KARTOS IR LIKIMAI

 

Šeimos istorijoje slypi viskas: vilčių kupinas Lietuvos diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio gyvenimas su pirmąja žmona Sankt Peterburgo litvakiškoje šeimoje gimusia Ida Trakiner-Savickiene, toliau - nelaiminga vyresniojo Savickių sūnaus Algirdo meilė žydaitei Julikai – paskui ją ir įdukrą Reginutę į Kauno getą savanoriškai pasitraukęs vyras ten buvo nušautas sargybinio. O kur dar paskutinėmis karo dienomis, vokiečių armijai jau traukiantis iš Lietuvos, pražuvusi Ida Savickienė, jos mirties aplinkybės lieka spėlionėmis. Algirdas Savickis taip ir „liko“ Lietuvos dailės klasiko Augustino (jau) Savicko (1919-2012) broliu, Lietuvos dailės pasaulyje tespėjęs palikti keletą pėdsakų.

Kodėl Augustinas tapo Savicku, dorai nesuprato ir jo tėvas Jurgis. Memuarų knygoje „Žalia tyla“ (2002) Augustinas rašė: „karui prasidėjus bėgau iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą. Brolis Algirdas ir motina liko Lietuvoje. Abu žuvo. <..> Supratau, kad Sovietų Sąjungoje su tokia pavarde lauks ne pyragai. Pirmučiausia suplėšiau savo diplomatinį pasą. Ten buvo parašyta „AUGUSTINAS de SAVICKIS“ („de“ prancūzams - aristokratiškos kilmės įrodymas)“. Augustinas grįžo į Lietuvą „įkyriai ieškojęs, bet neradęs sovietinio rojaus“ Mačiščės akmenų skaldyklose, kur iš nevilties net du kartus bandė sau atimti gyvybę. Jam buvo lemta tapti vienu žymiausių Lietuvos dailininkų, menotyros mokslų daktaru. Tragiškas motinos ir brolio likimas paliko neišdildomą įspaudą menininko kūryboje, vėliau įvairiausiais pavidalais ir minorinėmis gaidomis atsikartojęs daugybėje didžiaformačių drobių. Pasirinkęs Savicko pavardę jis prisiėmė kitą – naujos epochos identitetą, bet praėję metai „vaidenosi“ dailininko sieloje įvairiais pavidalais.

 

„Judu su Algirdu mėgdavote piešti spalvotais pieštukais. Algirdas piešdavo medžius, o šalia žmogų su medaliu. Tu dažniausiai piešdavai saulę, fantastiškus laivus“, – pasakojo Algirdo ir Augustino auklė Salomėja Aleksienė (A. Savickas. „Žalia tyla“, 2002). Abu Jurgio ir Idos berniukai nuo pat mažų dienų linko į dailę. Po studijų Wickersdorfo internatinėje mokykloje Vokietijoje bei San Galene, Šveicarijoje, Algirdas mokėsi tapybos Kauno meno mokykloje, pas prof. Justiną Vienožinskį. Trys išlikę Algirdo darbai rodo neabejotiną jo kaip tapytojo talentą ir liudija tuo laiku populiarių  modernistinių tapybos krypčių įtaką. Algirdo paletės spalvos prigesintos, tamsios, ryškūs atspalviai slopinami pilkšvais tonais, puikiai jaučiant bendrą drobės koloritą. Paletė panaši į paties prof. J. Vienožinskio (ir jo amžininkų) naudotus atspalvius, bet išraiška jau kita: daug modernesnė, atsiranda tam tikras linijų kampuotumas, vėliau – taip ekspresionistų pamėgtų deformuotų formų užuomazgos. Tapytoja Valerija Juškienė, kartu su Algirdu mokiusis Kauno meno mokykloje, 1995 m. dalinosi savo prisiminimais: „Savickis labai gerai, įdomiai dirbo. Jis buvo tylus, ramus, draugiškas, susikaupęs, savyje paskendęs. Algirdo darbai buvo labai geri, nes jis, atrodo, jau buvo kažkur padirbėjęs. Matėm, kad tai ne mokinio, o tikro meistro darbai“. Išlikusiuose darbuose „Pozuotoja Uzė“ (1937 m.), „Moteris prie veidrodžio“ (1940 m.) ir „Kauno panorama“ (1940 m.) matyti, kad dailininkas puikiai jaučia kompoziciją, tapydamas perteikia bendrą kūrinio nuotaiką, yra įvaldęs žmogaus kūno proporcijas. Eskiziškesniame „Kauno peizaže“ atpažįstame Kauno Prisikėlimo bažnyčios masyvą, pasirenkama netradicinė kompozicija: priekinis planas suskaidomas tvorų sankirta, mediniu stulpu, baltas sniegas kontrastuoja su pilkšvu žiemos dangumi.

