MĖNESIO EKSPONATAS 2018 M.

Mūsų muziejaus fonduose saugoma 1930 m. Toronte išleista knyga jidiš kalba Daines: Litviše un Letiše folkslider („Dainos: lietuvių ir latvių liaudies dainos“), kurią sudarė, į jidiš kalbą išvertė, komentarus parašė ir spaudai parengė Urija Kacenelenbogenas.

 

 

Urija Kacenelenbogenas (1885–1980) buvo Vilniuje gimęs žydų rašytojas, publicistas, vertėjas, visuomenės veikėjas, Lietuvos žydų ir kitų tautų kultūrinio sambūvio ir suartėjimo skatintojas. 1904 m. publikavo pjesę Kraft un libe („Galia ir meilė“), kuri tapo vienu pirmųjų moderniosios jidiš literatūros kūrinių Vilniuje. 1914 m. redagavo savaitraštį Naš kraj („Mūsų kraštas“), 1914–1922 m. leido žydų kultūros almanachą Lite. 1927 m. emigravo į Ameriką, dėstė Šiaurės Amerikos žydų mokyklose, vertė literatūrinius, publicistinius tekstus į lietuvių, baltarusių, latvių kalbas. Vienas iš didžiausių ir reikšmingiausių jo darbų – Daines – unikalus baltų folkloro rinkinys. Rinkinį Daines U. Kacenelenbogenas pradeda įžanga apie lietuvių ir latvių liaudies dainų specifiką, tematiką, ypatumus, vertimo problematiką bei sprendinius. Taip pat pateikia apie 600 lietuvių ir latvių liaudies dainų (kalendorinių, istorinių, karo, meilės, šeimos, vaikų, raudų, darbo, sutartinių, humoristinių, vestuvių) vertimą į jidiš kalbą. Rinkinyje įdėta po penkias natomis užrašytas lietuvių ir latvių dainų melodijas. Rinkinio pabaigoje U. Kacenelenbogenas pateikia tautosakos šaltinius, iš kurių pasirinko versti dainas į jidiš kalbą. Drauge pateikiama išsami baltų tautosakos bibliografija.

 

Neemija Arbit Blatas – vienas garsiausių litvakų išeivių dailininkų, kurio gausus kūrybinis palikimas yra įvertintas daugybe medalių ir apdovanojimų, tarp kurių: Prancūzijos Garbės legiono ordinas, Venecijos miesto garbės aukso ordinas, Masada medalis, Italijos prezidento ordinas, Paryžiaus miesto Komandoro medalis ir kt. Dailininkui suteiktas Niujorko miesto garbės piliečio vardas.

 

Arbit Blatas gimė 1908 m. Kaune; baigė žydų gimnaziją. Būdamas šešiolikos, jis išvyko mokytis dailės į Berlyną, vėliau studijavo Miunchene ir Drezdene. Nuo 1926 m. įsikūrė Paryžiuje, kur susipažino su garsiausiais Paryžiaus mokyklos atstovais – Marku Šagalu, Chaimu Sutinu, Žaku Lipšicu, Pinchu Kremeniu, Michaeliu Kikoinu ir kitais.

 

 

 

Gyvendamas Paryžiuje Arbit Blatas nepamiršo gimtųjų namų. Lietuvoje jis rengė parodas, rašė parodų recenzijas ir straipsnius apie Paryžiaus bohemos gyvenimą į Lietuvos laikraščius, 1932 m. įkūrė Modernaus meno galeriją Kaune. Viešėdamas gimtinėje dailininkas mėgo dalyvauti pleneruose, kuriuose tapė Lietuvos gamtą. Tad tarpukario Lietuvos ir Europos parodų žiūrovai galėjo gėrėtis Arbit Blato tapytais Lietuvos peizažais.

 

Ankstyvosios Lietuvoje kurtos Arbit Blato tapybos yra išlikę itin mažai. Vos keli darbai yra saugomi Lietuvos valstybiniuose muziejuose ir privačiose kolekcijose, tad ypatinga dovana tapo Arbit Blato įsūnio Michaelio Philipo Daviso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui padovanoti šeši ankstyvojo periodo dailininko darbai – penki peizažai ir vienas portretas.

