„TEN, KUR GYVENAME IR YRA MŪSŲ ŠALIS“

Stiprėjant ne tik antižydiškai bet bendrai caristinei priespaudai, žmonių laisvių suvaržymui ir išnaudojimui, XIX a. pabaigoje Rusijos imperijoje pradeda kurtis įvairūs politiniai judėjimai. Vienas tokių, 1897 m. Vilniuje įkurta Visuotinė žydų darbininkų Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje sąjunga (jid. Der Algemeyner Yidisher Arbeter Bund in Lite, Poyln, un Rusland) vadinama Bundu.

 

Greta lygiagrečiai stiprėjančių sionistinių idėjų (propagavusių hebrajų k.), kurios pilnavertišką žydų gyvenimą įsivaizdavo tik Izraelio žemėje, bundistai modernėjančiai ir pasaulėjančiai žydų visuomenės daliai pasiūlė kiek kitokią politinę ir kalbinę viziją, puoselėjant žydų kultūrą jidiš kalba. Bundistai tvirtino, kad ir kur atsidurtų žydai, kaip ir visos tautos, turi absoliučią teisę nevaržomai gyventi. Prasidėjęs kaip „žydų politinis radikalizmas“, bundistinis judėjimas iš tiesų reiškėsi laisvės, lygybės, socialinio teisingumo siekiais – vertybėmis, kurios šiandien yra demokratinio pasaulio etalonai. 

 

Bundo remiama doikayt filosofija – pažodžiui, „buvimas čia“ – neįsivaizdavo žydų gyvenimo kitur, priešingai siekė kovoti už geresnes gyvenimo sąlygas čia ir dabar. „Ten, kur gyvename ir yra mūsų šalis“ – tapo pagrindiniu bundistinio judėjimo, prasidėjusio Vilniuje ir išplitusiu visame pasaulyje, šūkiu.