Režisierius Lenny Abrahamsonas: kokia prasmė gyventi, jei išmušamas pamatas meilei? |
← |
Publikuota: 2025-03-21
Uždarant airių parodą „Der Veg Abhaile / Kelias namo: Airijos žydų kelionė nuo Kauno iki Korko ir dar toliau“ Lietuvoje, Vilniuje, Samuelio Bako muziejuje lankėsi „Oskarų“ nominantas, filmų „Frenkas“ (2014), „Kambarys“ (2015), tarptautinį pripažinimą pelniusių TV serialų „Normalūs žmonės“ (2020) ir „Pokalbiai su draugais“ (2022) režisierius Lenny Abrahamsonas.
Airijos ambasados Vilniuje ir Airijos žydų kultūros ir meno centro renginyje vieną garsiausių Airijos filmininkų kalbino parodos „Kelias namo“ kuratorius Saulas Woolfsonas, prieš tai supažindinęs kūrėją su ekspozicija, išdėstyta keliuose Samuelio Bako muziejaus aukštuose.
Pokalbyje išryškėjo Lenny Abrahamsono ryšiai su Lietuva (!), politinės ir estetinės pažiūros, žydiškos ir airiškos tapatybės dermė, kūrybos aspektai iliustruoti filmų ištraukomis.
Lietuvoje Lenny apsilankė pirmą kartą, pabrėžė – būtinai grįšiąs, neatmestų net galimybės čia filmuoti. Su Lietuva jį sieja giminystė: iš Šiaulių yra kilusi senelė iš tėvo pusės, tad save galįs laikyti litvaku.
Režisierius pasakojo, kaip jo žmona lenkė Monika Pamula, pirmiau apsilankiusi tėvynėje, paskui nusprendė pratęsti kelionę per Baltijos šalis su judviejų vaikais. Grįžusi po jos vyrui pažadėjo: „Vilnius tau labai patiks.“ Anot Lenny, radusio šiek tiek laiko pasivaikščioti po miestą, žmonos žodžiai išsipildė.
Trejybės koledže Dubline ir Stanfordo universitete L. Abrahamsonas studijavo filosofiją. Sakė, jam visada buvo įdomu giliau patyrinėti pasaulį, mums suteiktą kaip nekvestionuojamą duotybę.
Gyvenęs katalikiškoje ir protestantiškoje aplinkoje, augęs vidurinės klasės žydų šeimoje, L. Abrahamsonas teigia, kad airiška jo tapatybė darniai aprėpia visas skirtybes.
„Dėl to nejaučiu jokios įtampos. O pranašumas tik tas, kad būdamas iš mažumos, aškenazių žydų, į daugumą galiu žvelgti iš kitokios perspektyvos“, – sakė režisierius.
.jpg)
Jam visada buvo įdomūs personažai, susiduriantys su nežinomybe, netikrumu, išgyvenantys baisią katastrofą. „Nors augau komfortiškoje aplinkoje Dubline, tie baisieji XX amžiaus Europos įvykiai pasiekė mane per senelį, kilusį iš štetlo Karpatuose ir patyrusį daugelio artimųjų netektį“, – pasakojo Lenny.
Jam artimiausi kenčiantys herojai, ypač kai tos kančios kiti nepastebi, arba kai žmogus žeminimas, atstumiamas. „Dabar pasaulio politikoje matome du priešingus požiūrius į žmogiškumą. Vienas norėtų smurtauti prieš pažeidžiamus asmenis. Pažeidžiamumas laikomas kažkuo nešvariu, bjauriu ar pavojingu, esą, jį reikia sunaikinti. Neseniai Elonas Muskas pasakė, kad didžiausia amerikiečių visuomenės bėda yra empatija, ji, esą, trukdo gyventi. Tačiau kokia prasmė gyventi, jei išmušamas pamatas meilei?“ – retoriškai klausė režisierius.
Jo giliu įsitikinimu, visi pavojai pasauliui kyla iš politinės dešinės.
L. Abrahamsonas atkreipė dėmesį į savo filmų struktūrą, kai kulminacija, kas nors itin lemtinga herojams atsitinka pasakojimui įpusėjus, o ne baigiantis, kaip įprasta daugumai kūrinių.
Neseniai režisierius parašė scenarijų naujam filmui, kuris, tikėtina, gali pradėti visą trilogiją. Sakė, iš esmės tai pasakojimas apie jo tėvus, ilgus dešimtmečius daugeliui buvusius darnos ir ištikimybės pavyzdžiu, ir galiausiai išsiskyrusius.
„Kai scenarijus buvo baigtas, sulaukiau labai palankių įvertinimų. Tik tada suvokiau, kaip visą tą laiką nerimavau, jog būsiu parašęs š..., kad nemoku rašyti“, – auditoriją prajuokino svečias.
Pauliaus Račiūno ir Ievos Šadzevičienės nuotraukos
| ↑ | ← |
