APDOVANOTI PASAULIO TAUTŲ TEISUOLIAI |
← |
Publikuota: 2022-11-07
KAZIMIERAS RUZGYS (1899–1993)
MARCIJONA RUZGIENĖ (1893–1983)
AKSENTIJ BURLAKOV (1873–1955)
MATRIONA BURLAKOVA (1876–1959)
Ir jų dukra ZINAIDA
JONAS ŽVINKLEVIČIUS (1924–1960)
ONA LEŠINSKIENĖ (ŽVINKLEVIČIENĖ) (1919–1993)
MARIJONA BAGURSKIENĖ (1893–1971)
JUOZAPAS BAGURSKAS (1893–1970)
 |  |  | ||
| Marcijona ir Kazimieras Ruzgiai. Katyčiai, ~1928 m. | Ona ir Jonas Žvinklevičiai | Juozapas ir Marijona Bagurskiai su sūnumi Juozu ir dukra Dane. Prieškario nuotrauka |
Lapkričio 7 d. LR Vyriausybėje vyko Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremonija. Jos metu Yad Vashem Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu ir garbės raštu apdovanotos keturios šeimos, nacių okupacijos metais gelbėjusios žydus Lietuvoje: Kazimieras Ruzgys ir Marcijona Ruzgienė, Šilalės r. gelbėję Bronę Richmanaitę-Gatorienę ir jos dukrą Renę Gatoraitę; Aksentij Burlakov, Matriona Burlakova ir jų dukra Zinaida, Švenčionių r. gelbėję Rebeką Gantovnik (Rivką Golan); Jonas Žvinklevičius ir Ona Žvinklevičienė, Šiauliuose gelbėję Giršą (Cvi) Rozmaitį, Brainę Rozmaitienę ir jų vaikus Maušą ir Chaną, vėliau nužudytus per Vaikų akciją; Marijona Bagurskienė ir Juozapas Bagurskas, Kaune gelbėję Maksimą Broerį. Visi gelbėtojai apdovanoti po mirties. Ruzgiams, Burlakovams, Žvinklevičiams ir Bagurskams skirtus apdovanojimus įteikė Lietuvoje viešėjęs Yad Vashem Holokausto memorialo pirmininkas Dani Dayan ir Izraelio valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvai Hadas Wittenberg Silverstein.
.jpg) |  | |
| Pasaulio Tautų Teisuolio apdovanojimai | LR Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė |
 |  | |
| Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis | Izraelio valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvai Hadas Wittenberg Silverstein | |
 |  | |
| Yad Vashem Holokausto memorialo pirmininkas Dani Dayan | Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky |
„Šie žmonės negalvojo apie jokius titulus, apdovanojimus, įvaizdžius ateities istorijoje – jie paprasčiausiai stengėsi išsaugoti žmogiškumą ir negalėjo likti abejingi kito kančiai“, – savo sveikinimo kalboje sakė LR Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.
Padėkos ir sveikinimo žodį renginyje taip pat tarė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis, Izraelio valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvai Hadas Wittenberg Silverstein, Yad Vashem Holokausto memorialo pirmininkas Dani Dayan bei Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Padėkos žodį savo ir savo mamos gelbėtojams Kazimierui ir Marcijonai Ruzgiams vaizdo įraše tarė išgelbėtoji Renė Gatoraitė. Padėkos kalbą sakė ir Ruzgių dukra Stasė Ruzgytė-Staputienė bei Marijonos ir Juozapo Bagurskų anūkas Vidmantas Nasickis.
