TV apybraižoje – Didžiosios sinagogos brangenybė

Naujasis „Restauratorių“ pasakojimas išskirtinis ne tik tuo, kad bene pirmą kartą jame bus kalbama apie istorinio metalo restauravimą. Išskirtinis pats objektas – autentiškas XVIII a. vidurio kantoriaus piupitras (amudas), priklausęs Vilniaus Didžiajai sinagogai, išsaugotas per nacių okupaciją. Šedevro atgaivinimo ėmėsi vienas geriausių metako restauravimo specialistų Lietuvoje – Rimvydas Derkintis.

 

TV dokumentinių apybraižų ciklo „Restauratoriai“ kūrybinė grupė stebėjo Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vertybės atnaujinimą nuo pradžios iki pabaigos – kelionės į Prano Gudyno restauravimo centrą 2023-iųjų vasarą ir atgal. Netrukus amudas bus rodomas Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus Judaikos salėje sostinės Pylimo gatvėje 4A.

 

Didžioji sinagoga, statyta XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, buvo išskirtinis renesanso architektūros pavyzdys, barokinio interjero grožiu ir didybe ji garsėjo toli už Lietuvos ribų. Ilgus šimtmečius menantis dvasinis Lietuvos žydų bendruomenės centras gerokai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir buvo visiškai sunaikintas sovietų.

 

 

Amudas yra vienas iš trijų svarbiausių Didžiosios sinagogos objektų. Kiti du – šventosios skrynios (aron kodešo), kur laikyta Tora, dvivėrės durelės ir kartušas su Dekalogo plokštėmis.

 

Vertikalią piupitro sienelę puošia architektūriniai, augaliniai ir animalistiniai motyvai. Įrašas arkoje tarp dviejų kolonų skelbia: „Nuolatos menu Viešpaties Artumą“ (Ps 16,8). Amudo viršūnę vainikavęs metalinis rutulys neišliko. Stovėdamas priešais amudą, apšviestas žvakių šviesos sinagogos chazanas (kantorius) vadovaudavo pamaldoms.

 

Muziejaus artefaktas per kelis šimtmečius patyrė daugybę pokyčių, ne kartą buvo restauruotas. Pasenusias detales keičiant naujomis, meistrams ne visada pavykdavo sugrąžinti jas tiksliai į ankstesnę vietą.

 

„Amudas mus pasiekė daug kartų tvarkytas, restauruotas, daug kartų nukentėjęs ir išsaugotas. Lygiai taip, kaip ir šventas paveikslas, jis yra „užmelstas“, turi savą autentišką kodą, kurį ne kiekvienas gali perskaityti“, – prieš imdamasis darbų kalbėjo P. Gudyno restauravimo centro metalo dirbinių restauratorius ekspertas R. Derkintis.

 

 

 

Paprastai amudo vieta sinagogose būna bimos ir aron kodešo lygyje. Tačiau pasak Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus edukatorės, žydų kultūros žinovės Nataljos Cheifec, daugelyje ortodoksų sinagogų amudas stovi kiek žemiau.

 

„Kodėl taip? Nes žmogus turi būti nuolankus, kai kreipiasi į Visagalį, ko nors reikalauti negalima – galima tik prašyti. Ir pagal žydų tradiciją turi prašyti kaip nieko vertas elgeta. Tačiau chazanas įgaliotas prašyti ne dėl kokios nors jam suteiktos viršenybės bendruomenėje, o vien dėl to, kad jis tiki, jog Visagalis yra gailestingas ir jam padės“, – laidoje teigia N. Cheifec.

 

Amudo religinė ir istorinė vertė – nepaprasta, todėl ekspozicijoje, pasak edukatorės, jis turi būti rodomas itin pagarbiai.

 

„Man džiugu, kad mes ir muziejaus lankytojai galėsime matyti tą puikų artefaktą, sakyčiau, šventumo šaltinį. Bet tuo pačiu ir liūdna, nes priešais amudą turėtų stovėti kantorius – kaip kadaise. O jo vieta bus tuščia... Kadangi iš tos vietos kreipiamasi į Visagalį, stovėti ten nereikia, reikia ją parodyti ir tiek. Gerbkime tos vietos šventumą. Nesvarbu, kad ji jau nebe Didžiojoje sinagogoje, o muziejuje“, – kalbėjo N. Cheifec.

 

 

 

R. Derkintis atskleidžia, kad kaskart imdamasis restauruotino objekto pirmiausia mėginąs jį „prisijaukinti“, atrasti ryšį, lyg tai būtų žmogus. O ką jau kalbėti apie sakralinius kūrinius – jiems reikia ypatingo pasirengimo.

 

„Su religinio pobūdžio kūriniais esu linkęs elgtis labai apdairiai, pagarbiai, jei imuosi intervencijų – itin atsargiai. Juk tai objektas, sutelkęs žmonių maldas, tikėjimą. Tad kaip restauratorius prie jo prisiartini budrus, neatsipalaiduoji. Turi bent nepakenkti, jei nesugebi suvaldyti situacijos“, – sakė R. Derkintis.

 

Po pusmetį trukusios artimesnės pažinties patyręs restauratorius priėjo tokių išvadų: „Amudas yra nepaprastai subtilus. Pirminis jo vaizdas turėjo būti stulbinamas. Tačiau tai, kas pasiekė mūsų laikus, mane nustebino dar labiau. Šiame objekte savo ženklus žymes paliko visa virtinė meistrų. Tai ne tik religinio pobūdžio kūrinys, bet ir informacijos „nešėjas“, laikmena. Tai ne eilinis, pozityvus objektas. Visai kitas jausmas stovėti šalia jo“, – restauravimo darbų pabaigoje kalbėjo R. Derkintis.

 

 

 

TV dokumentinė apybraiža „Restauratoriai“ apie amudo restauravimą bus rodoma kovo 24 dieną nuo 14.30 val. per LRT PLIUS ir portale LRT.lt.

 

Laidą kūrė: režisierius Modestas Endriuška, turinio ir komunikacijos koordinatorius Mindaugas Klusas, prodiuserė Daiva Bilinskienė (Studija TViP).