Danutė Selčinskaja. Žydų gelbėtojai – žmoniškumo pavyzdys per Holokaustą |
← |
Publikuota: 2025-03-11
Pranešimas skaitytas LGGRTC tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Genocidai: praeities ir dabarties tikrovė“.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno apie 210 tūkst. žydų. Pirmomis karo dienomis į Sovietų Sąjungos gilumą spėjo pasitraukti 8–9 tūkst. žydų, kiti liko nacių okupuotoje Lietuvoje. Manoma, kad per Holokaustą gyvi liko apie 8–9 tūkst. Lietuvos žydų: paslėpti ir išgelbėti Lietuvos gyventojų, grįžusieji iš koncentracijos stovyklų ir evakuacijos bei išėjusieji į partizanų būrius.
Žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo pirmomis nacių okupacijos dienomis. Okupacinės valdžios potvarkiai buvo skelbiami kiekviename mieste ir miestelyje, nuožmią antisemitinę propagandą skleidė radijas ir spauda, už pagalbą žydams naciai grasino mirties bausme.
Nepaisydami okupacinės valdžios įspėjimų ir grasinimų, su kuriais Lietuvos gyventojai susidurdavo nuolat, daugelis ryžosi priešintis nežmoniškiems nacių įsakymams ir gelbėti persekiojamus žmones nuo žūties.
Žydų gelbėtojams buvo sunku tikėtis kaimynų arba pažįstamų pagalbos, jie turėjo saugotis įskundimų arba prasitarimų. Nelengvą sprendimą gelbėti nuo mirties žydus gelbėtojų šeimos dažniausiai priimdavo tik viską kartu su visais šeimos nariais gerai apsvarsčiusios, juk savo ir savo vaikų gyvybe rizikavo ne vienas žmogus, o visi gelbėtojų šeimos nariai.
.jpg)
Pasaulio tautų teisuolio medalis
Dažnai tekdavo dalytis paskutiniu duonos kąsniu, įrengti ir atsargines slėptuves, reikėjo turėti patikimų pagalbininkų ratą, kad iškilus pavojui būtų galima greitai pervesti žmones iš vienos vietos į kitą. Ilgus mėnesius ir metus kartu su slapstomais žydais jų gelbėtojai gyveno nuolat patirdami baimę būti demaskuoti ir suimti.
1966 m. kovo 15 d. Izraelio memorialinis institutas Holokausto aukoms ir didvyriams atminti Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuole pripažino legendinę Vilniaus geto žydų gelbėtoją Oną Šimaitę.
2022 m. Seimo sprendimu kovo 15-oji paskelbta Lietuvos žydų gelbėtojų diena.
Pirmą kartą Žydų gelbėtojų diena Lietuvoje buvo paminėta 2023 m. kovo 15-ąją. Prisimenant Vilniaus universiteto bibliotekininkę, Pasaulio Tautų Teisuolę O. Šimaitę universiteto Simono Daukanto kiemelyje buvo perskaitytos 1785 Lietuvos žydų gelbėtojų pavardės. Buvo paminėti Lietuvos žydų gelbėtojai, Izraelyje pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuvoje. Visų tą dieną paminėtų žydų gelbėtojų pavardės, jų išgelbėtų žydų vardai skelbiami muziejaus virtualioje parodoje Issigelbejesvaikas.lt.
Žydų gelbėtojų įvertinimas Izraelyje ir Lietuvoje – tai ilgamečio Jad Vašem Teisuolių departamento darbuotojų ir Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus darbuotojų tiriamojo darbo rezultatas.
Šiandien Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus saugo per 2000 vardinių Lietuvos žydų gelbėtojų bylų su išgelbėtų žydų ir jų gelbėtojų liudijimais, prisiminimais, fotografijomis ir laiškais.