 

Tapytojo peizažuose pievos ir miškai žaidžia įvairiausiais žalios spalvos atspalviais, o dangus tviska melsvai pilkais pustoniais. Prancūzijos kritikas Waldemaras George 1935 m. biuletenyje L’Intransigent taip atsiliepė apie jo peizažus: „Arbit Blato kūryboje atsispindi gimtosios Lietuvos ūpas. Jo gamta kalba į mus...“

 

Michaelio Philipo Daviso muziejui dovanotus Arbit Blato kūrinius nuo birželio 6 d. iki lapkričio 16 d. galėsite išvysti parodoje „Lietuva litvakų kūryboje“ VVGŽM Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius).

  

Williamas Kentridge‘as (g. 1955 m. Johanesburge, Pietų Afrikos Respublikoje), kurio seneliai iš tėvo pusės buvo kilę iš Lietuvos, yra vienas garsiausių tarpdisciplininių PAR menininkų, kuriantis įvairiose srityse – grafikoje, scenografijoje, animacijoje, performanse, videomene. Būdamas dviejų advokatų, kovojusių prieš apartheido režimą, sūnus, jis anksti išmoko kelti klausimus dėl galios disbalanso šalyje. Naudodamas įvairias priemones menininkas įvelka politinius įvykius į paveikias poetines alegorijas. Jo ypač mėgstama technika – animacinių filmų kūrimas naudojant fotografuotus anglies piešinius ir popieriaus koliažus, išsaugant visus piešinio pakeitimus ar trynimus.

 

Kentridge‘as yra surengęs parodas beveik visuose žymiausiuose pasaulio muziejuose, jo darbai eksponuoti Documenta X, XI, XIII parodose Kaselyje, Vokietijoje (1997, 2002, 2012), San Paulo Bienalėje Brazilijoje (1998), Venecijos Bienalėje Italijoje (1999), Havanos Bienalėje Kuboje (2000), Sidnėjaus Bienalėje Australijoje (2008).

 

Kentridge‘as ne kartą kviestas kurti operų scenografiją. Jo operos ir teatro projektai pristatyti festivaliuose Grahamstoune (Pietų Afrikoje), Avinjone (Prancūzijoje), Zalcburge (Austrijoje) ir kitur. Vienas žymiausių jo darbų – 2006 m. Dmitrijaus Šostakovičiaus operos „Nosis“ pastatymas Niujorko Metropolitano operoje.

 

„Nosyje“ pasakojama istorija jos autoriui Nikolajui Gogoliui tapo puikia priemone ironizuoti Rusiją XIX a. 4 dešimtmetyje – despotizmo, teroro, didžiulės biurokratijos ir socialinio susiskaldymo laikotarpiu. Kentridge‘ui Gogolio pasakojimas padėjo tyrinėjant neseną savo tėvynės istoriją. Kentridge‘as sujungė absurdišką, biurokratišką Gogolio Rusijos tironiją su Stalino režimu ir nesena Pietų Afrikos apartheido istorija.

 

Šis menininko Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui dovanotas lino raižinys yra skirtas stalinistinio susidorojimo su oponentais temai. Kūrinyje vaizduojamas myriop nuteistas bolševikas Nikolajus Bucharinas, kurio istorijoje makabriškai susipina juokas ir mirtis. Jo politinis bejėgiškumas yra išreiškiamas jo dingusią nosį užklijuojant žodžiais XA XA XA (CHA CHA CHA).

 

Parengė VVGŽM Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė Karina Simonson.

Rugpjūčio mėnesį prieš 127 metus Druskininkuose gimė pasaulinio garso skulptorius kubistas Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz, 1891–1973). Pristatydami muziejaus rugpjūčio mėnesio eksponatą, siūlome susipažinti su vienu garsiausių menininko kūrinių, saugomų muziejaus rinkiniuose.

