Rafaelio Chvoleso muziejus

 

Sausio 18 dieną sostinės Pylimo gatvėje 4A atidaromas Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus. Tuo pačiu lankytojams atveriamas ir vieno didžiausių XX amžiaus litvakų dailininkų, Lietuvos žydų dvasinio ir visuomeninio gyvenimo sunaikinimą įamžinusio dokumentininko Rafaelio Chvoleso muziejus.

 

R. Chvoleso (1913–2002) kūrybinio palikimo dalį muziejui padovanojo Paryžiuje gyvenantys dailininko sūnūs – Milijus ir Alexandre`as Chwolesai.

 

Rafaelio Chvoleso muziejus įsikūręs ketvirtajame LŽKTM aukšte. Trijose ekspozicijos salėse perteikiami trys pagrindiniai dailininko kūrybos tarpsniai – Vilniaus, Varšuvos ir Paryžiaus.

 

 

 

Gimtajame mieste Vilniuje Rafaelis Chvolesas ne tik užaugo, mokėsi, aktyviai dalyvavo tarpukario Vilniaus žydų kultūrinių organizacijų veikloje, tačiau čia jam teko susidurti ir su antisemitizmu, persekiojimais Antrojo pasaulinio karo metais, ir su ideologine pokario realybe sovietmečiu.

 

Vilniuje dailininkas praleido keturis dešimtmečius. Sukūrė reikšmingiausią darbų seriją, skirtą sugriautam Vilniaus žydiškajam paveldui įamžinti. Vilnius paliko įspaudą visam dailininko gyvenimui: net pasitraukęs į Vakarus R. Chvolesas nenustojo tapyti gimtojo miesto vaizdų, o įkvėpimo sėmėsi iš pokario metais darytų eskizų, prisiminimų.

 

Rafaelis Chvolesas gimė Vilniuje, 1913 m. balandžio 25 dieną. Mokėsi Vilniaus humanitarinėje gimnazijoje dėstomąja jidiš kalba. 1934 m. baigė Meninių amatų mokyklą – įgijo dekoratyvinės tapybos specialybę. Lankė privačias pamokas pas Marijoną Kuliešą, Eugenijų Kazimierovskį, Mozę Leibovskį, Aleksandrą Šturmaną, Berą Zalkindą. Priklausė ir Jung Vilne socialistinių kairiųjų pažiūrų Jaunųjų žydų literatų ir menininkų grupei, ir Vilniaus žydų dailininkų draugijai, jungusiai senuosius menininkus.

 

1939–1941 m. dirbo Vileikos srities (dab. Baltarusija) meno skyriuje, vadovavo Vaizduojamosios dailės mokyklai, dalyvavo parodose. Dailininkas Antrojo pasaulinio karo metus praleido Rusijoje. Holokausto metu Vilniaus gete žuvo artimiausi R. Chvoleso žmonės.

 

 

Į pokario Vilnių R. Chvolesas grįžo vos pasibaigus karui, čia atrado savo, kaip dailininko, misiją – įamžinti sugriautą Vilniaus senamiestį. Jis paliko pluoštą eskizų su sunioktos Lietuvos Jeruzalės griuvėsių vaizdais.

 

1945–1947 m. sukūrė ir garsiausią savo kūrybos seriją Vilniaus getas. Nostalgiški prarasto žydiško Vilniaus vaizdai neatitiko stalinistinės cenzūros nustatytų „šviesaus socrealizmo“ temų, pokario metais R. Chvoleso kūrybą vertino tik kiti dailininkai. Pokario Vilniuje nebuvo surengta nė viena jo personalinė paroda.

 

 Varšuvos laikotarpis (1959–1969)

 

Varšuvoje Rafaelis Chvolesas įsiliejo į klestintį žydų kultūrinį gyvenimą, surengė septynias personalines parodas, keliavo po pasaulį kaip UNICEF dailininkas, iliustravo knygas, projektavo kino ir teatro afišas, apipavidalino knygas.

 

Apsisprendimas persikelti į Varšuvą R. Chvolesui buvo sėkmingas. Čia veikė Visuomeninė ir kultūrinė Lenkijos žydų draugija (TSKŻ). 1964 m. dailininkas buvo išrinktas jos Kultūros komisijos vadovu. Draugiją rėmė Vakarų žydų organizacijos, palaikė Lenkijos valdžia, buvo sudarytos palankios sąlygos kurti.

 

Jau 1959 m. surengta jo kūrinių paroda Vilniaus geto motyvai, o 1960 m. – Gimtosios vietos. Abi sulaukė didelio pasisekimo, nes Lenkijoje gyveno nemažai pasitraukusiųjų iš Vilniaus ir jo ilgėjosi.

 

 

1963 m. surengta personalinė R. Chvoleso paroda Paryžiuje, du Passeur galerijoje. Tais pačiais metais pasaulinės žydų humanitarinės organizacijos Jungtinio Amerikos žydų paramos komiteto (angl. American Jewish Joint Distribution Commitee, AJJDC) užsakymu jis vyko į Maroką UNICEF organizacijai kurti atvirukų ciklo.

 

Varšuvos laikotarpiu R. Chvolesas neapleido gimtojo miesto temos, tapė remdamasis Vilniaus gatvelėse užfiksuotais eskizais, taip pat kūrė žydų religinių apeigų ir švenčių tema.

 

 

 

Paryžiuje Rafaelis Chvolesas atsidėjo vien kūrybai: atsitraukęs nuo visuomeninio gyvenimo iš atminties tebetapė Vilniaus vaizdus, kūrė nostalgiškas žydų folkloro scenas, įkvėpimo ieškojo kelionėse po Prancūziją, Italiją ar Izraelį.

 

R. Chvolesui nebuvo sunku apsispręsti: jei vėl pradėti gyvenimą iš naujo, tai tik dailininkų mekoje Paryžiuje, kurio vaizdai jau puošė jo eskizų albumus.

 

Gyvendamas viename iš pasaulio meno centrų R. Chvolesas atsiribojo nuo XX a. antroje pusėje atsiradusių meno srovių (ir revoliucingo politinio konteksto) ir tebekūrė nostalgiška postimpresionizmo, ekspresionizmo ir modernizmo srovių paveikta L`Ecole de Paris tapybos maniera.

 

 

Įsikūrė Monmartro kvartale, jam primenančiame praėjusios epochos menininkus. Kūrė ciklą žydų muzikantų tema. Jame atpažįstamas šagališkasis minorinis smuikininkas, griežiantis requiem žuvusiems per Holokaustą Vilniaus žydų kvartalo gatvėse ar suskambantis jau mažorine, bet vis dar nostalgiška gama štetlų vestuvėse. Vėlesniuose dailininko darbuose juntamas Rytų Europos žydų folkloras, misticizmas.

 

Didelį Paryžiaus laikotarpio palikimą sudaro kelionių po Izraelį (čia gyveno jo seserys Rivka Chvoles-Lichtenfeld ir Sofija Leikovič ir tokie draugai kaip Abraomas Suckeveris), Veneciją, Bretanę, Normandiją metu nutapyti paveikslai ir gausūs eskizų albumai. Tada R. Chvolesas linko į ekspresyvią tapybą, mėgo tapyti augaliją, gėlių puokštes. XX a. 9 dešimtmetyje dailininkas ieškojo naujų kūrybinės raiškos būdų, pradėjo kurti koliažus.

 

 

 Rafaelio Chvoleso muziejus. Irmanto Gelūno nuotr.