Nuo 1992 m. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus pristato žydų gelbėtojus Lietuvos valstybės apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Ceremonija vyksta kiekvieną rugsėjį Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną. Pastaraisiais metais žydų gelbėtojų apdovanojimą iš prezidento rankų priima jau tik gelbėtojų vaikai, anūkai, proanūkiai.
Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė (1894–1970). VGŽIM archyvo nuotr.
1967 m. Pasaulio Tautų Teisuole buvo pripažinta Sofija Binkienė. Tais pačiais metais išleista pirmoji Lietuvoje knyga apie žydų gelbėtojus „Ir be ginklo kariai“ (sudarė ir parengė Sofija Binkienė), turinti didžiulę reikšmę tolesniam tiriamajam darbui, žydų gelbėtojų ir išgelbėtųjų paieškoms.
Daugelis knygoje „Ir be ginklo kariai“ minimų žydų gelbėtojų 2004–2008 m. Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais remiantis knygoje publikuojamais išgelbėtųjų liudijimais.
Didžiulėmis Binkių šeimos išgelbėtų žydų pastangomis 1968 m. S. Binkienė iš atitinkamų sovietinių institucijų gavo leidimą nuvykti į Izraelį. Ji apsilankė Jad Vašem memorialiniame institute, ten, dalyvaujant išgelbėtiems žmonėms, S. Binkienei įteikti apdovanojimai, o Pasaulio Tautų Teisuolių sode gelbėtoja S. Binkienė pasodino savo vardo medelį.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1966–1990 m. laikotarpiu Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuoliais paskelbė 156 Lietuvos piliečius. Šiuo laikotarpiu dėl savo gelbėtojų pripažinimo Teisuoliais daugiausia kreipėsi į Izraelį repatrijavę išgelbėti žydai.
Tarp pirmųjų Izraelio pripažintų žydų gelbėtojų buvo ir daugelis S. Binkienės bendražygių, kurių žygdarbis aprašytas knygoje „Ir be ginklo kariai“. Tai legendiniai Kauno geto žydų gelbėtojai: geto kalinių broliuku vadintas Bronius Gotautas, kunigas Bronislovas Paukštys, gydytojai Petras Baublys, Elena Kutorgienė ir jos sūnus Viktoras, taip pat vilniečiai Juozas Stakauskas, Vladas Žemaitis ir Marija Mikulska, išgelbėję 12 Vilniaus geto žydų, tarp jų ir vėliau žinomu dailininku tapsiantį Samuelį Baką, kurio vardu Vilniuje šiandien turime pavadintą muziejų ir galime džiaugtis jo unikaliais darbais.
Sofija Binkienė. VGŽIM archyvo nuotr.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dėl savo gelbėtojų pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais į Jad Vašem kreipiasi ir Lietuvoje gyvenantys per Holokausta išgelbėti žmonės.
1991 m. Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažinti pianistės Esteros Elinaitės gelbėtojai Sofija Čiurlionienė, Danutė ir Vladimiras Zubovai, 1992 m. – profesorės Irenos Veisaitės gelbėtoja Stefanija Ladigienė, 1995 m. – poeto Alfonso Bukonto įtėviai Jeronimas ir Marija Bukontai, 1996 m. – teatrologo Marko Petuchausko gelbėtojai Jackus Sondeckis bei Eugenijos ir Juozo Kazlauskų šeima iš Žemaitijos Šašaičių kaimo ir kiti.
Atnaujinę ryšius su savo gelbėtojais ir jų palikuoniais, vis daugiau Izraelyje gyvenančių žmonių taip pat prašo Jad Vašem pripažinti jų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuoliais.
1966–2022 m. laikotarpiu Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuolių sode, Atminimo sienoje, iškalti 925-ių Lietuvos piliečių vardai, tarp jų ir 2015 m. Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažintų Lietuvos Respublikos prezidento Kazio Griniaus ir jo žmonos Kristinos vardai.