1940 m. vasarą skulptorius Žakas Lipšicas padėjo kurti eskizus skulptūrai Pabėgimas, kuri laikoma paskutiniu menininko darbu iš vadinamojo „Paryžiaus periodo“ prieš pasitraukimą į JAV. Kitaip nei dauguma garsiausių šio periodo darbų, sukurtų Paryžiuje, Bulonės miške, bičiulio Le Corbusiero suprojektuotoje studijoje, skulptūra Pabėgimas buvo sukurta Tulūzoje, kur skulptorius su pirmąja žmona Berta, metę visus darbus ir unikalią kūrinių kolekciją, palikę studiją bičiuliams, išvyko vos tik nacių kariuomenė įžengė į sostinę. Manoma, kad eskizus šiai skulptūrai kurti Žaką Lipšicą įkvėpė italų menininko Giano Lorenzo Berninio barokinis šedevras Apolonas ir Dafnė. Piešinyje Pabėgimas matomas dviejų figūrų – vyro ir moters – desperatiškas judesys. Moters rankos tarytum maldaujamai ištiestos į viršų, o galva iš nevilties ar išgąsčio perkreipta. Moterį prilaikančio ar sugriebusio vyro siluetas kelia dviprasmišką įspūdį – ir gelbėtojo, ir agresoriaus.

 

Kūriniu Pabėgimas Žakas Lipšicas tarytums išpranašavo savo lemtį – jam su žmona ir bebaigiančiu galioti užsienio pasu teko iš Tulūzos skubiai bėgti į Portugaliją, o iš ten – sausakimšu pabėgėlių laivu išplaukti Atlanto vandenynu į JAV. Kelionės metu Žakas Lipšicas vos nepaskendo nukritęs nuo denio kopėčių. Ši jo ir kitų pabėgėlių patirtis galiausiai saugiai JAV įsikūrusį menininką persekiojo daugelį metų. Žakas Lipšicas sukūrė visą seriją eskizų, priskirtinų jo skulptūriniams sumanymams Pabėgimas ir Egzilio kelias. Vienuose matyti žmonės, nešantys vieni kitus ant nugaros – pabėgėliai gal ir atvyko į saugų uostą, bet sunkus egzilio kelias dar prieš akis. Kitur – desperatiškai rėkianti figūra neša kitą, liepsnojančią – aliuzija į tai, kad ne visiems pabėgėliams pavyko saugiai pasiekti uostą.

 

Skulptūrą Pabėgimas, sukurtą pagal to paties pavadinimo piešinį, 2016 m. Paryžiaus judaizmo meno ir istorijos muziejus išskyrė kaip vieną iš penkių reikšmingiausių muziejaus eksponatų.

 

 

Marija (Maša) Rolnikaitė gimė 1927 m. liepos 21 d. advokato Hiršo ir namų šeimininkės Taibos Rolnikų šeimoje Klaipėdoje, vėliau apsigyveno Plungėje. Po kiek laiko šeima su keturiais vaikais – Miriam, Marija, Raja ir Ruviku – persikėlė į Vilnių. Pirmosiomis karo dienomis visi nesėkmingai bandė trauktis į Rytus. Pabėgti pavyko tik H. Rolnikui, kuris tolesnį karo laikotarpį kovojo 16-oje lietuviškoje divizijoje. T. Rolnikienė su vaikais 1941 m. rugsėjo 6 d. buvo uždaryti Vilniaus gete. Mašai tuo metu buvo keturiolika metų.

Gete buvo įkalinta keliolika tūkstančių vaikų, todėl mokytojai iš karto ėmėsi iniciatyvos steigti mokyklas ir rūpintis vaikų švietimu bei užimtumu, nors iš pradžių mokyklos dėl intensyvių žydų masinio naikinimo akcijų veikė nereguliariai. Didžiajame gete buvo įsteigtos kelios mokyklos: pradinė, vidurinė su dėstomąją jidiš kalba, gimnazija. Taip pat veikė dvi religinės mokyklos ir dvi ješivos. Visos jos buvo toliau nuo geto vartų, taip bandant vaikus apsaugoti nuo netikėtų nacių ir vietinės policijos reidų bei atrankų žudynėms Paneriuose. Nepaisant to, pradžioje tėvai vengė registruoti vaikus į mokyklas, nes bijojo, kad, turint mokinių sąrašus, naciams bus lengviau atrinkti vaikus sušaudymui. 1943 m. geto mokyklos tebeveikė, bet jau buvo pustuštės… 
 

