Apdovanoti pasaulio tautų teisuoliai

 

 

 

Izraelio Valstybės ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu ir garbės raštu apdovanojo kauniečių Blažaičių šeimą, kuri Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisydama visai šeimai grėsusio mirtino pavojaus, gelbėjo nuo nacių genocido žydus. Antanas ir Adelė Blažaičiai ir jų dukra Valentina apdovanoti po mirties.

 

Izraelio Valstybės ambasada – Teisuolių apdovanojimo ceremonijos rengėja – šiai iškilmingai ceremonijai Kauno Kazio Griniaus progimnaziją pasirinko neatsitiktinai. Prezidentas Kazys Grinius ir jo žmona Kristina 2016 m. apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, apdovanojimas įteiktas artimiausiam Kazio Griniaus giminaičiui, gyvenančiam Lietuvoje, – Kauno Kazio Griniaus progimnazijos direktoriui Stanislovui Šimanauskui. Pasaulio Tautų Teisuolių Kazio Griniaus ir jo žmonos Kristinos atminimą puoselėja šios gimnazijos mokiniai ir mokytojai.

 

 

 

Adelė Milvidaitė (vėliau Blažaitienė). Alytus, 1923 06 07

 

 

 

Antanas Blažaitis. Kalvarija, 1928 05 20 

 

 

Roza Finaitė, Blažaičių išgelbėta mergaitė. Kaunas, 1946-06-05

 

 

1934 m. kauniečiams Chavai ir Rafaeliui Finams gimė dukra Roza. Rafaelis Finas vertėsi prekyba, turėjo parduotuvę, šeima gyveno dideliame nuosavame name Vilijampolėje, vadinamojoje Slobodkėje. Roza augo supama tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, mat Rafaelis Finas buvo iš aštuonių vaikų šeimos, o Chava Finienė turėjo du brolius ir seserį, sutuoktinių broliai ir seserys irgi turėjo po kelis vaikus. Giminė buvo pasiturinti, religinga: visa didžiulė šeima švęsdavo visas žydų šventes. 1940-aisiais Chava ir Rafaelis susilaukė antros dukrelės. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, per žudynių akcijas Kauno gete beveik visa Finų šeima buvo sunaikinta. 1940 m. gimusi Finų dukrelė Kauno gete susirgo ir mirė. Per Holokaustą išliko tik trys šios giminės nariai: Chava ir Rafaelis Finai ir jų dukra Roza.

 

Per Vaikų akciją Roza su mama ir dar keliomis moterimis su vaikais spėjo pasislėpti Rozos tėvo įrengtoje slėptuvėje, tad jų nerado. Bet likusius gyvus vaikus reikėjo skubiai paslėpti, jų gyvybei grėsė mirtinas pavojus. Rafaelis Finas suskubo savo dukrai Rozai ieškoti prieglobsčio, jis pasistengė pakliūti į varomų dirbti į miestą darbininkų brigadą. Kartą nuvažiavus atvežti geto gyventojams maisto produktų, vienas sandėlyje dirbęs nepažįstamas darbininkas lietuvis paklausė Rafaelio, kodėl jis toks liūdnas. Tai buvo Antanas Blažaitis. Rafaelis pasakė turintis dukrelę, bet nebegalintis jos laikyti gete. Blažaitis pasakė: atvežk ją man. Bet Rafaelis nenorėjo priimti tokio sprendimo, kol Blažaitis buvo nepasitaręs su žmona. Kitą dieną Rafaelis Finas susitiko su Adele Blažaitiene. Adelės atsakymas buvo toks pat: atvežk dukrytę. Taip Roza po maišais sunkvežimiu, vežiojusiu į getą duoną, buvo išgabenta į miestą. Sunkvežimis sustojo Šančiuose, ten jau laukė Adelė Blažaitienė. Adelė pasiėmė mergaitę ir vežimu parsivežė ją į savo namus Panemunėje. Roza tuomet beveik nekalbėjo lietuviškai, todėl su ja visą laiką būdavo penkiolikmetė Blažaičių dukra Valentina. Valentinai netgi teko metams sustabdyti mokslus mokykloje, nes su Roza tekdavo būti nuolat. Visiems pažįstamiems ir giminaičiams buvo sakoma, kad Roza esanti kurčnebylė giminaitė iš kaimo, kurią jie apsiėmę globoti.

 

Antano ir Adelės Blažaičių ir jų dukros Valentinos Blažaitytės (vėliau Liutikienė) globojama Roza laimingai sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. Likviduojant Kauno getą, Rafaelis ir Chava Finai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Abu Rozos tėvai išliko gyvi, grįžo į Kauną ir susirado išgelbėtą dukrą. Roza Finaitė (vėliau Strašunsky) baigė Kauno politechnikos institutą, ištekėjo ir 1972-aisiais su vyru ir penkiolikmete dukra ir aštuonerių metų sūnumi repatrijavo į Izraelį.