1941 m. rudenį, itin pavojingu laikotarpiu, kai Kauno gete vyko nesibaigiančios žydų žudymo akcijos, prezidento K. Griniaus namuose slapstėsi vienas iš pogrindinės Kauno geto Antifašistinės kovos organizacijos vadų – Dmitrijus Gelpernas.
Kai kuriems žydų gelbėtojams jų kilnus poelgis kainavo gyvybę: už žydų gelbėjimą 1941 m. Jašiūnų šile nužudyta Polina Tarasevič, 1941 m. rugpjūtį Utenoje, Rašės šile, kartu su žydais sušaudytas kunigas Ignas Ragauskis. Paneriuose kartu su gelbėtais žydais nužudyti Vytautas Juodka, Arkadijus Špakovskis, Josifas Vaškevičius. 1942 m. Jonavos rajone, Girelės miške, nužudytas eigulys Kazimieras Koženiauskas, 1942 m. Alytuje sušaudyti Petras ir Bronius Golumbiauskai, Vilniuje sušaudytas vermachto feldfebelis Antonas Schmidas.
1943 m. kartu su slapstytais žydais suimti, į Balstogę išvežti ir nužudyti Druskininkų r. Jaskonių kaimo gyventojai Ipolitas ir Marija Jaskelevičiai. 1944 m. nužudytas daugybei Vilniaus geto žydų krikščioniškus dokumentus parūpinęs Juozas Rutkauskas. Per paskutiniąją akciją Kauno IX forte 1944-ųjų liepą sušaudyti Šakių rajono Pakalniškių kaimo gydytojas Vytautas Žakavičius bei jo bendražygiai Bronius Jocevičius ir Jonas Petrauskas.
1944 m. šalia Kauno geto sušaudytos Cilė Švabaitė ir bandžiusi ją išgelbėti Irena Gaižauskienė. Paskutinėmis nacių okupacijos dienomis Vilniaus centre tragiškai žuvo Vilniaus geto žydų gelbėtoja Jadwiga Dudziec, 1944 m. rugsėjo 29 d. Skirsnemunės apylinkėje Jurbarko rajone sušaudytas Benediktas Sindikaitis. Deja, apie nužudytus Lietuvos žydų gelbėtojus išliko nedaug dokumentų, jų artimųjų laiškus skelbiame Issigelbejesvaikas.lt poskyryje „Už pagalbą – kalėjimas, mirtis“.
Iki 1942 m. naciai su vietiniais kolaborantais nužudė apie 80 procentų Lietuvos žydų – beveik visus mažesnių miestų ir miestelių žydus. Tik per keturias savaites 1941-ųjų rugpjūtį ir rugsėjį buvo nužudyta apie 120 tūkst. žydų. Iš getų ir laikinųjų izoliacijos stovyklų pavyko pabėgti tik pavieniams mažų miestelių žydams. Bėgliams teko slapstytis trejus metus ir dažnai keisti slapstymosi vietas.
Kaip liudija sulaukęs šių dienų, o karo metais Telšių ir Plungės rajonuose slapstęsis Jehošua Šochotas, jam 15 kartų teko keisti slapstymosi vietas, jo broliui Chaimui šiek tiek mažiau, o jų motinai Reizelei Šochotienei teko slapstytis net 22-ose vietose.
Ilgalaikę neįkainojamą pagalbą Lietuvos provincijoje besislapsčiusiems žydams teikė Lietuvos valstiečiai. Dažnai pirmiausia į juos ir kreipdavosi iš laikinųjų izoliacijos stovyklų ir egzekucijos duobių išsigelbėję žydai. O ir vėlesniu laikotarpiu, padažnėjus žydų pabėgimų iš didžiųjų miestų getų, daugelį bėglių taip pat išslapstė valstiečiai.
Įvairiuose rajonuose, kaimuose ir atokiuose viensėdžiuose pasiaukojamai žydus gelbėję 509 Lietuvos valstiečiai Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, o iki 2023 m. pabaigos Jad Vašem Teisuoliais pripažino 925 Lietuvos gyventojus, t. y. apie 55 proc. Lietuvos Pasaulio Tautų Teisuolių buvo valstiečiai.