Nors ir labai norėjo, Marija negalėjo lankyti geto mokyklos, nes reikėjo dirbti ir rūpintis šeima. Savo mokyklinį krepšį jį išsaugojo visą geto laikotarpį – vis tikėjo, kad vieną dieną tęs mokslus. Savo prisiminimuose ji rašė: „Tiktai pirmaisiais geto metais aš vis dar buvo ta pati. Ir labai jaudinausi, kad prasideda nauji mokslo metai, o aš čia ir negaliu eiti į mokyklą. Ir kuomet prasidėjo antri mokslo metai be manęs – buvo liūdna...“.
 

Likviduojant Vilniaus getą T. Rolnikienė su devynerių Raja ir septynerių Ruviku buvo išvežti ir nužudyti, kaip spėjama, nacių koncentracijos stovyklos Aušvice dujų kamerose. Maša buvo išvežta į nacių priverstinio darbo stovyklas Latvijoje – iš pradžių Kaizervalde, vėliau Štrasdenhofe, dar vėliau – į nacių koncentracijos stovyklą Štuthofe (Vokietijoje). Mašos seserį Miriam išgelbėti padėjo mokytojas Henrikas Jonaitis su kunigo Juozo Stakausko pagalba.
 

Holokaustą išgyvenę Hiršas, Maša ir Miriam Rolnikai po karo susitiko Vilniuje. Marija visas patirtas netektis ir išgyvenimus aprašė savo prisiminimuose, kurie pirmą kartą buvo išleisti 1963 m. Jos knyga „Turiu papasakoti“ išversta į 18 kalbų.
 

Su Marija Rolnikaite teko susitikti jos namuose Sank Peterburge 1999 m. liepą. Susitikimo metu ji Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui padovanojo keletą savo asmeninių daiktų, tarp jų – ir mokyklinį krepšį. „Tai dalis mano gyvenimo, dalis manęs pačios, skaudi dalis...“ – pasakė, įduodama šį krepšį man į rankas.

Marija Rolnikaitė mirė 2016 m. balandžio 7 d. Sankt Peterburge.

 

Vilniaus Didžiosios sinagogos, nukentėjusios per Antrąjį pasaulinį karą, interjeras

Vilniaus Didžioji sinagoga – žydų, daugiataučio Vilniaus ir visos Lietuvos istorijos dalis. Ji glaudžiai susijusi su didžiuoju žydų mąstytoju Vilniaus Gaonu, gyvenusiu ir savo mokymą skleidusiu iš Vilniaus. Vilnius buvo Rytų Europos žydų religijos, kultūros ir filosofijos centras. Jo akcentas – Didžioji sinagoga, aplink kurią pamažu susiformavo  sinagogų ir maldos namų kompleksas, vadinamas šulhoifu (sinagogų kiemu – jidiš k.).
 

Eksponuojamoje nuotraukoje atsispindi viena svarbiausių Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero vietų – bima. Didžiosios sinagogos maldų salės viduryje tarp keturių masyvių kolonų stovėjo pakyla su dvylika kolonų ir dekoratyviu kupolu. Nuotrauka daryta apie 1945 m., pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.
 

1955–1957 m. Didžiosios sinagogos ir sinagogų kiemo, arba šulhoifo, pastatų liekanos buvo galutinai nugriautos ir sulygintos su žeme. 1964 m. Didžiosios sinagogos vietoje pastatytas mūrinis vaikų lopšelis-darželis, kuris dengia pusę čia stovėjusios sinagogos ploto. 2002–2017 m. čia veikė Vytės Nemunėlio pradinė mokykla.
 

2011 m. Didžiosios sinagogos vietoje pradėti archeologiniai tyrinėjimai. Aptikta daug svarbių elementų, 2011 m. atrastas vienos iš keturių atraminių masyvių kolonų fragmentas. 
 

