Lara Lempertienė: „Tinkamesnės dovanos ir negalėjo būti“ (interviu)

 

– Ši knyga yra taip visų pamilta ir taip sunkiai šiuo metu prieinama, kad žinia, jog ji bus perleista, manau, visus labai pradžiugins. Ir dar tokiais simboliniais metais – viskas, kas susiję su Vilniumi, šiemet yra labai svarbu. O juk A. Karpinovičius rašė esąs vilnietis, įsimylėjęs miestą, kuriame gimė. Ta meilė Vilniui, kurios ši knyga yra persmelkta... Svarbu ne tik tai, kad ji apie žydiškąjį Vilnių, svarbu, kad ji apie meilę Vilniui. Tinkamesnės dovanos skaitytojui į metų pabaigą ir negalėjo būti.

 

Norėčiau pridurti, kad mums labai trūksta vertimų iš jidiš literatūros. Nesvarbu, kad „Paskutinis Vilniaus pranašas“ yra perleidimas. Tai yra vienas iš nedaugelio jidiš literatūros vertimų, ir labai geras vertimas, atliktas Cvi Smoliakovo. Jis ne tik vertė iš jidiš kalbos, tačiau buvo ir rašytojas. Tai – retas junginys. Knyga iš tikrųjų labai reikalinga ir labai svarbi.

 

 

– Ganėtinai seniai. Turiu keletą, man rodos, dvi iš trijų A. Karpinovičiaus rinktinių, išleistų jidiš kalba. Dar iki jų perskaičiau porą A. Karpinovičiaus apsakymų. Vienas garsesnių vadinosi „Vilniuje taip nedaroma“. Perskaičiau jį rusiškai, tuo metu dar nebuvo vertimo į lietuvių kalbą. Kai ši knyga pasirodė lietuviškai, labai smalsu buvo perskaityti tekstą lietuvių kalba ir pajusti, kaip pavyko vertėjui jį perteikti. Likau sužavėta.

 

 

– Negaliu pasakyti, kad su tuo visiškai sutinku. A. Karpinovičius tą dvasingumą, žinoma, kažkokiu būdu perteikia, bet labai savotiškai, pavyzdžiui, nerašo daug apie rabinus, Talmudo žinovus. Mini juos, kaip ir tą patį Vilniaus Gaoną, kuris kiekviename žingsnyje simbolizuoja Vilniaus dvasingumą, bet tai nėra jo herojus.

 

A. Karpinovičius pasiima herojus iš pačių žemiausių socialinių sluoksnių, iš kurių lyg ir nesitikime dvasingumo. Čia pacituosiu jį patį: „Mano herojai – tai daugiausiai žydų visuomenės padugnės: vagys, prostitutės, varguomenė, elgetos, taip pat bepročiai.“

 

Iš kur čia, atrodytų, dvasingumas?.. Bet dvasingumo yra, tik jis pateikiamas be patoso, visada su humoru. Per šį humorą prasiskverbia ir pasididžiavimas, kad net ir tokie žmonės gali būti idealistai, kaip, pavyzdžiui, Vilniaus vagių sąjungos nariai. A. Karpinovičius rašo, kad savo statute jie turėjo nuostatą, jog iš neturtingos nuotakos nevagiama, kaip ir iš rabino pastogės nevagiami šlapi skalbiniai. Noriu pabrėžti, kad šios detalės ir yra žydiškasis Vilnius, detalės, kurių mes nežinome, nepažinome ir niekada nesužinosime, nes jų neišliko.

 

A. Karpinovičiaus dvasingumas yra labai ypatingas. Daug girdime apie tai, kaip žydų tauta vertina švietimą ir koks jis buvo svarbu Vilniuje. Visa tai tiesa, bet rašytojas randa savo būdą apie tai papasakoti. Cituoju: „Mokytojas Aizikovas rinkdavo visus gatvės vaikus, našlaičius, benamius ir pasodindavo juos į mokyklos suolą“. Tai yra pradžia, kuri žada, kad tuoj išgirsime daugiau apie švietimą, bet ką skaitome toliau: „Vėliau vienas mokinys tapo vežiku, kitas nešiku geležinkelio stotyje, o dar vienas išmoko sumaniai vogti malkų turguje. Jisai iš kalėjimo pasiuntė padėkos laišką mokytojui Aizikovui už tai, kad išmokė rašyti. Jisai rašo visiems kalėjime sėdėjusiems laiškus ir jam puikiai sekasi. Jis už tai gauna skanų maistą ir papirosų ligi valiai.“

 

Štai jums toks keistas, bet ne mažiau patrauklus ir įtraukiantis dvasingumas. Žmonės iš tikrųjų yra labai įvairūs, spalvingi. Tokių personažų kaip A. Karpinovičiaus apsakymuose beveik nesutiksime niekur kitur Vilniaus žydų literatūroje.

 

 

– Pati sau užduodu šį klausimą, nes A. Karpinovičius nepriklausė šiems sluoksniams. Jis gimė inteligentų šeimoje, jo tėvas, kaip žinia, buvo vieno Vilniaus žydų teatro vadovas. Pats A. Karpinovičius mokėsi prestižinėje žydų realinėje gimnazijoje (Realgimnazie). Turėjo tokius mokytojus kaip poetas Moišė Kulbakas, Maksas Erikas ir kitus žymius asmenis.