Didžiulį Lietuvos valstiečių indėlį gelbėjant žydus patvirtina ir Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje atliekami tyrimai, tai atspindi ir apdovanotųjų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi statistika. 1992–2023 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1663 Lietuvos žydų gelbėtojai, ir daugiau kaip pusė iš jų (931 asmuo, arba apie 56 proc.) buvo valstiečiai.
Į žydų gelbėjimo istoriją įėjo ir Plungės r. Šarnelės kaimo ūkininkų Juozo ir Bronislavos Straupių bei jų kaimynų Juozo ir Adolfinos Kerpauskų žydų gelbėjimo istorija. Patyrę šiurpių grasinimų ir ne vieną kratą šie ūkininkai, padedant aplinkinių kaimų geros valios valstiečiams, išgelbėjo 25 žmones, tarp jų ir karo metais Straupių slėptuvėje gimusią Izraelą Blataitę bei Kerpauskų sodyboje gimusią Malką Faktoraitę.
Žydų gelbėjimo Kelmės rajone organizatoriai gydytojas Petras Girbudas, kunigas Polikarpas Macijauskas ir Alfonsas Songaila bei jiems talkinusios valstiečių šeimos išvežė ir išgelbėjo daug Šiaulių geto kalinių.
Jaroslavas ir Teklė Rakevičiai bei jų keturi sūnūs Juozas, Zenonas, Česlovas ir Algimantas iš Raseinių rajono Keidžių kaimo organizavo Kauno geto žydų išvežimą ir gelbėjimą. Šios gelbėjimo istorijos skelbiamos Issigelbejesvaikas.lt skyriuje „Žydų gelbėtojai, Pavardės, kurias turi žinoti visi“.
Didžiulis moralinis autoritetas buvo ir didelę įtaką valstiečių apsisprendimui gelbėti žydus darė kunigai. Žinomas ne vienas atvejis, kai kunigai atsiųsdavo pas savo patikimus parapijiečius į beviltišką padėtį patekusius žydus. Šių kilnių dvasininkų nepamiršo nei išgelbėti žydai, nei kunigams talkinę gelbėtojai.
Įvairiose Lietuvos vietose gyvenusių ir žydus gelbėjusių 19 kunigų Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, tarp jų – kunigai Polikarpas Macijauskas, Vladislovas Taškūnas, Mykolas Karosas, Bronislovas Paukštys, Antanas Skeltys, Adolfas Kleiba, Vincentas Byla, Juozapas Gasiūnas ir kiti.
51 kunigas (taip pat ir pripažintieji Pasaulio Tautų Teisuoliais) apdovanotas Lietuvos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimu. Tarp jų – vyskupas Teofilius Matulionis, pokariu sovietų nukankintas vyskupas Vincentas Borisevičius, Štuthofo kankinys kunigas Alfonsas Lipniūnas, už žydų gelbėjimą nužudytas Vyžuonų kunigas Ignas Ragauskis, kunigas Alfonsas Radzvilas, kunigas Petras Rauda ir kiti.
Žydus gelbėjo įvairių profesijų, amžiaus, išsilavinimo žmonės, tikintys ir laisvamaniai, pavieniai asmenys ir ištisos šeimos. Visus juos sieja nesavanaudiškumas, šie žmonės brutalaus smurto akivaizdoje tiesiog negalėjo pasielgti kitaip ir dažnai savo iniciatyva stengėsi išgelbėti dar nors kelias gyvybes.
