Visuomenei atveriama Judaikos ekspozicija

 

Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje (LŽKTM) pradėjo veikti viena reikšmingiausių – Judaikos ekspozicija, atverianti turtingą litvakiškąją aškenazių tradiciją, XVIII amžių menančius unikalius Vilniaus Didžiosios sinagogos šedevrus, skambanti kantorių balsais.

 

 

Anot Judaikos ekspozicijos kuratorės, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Rinkinių apskaitos ir apsaugos skyriaus vedėjos Ilonos Murauskaitės, savo reikšme tai pagrindinė muziejaus salė.

 

„Iš jos tarsi iškyla visa Lietuvos žydų kultūra. Kaip bet kurio kito etnoso, ji išsirutuliojo iš ilgaamžės tradicijos. Pasaulis gali būti ypač modernus, tačiau jo šaknys ten.

 

Itin reikšminga, kad Didžiosios sinagogos niekam nepavyko sunaikinti. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad ne viskas prarasta. Tarkime, mums atrodo svarbu eksponuoti XVIII amžiaus memorialinę plokštę – na, ir kas, kad sudaužytą ir vėl restauruotą. Puiku, jog pasitelkus kitus šaltinius, atsirado galimybė parodyti sunaikintos Didžiosios sinagogos interjerą ir šulhoifą – sinagogų kiemą“, – teigia kuratorė.

 

Pasak jos, aktualu ir tai, kad ekspozicijoje pristatomi pasaulyje garsūs Lietuvos žydų kantoriai, judaizmo praktikos objektai. Taip pat atskleidžiama litvakiškoji aškenazių tradicija, iškilios asmenybės, svarbiausia – Vilniaus Gaonas Elijas ben Saliamonas Zalmanas.

 

„Vilnių ir Lietuvą pasaulyje visų pirma išgarsino Vilniaus Gaonas ir jo pasekėjai. Jaunuoliai voromis traukė į Vilnių studijuoti šventųjų tekstų ir grįždavo į gimtuosius miestus ir miestelius skleisti Toros mokymo. Vilniaus Gaono nuopelnu miestas tapo Rytų Europos žydų tradicinės kultūros centru. Ne veltui ilgainiui išsirutuliojo turtinga pasaulietinė litvakų kultūra, nuo 1925 metų Vilniuje klesti Žydų mokslo institutas – YIVO“, – sako I. Murauskaitė.

 

 

LŽKTM Judaikos ekspozicijoje dabar galima pamatyti tris autentiškas brangenybes, bebaimių pastangomis nuslėptas nuo nacių, išvengusias Didžiosios sinagogos lemties sovietmečiu: tai – kartušas su Dekalogu, aron kodešo (šventosios spintos ar nišos, kurioje laikomi Toros ritiniai) durys ir omedo (kantoriaus piupitro) fragmentas.

 

Omedas dar šiemet buvo atnaujinamas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre. Vienas žymiausių Lietuvoje metalo restauravimo specialistų Rimvydas Derkintis, apibendrindamas pusmetį trukusius darbus, pabrėžė objekto subtilumą.

 

„Pirminis jo vaizdas turėjo būti stulbinamas. Tačiau tai, kas pasiekė mūsų laikus, nustebino dar labiau. Jame savo žymių paliko visa virtinė meistrų. Tai ne tik religinio pobūdžio kūrinys, bet ir informacijos „nešėjas“, laikmena. Visai kitas jausmas stovėti šalia jo“, – teigė ekspertas.

Didžiosios sinagogos kartušą, aron kodešo duris, omedą ir daugybę rašytinių, dailės artefaktų, liudijančių turtingą religijos, mokslo ir kultūros pasaulį, nuo nacių gelbėjo Vilniaus gete įkalinti žydų inteligentai, antinacinio pasipriešinimo dalyviai.

 

Po karo išsaugotų kultūros lobių pagrindu poetai Avromas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis Vilniuje įsteigė Žydų muziejų, jo veiklą šiandien tęsia 1989-aisiais atkurtas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus.

 

 

2011 ir 2016–2021 metais specialistų grupė, vadovaujama izraeliečio Jono Seligmano, amerikiečio profesoriaus a. a. Richardo Freundo, archeologų Justino Račo ir Zenono Baubonio, vykdė kasinėjimus Didžiosios sinagogos teritorijoje. Po jų VGŽIM kolekcija pasipildė 5 tūkst. naujų eksponatų, tarp kurių – bimos (pakylos, nuo kurios skaitoma Tora) kolonų, keraminių koklių fragmentai, metaliniai ir stikliniai objektai, architektūrinės detalės. Tačiau bene iškiliausias archeologų „laimikis“ – 2019 metais rūsyje po bima atrasta XVIII amžiaus memorialinė plokštė.

Po naikinančio smūgio ji ilgiau ne 60 metų išgulėjo žemėje suskilusi į 20 dalių. Rasos Bieliauskaitės-Mikolaitienės sumaniai restauruota, dabar plokštė eksponuojama pačiame Judaikos salės centre.

 

Plokštėje minimas rabinas, 1782 metais iškeliavęs į Pažadėtąją žemę, lankęsis Tiberijo mieste ir Jeruzalėje, 1796-aisiais joje miręs. Rabino sūnūs tėvo atminimui plokštę padovanojo sinagogai.

 

Anot J. Seligmano, plokštės atradimas vainikuoja vykdytus archeologinius tyrinėjimus. Radinys itin svarbus ir dėl jame įrašytos dedikacijos, ir dėl ryšio su istoriniais įvykiais, reikšmingais ano meto Vilniaus žydų bendruomenei.

 

„Be jokios abejonės, tai kol kas pats svarbiausias kasinėjimų radinys. Plokštė buvo pradingusi ir tai, kad ją radome, – beveik stebuklas. Svarbu ne tiek objektas, o tai, ką jis atskleidžia apie žydų bendruomenės gyvenimą ir Didžiosios sinagogos pastatą. Vis dėlto tai ne vienintelis reikšmingas radinys. Dar paminėčiau bimos baliustradą ir kolonos fragmentus – pasitaikius progai, juos vertėtų parodyti lankytojams. Sidabriniai jadai taip pat svarbūs. Lygiai kaip ir stiklo šukės iš sinagogos vitražo, kuris yra susijęs su Marco Chagallo paveikslu“, – sako žymus archeologas.

 

 

Judaikos ekspozicijoje skamba Lietuvos žydų liturginė muzika: interaktyviai (ir atraktyviai) pristatomi žymiausi iš Lietuvos kilę kantoriai, jų įrašų galima pasiklausyti ekspozicijoje.

 

XIX amžiuje Vilnių garsino Joelis Dovydas Levenšteinas-Strašunskis, pasaulinės šlovės sulaukė XX a. Vilniaus Didžiojoje sinagogoje dirbę Geršonas Sirota ir Moišė Kusevickis, Kauno choralinėje sinagogoje – Michailas Aleksandrovičius. Minias klausytojų jų pasirodymai sutraukdavo ir garsiose pasaulio koncertų salėse, prisidėjo prie litvakų muzikinio paveldo sklaidos toli už Lietuvos ribų.