 

Taigi A. Karpinovičius priklausė visai kitam sluoksniui, ir aš vis svarstau, kodėl jį patraukė šie žmonės. Iš teksto matyti, kad juos pažinojo gana gerai ir artimai. Mano versija – tikslaus atsakymo neturiu, jo neradau ir tekstuose, – kad mylėdamas Vilnių daug laiko praleisdavo Vilniaus gatvėse. Jis dažnai lankydavosi teatro prieigose, tai yra Naugarduko gatvėje, kur dabar yra Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, bet praeityje buvo ir malkų turgus, ir kitos paprastų žydų telkimosi vietos. Tai buvo ne pačių turtingiausių ir ne pačių inteligentiškiausių žmonių gyvenamas rajonas. Ir A. Karpinovičiui buvo įdomu stebėti tą gyvenimą. Jis buvo labai atidus stebėtojas, siekiantis žmonėse įžvelgti ne paviršių, ne vien elgetas ir bepročius, o daugiau. Tam reikia polinkio ir, manau, jis tą polinkį turėjo.

 

 

 

– A. Karpinovičius mini vardus, mums gerai žinomus iš Vilniaus vadovų, iš mokslinių monografijų, straipsnių. Tai tikra Vilniaus topografija ir tikri žmonės, tapę knygos prototipais, bet jo aprašomi jie čia pat tampa Vilniaus mitologijos dalimi. Tiek gatvės, tiek žmonės.

 

Kalbant apie žmones, galima trumpai paminėti Jokūbą Vygodskį, kuris buvo ir daktaras, ir žydų bendruomenės vadovas, Strašuno bibliotekos fondo vadovą enciklopedistą Chaikelį Lunskį, mokytoją Jokūbą Geršteiną, Realgimnazie mokytoją filologą Maksą Eriką, poetus Šloimę Kahaną ir Moišę Kulbaką, restorano savininką Velvlą (Velfkę) arba Usianą. Visi šie žmonės yra žinomi, bet jie A. Karpinovičiaus apsakymuose egzistuoja lyg ne visai realiame, o tarsi sakmių, legendų pasaulyje.

 

Geriausias pavyzdys būtų pasakojimas apie tokį kantorių – sinagogos giedotoją Gedalkę. Visur jis vadinamas tik asmenvardžiu, taip išreiškiant tikrą rašytojaus intymumą santykiuose su Vilniumi. Tai tas Gedalkė artėjant žiemai paima arbatinuką ir įšaldo jame savo giesmes, kad pavasariui atėjus nepamirštų. Manau, kad toks Gedalkė tikrai egzistavo, bet kartu tai yra pasaka. Visi A. Karpinovičiaus herojai įpinami į tą pusiau mitologinį lauką.

 

Deja, beveik visi šie žmonės žuvo. A. Karpinovičius rašo, kad pasikeitęs Vilnius, pradedant perstatytomis gatvėmis ir pakeistais jų pavadinimais, baigiant žmonėmis, kurių jau nebėra, kelia ir nostalgiją, ir skausmą. Mums taip pat. Bet iš A. Karpinovičiaus apsakymų mes galime kažkuriai akimirkai išvysti tuos žmones, tarsi tas „atšildytas“ dainas.

 

 

– Jis buvo neabejotinai talentingas. Daug laiko praleisdamas tarp aktorių, apie kuriuos paskui nemažai rašė, lyg įgijo jų artistiškumo. Pati gatvė jam buvo kaip teatras.

 

Man atrodo, kad A. Karpinovičiaus paslaptis ta, kad jis nesvajojo būti rašytoju. Jis tiesiog norėjo užrašyti savo mylimo miesto įspūdžius, jis buvo pasakotojas. Dažnai žmogus turi talentą pasakoti žodžiu, bet ne rašyti. Kai bando užrašyti – jam nepavyksta. A. Karpinovičius turėjo tokį talentą – tai unikalu. Mes skaitome tekstą ir lyg girdime, kaip jis gyvai pasakojamas bičiulių kompanijai. Čia yra A. Karpinovičiaus paslaptis – gebėjimas atidžiai stebėti gatvės gyvenimą ir perteikti jį labai gyva kalba.

 

Beje, smagūs personažai ir tekstai kartais gali atstoti trūkstamą medžiagą. A. Karpinovičius mini įvairius epizodus, kurie nebuvo ištirti ir neatsispindi mokslinėje literatūroje. Per vieną ekspediciją su studentais atradome, kad Valkininkų rajoje net keliose vietose buvo, kaip vietiniai gyventojai sako, „bepročių namai“. Vėliau sužinojome, kad tai buvo tarsi sveikatingumo zona – psichikos sutrikimų turintys žydų bendruomenės nariai gydytojų būdavo siunčiami dirbti laukuose. A. Karpinovičiaus tekstuose tokia vieta Valkininkuose minima ganėtinai dokumentaliai. Kai mums pritrūko medžiagos, panaudojome jo apsakymą.

 

 

– Pirmiausia knyga skirta Vilnių mylinčiam žmogui, nes meilė visada susijusi su noru geriau pažinti meilės objektą. Ir nebūtinai ji tiems, kurie domisi tik žydiškuoju Vilniumi. Manau, knygoje minimi tokie Vilniaus bruožai, detalės, visi tie gyvi žmonės su spalvingais charakteriais ir istorijomis bus įdomūs kiekvienam, kuris neabejingas Vilniui. Skaitytojas patirs didelį malonumą.