Savo liudijime „1944 metų pavasaris“ knygoje „Ir be ginklo kariai“ kaunietė gydytoja Fruma Gurvičienė atskleidžia už spygliuotų vielų tvoros atsidūrusių žmonių neviltį, pastangas rasti prieglobstį savo penkiametei dukterėčiai Noemi ir savo dukroms 12-os metų Etai ir 16-os Belai. Deja, ne kiekvienas išdrįso pažvelgti Frumai į akis, ir ne vienas užtrenkė jai prieš nosį duris, tačiau stebuklas įvyko – nedvejodamos gelbėti Frumos dukras ir dukterėčią sutiko kolegės Marija Butkevičienė, Matilda Zubrienė ir jos vyras Antanas, akių gydytoja Ona Landsbergienė, gydytoja Aleksandra Ragaišienė-Bieliūnienė. Kritinėmis dienomis pagalbą suteikė ir profesorius Pranas Mažylis.
27 Holokausto metais Lietuvos žydus gelbėję gydytojai apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, 16 iš jų Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Kaune veikė ir organizuotas žydų gelbėjimo tinklas. Po 1943 m. lapkričio 5-osios Vaikų akcijos Šiaulių gete Kauno geto antifašistinės kovos organizacijos (AKO) vadovai priėmė sprendimą intensyviai ieškoti mieste drąsių geros valios žmonių, kurie sutiktų gelbėti žydų vaikus. Taip buvo rastas kelias į anuomet gydytojo Petro Baublio vadovautus kūdikių namus „Lopšelis“ bei nemažai pavienių asmenų, sutikusių priimti žydų vaikus. „Lopšelyje“ buvo slapstomi „pamestinukai“ Tamara Ratnerytė-Kadišaitė (Levy), Ruta Lacmanaitė (Rut Peer), Ariela Abramovičiūtė (Sef), Rina Zupavičiūtė (Wolbe), Jakovas Zoreffas, Volodia Kacas, Ruta ir Ariana Jedaitės, Maša Mulerytė (Hathskelzon), Ahuva (Liuba) Peres (Gold).
Septynios Kauno geto kalinės AKO narės Šeina Berelovičienė, Šeina Lupšicienė, Ida Šaterienė, Polia Muselienė, Judita Sperlingienė, Ronia Rozentalienė, Alice Benn, rizikavusios gyvybe, kad perduotų žydų vaikus į „Lopšelį“, arba ieškodavusios žydų vaikus sutinkančių priimti lietuvių, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Žydų vaikus padėjo gelbėti daug Kauno inteligentų ir dvasininkų, tarp jų – Sofija Čiurlionienė, Vladimiras ir Danutė Zubovai, vyskupas Teofilius Matulionis, Sofija Binkienė, Vladas Varčikas, broliukas Bronius Gotautas, Pranas Vocelka, Lidija Golubovienė, Natalija Fugalevičiūtė, Natalija Jegorova, Olga Kuzmina-Dauguvietienė ir kiti.
Nacių okupuotoje Lietuvoje būtent iš Kauno geto buvo išgelbėta daugiausia žydų vaikų. Manoma, kad maždaug iš 6 tūkst. Kauno gete kalintų vaikų apie 250–300 išgelbėjo vietos gyventojai.
Iš 925 Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažintų Lietuvos piliečių net 237 – Kauno miesto ir Kauno rajono gyventojai, iš jų 43 Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažinti 1966–1990 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 395 Kauno ir Kauno rajono gyventojai.
Su Vilniaus geto istorija neatsiejamai susiję legendiniai Vilniaus geto žydų gelbėtojai Pasaulio Tautų Teisuoliai Ona Šimaitė, Marija Fedecka, Juozas Stakauskas, Vladas Žemaitis, Marija Mikulska, vermachto feldfebelis Antonas Schmidas, Aušros Vartų Šventosios Teresės bažnyčios klebonas Andžejus Godovskis, Jonas ir Stanislava Ruzgiai, Stefanija Ladigienė. Jų ir kitų vilniečių žydų gelbėtojų istorijos publikuojamos Rescuedchild.lt.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 123 Vilniaus miesto ir rajono gelbėtojai. Lietuvos Pasaulio Tautų Teisuolių sąraše yra 44-ios Vilniuje ir Vilniaus rajone gyvenusių žydų gelbėtojų pavardės. Dalis Vilniaus krašto lenkų, gelbėjusių žydus ir pokariu repatrijavusių į Lenkiją̨, Jad Vašem sprendimu įtraukti į Lenkijos Pasaulio Tautų Teisuolių sąrašą.