 

  Nežinome, ar Algirdas užaugęs tebetapė medžius ir žmones su medaliais (vaikystėje tokius vaizdus galėjo įkvėpti tėvas Jurgis, ne kartą apdovanotas už diplomatinę tarnybą), bet Augustinas, jau brandus dailininkas, perėmė brolio vizijas. Jo darbuose, ypač besisiejančiuose su šeima, dominuoja archetipinė apibendrinta figūra (kartais – kelios figūros), dažniausiai pavaizduota giliame, tamsiai žaliame fone (pvz. „Pilkas pavasaris“, 1992 m.). Personažai persismelkę melancholija, tragizmu, vienatve. Dažnai tai – archetipinė motinos, kurios Augustinas ilgėjosi visą gyvenimą, figūra. Figūros deformuojamos, artėja prie liaudiškų „smūtkelių“ formų, pats fonas taip pat lieka sąlyginai abstraktus: nors galime įžvelgti augmeniją, ji lieka stilizuota, primena „nutapytus“ lietuvių liaudies drožinius. Kartais fonui pasirenkama veik auksu švytinti geltona spalva, primenanti belaikę ikonų erdvę: čia nelieka materialiojo pasaulio erdvės, viskas vyksta kitame, vidiniame lygmenyje. Augustinas „ištapo“ savo tikrąją tapatybę: artimą santykį su žyde motina ir visu pasauliu, kurį ji reprezentuoja („Liūdnas žydas“, 1996 m., „Atsiskyrėliai“, 1990-1998 m.), save kaip lietuvybę puoselėjusio diplomato sūnų perteikia visa apimančiu lietuviškos aplinkos pojūčiu.

 

  Įdomu tai, kad jau kitos kartos atstovas, Augustino sūnus Raimondas Savickas (g. 1955), Vilniaus universiteto absolventas, savo tapybos darbuose perima „saulės ir laivų“ vaizdinį iš tėvo vaikystės piešinių. Tapybos pagrindus įgijęs tėvo studijoje, vėliau mokęsis Vilniaus keturmetėje dailės mokykloje, Raimondas suranda savitą stilių, žaisdamas ryškių spalvų dermėmis. Kūrinyje „Vaikystės dienos“ (1992-2017) matome ramybe dvelkiantį ramių šeimos atostogų vaizdą: šviečia net trys saulės, plaukia laivelis, motina stebi savo žaidžiantį vaiką. Tuo pačiu kūrinio neapleidžia nostalgijos ir švelnaus liūdesio jausmas. Saulėtos dienos jau praeity – taip reflektuojama į karo dar nepaliestą tėvo ir dėdės vaikystę, į visų mūsų vaikystes, kurių dar neslegia praradimai, o pasaulis atrodo gražus kaip auksinis kamuolys. „Styginį duetą“ (2017 m.) Raimondas taip pat skiria dėdės Algirdo atminimui: muzika, kurią jis labai mėgo, čia skamba amžinai: danguje jau dega keturių kartų saulės, o tekanti laiko upė vėl nuneša į tą akimirką, kai abu broliai Algirdas ir Augustinas galėjo leisti laiką (šiuo atveju – groti) drauge.