APDOVANOTI PASAULIO TAUTŲ TEISUOLIAI

 

 

 

2019 metų gegužės 27 dieną Alytaus rajone Simno gimnazijoje Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu ir garbės raštu apdovanoti Adomas Juknelevičius, Elena Juknelevičienė, Vincas Kazakevičius, Zuzana Kazakevičienė, Jonas Krasnickas ir Marijona Krasnickienė (po mirties).

 

Pasaulio Tautų apdovanojimus Juknelevičių ir Kazakevičių anūkui Romualdui Juknelevičiui ir Krasnickų anūkui Jurgiui Krasnickui įteikė nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon. Ceremonijoje dalyvavo šios mokyklos mokiniai, mokytojai, garbingi svečiai.

 

 

 

Alytaus rajone Simno mieste prieš II-ąjį pasaulinį karą gyveno žydų Vainšteinų (Weinstein) šeima: Mejeris Vainšteinas su žmona Ruhama ir keturi jų sūnūs: Jehuda, Josifas, Benjaminas ir Abelis. 1941 m. birželio 22 d. į Simną įsiveržė naciai, prasidėjo žydų genocidas. 1941 m. rugpjūčio 22 d. naciai ir jų vietiniai pagalbininkai Simne atrinko apie 100 jaunesnių, fiziškai stiprių žydų vyrų ir išvežė į Alytų. Į šią grupę pateko ir Mejeris Vainšteinas su sūnumi Benjaminu. Juos sušaudė miške netoli Alytaus kalėjimo. Simne liko tik seni žydai ir moterys su vaikais. Rugsėjo 12 d. visiems likusiems žydams buvo įsakyta susirinkti į barakus, kuriuos buvo pasistatę rusų kareiviai. Suimtieji tikėjosi, kad iš čia juos išveš į kitą miestą darbams. Tačiau vakarop visus nuvarė į Pošnelės mišką. Čia Hamanno skrajojantis būrys ir lietuvių policijos 1-ojo bataliono 3-iosios kuopos vyrai sušaudė 414 žydų: 68 senyvus vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus. Tarp jų buvo Abelio ir Josifo Vainšteinų motina Ruhama su broliuku Jehuda.

 

Keletui Simno žydų pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Jų tarpe buvo ir Abelis Vainšteinas (vėliau Aba Gefenas) ir jo jaunesnysis brolis Josifas. Juos abu Simno gyventojai vadino Maksiukais. Broliams Vainšteinams išsigelbėti padėjo Simno ir aplinkinių kaimų gyventojai. Tarp Abelio ir Josifo gelbėtojų buvo ne kartą juos globojusios Juknelevičių, Kazakevičių, Krasnickų, Emartų, Onos Matulevičienės, Šiupienių, Berčiūnų, Beinaravičių ir kitos valstiečių šeimos. 1945 m. su lenkų repatriantų grupe Abelis Vainšteinas ir jo brolis Josifas išvyko iš Lietuvos.  

 

Aba Gefenas (Abelis Vainšteinas) savo knygose „Defying the Holocaust: a Diplomat Report“ ir „Israel at Crossroads“ (Gefen Publishing House, Jerusalem, 2001) mini ir Juknelevičių bei Kazakevičių šeimų pagalbą karo metais. Besislapstantiems ir jų gelbėtojams pavojus grėsdavo nuolat, Juknelevičių namuose ne kartą buvo vykdomos kratos, Abeliui ir Josifui dažnai tekdavo keisti slapstymosi vietas. Iš Abos Gefeno 2012 m. laiško Adomos ir Elenos Juknelevičių anūkui Romualdui: „Juknelevičiai ir Kazakevičiai buvo labai geri žmonės ir aš lankiausi pas juos daugelį kartų, kai slapsčiausi nuo nacių. Aš apsistodavau pas juos tik vienai arba kelioms dienoms, bet mano jaunesnysis brolis Josifas būdavo pas juos savaitę arba dvi. Aš labai gerai prisimenu ir Kazakevičius, jų dukterį Jadvygą.“

 

 

 

Iš Jono ir Marijonos Krasnickų sūnaus Albino Krasnicko 1993 m. rašytų prisiminimų:

„Aš gyvenu toje pačioje sodyboje, kur slapstėsi du broliai, juos visi vadino Maksiukais. Aš juos labai gerai prisimenu. Vieną gražų rytą mes valgėme pusryčius. Tik staiga pamatėme kieme vokietį. Mes labai persigandome ir griebėme paslėpti tą jaunesnį broliuką į užpečkį. Tėvukas greitai jį uždengė suplyšusiais kailiniais, o tas vokietis viską apžiūrėjęs išvažiavo iš mūsų sodybos. Mes tada visi buvome nuo išgąsčio apmirę, o Josifas visas pajuodavęs, kokią savaitę vaikščiojo kaip nesavas... O vyresnio brolio tuomet nebuvo. Jis ateidavo brolio aplankyti, pabūdavo ir vėl išeidavo pas kitus. Vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Retkarčiais pernakvodavo ir vėl išeina pas kitus žmones, bet mes tuomet nežinojome pas ką jie daugiau slapstėsi, nes tėvukai mums nepasakydavo, dar mes per jauni buvome. Labai baisu buvo kam nors pasakyti, nes žinote kokios pasekmės galėjo ištikti mūsų šeimą tuomet“.