Simboliška, kad pirmos Lietuvoje apie katastrofą išleistos knygos „Geltonasis lopas“ autorius Icchokas Meras, dar 1960 m. papasakojęs apie žydų vaiko karo metais patirtas baisybes, 2004-aisiais aktyviai ėmėsi gelbėtojų ir išgelbėtųjų paieškos ir suteikė muziejui neįkainojamą pagalbą.
I. Meras sutelkė būrelį savanorių, kurie pradėjo ieškoti per Holokaustą Lietuvoje išgelbėtų, o vėliau į Izraelį repatrijavusių žydų. Jie juos paragino užrašyti savo prisiminimus ir išsiųsti juos į Jad Vašem Jeruzalėje ir į Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų. I. Mero iniciatyva muziejui parašė nemažai per karą išgelbėtų Lietuvos žydų, taip pat jų palikuoniai, gyvenantys įvairiuose pasaulio kraštuose: Izraelyje, Lietuvoje, Kanadoje, Rusijoje, Australijoje. Šie žmonės tapo leidinio „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ IV knygos bendraautoriais ir nuolatinės muziejaus parodos „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“, atidarytos 2009-aisiais, dalyviais.
Šiais laikais informacija apie žydų gelbėjimą Lietuvoje nacių okupacijos metais tampa sunkiai papildoma, nes anų kraupių laikų liudininkams iškeliavus anapilin sudėtinga patikslinti turimą informaciją. Tačiau Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus tebetęsia šį darbą: į muziejų vis dar kreipiasi išgelbėtų žydų bei gelbėtojų palikuoniai ir suteikia vertingos informacijos, bendraujame ir su krašto muziejininkais, tiksliname savo archyvuose turimą informaciją apie žydų gelbėjimą, pristatome žydų gelbėtojus apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Juozas Stakauskas. VGŽIM archyvo nuotr.
Noriu paminėti unikalų žydų gelbėjimo atvejį, kurį rašytojas Berlas Kaganas, po karo dirbęs YIVO institute Niujorke, aprašė 1955 m. išleistame savo dienoraštyje. B. Kaganas dienoraštį rašė jidiš kalba slapstydamasis Karalgirio kaime, Kauno rajone. 1996 m. dienoraštis išverstas į anglų kalbą – A Jews in the Wood.
Tai unikalus dokumentas, kurį mums perdavė B. Kagano dukra Miriam Kagan Lieber, atskleidžiantis beviltišką Kauno gete įkalintų žydų padėtį, rizikingą B. Kagano, jo žmonos ir dar kelių Kauno geto kalinių sprendimą trauktis iš geto ir tolesnę kasdienę kovą dėl išlikimo, į kurią įsitraukė Karalgirio kaimo valstiečiai.
2021 m. pavyko identifikuoti visus šios unikalios gelbėjimo operacijos dalyvius – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Tadas Pocius ir Barbora Urbonavičiūtė-Bacevičienė (Pocienė), Antanas Volskis ir jo žmona Stanislava, Leonas ir Stanislava Vaidotai. Tais pačiais metais B. Kagano ir jo šeimos gelbėtojai Pociai ir Volskiai pripažinti ir Jad Vašem (žr. Issigelbejesvaikas.lt skyriuje „Žydų gelbėtojai“).
2008 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti net 18 vienos šeimos – Veisiejų vaistininko Sauliaus Kuklianskio ir trijų jo vaikų Mošės, Anos ir Samuelio – gelbėtojų. Į Prezidentūrą atvyko gausi Mošės Kuklianskio šeima iš Izraelio, ceremonijoje dalyvavo ir Vilniuje gyvenanti šios giminės atstovė, dabartinė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky su šeima. Dramatiška Kuklianskių šeimos gelbėjimo istorija pasakojama muziejaus dokumentiniame filme „Gyvybės ir kančių duobė“. Šiame filme panaudoti M. Kuklianskio prisiminimai.
