emblemas, raiščius, ženkliukus ir pan.) kūrė talentingi dailininkai. Čia dirbusiems menininkams vadovavo grafikos dizaineris, vokietijos žydas Peter Gadiel, Kaune atsidūręs dėl čia gyvenusių savo žmonos giminaičių.
Seniūnų tarybos sekretorius, Avrahamas Golubas-Tory savo dienoraštyje rašė, kad rankos raištis gete nebuvo tik ženklas, uniformos dalis. Neretai, akcijų metu žmonių gyvybės buvo išgelbėtos tik dėka raiščių, kuriuos jie dėvėjo. Tad gauti kokį nors raištį, panašiai kaip ir darbo pažymėjimą troško kiekvienas įkalintasis gete.
Parengė Šarūnė Sederevičiūtė, Holokausto ekspozicijos muziejininkė
Šaltiniai ir literatūra:
Avraham Tory, Kauno getas: diena po dienos, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.
Hidden History of the Kovno Ghetto, sud. D. B. Klein, Boston, USHMM, 1997.
Samuel Gringauz, “The Ghetto as an Experiment of Jewish Social Organization (Three Years of Kovno Ghetto)“, Jewish Social Studies 11, No. 1, 1949, p. 3–20.
Gruodis
Maksas Bandas. „Upės peizažas“. 1965. Kartonas, aliejus, 35 x 45 VŽM 7361
Samuelio Bako muziejuje (VGŽIM) atnaujintoje parodoje „Litvakai ir Lietuvos dailės mokykla“ eksponuojamas subtilus peizažas su vienu iš gražiausių Paryžiuje laikomu Aleksandro III tiltu per Senos upę.
Romantiško peizažo autorius Maksas Bandas (1900 m. Naumiestis – 1974 m. JAV) šį „Upės peizažą“ nutapė 1965 metais, gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Portreto ir peizažo meistras Maksas Bandas visą gyvenimą ypatingą dėmėsį skyrė Paryžiui, miestui, kuriame formavosi jo tapybinis braižas, kupinas subtilaus ir niūraus lyrizmo. Ekspresyviais potėpiais ir šaltu koloritu dailininkas įtaigiai kuria šaltas Senos bangas ir ryto rūką, kuriame skendi skulptūromis puoštos tilto kolonos, pakrantės medžiai ir pastato fasadas. Šiuo metu parodoje „Litvakai ir Lietuvos dailės mokykla“ eksponuojami dar du Makso Bando tapybos darbai: „Berniuko portretas“ (XX a. I p.) ir peizažas „Jeruzalė“ (XX a. I p.).
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugomi 9 Makso Bando grafikos ir tapybos darbai. Jo kūrinių turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Berlyno žydų muziejus, Liuksemburgo muziejus Paryžiuje, Kalifornijos meno muziejus, JAV, Izraelio ir Lietuvos privatūs kolekcininkai.
VGŽIM Dailės rinkinių saugotoja-tyrinėtoja Irina Nikitina