Marcijonos ir Kazimiero Ruzgių apdovanojimą atsiėmė dukra Stasė Ruzgytė-Staputienė su šeima
Kazimieras ir Marcijona Ruzgiai per karą gyveno Tauragės apskrities Šilalės rajono Katyčių kaime. Vėlyvą 1944 m. balandžio mėnesio vakarą pas juos atvažiavo jų pažįstamas Steponas Margevičius ir paprašė priglausti žydų tautybės moterį Bronę Richmanaitę-Gatorienę. Ruzgiai, pasitarę su visa šeima, sutiko, o po kelių dienų priglaudė ir Bronės dukrytę Renę. Moteris su dukra gyveno namo palėpėje ir tik vakarais išeidavo pakvėpuoti grynu oru. Jos pas Ruzgius prabuvo iki 1944 m. lapkričio mėnesio, vėliau išvyko į Kauną pas Bronės brolį, kuris taip pat išliko gyvas. Pasibaigus karui Bronė su dukra ir broliu išvyko į JAV, o Ruzgių šeima 1948 m. sovietų buvo ištremta į Sibirą, Irkutsko sritį, iš kur jie grįžo 1957 m. Bronė vėl susirado savo globėjus, kurių ieškojo dar jiems esant Sibire, susirašinėjo laiškais, siuntė siuntinius. 1967 m. Bronė mirė ir ryšys nutrūko. Iš Ruzgių dukros Stasės Ruzgytės-Staputienės liudijimo:
„1987 m. Ruzgių anūkas, t. y. mano sūnus Aidas Staputis vėl pradėjo ieškoti Bronės dukters Renutės ir per ilgus ieškojimus sužinojo, kad ji gyvena Izraelyje. Pradėjome vėl su ja susirašinėti, vėl buvo siunčiami atvirukai, banderolės su vaistais ir skanumynais. Bronė rašydavo lietuvių kalba, todėl buvo stipresnis ryšys, o dukrelė rašo anglų kalba. Ji tais rūsčiais metais buvo maža, nelabai suprato, kas vyksta, kodėl ji turi slėptis, tik iš mamos pasakojimų težino, kaip rizikavo Ruzgių šeima ir kaip išliko gyva.“
Aksentijaus Burlakovo, Matrionos Burlakovos ir jų dukros Zinaidos apdovanojimą atsiėmė proanūkis Andrius Juršėnas
Izraelio ir Rachelės Gantovnikų šeima prieš karą gyveno Stajėtiškio kaime Švenčionių rajone. Naciams okupavus Lietuvą, Švenčionių krašto žydai buvo sušaudyti Švenčionėlių poligone 1941 m. spalio 7–8 d., bet keliolikai Stajėtiškio žydų, tarp kurių buvo ir Gantovnikų šeima, pavyko pabėgti ir išvengti mirties. Po ilgų klajonių, gyvenimo Baltarusijos getuose Gantovnikai grįžo į gimtąjį kraštą ir apsistojo Švenčionių gete. Pasklidus žiniai apie artėjantį Švenčionių geto likvidavimą, jiems vėl teko bėgti.
1942 m. rudens naktį jie su vos daugiau nei vienerių metų dukra Rebeka pasibeldė į baltarusių sentikių Aksentijaus ir Matrionos Burlakovų, su jau suaugusiais vaikais – dukra Zinaida ir sūnumi Fiodoru – gyvenusių Mylių kaime Švenčionių rajone, duris. Burlakovai juos svetingai priėmė, pamaitino, o kai pailsėję ir apšilę Gantovnikai susiruošė eiti toliau, Burlakovai pasiūlė palikti mažąją Rebeką pas juos, nes su mažu, dažnai verkiančiu vaiku bėgliams būtų rizikinga tęsti kelionę, be to, artėjo šalčiai. Ilgai dvejoję, Gantovnikai visgi ryžosi palikti dukrą. Jie 2 metus
slapstėsi aplinkiniuose kaimuose ir miškuose, o 1944 m. liepą grįžo į Stajėtiškį. Iš 350 miestelio gyventojų žydų gyvi liko tik 7. Izraelis ir Rachelė nuvyko į Mylius ir rado Rebeką gyvą ir sveiką.
Po karo Gantovnikai emigravo į Izraelį, jų ryšiai su gelbėtojų šeima nutrūko. Tik griuvus geležinei uždangai jie atvyko į Mylius padėkoti Burlakovams. Deja, Aksentijus ir Matriona jau buvo mirę, Rebeka (Rivka Golan) susitiko tik su jų sūnumi Fiodoru – vienu iš savo gelbėtojų, vis dar gyvenusių tame pačiame name, kuriame ji praleido dvejus savo gyvenimo metus ir laimingai sulaukė karo pabaigos.
Jono Žvinklevičiaus ir Onos Lešinskienės (Žvinklevičienės) apdovanojimą atsiėmė Šiaulių meras Artūras Visockas
Giršas (Cvi) ir Brainė Rozmaičiai su sūnumi Mauša (g. 1939) ir dukra Chaina (g. 1941) prieškariu gyveno Šiauliuose. 1941 m. birželio 28 d. prasidėjo žydų vyrų areštai. Suimtieji buvo suvaryti į Šiaulių kalėjimą, o vėliau išvežami sušaudyti. Giršo brolis ir tėvas buvo nužudyti, o jam pavyko ištrūkti iš kalėjimo. Giršas su žmona ir vaikais, savo motina Genia bei seserimis Rachile ir Maša buvo įkalinti Šiaulių gete. Visą nacių okupacijos laiką Giršui ir jo šeimai apsirūpinti maistu padėjo jo draugas iš prieškario laikų – Jonas Žvinklevičius. Pasklidus kalboms, kad žydų vaikus rengiamasi atskirti nuo tėvų, Ona Žvinklevičienė prašė Rozmaičių perduoti jiems savo vaikus, tačiau Rozmaičiai nusprendė gete likti visi kartu.