Nuotr. Nr. 1: 2011 m. atrastas vienos iš keturių atraminių masyvių kolonų fragmentas.
Nuotraukos šaltinis:http://www.seligman.org.il/vilna_synagogue__2011excavation.html 
 

2018 m. liepos 9–31 d. vykdant archeologinius tyrinėjimus, kuriems vadovavo Dr. Džonas Seligmanas (Jon Seligman, Izraelio kultūros vertybių tarnybos Archeologijos padalinio vadovas) ir archeologas Justinas Račas (VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“), po mūriniu darželio pastatu aptikti Didžiosios sinagogos bimos fragmentai.
 

 

 

 

 Nuotr. 3 Bimos schema ir aptiktas bimos fragmentas
Nuotraukos šaltinis: https://www.facebook.com/Vilna.Synagogue.Project/photos/a.205890109750424/711706209168809/?type=3&theater

 

 

Vilniaus Didžiosios sinagogos archeologinių tyrimų 2011 m. ir 2018 m. nuotraukos (nuotr. Nr. 1, 2 ir 3) panaudotos iš projekto „Didžiosios Vilniaus sinagogos ir sinagogų kiemo tyrimų, kasinėjimų, išsaugojimo ir įamžinimo projektas“ („The Vilna Great Synagogue and Shulhoyf Research Project“).

 

Osipas Cadkinas – skulptorius, grafikas, poetas – gimė 1888 m. Vitebske (pagal kitą versiją – Smolenske) škotės ir žydo šeimoje.  Kartu su Marku Šagalu, Lazeriu Lisickiu Vitebske lankė Jehudos Peno meno mokyklą. 1907 m. jaunuolis šeimos skatinamas išvyko mokytis į Londoną, o 1909 m. atvyko į Paryžių ir įsikūrė garsiajame Avilyje. Cadkinas neilgai lankė Nacionalinę dailės mokyklą, nes jį priėmė meno studija La Ruche. Skulptorius prisidėjo prie jaunų menininkų gretose besiformuojančios kubizmo srovės, savo namuose priglaudė draugus iš Vitebsko – Marką Šagalą, Lazarį Lisickį ir supažindino juos su paryžiečiais Amedeo Modiljani, Chaimu Sutinu, Anri Ležė.
 

Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m., Osipas Cadkinas tarnavo savanoriu sanitarų karo ligoninėje. Po karo skulptorius aktyviai dalyvavo Europos parodiniame gyvenime. Pripažinimas atėjo greitai. Trečio dešimtmečio Cadkino darbai – tai duoklė kubizmui ir muzikai. Muzikantų, kompozitorių, akordeonistų ir smuikininkų kolekcija formuojama pasitelkiant kubistinę idėją atkurti žmogaus figūrą geometrizuotomis formomis. To meto Cadkino kūriniai – tai melodija, išlieta bronzoje, įamžinta drobėse ir įspausta popieriaus lakštuose.
 

Per Antrąjį pasaulinį karą dailininkas gyveno JAV, karui pasibaigus grįžo į Paryžių. Tuo periodu buvo sukurta nemaža darbų pacifistine tema. 1953 m. Roterdame buvo atidengtas paminklas Sugriautas miestas – žymiausias Cadkino darbas. Po Antrojo pasaulinio karo dailininkas surengė apie 150 personalinių skulptūros ir grafikos darbų parodų visoje Europoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV.
 

Nors 20 a. Osipo Cadkino kūriniai transformavosi nuo kubizmo iki ekspresionizmo, menininkas išlaikė individualią plastinę manierą, nepakartojamą braižą. Darbuose visada dominavo kontrreljefo principas. Erdvė kūriniuose yra tarsi išversta į kitą pusę.
 

Skulptoriaus Cadkino kūriniai yra saugomi daugelyje pasaulio muziejų. Didžiausia kūrinių kolekcija suformuota Cadkino muziejuje Paryžiuje, kuris buvo atidarytas 1982 m.
 

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fonduose yra Osipo Cadkino grafikos lakštas Vyras, grojantis liutnia, sukurtas 20 a. trečiajame dešimtmetyje. Litografijoje autorius derina kubizmą ir primityvizmą, naudoja iškilių ir įlenktų plokštumų kontrastą, tekančias barokines formas.