Šį pranešimą norėčiau baigti jautriais ir prasmingais M. Kuklianskio žodžiais apie žydų gelbėtojus: „Dzūkijos kaimuose turėjome daug jaudinančių nutikimų ir susitikimų. Visus tuos žmones atsimenu su didele simpatija ir meile, jau nekalbu apie tai, kad be jų pagalbos pusantrų metų nebūtume išsilaikę miško žeminėse ir nebūtume išsigelbėję. Druskininkų apylinkėse esantys keturi kaimai – Sventijanskas, Bugieda, Macevičiai ir Vainiūnai – nusipelnė aukščiausios pagarbos. Jie man tada atrodė lyg graži sala siautėjančių ryklių vandenyne.
Žydų persekiojimas ir naikinimas buvo organizuota kampanija, pasižyminti šmeižtu, neapykantos kurstymu, viešumu, žiaurumu, barbariškumu ir masiškumu, jos tikslas buvo sunaikinti visus iki paskutinio.
Deja, žydų gelbėjimo organizuota kampanija pavadinti negalima. Gelbėtojai veikė pavieniui, gaivališkai, kiekvienas pagal savo sąžinę, iš humanizmo, iš meilės artimui, iš troškimo padėti ir gelbėti. Jie veikė slapta, dažnai net nuo giminių ar gegelriausių kaimynų. Pasmerktiesiems įrengdavo slėptuves, dalijosi duonos kąsniu, rizikavo savo ir savo artimųjų gerove, turtu, gyvybe. Jie ėjo prieš srovę, ir jų buvo palyginti nedaug. Bet jų buvo, ir, nepaisydami pavojų, jie gelbėjo žmones. Jiems buvo neapsakomai sunku, tad jie verti didžiausios pagarbos ir šlovės.“
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius
Per Holokaustą išgelbėti Lietuvos žydai, jų vaikai ir vaikaičiai dabar gyvena įvairiose pasaulio šalyse. Jie gerai žino savo tėvų, senelių gelbėjimo istorijas ir jų gelbėtojų vardus. Pasaulio Tautų Teisuolių vardai įamžinti Jeruzalėje, Jad Vašem atminimo kalvoje.
Lietuvoje apie žydų gelbėtojų atminimo įamžinimą pradėta kalbėti beveik prieš du dešimtmečius. 2004 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas I. Meras kreipėsi į visus buvusius ir būsimus Lietuvos valdžios atstovus, visuomenės veikėjus ir geros valios žmones ir paragino juos suvienyti pastangas, kad Lietuvos žydų gelbėtojams būtų pastatytas paminklas.
I. Meras rašė: „Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė. Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu. Jų vardai įamžinti Jeruzalės atminimo kalne. Jų vardai turėtų būti auksinėmis raidėmis iškalti ir nepriklausomoje Lietuvoje.“
Minint Vilniaus geto likvidacijos 75-ąsias metines Vilniuje, Tymo kvartale, netoli Česlovo Milošo laiptų ir Pasaulio Tautų Teisuolės Onos Šimaitės gatvės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro, Lietuvos žydų bendruomenės ir Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus pastangomis buvo atidengtas paminklinis akmuo. Toje vietoje po poros metų turėjo iškilti ilgai lauktas paminklas Lietuvos žydų gelbėtojams. Deja, šis projektas kol kas neįgyvendintas.
Lieka tikėtis, kad rašytojo I. Mero, kaip ir daugelio kitų išgelbėtų žmonių, balsas pagaliau bus išgirstas.
Danutė Selčinskaja yra Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo projekto vadovė.
| ↑ | ← |
