REKRŪTŲ PATIRTYS

Nuo 1827 m. caro Nikolajaus I įsaku žydams įvesta privaloma rekrūtų prievolė. Iki 1834 m. rekrūto tarnyba truko 25 metus, vėliau sutrumpinta iki 15 metų. Nustatyta rekrūtų kvota žydams buvo kur kas didesnė nei kitoms grupėms. Rekrūtai carinėje kariuomenėje susidūrė su įvairaus pobūdžio diskriminacija: religinių praktikų ribojimais, atskyrimu nuo šeimos ir bendruomenės, priverstine rusifikacija, vertimu priimti stačiatikybę, ribotomis karjeros kariuomenėje galimybėmis ir pan. Dėl šios priežasties dauguma žydų stengdavosi visomis priemonėmis nepakliūti į rekrūtų sąrašą. 

Taip savo atsiminimuose apie gaudymą į rekrūtus rašė vilnietis Arkadijus Kovneris:

„Pareiga surinkti reikalaujamą skaičių rekrūtų gulė ant tuomet visagalio kahalo, tad jo vadovai ir kiti artimai su jais susiję žmonės nusiėmė nuo savęs minėtąją Nikolajaus laikų prievolę, kuri visu savo sunkumu gulė ant vargingų ir niekieno neginamų šeimų pečių. Per rinkimus kandidatai į rekrūtus slėpdavosi rūsiuose, miškuose, bėgo iš gimtųjų miestų, kur akys matė. Tačiau kahalo vadovai įkūrė specialų „gaudytojų“ būrį, kuris tik ir užsiėmė jų numatytų atiduoti į kareivius jaunų žydų gaudymu.”