1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių gete įvyko garsioji Vaikų akcija, kurios metu buvo nužudyti abu Rozmaičių vaikai. Praėjus kuriam laikui po šios akcijos, Giršas ir Brainė pabėgo iš Šiaulių geto ir iki nacių pasitraukimo iš Šiaulių slapstėsi pas Joną ir Oną Žvinklevičius. 1944 m. vasarą prasidėjus Šiaulių geto ir aplinkinių darbo stovyklų kalinių deportacijai į nacių koncentracijos stovyklas, į Štuthofą buvo išvežtos Giršo motina ir seserys. Motina Štuthofe žuvo, o seserys liko gyvos. 1970 m. Giršas Rozmaitis su žmona Braine, po karo gimusi jų dukra Genute ir Giršo seserimis Rachile ir Maša emigravo į Izraelį. Dėl Jono Žvinklevičiaus ir Onos Lešinskienės (Žvinklevičienės) pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais kreipėsi Izraelyje gyvenantys išgelbėtų Giršo (Cvi) ir Brainės Rozmaičių palikuonys.
 |  | |
| Marijonos ir Juozapo Bagurskų apdovanojimus atsiėmė anūkas Vidmantas Nasickis su šeima | Bagurskų išgelbėtas Maksimas Broeris |
Maksimas Broeris gimė 1941 m. sausio 1 d. Jo motina Roza (Reizel) Ring ir tėvas Šlomas (Šleimė) Broeris susipažino ir susituokė Kaune, abu dirbo siuvėjais. Maksimo vyresnysis brolis Ilja 1941-ųjų vasarą vasarojo Pabradėje pas senelius Leizerį ir Beilą. Pirmomis nacių okupacijos dienomis į senelių namus įsiveržė kaimynai ieškoti pinigų ir brangenybių, tikriausiai nieko nerado, todėl padegė namą ir Ilja su seneliais sudegė gyvi.
Broerių šeima atsidūrė Kauno gete, gyveno mažame name su keliomis kitomis šeimomis. Maksimo tėvas dirbo Aleksoto aerodrome, o motina – „Silvos“ kojinių fabrike. Ten ji susipažino su moterimi, kuri sutiko priimti žydų berniuką. Ji neprašė pinigų ar kokių nors kitų gėrybių, tik iškėlė sąlygą: berniukas neturi būti apipjaustytas. Prie geto tvoros buvo papirktas sargas ir trejų metų Maksimas Broeris buvo išneštas iš geto bulvių maiše ir perduotas gelbėtojų Bagurskų šeimai. Juozapas ir Marijona Bagurskai gyveno netoli Kauno, Mikalinavos kaime, turėjo ūkį ir nedidelę parduotuvėlę. Jie augino tris savo vaikus: dvi dukras – Danutę ir Aldutę ir neįgalų sūnų Vytautą. Bagurskai su Maksimu elgėsi kaip su savo vaiku. Maksimas kalbėjo tik jidiš, bet greitai išmoko ir lietuviškai. Bet vis tiek visą laiką buvo slepiamas nuo svetimų akių, buvo pakrikštytas ir pavadintas Albinu Bagursku.
1944 m. rugpjūtį į Kauną įžengus sovietams, Maksimo tėvas pasiėmė jį iš Bagurskų, tačiau netrukus su raudonųjų partizanų būrio nariais buvo mobilizuotas į sovietų armiją ir atidavė sūnų į žydų vaikų namus, kur jam teko praleisti kelis mėnesius, iki kol tik iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžo jo mama. Broerių šeima palaikė draugiškus santykius su Bagurskais.
Maksimas Broeris su žmona Salia ir pirmagime dukra 1972 m. emigravo į Izraelį.
 |  | |
| Pasaulio Tautų Teisuolių Ruzgių, Burlakovų, Žvinklevičių ir Bagurskų artimieji, atsiėmę savo šeimos narių apdovanojimus | Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras |
Informaciją apie Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremoniją parengė muziejininkė Ieva Volungė
Nuotraukų autorė Laima Penek
| ↑ | ← |
